Laikas: VII -II a. pr. Kr.
Vieta: centrinė Italija
“Necropolis” reiškia “mirusį miestą”, arba, švelniau tariant, mirusiųjų miestą”. Kaip tik taip atrodo etrsuskų nekropolis Červeteryje – kaip bendruomenės pomirtinės gyvenvietė. Nesvarbu, ar šių kapinių statiiiai apirę ar tvarkingi, čia tvyro jauki ilgalaikės žmonių gyvenamosios vietos atmosfera. Vis dėlto Červeterio nekropolis niekada nebuvo iš tikrųjų “apgyvendintas”, tuo paaiškinamas ir populiarus jo pavadinimas Banditačija, la banditacia, kilęs iš terra bandita, t.y. “uždraustoji (ir bloga lemianti) žemė”.
Banditačijos (kaip ši vieta dažnai tebevadinama) kapinėse etruskų Červeterio miesto, stovinčio gretimoje plynaukštėje, gyventojai vykusiai sukūrė savo miesto ir šeimos gyvenimo atspindį. Dabar įis nekropolis yra tarsi prarasto gyvųjų miesto paminklas, išskobtas ir pastatytas iš vulkaninių uolienų, kaip amžinas atminimas palikuonims. Šie kapai buvo įrengti amžiams. Nors diduma įkapių ir kitų daiktų, priklausiusių čia paguldytiesiems amžinojo poilsio, jau seniai išgrobstyta, nekropolis išlaikė esminius etruskų bruožus. Šiuolaikiniam lankytojui tai nuostabus senovės statinys, o tiems, kurie jį sukūrė, Banditačija buvo jaukiai pažįstama nuo smulkmenų iki bendro plano.
Pagrindinė gatvė, išvagota ratų vėžių, nusidriekusi per Banditačija, kaip išilginė kapinių ašis. Šis kelias (vadinamas Via degli Inferi, arba “Vėlių keliu”) kadaise jungė mirusiųjų Červeterį su gyvųjų Červeteriu. Šiuo dabar netvarkingai apžėlusiu keliu, einančiu per kapines, kitados traukdavo laidotuvių eisenos su raudotojais ir muzikantas; laidotuvės būdavo švenčiamos tiesiog prie savojo kapo angos.
Vaikščiojant šiandien po nekropolį palei Via degli Inferi, galima susidaryti klaidingą įspūdį, nes vykstant archeologiniams atstatymo darbams, tapo matomi daugelis požeminių konstrukcijų ir angų, kurie kadaise buvo apdairiai paslėpti. Tačiau lengvai galima atskirti du pagrindinius bendro kapinių plano laikotarpius. Pirmojo laikotarpio – VII-VI a. pr.Kr. – dalyje matome įspūdingus apvalius kauburius, kurių kiekviename gali būti po kelis kapus. Atrodo, kad šie didieji pilkapiai yra išdėstyti kaip papuola, tačiau juos supa panašios formos mažesni kapai. Kapų rūsiai iškirsti tufo pagrindinėje uolienoje, jų angos išdėstytos pilkapio perimetru, papildomo didingumo statiniui suteikia virš rūsių supiltas žemių kauburys. Regis, pagrįstai galime manyti , kad ši konstrukcija atspindi aristokratišką senovinio Červeterio sandarą.
Antruoju laikotarpiu, prasidėjusiu apie V a. pr. Kr., atsiranda aiškus “lyginimas”. Atsiranda stačiakampės taisyklingų kubiškų kapų eilės, matyt, planuotos centralizuotai; tas vienodumas galbūt kilęs iš labiau lygiavinio miestiško modelio. Vėliau kapinių plotą imti taupyti, šeimos kasė gilius požeminius kapus, iš dalies grįžo besivaržančio ekstravagantiškumo dvasia, nors ir po žeme. Žymiausias yra IV a. pr. Kr. pabaigos Reljefų kapas, kurio sienos išpuoštos įvairiaspalvėmis tinko skulptūromis.
Visą kapinių naudojimo laikotarpį iki I a. pr. Kr., kai Červeteris visiškai pasidavė romėnų valdžiai, Banditačijos kapinėse buvo statomi kapai, panašūs į kapus. Tai paaiškina, kodėl daugelio uolose iškirstų kapų lubose suformuota netikros perdengimo sijos, nors ir nėra stogo, kurį reikėtų remti, arba lubos skersai išraižytos kaltu, kad panašėtų į šiaudinį stogą. Iš akmens iškaltos kėdės ir sofos aiškiai mėgdžioja medinius baldus. Buvo ir daug kitų namų gyvenimo bruožų, pavyzdžiui, Molinių ąsočių kapas, taip pavadintas dėl jo kambariuose rastų vienuolikos didelių puodynių maistui laikyti. Tačiau pasitaikydavo ir kvailysčių ar aukštesnių polėkių elementų. Didesniųjų apvalių pilkapių apskrito ar kvadratinio profilio rūsiai, regis, neimituoja jokių medinės trobos detalių. Viduje pavaizduotos iš akmens ištašytos kolonos su įvairiais kapiteliais (taip pat ir Rytų kilmės “eolitinės” formos, kad ir VI a. pr. Kr. Kapitelių kapas) tikrai turėjo kelti ne tiek namo, kiek šventyklos įspūdį. Antra vertus, šiuose kapuose galėjo būti palaidoti žyniai. Šiaip ar taip, jų šeimų palikuonių akimis žiūrint, etruskų mirusieji buvo pusdieviai.