KELIŲ, AKVEDUKŲ IR TILTŲ STATYBĄ, kanalų kasima ir uostų kūrimą, kartais iš tikro milžinišku mastu, galima suprasti kaip gamtos jėgų pajungimą. Mesopotamijos drėkinimo įrenginių pirmtakai buvo paprasčiausi grioviai, kasti vandeniui atvesti į laukus prieš kokius 7000 ar 8000 metų. Atsiradus miestams, valstybėms ir imperijoms, šie sumanymai Įgavo naują užmojį. Geras tokios rūšies laimėjimų pavyzdys (nors iš dalies legendinis) yra Babilono kabantieji sodai: dirbtinis terasų sodas, iškilęs aukštai virš lygios Mesopotamijos salpos, drėkintas iš Eufrato per kanalų ir siurblių sistemą, kėlusią vandenį į statinio viršų, iš kur jis kanalais ir kaskadomis tekėjo žemyn. Karštą Mesopotamijos vasarą tai turėjo būti iš tikro nuostabus reginys: žaliuojantis sodas sausoje lygumoje.

Tačiau vanduo yra ne tik buitinis, bet ir apeiginis dalykas. Pietų Azijoje kaip tik religinės apeigos (galbūt dėl dvasinio apsivalymo) įkvėpė pastatyti Mohendžo Daro Didįjį baseiną: 160 m3 rezervuarą, išklotą bitumu, stovintį „tvirtovės kalvoje” aukštai virš Indo lygumos. Išradingumo ir įgūdžių dėka jo statytojai įveikė didžiulius techninius sunkumus, nors pats statinio pripildymas vandeniu, nesant nei keltuvų, nei siurblių, kėlė daug vargo. Vienas žymiausių kabančiųjų sodų stebuklų buvo sraigtinių siurblių (kartais vadinamų „Archimedo siurbliais”) panaudojimas vandeniui pakelti į terasas.

Ne mažiau įspūdinga buvo hidraulinė užtvankų ir akvedukų technologija. Romėnų pastatyti Nimo ir Segovijos, Kartaginos ir Romos akvedukai iki šiol išdidžiai „žingsniuoja” tų miestų kraštovaizdžiu. Taip pat efektinga yra garsiausia senovės pasaulio užtvanka Al Maribe, Pietų Arabijoje; įspūdinga ne vien dydžiu ir masyviais akmeninių šliuzų pastatais abiejuose galuose, bet ir dėl didžiulio prie jos susikaupusių sąnašų sluoksnio storio, dėl nuniokotų užtvankos liekanų, kai liūčių vandenys galutinai ja pralaužė.

Laukų drėkinimo kanalai lengvai panaudojami ir kaip vandens keliai laivams bei baržoms plaukioti. Stambius krovinius vandeniu galima gabenti kelis kartus pigiau negu antžeminiu transportu. Didžiuliai Kinijos kanalai buvo statomi tiek vandens transportui, tiek pasėliams drėkinti ir potvyniams valdyti. Visų didžiausias buvo VII a. Didysis kanalas, 2700 km ilgio, galėjęs varžytis su Didžiąja kinų siena. Dideli miestai irgi buvo statomi palei gamtinius vandens kelius, jūrų ir upių pakrantėse. Judriuose romėnų Viduržemio jūros keliuose betono, kietėjančio po vandeniu, išradimas buvo plačiai taikomas dirbtinių uostų statybai. Vienas tokių buvo Portas šalia Romos, tačiau galbūt įspūdingiausias uostas pastatytas Cezarėjoje, Viduržemio jūros rytų pakrantėje. Tokie stambūs statiniai tapo saugiomis prieplaukomis, tačiau gamtos užkariavimas dažnai buvo tik laikinas, tie kanalai bei baseinai jau seniai užnešti dumblu.

Keliai, kaip ir uostai, susiję su transportu ir ryšiais. Jie jungė tarpusavyje valstybes ir imperijas, įveikdami gamtines kliūtis, leisdami greitai perduoti įsakymus bei informaciją, pasiųsti kariuomenę. Dauguma didžiųjų pasaulio imperijų turėjo vienokį ar kitokį kelių tinklą, paprastai su stotimis arkliams arba bėgikams keisti. Romėnai ir inkai svarbiausiuose savo imperijų maršrutuose tiesė ilgus kelius su bet kokiu oru tinkama danga. įspūdingiausi inžineriniu požiūriu šie keliai tose vietose, kur kerta gamtines kliūtis, pavyzdžiui, upes arba tarpeklius. Romėnų keliuose buvo statomi akmeniniai ir mediniai tiltai, kartais nemažo ilgio. Inkų kelių tinklui kalnuotame Andų krašte būdingi kabamieji tiltai, virvių laikomi aukštai virš upių ir siaurų tarpeklių. Ir šiandieniniams keliautojams jie palieka neišdildomą įspūdį. Tačiau keliai niekad nebūna grynai praktinės paskirties. Jie palengvina keliones pirkliams ir pasiuntiniams, tačiau drauge yra akivaizdūs juos nutiesusių bendruomenių simboliai. Čako kelių tinklas (JAV pietvakariuose) turi dar didesnę simbolinę prasmę, nes ne tik jungia atokiau esančius Didžiuosius namus, bet atlieka dvasinių kanalų, siejančių gyvųjų pasaulį su mirusiųjų karalyste, vaidmenį.

INKŲ KELIŲ tinklas buvo vienas didžiausiu Naujojo pasaulio inžinerinių laimėjimu varžantis su Senojo pasaulio Romos kelių sistema. 25 000 km jungė Kuską, aukštai Peru pietų Anduose stovinčią inkų sostinę, su plačiomis imperijos valdomis. „Žmonių atmintyje, – rašė Pedro de Cieza de Lėtinas, jaunas ispanų kareivis, XVI a. 5-ame dešimtmetyje keliavęs pagrindiniu kalnų keliu, -vargu ar yra koks kitas kelias, lygintinas su šiuo, einančiu per gilius slėnius ir aukštus kalnus, per sniego kauburius, liūnus, plikas uolas, šėlstančias upes…”

Pagrindiniai du šio tinklo keliai buvo: Qhapaq Nan („prabangus kelias”), nutiestas tarp Kusko ir Kito (dabar Ekvadoro sostinės), ir lygiagrečiai ėjęs pajūrio kelias. Juos jungė dešimtys šalutinių kelių, o atšakos tęsėsi į pietus iki pat Santjago Čilėje ir į rytus, iki šiaurės vakarų Argentinos. Kalnų kelias šiaurėje siekė sritį, kur dabar yra Kolumbijos ir Ekvadoro siena, o vadinamasis užkariavimo kelias ėjo nuo Huanuko Pampos administracinio centro šiaurės vidurio Peru iki Čačapojaso miškinguose rytinių Andų šlaituose. Kai kurie keliai, vieni auks čiausių iš kada nors nutiestų, vedė į šventyklas, esančias daugiau kaip 5000 m virš jūros lygio.

Pirmuosius ispanų keliautojus labiausiai stebino Qhapaq Nan. Joks kitas kelias nejungė šitiek inkų miestų, neturėjo ilgesnių pavyzdingai įrengtų ruožų, pagražintų akmeniniu grindiniu, pralaidomis, drenažo kanalais ir pylimais, pakėlusiais I virš klampios žemės. Statybiniai akmenys buvo imami iš vietinių skaldyklų arba šalia kelio pasitaikančių uolienų atodangų. Statūs kelio ruožai buvo įveikiami laiptais, statytais iš riedulių arba tašytų akmenų. (Kadangi Andų tautos neturėjo ratų, laiptai labai praversdavo stačiuose šlaituose.) Kelio plotis būdavo įvairus, nelygu vietovė. Pavyzdžiui, į pietus nuo Huanuko Pampos tyrinėtojai užregistravo 20 km ilgio 16 m pločio grįsto kelio ruožą, einantį per tuščią, negyvenamą puną (lygią aukštumą).

Kalnų džiunglėse arba debesis siekiančiuose miškuose inkai tiesdavo akmenimis grįstus kelius prie pačių uolų, kartais iškirsdami jose laiptus. Kalnų reljefas kartais priversdavo inkų inžinierius projektuoti siaurus, 1-3 m pločio kelius. Pajūrio dykumoje, kur retai lyja, kelio negrįsdavo ir paprastai mažiau laikydavosi formalių reikalavimų, negu tiesdami kalnuose. Tačiau kai kuriose pajūrio vietose, kur kelias ėjo per žemas kalvas, buvo įrengiami laiptatakiai. Plotis įvairavo nuo 3 iki 10 m, o dykumoje kelio ribas ženklino tik akmenys ir mediniai stulpai. Tačiau drėkinamuose slėniuose buvo statomos plaušaplyčių sienos, jos neleisdavo žmonėms ir lamų vilkstinėms nueiti nuo kelio ir išmindžioti lauko.

Tiltai per upes

Inkai neišrado arkos. Vietoj jos sugalvojo išradingus kabamuosius tiltus tarpekliams ir upėms pereiti. Šios supintu virvių konstrukcijos, nukarusios per vidurį ir tempiančios akmenines atramas, baugino ispanus. Pirmieji kabamieji tiltai tikriausiai buvo didžiulis darbas; 1534 m. Pedro Sancho, konkistadoro Francisko Pizarro sekretorius, pastebėjo, jog inkų kariuomenė sugaišo 20 dienu, kol, vadovaujami tiltu meistro, nupynė viena tilta.

Keletas inkų stiliaus tiltu naudojami iki šiol. Huinčiryje, j pietus nuo Kusko, apie 500 žmonių iŠ išsibarsčiusių krašto bendruomenių kasmet tris dienas dirba pindami kabamąjį tiltą. Prieš pradedant pinti tiltą, kiekviena šeima nuveja savo virvę, vadinamą kesva (iš sausų gojos žolės žiedų stiebelių), kurios vardu tiltas ir pavadintas: „kesva čaka” – virvinis tiltas. Moterys, delnais sukdamos stiebelius, nuveja dviejų gijų, maždaug piršto storio, ir 50 m ilgio virvę. Pirmą dieną kaimiečiai su virvėmis susirenka abiejuose upės krantuose. Grupės vyrų ištiesia ant kelio tris pluoštus po 24 virves ir kietai susuka jas į lynus, kuriuos paskui supina. Užbaigtos virvių pynės būna apie 20 cm diametro; kiekvienai nunešti į tilto vietą reikia bent aštuonių stiprių vyrų.

Vieno kaimo vyrai specializuojasi tempti lynus skersai kanjono. Supinti lynai per kanjoną perduodami pririšti prie vedamosios virvės ir pritvirtinami prie stulpų, įtaisytų už atraminių akmenų. Tuomet vyrai pasidalija į dvi komandas ir, linguodami bei šaukdami, ištempia virves ir laisvus galus apsuka apie akmeninius stulpus. Antros dienos pabaigoje tilto pagrindas jau gatavas: keturios sunkios pynės stipriai įtemptos virš bedugnės; du mažesni pinti lynai yra kaip turėklai. Trečią, paskutinę dieną vyriausiasis tilto tiesėjas apžergia keturis pagrindinius lynus ir priešais save tilto apačioje pririša medinį skersinį, kad lynai neliptų vienas ant kito. Taip jis slenka tiltu pritvirtindamas skersinius vieną po kito, o paskui jį eina kitas vyras, plonesnėmis virvėmis rišdamas turėklo lyną prie pagrindo. Paskui virvinis pagrindas išklojamas takais – ir tiltas baigtas.

Inkų laikais Huinčirio tiltas buvo vienas iš antraeilių, nuošali perėja Apurimako aukštupyje, mažas, palyginti su didžiaisiais inkų kabamaisiais tiltais. Vis dėlto kaimiečiai tebenaudoja protėvių technologija ir darbo organizavimo principus, nepasiduodami europiečių įtakai.

Keliaudami pasroviui nuo Huinčirio, pasiektume garsiausią iš visų kabamųjų tiltų. Jis kirto Apurimako tarpeklį į vakarus nuo Kusko ir dar išsilaikė XIX a. pirmoje pusėje. Tiltas buvo 45 m ilgio, žemiausia jo vieta kybojo 35 m virš šniokščiančios upės. Buvo sudarytas iš penkių 10 cm storio pintų kabujų, į agavą panašių augalų lynų, o pagrindas – iš lazdelių ir vytelių, surištų žaliaminės odos juostelėmis. Pintos virvės buvo pririštos prie akmeninių atramų.

Inkai statė ir ne tokius šiurpius, akmeninius ir medinius tiltus, o kartais per upę keldavosi keltais. Tačiau kabamieji tiltai ir artima jų giminaitė oroja -pintinė, slystanti lynu, ištemptu tarp upės krantų, -gyviausiai liudija apie inkų tiltų statybos technologiją

NEDAUGELIS Šiaurės Amerikos tautų taip jaudina vaizduotę, kaip pietryčiuose gyvenę anasaziai. Sis žodis navahų kalba reiškia „ankstyvieji gyventojai”, šiuo vardu pagerbiama pueblų kultūra. XI–XII a. po Kr. ji pasiekė gana aukšta lygį, o kitame amžiuje išnyko sukūrusi platų ir paslaptinga kelių tinklą.

850-1150 m. Čako kanjonas Naujojoje Meksikoje buvo pagrindinis anasazių bendruomenės centras, kuriame mažiausiai penki Didieji namai, dideli pueblai, iš kurių išsiskiria Bonito pueblas, veikė kaip apeigų ir prekybos centrai. Klestėjimo viršūnėje XI a. Bonito pueblas turėjo mažiausiai 600 naudojamų kambarių, kuriuose galėjo gyventi apie 1000 žmonių. Tai buvo didžiausias daugiabučio namo stiliaus pastatas Šiaurės Amerikoje iki gyvenamųjų kvartalų atsiradimo Niujorke XIX a. 9-ame dešimtmetyje. Daugiaaukščiuose Didžiuosiuose namuose gyveno gimininiais ryšiais siejamų žmonių bendruomenės. Kiekviena bendruomenė daugiabučio statinio vidury turėjo mažesnių pastatų, vadinamų kivomis, kuriose buvo užsiimama amatais, mokomi vaikai, bendraujama ir atliekamos šeimyninės apeigos. Didžiosiose kivose žmonės rinkdavosi formalesnėms ceremonijoms ir spręsti visos bendruomenės reikalų.

Kelių tinklas

Apytikriai nuo 1050 m. gyvavo vadinamasis „Čako reiškinys” – daugybė dideliame plote išsibarsčiusių bendruomenių, nuolatos bendravusių, kol tame krašte buvo pakankamai lietaus. Apie 1115 m. ne mažiau kaip 70 bendruomenių buvo išplitę daugiau kaip 65 000 km2 plote Naujosios Meksikos šiaurės vakaruose. Šios nuošalios gyvenvietės, daugelis jų įkurtos ateivių iš čako, turi to kanjono pueblams būdingų bruožų. Pats kanjonas buvo didžiulės ir sudėtingos kelių sistemos, pirmą kartą pastebėtos XX a. 4-o dešimtmečio nuotraukose iš oro, centre. Tačiau ji nebuvo nubraižyta pagal mastelį, kol 8-9-ame dešimtmečiuose šoninio nuskaitymo radaru buvo gauti tikslesni vaizdai.

Apie 650 km negrįstų kelių jungia Čaką su daugiau kaip 30 atokių gyvenviečių. Tai lėkšti keliai iki 12 m pločio, paprastai kokius dešimt centimetrų įsiterpę į pamatinį gruntą ir nužymėti žemais pylimais arba akmeninėmis sienelėmis. Plento šakos gana ilgos, viena jų nusidriekusi net 96 km. Į kanjoną keliai sueina tiesiomis linijomis, paskui leidžiasi uolose iškaltais laiptais. Kanjone įsilieja į siaurus tarpeklius ir šakojasi, kiekvienas vesdamas į atskirus Didžiuosius namus. Trijose jų susijungimo vietose griovelis kelio viduriu aiškiai atskiria vieną šoną nuo kito.

Palikti likimo valiai

1130 m. Kolorado plynaukštę ištiko didelė sausra, trukusi apie 50 metų. Greitai atokesnės bendruomenės liovėsi prekiauti ir dalytis maistu su Didžiaisiais namais, ir šiems teko pasikliauti savo jau nualinta aplinka. Galų gale anasaziai išsikėlė į kitas vietoves. Per kelias kartas dauguma Didžiųjų pueblų ištuštėjo, daugiau kaip pusė Čako gyventojų išsisklaidė po kaimus, kaimelius ir pueblus toli nuo didžiojo kanjono. XIII a. 1-ą dešimtmetį kanjonas ir jo keliai buvo galutinai apleisti.

DIDŽIULIS DIRBTINIS Cezarėjos uostas buvo vienas drąsiausių inžinerinių senojo pasaulio laimėjimų. Miestą įkūrė Erodas Didysis, Judėjos karalius nuo 37 iki 4 pr. Kr., neva norėdamas pagerbti savo globėją, Romos imperatorių Augustą, kurio dėka tapo Judėjos valdovu. Tačiau jis tikriausiai pagalvojo ir apie ekonominę naudą, kurią galėjo duoti naujas uostas, susijęs su svarbiais rytų-vakarų prekybos keliais, ir politinės galios sustiprinimą savo dažnai maištaujančiame graikiškai-romėniškame mieste, kuris turėjo būti ištikimas jo įkūrėjui ir nepabrėžti jokių netinkamų ryšių su labai žydiška praeitimi. Šio Erodo veiksmo įžvalgumas išryškėjo po jo mirties, kai romėnai pavertė Cezarėją naujosios Judėjos provincijos sostine.

Uostas

Išorinį beveik 20 ha ploto uosta sudarė du milžiniški dirbtiniai bangolaužiai, iš pradžių buvę 70 m pločio. Uosto vartai buvo šiaurės pusėje, o iš pietų ir vakaru nuo jūros stichijų saugojo ilgesnysis lenktos formos bangolaužis. Šio aptvaro vidinėje pusėje buvo antras panašaus dydžio baseinas, ankstesnes Strato Bokšto gyvenvietės dalis. Pasak Juozapo Flavijaus, naujajame mole buvo pristatyta bokštų, o abiejose uosto vartų pusėse ant aukštų kolonų, pastatytų ant milžiniškų pakylų, kilo po tris didžiules statulas. Laivams įvesti pro uosto vartus tikriausiai reikėjo švyturio. Juozapas nemini tokio švyturio, tačiau tai galėjo būti kad ir Druzo bokštas (pavadintas populiaraus Augusto šeimos nario Druzo vardu), nes jis apibūdintas kaip aukščiausias ir nuostabiausias iš viso komplekso.

Erodą įkvėpė didieji Viduržemio jūros uostai, kaip Aleksandrija ir Kartagina, tačiau atrodo, kad technologija buvo perimta iš Romos. Juozapas Flavijus pasakoja, kad statyboje naudoti 15 x 3 x 2,5 m dydžio akmens luitai. Stulbinančią tiesą, slypinčią šiuose neįtikėtinuose teiginiuose, atskleidė povandeniniai kasinėjimai, atlikti XX a. 9-ame dešimtmetyje pagal Cezarėjos senovės uosto archeologinių tyrimų projektą. Pasirodė, jog uosto statiniams naudoti gana maži vietinio akmens luitai, o didesnieji blokai buvo ne iš akmens, o iš betono. Tarp jų buvo ir masyvus (11,5 x 15 x 2,4 m dydžio) kampinis šiaurinio bangolaužio blokas.

Kadangi išliko ir medinio klojinio, naudoto betono blokams formuoti, buvo nesunku įsivaizduoti statybos eigą. Viena svarbiausių technologinių naujovių buvo medinio klojinio, su įpjovų-užlaidų tipo jungtimis, naudojimas. Didžiuma pagrindinės medienos buvo atgabenta iš Europos, tokių medžių rūšių, pavyzdžiui, pušų ir eglių, kurios Cezarėjos krašte neauga. Ant sunkių sijų pagrindo, pastatydavo dviguba siaurų lentų kevalą, o šios didžiulės dėžės vidų sutvirtindavo skersinėmis sijomis. Betono analizė atskleidė labai sudėtingą technologiją. Rišamasis skiedinys turėjo vulkaninio smėlio, vadinamo pucolanais, suteikiančio betonui hidrauliniu savybių, leidžiančiu sukietėti vandenyje. Pucolanai, vartoti išoriniame betoninio bloko kevale, buvo smulkiau sugrūsti negu vidury, todėl sparčiau kietėjo. Taip gamintas betonas, kol sausas, yra toks lengvas, kad trumpą laiką gali plūduriuoti vandenyje. Todėl išorinį klojinio apvalkalą būdavo galima užpildyti krante arba šiaip vandenyje – būtu buvę daug lengviau, negu užpildyti jūroje, – ir visą konstrukciją nuplukdyti j vietą. Betonas, kietėdamas ir prisigerdamas vandens, sunkėdavo ir galiausiai nugrimzdavo j reikiamą vietą, sudarydamas jūros dugne nuolatine formą, kurią toliau betonuojant būdavo suformuojami milžiniški blokai.

Betonui naudoti pucolanai buvo įvežami tikriausiai iš Neapolio įlankos Pocuolio vietovės. Kalkės buvo maišomos su pucolanais 1:2 santykiu, kaip rekomendavo Komos architektas Vitruvijus, rašęs apie 27 pr. Kr., prieš pat uosto statybą. Betoniniu uosto statybos technologija vietiniu pucolanų pagrindu buvo sukurta per du ankstesnius šimtmečius centrinėje Italijoje. Taigi Erodas turėjo būti dėkingas Komai ne vien už politine paskatą pastatyti uostą, kuris „nugalėjo pačią gamtą”.

Pirmasis iš Romos didžiųjų konsulinių kelių, jungė šj miestą su pagrindiniu Kampanijos srities miestu Kapuja, o vėliau buvo pratęstas į pietus iki Brundizijaus (dabart. Brindizio) uosto, iš kurio laivai plaukdavo į Viduržemio jūros rytų šalis. Respublikos pabaigoje visa Italija buvo sujungta svarbiausių kelių tinklu, einančių iš Romos į visas puses, o po 50 metų puikiais Romos keliais buvo galima keliauti nuo „Heraklio stulpų” (Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros sąsajos) iki Bosforo sąsiaurio ir dar toliau.

Kadangi svarbiausia tų kelių funkcija buvo strateginė, nenuostabu, kad jų tinklas plėtėsi kartu su imperija ir kad nemažai jų buvo nutiesta Romos pasaulio pakraščiuose, nuo šiaurės Britanijos iki Eufrato. Naujausiais apskaičiavimais vien Šiaurės Afrikoje buvo 15 000-20 000 km kelių, neskaitant grynai karinio susisiekimo maršrutų ar karavanų takų. Nors keliai niekad neprarado karinės reikšmės, jie tenkino ir civilinius poreikius, pagreitindami asmenų ir imperijos pašto judėjimą. Buvo naudingi ir kitiems keliautojams, tiek pagonims, tiek krikščionims, taip pat prekybai, ypač nedidelei, prabangos prekėmis. Romėnų kelionių vadovai ir žemėlapiai, kad ir III a. pabaigos Antonijaus kelionių vadovas, viliojo didžiaisiais imperijos maršrutais, o tai, kad nesiliauta jais naudotis ir viduramžiais, primena apie ilgalaikę Romos kelių sistemos įtaką Europos ir Viduržemio jūros baseino šalių kraštovaizdžiui.

Kelių tiesimas

Panašiai kaip akvedukai, tačiau daug didesniu mastu, romėnų keliai varžėsi su gamta, palikdami gamtovaizdyje neišdildomą žymę. Nors kelių konstrukcija keitėsi atsižvelgiant į jų paskirtį ir vietovės pobūdį, statant pagrindinius konsulinius kelius, pavyzdžiui, Apijaus kelią, būdavo atliekami kapitaliniai inžineriniai darbai. Kai kurie jų ruožai ėjo senaisiais keliais, kurie būdavo tiesinami, lyginami ir grindžiami – paverčiami nuolatinėmis magistralėmis. Nužymėjus kelio liniją pora vagų, – 12 m atstumu viena nuo kitos, – ženklinančių išorines kelio ribas, tarp jų būdavo iškasama tranšėja iki kietos uolienos arba molio; netvirtoje žemėje buvo supilama sankasa tvirtam pagrindui suformuoti. nt jos būdavo pilami skaldos, surištos skiediniu arba moliu, pagrindinis žvyro ir stambaus smėlio sluoksniai, galiausiai glaudžiai klojami grindinio akmenys, taip stebinę Pro kopijų.

Po kurio laiko keliai buvo pagerinti tuo, kad gamtines kliūtis imta įveikti perkasomis (trumpiausiu keliu). Turbūt imperatoriaus Trajano iniciatyva visas kalvos šonas buvo nukastas apytikriai 36 m gyliu, kad Apijaus kelias galėtų eiti jūros pakrante į pietus nuo Teračinos, užuot kilęs stačiai į kyšulį. Kiek piečiau Domicianas nutiesė tiesesnį kelią į Neapolį, kuriam reikėjo įrengti daug kilometrų sankasų per pelkėtą vietovę,- tai gerai aprašė poetas Stacijus (“Miškai”, IV, 3, v), tarp liaupsių imperatoriui puikiai parodydamas darbų sudėtingumą.

Tokie kelio klojimai ir perkasos drauge su daugeliu išlikusių tiltų ir keliais tuneliais parodo norą užkariauti garotą ten, kur reikėjo sukurti patogų maršrutą. Tokj pat įspūdį sudaro bendras kelių išplanavimas su tais ilgais ruožais, kurie iki šiol lieka savitu daugelio Europos kraštovaizdžių bruožu.

Romos geodezininkai, dažnai dirbdavę mažai žinomoje teritorijoje, parodė nepaprastą meistriškumą. Jie gerai išmanė sudėtingą geometriją ir gebėjo, pavyzdžiui, apskaičiuoti atstumą tarp dviejų nepasiekiamų taškų. Jie turėjo ankstyviausius
mūsų įprastų prietaisų analogus, tarp jų teodolito pirmtaką (tačiau be optikos), vadintą dioptrą, ir ilgą vandens gulsčiuką, vadintą chorobatu. Be to, naudojo gromą linijoms ir statiems kampams nustatyti. Vis dėlto, nors kiekvienas romėnų kelias turi savų ypatybių, atspindinčių jį nutiesusių žmonių sugebėjimus, ne kas kita, bet visa didžiulė sistema tikrai parodo Romos galybę.

TIKRIAUSIAI nėra geresnio senovės pasaulio paminklo vandens tiekimo įrenginiams, kaip romėnų akvedukai. Vanduo yra vienas pagrindiniu kasdieninio vartojimo dalykų, Šis poreikis ypač stiprus Viduržemio jūros šalyse, kur vasaros ilgos, karštos ir sausos. Kai gyvenvietės buvo palyginti mažos, o vandens poreikis apsiribojo būtinomis gyvenimo reikmėmis, paprastai pakakdavo vietinių versmių, šulinių ir požeminių rezervuarų. Augant miestams, reikėjo vis daugiau vandens, ir bent nuo V a. pr. Kr. kai kuriems pagrindiniams graikų miestams pradėta tiekti vandenį akvedukais iš tolimų šaltinių. Ankstyviausias Romos akvedukas datuojamas 312 pr. Kr., o ji pastatyti galbūt paskatino žymiausi helenistinių valdovų vandens įrenginiai.

I a. po Kr. viduryje Roma jau turėjo devynis akvedukus, kurie smulkiai aprašyti įžymaus Romos senatoriaus ir konsulo Seksto Julijaus Frontino, ėjusio vandentiekio kuratoriaus pareigas, traktate. Vėlesniu imperijos laikotarpiu pastačius dar du akvedukus, bendras jų ilgis sudarė daugiau kaip 450 km. Frontino pateikti statistiniai duomenys iki šiol yra gausiausias žinių apie Romos akvedukus šaltinis, nors kai kurie nurodyti skaičiai yra abejotini.

Apskritai apskaičiuota, jog senovės Romoje vienas žmogus suvartodavo daugiau vandens negu dabar, tačiau dėl šio skaičiaus ginčijamasi; tik aišku, kad akvedukai buvo statomi ne vien geriamam vandeniui tiekti, jie turėjo ir daug kitų paskirčių. Dalis vandens buvo suvartojama prekiniams užmiesčio sodams drėkinti ir gamybiniais tikslais, pavyzdžiui, vėlimui, tačiau vis daugiau ir daugiau vandens reikalavo prabangios viešosios pirtys. Kadangi atskiri asmenys privalėjo mokėti už teisę prisijungti prie visuomeninio vandentiekio ir turėjo gauti Romos Senato leidimą, vamzdžiais tiekiamas vanduo namuose buvo prabangos dalykas, o fontanai ir baseinai – akį rėžiantis eikvojimas. Kitose imperijos srityse akvedukai buvo prestižo reikalas,-jie neretai buvo statomi turtingų geradarių, kartais dėl naujo pirčių komplekso. Dažnai įėjimo į miestą vietose jie buvo papuošiami įspūdingais fontanais, taip pabrėžiant labdarių dosnumą ir gerbūvį.

Akvedukų technologija

Beveik visi senovės akvedukai buvo paprasti savita-kos įrenginiai. Užtikrinus, kad šaltinis būtų aukščiau negu miestas, ir suprojektavus vienodo nuolydžio akveduko kanalą, vanduo iš vieno galo į kitą tekėdavo varomas vien svorio jėgos. Iki miesto vanduo paprastai tekėdavo stačiakampiu kanalu, išklotu vandeniui nepralaidžiu cementu iš kalkių ir molio. Kanalas būdavo uždengtas, kad vanduo ne-užsiterštų, bet neužsandarintas spaudžiant, kaip šiuolaikiniame vandentiekyje. Nuolydį reikėjo daryti kaip galima mažesnį, kad vandens srovė negraužtų kanalo grindų, bet pakankamą, kad palaikytų vandens tekėjimą. Senovės autoriai sako, kad mažiausi nuolydžiai buvo 1:5000-1:200, nors išlikusių akvedukų dalių nuolydžiai yra nuo 1:40 (Kartaginos akveduko pirmus 6 km) iki 1:14 000 (Nimo 10 km ruože). Kur buvo įmanoma, akveduko kanalą paklodavo žemėje, tačiau perėjimuose per mažus slėnius ar daubas pakeldavo ant tvirtų atramų. Kartkartėmis, prireikus statesnio nuolydžio, pastatydavo trumpas vertikalias sekcijas.

Savitakos sistema reiškė, kad nė vienoje vietoje kanalui nebuvo leidžiama pakilti aukščiau už vandens šaltinį; tokias kliūtis, kaip kalnus, reikėjo apeiti arba pereiti tuneliu. Sunkumai, su kuriais susiduriama statant akveduką, vaizdžiai atskleisti ilgame vieno Alžyro statinio užraše, pagerbiančiame Romos karinio inžinieriaus ir topografo No* nijaus Dato darbą. Datas buvo atsakingas už Romos provincijos Mauritanijos Saldu miesto akveduko linijos suplanavimą. Deja, statant pagrindini beveik pusės kilometro ilgio tunelį įvyko didelė nesėkmė, nes, pasak aprašymo, dvi darbininkų grupės, kasančios tunelį iš abiejų galų, iškasusios daugiau kaip po pusę viso ilgio, nesusitiko. Iškviestas Datas perma-tavo liniją, ir jam vadovaujant darbas buvo sėkmingai užbaigtas. Tunelių įrengimas turbūt visada buvo viena sunkiausių akveduko statybos etapų. Ištyrus Semako tunelį, sudarantį dalį akveduko, tiekusio vandenį į romėnų miestą Nimą, parodė, kad šešios grupės, išsidėsčiusios 60 m ruože, plušo du mėnesius, kol jį užbaigė.

Sunkumų taip pat atsrasdavo, kai akveduko kanalas turėdavo kirsti stačiašlaičius slėnius. Kur galima, romėnai mieliau apeidavo slėnio pradžią, nes tai turbūt būdavo techniškai paprasčiausia ir pigiausia. Pagrindinis alternatyvus būdas būdavo pastatyti akveduko tiltą, panašų į Caro tiltą, kuriuo 50 km ilgio Komos akvedukas pereina per Gardono upe į Nimą. Sis 40 m aukščio tiltas su 24,5 m ilgio centriniu tarpatramiu galbūt yra įspūdingiausias iš Romos akvedukų, tačiau jokiu būdu ne vienintelis. Taip pat nuostabūs yra ilgi arkadiniai statiniai, pavyzdžiui, išlikę Komos miestą aptarnavusiu akveduku ruožai Kampanijos lygumoje. Arkos padėjo sumažinti statybinių medžiagų kiekį ir palengvino susisiekimą, kur akvedukas eidavo per laukus ar gyvenamąsias vietoves. Gana įprasta buvo naudoti arkas baigiamuosiuose akvedukų ruožuose, nes daugelis senovės miestų buvo statomi ant kalvų ir vandens kanalus reikėjo tiesti pakankamai aukštai, kad palaikytų vandentiekio slėgį. Todėl būdavo sukuriami tokie įspūdingi statiniai, kaip triaukštis Segovijos akvedukas Ispanijoje.

Kai slėnis būdavo per gilus tiltui statyti, jį pereidavo įrengę uždarą, apversto sifono pavidalo, slegiamo vandens sistemą. Čia vanduo iš aukštesniajame krante pastatyto rinktuvo tekėdavo kreipiamuoju vamzdynu žemyn, žemu tiltu pereidavo slėnio dugną ir pakildavo į kitoje slėnio pusėje kiek žemiau stovintį priimtuvą, už kurio buvo atnaujinamas normalus akveduko veikimas. įspūdingi sifonai tebestovi Aspende, dabartinėje Turkijoje, ir Lione, Prancūzijoje. Kiek žinoma, naudoti kreipiamieji vamzdžiai iki 0,3 m skersmens, o apskritai tokiu įrenginiu buvo galima įveikti daugiau kaip 100 m aukščių skirtumą.

Akvedukui pasiekus miestą, vanduo patekdavo į paskirstymo rezervuarą, kuris paskirstydavo vandenį daugelį magistralinių linijų su uždoriais tiekimui valdyti – kad būtų galima uždaryti vandentiekio dalis remontui. Dažnai po gatvėmis arba šalį. gatviais buvo klojami švininiai arba keraminiai, arba, ypač šiaurinėse provincijose, mediniai vamzdžiai vandeniui tiekti slegiant uždaroje sistemoje. Pompėjuose vanduo dar buvo perduodamas į bokštuose įrengtus rezervuarus, neleidusius susidaryti sistemoje per dideliam slėgiui. Galimas dalykas, kad, anot romėnų architektūros aprašinėtojo Vitru-vijaus, buvo statoma mažesnių paskirstymo vamzdžių, kad, esant vandens stygiui, pirma būtų galima atjungti tiekimą privatiems asmenims, o tik paskui pirtims ir visuomeniniams pastatams, palikus vandens atsargą viešiems fontanams,- Pompėjuose nebuvo namo, stovinčio toliau kaip 50 m nuo gatvės fontano, todėl visi miesto gyventojai galėjo prieiti prie švaraus vandens.

Nors kiekvienas akveduko elementas daro įspūdį, bet labiausiai stebina pats darbu organizavimo mastas ir Romos vandens inžinierių praktiniai gabumai ir gebėjimas spręsti sudėtingus uždavinius, ką liudija jų sukurti akvedukai – tikrai nuostabios sistemos. Todėl lengva sutikti su tokiais senovės rašytojais, kaip Plinijus Vyresnysis ir Frontinas, kad akvedukai iš tikro buvo vienas žymiausių senovės pasaulio stebuklų.

KAI SUJŲ imperatorius 60S po Kr. iškilmingai atidarė Didįjį kanalą, imperatoriška eisena driekėsi 96 km. 40 m pločio ir 2700 km ilgio, lygaus atstumui nuo Graikijos iki Grinvičo, kanalas sujungė svarbiausius miestus Cangana (Sianą) ir Luojangą su Beidzingo sritimi Šiaurėje ir Hangdžou pietuose. Jo krantais ėjo imperinis plentas su lygiais tarpais įrengtomis poilsio stotimis, remonto dirbtuvėmis ir didžiuliais sandėliais grūdams laikyti. Drauge su upėmis bei ežerais jis sudarė reta pasaulio istorijoje vandens transporto sistemą turinčia 50 000 km vandens kelių, kuriais plaukiojo didžiausias pasaulyje laivų skaičius. Jo statybai buvo mobilizuota daugiau kaip milijonas darbininkų, o išlaidos ir pastangos, kurių pareikalavo projekto įgyvendinimas, prisidėjo prie Sujų dinastijos žlugimo po 12 metų.

Tačiau iš tos įspūdingiausios kanalų sistemos, pradėtos V a. pr. Kr., tik Didysis kanalas tebenaudojamas iki šiol. Didžiuma Sujų kanalo buvo pastatyta beveik 2000 km ilgio kanalų tinklo, įrengto II a. pr. Kr., trasoje. XHI a. mongolai įrengė tiesioginį vandens ketuj į Šiaurę nuo Beidzingo, 1000 km su trumpindami Sujii kanalą.

Statyba ir hidraulinis planavimas

Kiniškas vandens inžineriją reiškiantis terminas gali būti verčiamas „vandens nauda”, o kanalai buvo dalis bendros vandens valdymo sistemos, sukurtos potvyniams išvengti ir sausrai sumažinti. Be šliuzų vandens lygiams reguliuoti, buvo įrengiamos pralaidos ir slenksčiai (povandeninės užtvankos, pastatytos įstrižai pagrindinei upės vagai), derinami su šoniniais kanalais, kuriais galima nuleisti potvynio vandenis arba atvesti vandens iš atsarginių tvenkinių. |Patvinusi Geltonoji upė pravaro 20 000 m3 vandens per sekundę, t. y. pakankamai, kad pakeistų Didžiojo kanalo tėkmės kryptį.) Ten, kur kanalas įsilieto į kita vandens sistemą neretai reikėdavo nukreipti kanalais dali upės ar ežero arba upės vidury pastatyti nukreipiamąjį pylima, kad sumažėtų srovė ir galėtų ramiai praplaukti laivai. Nuo uždumblėjimo (Geltonoji upe kasmet perneša apie 1 000 000 000t dumblo) vidinėje vingių pusėje buvo statomos dantytos dambos, kurios mažino tėkmę, versdamos srovę graužti sekluma priešingoje upės pusėje.

Seniausiuose kanaluose buvo pasitenkinama paprastais užtveriamaisiais ir nuleidžiamaisiais šliuzais su nuleidžiamaisiais (grotų tipo) rąstų vartais, įstatytais į stačius plyšius kanalų krantuose,- jie buvo pakeliami ir nuleidžiami gervėmis, arba suktuvais. Prieš srovę per atvirus šliuzus laivus pertempdavo suktuvais, o pasroviui juos parplukdydavo vandens srautas, plūstelėjęs pakėlus vartus. Apie XI a. buvo pradėta statyti aptvarinius šliuzus, panašius į vakarietiškuosius: laivas įplaukdavo į aptvarą, kur vandenį būdavo galima pakelti arba nuleisti, tačiau vartai po senovei buvo pakeliami, bet ne atveriami, kaip Vakaruose.

Visus kanalų, pylimų ir drėkinimo tinklo įrengimo darbus atlikdavo pašauktieji darbininkai ir kareiviai tradiciniais įrankiais – ilgakočiais mediniais kastuvais su geležinėmis užmovomis ir bambukiniais krepšiais žemėms išnešti, kurie liko nepasikeitę daugiau kaip 2000 metų. Krantai buvo sutvirtinami plūktų žemių sienomis, aptaisytomis akmens plokštėmis. Tekančiam vandeniui užtvenkti arba nukreipti nuo krantų virvėmis nuleisdavo didžiules bambukines pintines (gabionus), pripildytas akmenų, ir didžiulius kaoliango stiebų ryšulius. Paskui kiekvieną sluoksnį išklodavo bambuko plaušinėmis. Tam tikrą supratimą apie darbų mastą duoda vakarietis keliautojas, 1904 m. stebėjęs, kaip 20 000 žmonių įtaiko kaoliango ryšulį į pylimo pralaužą. Toks būdas buvo pigus ir veiksmingas. Akyti ryšuliai, galintys atlaikyti staigius vandens antplūdžius, buvo lankstūs ir galėjo būti naudojami ant lengvo grunto be gilių pamatų. Įstatyti į vietą, jie greitai sugerdavo dumblą ir prilipdavo prie upės dugno. Šio proceso sėkmę užtikrino bambuko pluošto virvės. Lengvesnės, lankstesnės ir tris kartus stipresnės negu kanapinės, kurios vandenyje praranda 20% stiprumo, bambukinės virvės sušlapusios sustiprėja. Šlapia 3,8 cm skersmens bambukinė virvė gali atlaikyti 6 tonų svorį, o lynas iš trijų susuktų virvių turi 517 kg/cm2 atsparumą tempimui, apytikriai kaip plieninė viela.

LIETUS – RETAS svečias pietų Arabijos kalnuose, tačiau kai užeina, gali virsti liūtimi. Vanduo plauna plikus šlaitus, ardydamas uolas ir dirvožemį, ir galiausiai pasrūva lygumomis sukeldamas netikėtą, trumpalaikį potvynį. Ir pranyksta, kartais pasiekęs jūrą, kartais išgaravęs arba susigėręs į dykumos smėlį. Tūkstančius metų krašto žmonės mėgino išsaugoti šį vandenį laukams ir sodams drėkinti. Galbūt sudėtingiausias iš visų jų sumanytų būdų ir, žinoma, palikęs nuostabius griuvėsius, yra Maribo užtvanka centriniame Jemene. Ji buvo kuriama šimtmečiais, o milžiniškas jos dydis buvo ne tiek pradinio projekto dalis, kiek neišvengiama -net nepageidaujama – ankstesnio darbo pasekmė.

Potvynio sutramdymas

Vadi Danos upė, dukart per metus patvindama nuo kelias savaites trunkančio lietaus, ties Maribu veržiasi siauru kalnų tarpekliu. To srauto greitis gali siekti 1000 m3 per sekundę. Gerokai prieš 2000 pr. Kr. įvairiose upės, tekančios per šią lygumą, vietose gyventojai ėmė statyti paprastas žemių užtvankas, tikriausiai kasmet jas atnaujindami. Užtvankos nukreipdavo vandenį į mažų kanalų tinklą, tačiau kanaluose ir laukuose nusėsdavo sąnašos. Norint, kad vanduo tekėtų, sąnašas reikdavo iškasti iš kanalų dugno; dėl to krantuose augo pylimai, o tai mažino dirbamų laukų plotą. Lyginant tuos pylimus, oazės pamažu aukštėjo, pagal vieną apskaičiavimą, vidutiniškai 1,1 cm per metus. Vietomis nuogulų storis yra didesnis kaip 30 m.

Todėl reikėjo statyti naujas užtvankas, kiek galima labiau aukštupyje, o kas šiandien matoma, yra paskutinė tokių statinių eilė. Kiekvienos užtvankos galuose turėjo būti sudėtingi šliuzai į laukus nukreipiamam vandeniui valdyti, kiekviena užtvanka turėjo savą kanalų tinklą. Sunkiausia buvo sukurti konstrukcijas, kurios būtų nepralaidžios vandeniui ir pakankamai tvirtos, taip pat užtikrintų pakankamą tėkme, kad nesusikauptų tiek daug nuosėdų.

Nuo akmenų iki betono

1000-500 pr. Kr., didėjant pietų Arabijos miestams, Maribo inžinieriai sukūrė ar perėmė mūrijimo būdus, panašius į tuos, kuriuos naudojo jų prekybos partneriai Egipte ir Palestinoje. Užtvanką statė iš tankaus kalkakmenio; vienos ar dviejų tonų svorio luitus į vietą nutempdavo rampomis, supiltomis iš žemių. Akmenis suleisdavo be rišamojo skiedinio: kiekvienas jų turėjo būti atskirai aptašytas. Darbui pagreitinti siena buvo statoma sekcijomis, nuo sekcijos kampų link vidurio, kur kiekviena akmenų eilė buvo sujungiama mažesniu, tiksliai pritaikytu pleištišku akmeniu, įstatomu iš viršaus. Ertmė tarp šių sienų buvo užpildoma skalda.

Tačiau paskutiniais amžiais pr. Kr. užtvankos statytojai ėmė taikyti naują būdą, spartesnį ir ekonomiškesnį. Esminė naujovė buvo tinko ir cemento, pagaminto iš vulkaninės uolienos, kurios gausu toje vietovėje, vartojimas,- toks cementas labai atsparus vandeniui. Užtvankos šerdis iš esmės tapo betoninė, laikoma skersinių sienų, o su išorinėmis sienomis sujungta trumpainiais, išsikišusiais į išorę. Kyšančios trumpainių galvos, didesnės negu jų kamienai, veikė tarsi varžtai, tvirtinantys išorines sienas prie mūrinio šerdies. Mažai ką reiškė, jeigu užtvankos bei šliuzų sienoms buvo naudojamas prastesnis akmuo ir pačių akmenų nebereikėjo taip kruopščiai apdoroti, nors jungtys dažnai buvo sutvirtinamos geležinėmis apkabomis.

Beatodairiška plėtra

Užtvanka leido intensyviai drėkinti beveik 100 km2 žemės plotą, išmaitinantį iki 50 000 gyventojų. Pirmaisiais amžiais po Kr. Maribas pamažu prarado politinę galią ir darėsi vis sunkiau surinkti darbo jėgos didesnėms spragoms suremontuoti. Tuo pat metu užtvanka nepaprastai išaugo, ir 500-600 po Kr. ji buvo kelis kartus pralaužta. Paskutinis didelis potvynis įvyko Mahometo gyvenimo laikotarpiu, apie 610 m., ir buvo paminėtas Korane. Pralauža buvo pernelyg didelė, kad būtų užtaisyta.

DIDYSIS Mohendžo Daro baseinas yra vienas nuostabiausių garsiosios Indo arba Harapos civilizacijos archeologinių paminklų. Šis sausringoje Sindho provincijos dykynėje stūksantis statinys yra unikalus 3 tūkstantm. pr. Kr. planavimo ir vandens įrenginių inžinerijos pavyzdys.

Indo civilizacija kadaise užėmė daugiau kaip 1 000 000 km2 plotą ir buvo didžiausia pasaulyje žalvario amžiaus civilizacija. Jos miestai klestėjo 2500-2000 pr. Kr. ir prekiavo su Mesopotamijos miestais vakaruose. Mohendžas Daras, arba „mirusiųjų kalva”, buvo didžiausias Indo miestas ir stovėjo pakankamai arti didžiosios upės, kad gautų naudos iš kasmetinių potvynių ir artimo vandens kelio, tačiau pakankamai toli, kad išvengtų potvynio keliamų pavojų.

Šiandien matomas Mohendžo Daras susideda iš dviejų skirtingo aukščio dalių: žemutinio miesto ir tvirtovės. Žemutinio miesto pagrindą sudaro gyvenamieji namai, stačiakampio gatvių tinklo dalijami į kvartalus. Monumentalūs statiniai, tarp jų Didysis baseinas, yra susigrupavę tvirtovės kalvoje, į vakarus nuo gyvenamųjų kvartalų.

Arti tvirtovės kalvos centro yra didelis molio plytų kompleksas. Pietiniame statinio šone pro dvi durų angas patenkama į siaurą prieškambarį, vedantį į stačiakampį kiemą su kolonada, kuriame buvo Didysis baseinas. Rytų pusėje prie kolonados glaudėsi aštuoni plytomis grįsti kambariai; kai kurie turėjo kanalizaciją. Šiaurės pusėje buvo dar vienas kiemas su kolonada. Viename komplekso kampe kylantys laiptai rodo, kad anuomet čia buvo viršutinis aukštas. Atrodo, šis įrenginys turėjo apeiginę ar ritualinę paskirtį.

Nepralaidus vandeniui Didysis baseinas buvo 12 x 7 m dydžio. Jį pripildyti buvo nelengva, nes vandenį reikėdavo traukti iš didelio šulinio, esančio viename rytinių kambarių,- išleisti vandenį buvo galima per kanalą su skliautine (išsikišusių plytų) perdanga, pakankamai aukšta žmogui praeiti. Turint omeny, kad šis 160 m’ talpos rezervuaras Įrengtas 12 m aukščio plytų pakyloje sausringos pusdykumės vidury, Mohendžo Daro Didysis baseinas tikrai yra nuostabus statinys.

Didžiojo baseino statyba

Indo upės šalpoje reta akmenų ir medžių, jeigu jų iš viso yra. Todėl Didysis baseinas buvo pastatytas beveik vien iš plytų, o jo kambariai ne didesni, kaip 4 m pločio – didžiausio vietinės medienos ruošinio ilgio. Baseino vandens izoliacija trijų sluoksnių ir labai sumani. Išorinis sluoksnis, plytų siena, buvo sutvirtinta kontraforsais, kad atlaikytų vandens slėgį. Ji buvo izoliuota nuo vidinio plytų kevalo 3 cm storio vandeniui atsparaus bituminės dervos sluoksniu. Platūs laiptai į baseiną galuose turėjo medines pakopas, įklotas į bitumą. Vandenį tiekiantis šulinys buvo cilindrinės formos, sumūrytas iš pleištiškų plytų, leidžiančių šachtai atlaikyti 15 m vandens stulpo slėgį. Nuleidimo kanalas buvo taip pat plytinis, su skliautinėmis plytų lubomis.

Maudymasis ir apsiplovimas

Senasis indų raštas, pirmąkart atpažintas 1922 m., lieka neiššifruotas ir mažai težinoma apie Indo visuomenės socialinę organizaciją ar religiją. Kol jis bus iššifruotas, Mohendžo Daro tvirtovės ir jos viršūnėje stovinčių pastatų paskirtis tikriausiai liks nežinoma. Vis dėlto išskirtinis Didžiojo baseino pobūdis ir tokio vandens telkinio įrengimas aukštos pakilumos viršuje rodo jo didelę svarbą. Pridėję prie to beveik kiekviename name įrengtą maudyklę, daugiau kaip 700 šulinių ir sudėtingą kanalizaciją, galime padaryti išvadą, jog tai ne vien pilietinės savigarbos išraiška. Iš tikrųjų vandens reikšmė Mohendžo Dare labai primena jo vaidmenį svarbiausiose šiandieninėse to krašto tradicijose. Vanduo yra ir naudinga, ir apvalanti medžiaga – jėga, svarbi gyvenimui tiek šiame, tiek pomirtiniame pasaulyje.