Karalių slėnis. Sečio I kapas

Laikas: apie 1306 – 1290 pr. Kr.

Vieta: Luksoras, Egiptas

Karalių slėnis, be abejo, yra viena nuostabiausių archeologinių vietovių pasaulyje. Ties piramidine El Kurno (“Rago”) viršukalne vakariniame Nilo krante, priešais Luksoro miestą nusidriekusiame, uolų virtinės slepiamame slėnyje yra 62 Naujosios karalystės karalių, karalienių ir aukštų valdininkų kapai. Dabar žymiausias, žinoma, yra karaliaus Tutanchamono kapas, Howardo Carterio atrastas 1922m. Nors jame rastas tikrai nepaprastas lobis, pats kapas iš tikro yra vienas mažiausių ir kukliausių šiame slėnyje. Puikiausias yra didžiojo karaliaus Sečio I (apie 1306-1290 pr. Kr.) kapas – labiausiai užbaigtas visame slėnyje, nuostabiausias architektūros ir puošybos atžvilgiu. Be to, vienas įspūdingiausių išlikusių šios rūšies senovinių statinių.

Kapas Karalių slėnyje buvo tik dalis viso karališkojo laidojimo komplekso. Skirtas apsaugoti palaikams ir prabangioms įkapėms, buvo dar susijęs su šventykla Nilo pakrantėje, kur buvo atliekamos laidojimo kulto apeigos. Setis I įkūrė sau šventyklą Kurnoje, 2km į rytus nuo savo kapo karalių slėnyje, ir pasistatydino kenotafą ir šventyklą Abide.

Kapo planavimas

Naujo valdovo kapo projektavimas paprastai prasidėdavo palaidojus ankstesnįjį. Kruopščiai būdavo parenkama vieta slėnyje: pirmieji kapai įrengti aukštai uolose, tačiau vėlesnieji karaliai, taip pat ir Setis I, palaidoti arčiau slėnio dugno. Tikriausiai esamų kapų ir jų išsidėstymo planai buvo saugomi, kad, kasant naujus, nebūtų paliečiami senesnieji, ir vis dėl to susidūrimų pasitaikydavo. Iš pradžių buvo labai stengiamasi paslėpti kapų angas, – saugumas, matyt, buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl šis tolima slėnis pasirinktas vieta karalių nekropoliui, tačiau po Sečio I valdymo jos darėsi vis puošnesnės.

Kapo kasimas

Prieš pradedant kasimo darbus, buvo atliekamas pašventinimo ritualas: duobėse prie daugelio Karalių slėnio kapų rasta aukų liekanų ir įrankių modelių. Po to iš statybos vietos išvalydavo žvirgždą ir pradėdavo dirbti mūrininkai. Kapo patalpas iškirsdavo minkštame slėnio kalkakmenyje, kurio kokybė labai nevienoda. Pasitaikantys uolų plyšiai arba kieti titnago tarpai, kuriuos ne visad buvo galima pašalint iš sienų, kartais versdavo keisti planą. Mūrininkai dirbo variniais arba žalvariniais skliutais bei kaltais ir mediniais plaktukais. Įrankių išdavimas ir grąžinimas buvo registruojamas norint išvengti vagysčių: metaliniai kalteliai labai greitai atšipdavo ir būdo grąžinami pagaląsti. Mūrininkams kertant uolas, kalkakmenio skeveldros būdavo krepšiais išnešamos iš kapo.

Naujųjų laikų istorija

Belzonis 1817 m. atrado Sečio I kapą gerai išsilaikiusį: reljefai buvo sveiki, spalvos beveik tokios pat ryškios kaip ir uždarant kapą. Vėliau kapas buvo baisiai apgadintas: daugelis reljefų sunaikinta mėginant atskelti gabalėlių turistams parduoti, lubos pajuodo nuo keliautojų deglų dūmų, lankytojai nučiupinėjo sienų spalvas. Dėl dažno lankymo padidėjusi drėgmė irgi labai pakenkė tapybai. Dabar kapas jau keletą metų uždarytas ir nebus atidarytas, kol konservacijos specialistai stengsis šį nepaprastą ir labai gražų kapą išsaugoti palikuonims.