Maribo užtvaka pietų Arabijoje

Senasis Maribas

LIETUS – RETAS svečias pietų Arabijos kalnuose, tačiau kai užeina, gali virsti liūtimi. Vanduo plauna plikus šlaitus, ardydamas uolas ir dirvožemį, ir galiausiai pasrūva lygumomis sukeldamas netikėtą, trumpalaikį potvynį. Ir pranyksta, kartais pasiekęs jūrą, kartais išgaravęs arba susigėręs į dykumos smėlį. Tūkstančius metų krašto žmonės mėgino išsaugoti šį vandenį laukams ir sodams drėkinti. Galbūt sudėtingiausias iš visų jų sumanytų būdų ir, žinoma, palikęs nuostabius griuvėsius, yra Maribo užtvanka centriniame Jemene. Ji buvo kuriama šimtmečiais, o milžiniškas jos dydis buvo ne tiek pradinio projekto dalis, kiek neišvengiama -net nepageidaujama – ankstesnio darbo pasekmė.

Potvynio sutramdymas

Vadi Danos upė, dukart per metus patvindama nuo kelias savaites trunkančio lietaus, ties Maribu veržiasi siauru kalnų tarpekliu. To srauto greitis gali siekti 1000 m3 per sekundę. Gerokai prieš 2000 pr. Kr. įvairiose upės, tekančios per šią lygumą, vietose gyventojai ėmė statyti paprastas žemių užtvankas, tikriausiai kasmet jas atnaujindami. Užtvankos nukreipdavo vandenį į mažų kanalų tinklą, tačiau kanaluose ir laukuose nusėsdavo sąnašos. Norint, kad vanduo tekėtų, sąnašas reikdavo iškasti iš kanalų dugno; dėl to krantuose augo pylimai, o tai mažino dirbamų laukų plotą. Lyginant tuos pylimus, oazės pamažu aukštėjo, pagal vieną apskaičiavimą, vidutiniškai 1,1 cm per metus. Vietomis nuogulų storis yra didesnis kaip 30 m.

Todėl reikėjo statyti naujas užtvankas, kiek galima labiau aukštupyje, o kas šiandien matoma, yra paskutinė tokių statinių eilė. Kiekvienos užtvankos galuose turėjo būti sudėtingi šliuzai į laukus nukreipiamam vandeniui valdyti, kiekviena užtvanka turėjo savą kanalų tinklą. Sunkiausia buvo sukurti konstrukcijas, kurios būtų nepralaidžios vandeniui ir pakankamai tvirtos, taip pat užtikrintų pakankamą tėkme, kad nesusikauptų tiek daug nuosėdų.

Nuo akmenų iki betono

1000-500 pr. Kr., didėjant pietų Arabijos miestams, Maribo inžinieriai sukūrė ar perėmė mūrijimo būdus, panašius į tuos, kuriuos naudojo jų prekybos partneriai Egipte ir Palestinoje. Užtvanką statė iš tankaus kalkakmenio; vienos ar dviejų tonų svorio luitus į vietą nutempdavo rampomis, supiltomis iš žemių. Akmenis suleisdavo be rišamojo skiedinio: kiekvienas jų turėjo būti atskirai aptašytas. Darbui pagreitinti siena buvo statoma sekcijomis, nuo sekcijos kampų link vidurio, kur kiekviena akmenų eilė buvo sujungiama mažesniu, tiksliai pritaikytu pleištišku akmeniu, įstatomu iš viršaus. Ertmė tarp šių sienų buvo užpildoma skalda.

Tačiau paskutiniais amžiais pr. Kr. užtvankos statytojai ėmė taikyti naują būdą, spartesnį ir ekonomiškesnį. Esminė naujovė buvo tinko ir cemento, pagaminto iš vulkaninės uolienos, kurios gausu toje vietovėje, vartojimas,- toks cementas labai atsparus vandeniui. Užtvankos šerdis iš esmės tapo betoninė, laikoma skersinių sienų, o su išorinėmis sienomis sujungta trumpainiais, išsikišusiais į išorę. Kyšančios trumpainių galvos, didesnės negu jų kamienai, veikė tarsi varžtai, tvirtinantys išorines sienas prie mūrinio šerdies. Mažai ką reiškė, jeigu užtvankos bei šliuzų sienoms buvo naudojamas prastesnis akmuo ir pačių akmenų nebereikėjo taip kruopščiai apdoroti, nors jungtys dažnai buvo sutvirtinamos geležinėmis apkabomis.

Beatodairiška plėtra

Užtvanka leido intensyviai drėkinti beveik 100 km2 žemės plotą, išmaitinantį iki 50 000 gyventojų. Pirmaisiais amžiais po Kr. Maribas pamažu prarado politinę galią ir darėsi vis sunkiau surinkti darbo jėgos didesnėms spragoms suremontuoti. Tuo pat metu užtvanka nepaprastai išaugo, ir 500-600 po Kr. ji buvo kelis kartus pralaužta. Paskutinis didelis potvynis įvyko Mahometo gyvenimo laikotarpiu, apie 610 m., ir buvo paminėtas Korane. Pralauža buvo pernelyg didelė, kad būtų užtaisyta.