TIKRIAUSIAI nėra geresnio senovės pasaulio paminklo vandens tiekimo įrenginiams, kaip romėnų akvedukai. Vanduo yra vienas pagrindiniu kasdieninio vartojimo dalykų, Šis poreikis ypač stiprus Viduržemio jūros šalyse, kur vasaros ilgos, karštos ir sausos. Kai gyvenvietės buvo palyginti mažos, o vandens poreikis apsiribojo būtinomis gyvenimo reikmėmis, paprastai pakakdavo vietinių versmių, šulinių ir požeminių rezervuarų. Augant miestams, reikėjo vis daugiau vandens, ir bent nuo V a. pr. Kr. kai kuriems pagrindiniams graikų miestams pradėta tiekti vandenį akvedukais iš tolimų šaltinių. Ankstyviausias Romos akvedukas datuojamas 312 pr. Kr., o ji pastatyti galbūt paskatino žymiausi helenistinių valdovų vandens įrenginiai.

I a. po Kr. viduryje Roma jau turėjo devynis akvedukus, kurie smulkiai aprašyti įžymaus Romos senatoriaus ir konsulo Seksto Julijaus Frontino, ėjusio vandentiekio kuratoriaus pareigas, traktate. Vėlesniu imperijos laikotarpiu pastačius dar du akvedukus, bendras jų ilgis sudarė daugiau kaip 450 km. Frontino pateikti statistiniai duomenys iki šiol yra gausiausias žinių apie Romos akvedukus šaltinis, nors kai kurie nurodyti skaičiai yra abejotini.

Apskritai apskaičiuota, jog senovės Romoje vienas žmogus suvartodavo daugiau vandens negu dabar, tačiau dėl šio skaičiaus ginčijamasi; tik aišku, kad akvedukai buvo statomi ne vien geriamam vandeniui tiekti, jie turėjo ir daug kitų paskirčių. Dalis vandens buvo suvartojama prekiniams užmiesčio sodams drėkinti ir gamybiniais tikslais, pavyzdžiui, vėlimui, tačiau vis daugiau ir daugiau vandens reikalavo prabangios viešosios pirtys. Kadangi atskiri asmenys privalėjo mokėti už teisę prisijungti prie visuomeninio vandentiekio ir turėjo gauti Romos Senato leidimą, vamzdžiais tiekiamas vanduo namuose buvo prabangos dalykas, o fontanai ir baseinai – akį rėžiantis eikvojimas. Kitose imperijos srityse akvedukai buvo prestižo reikalas,-jie neretai buvo statomi turtingų geradarių, kartais dėl naujo pirčių komplekso. Dažnai įėjimo į miestą vietose jie buvo papuošiami įspūdingais fontanais, taip pabrėžiant labdarių dosnumą ir gerbūvį.

Akvedukų technologija

Beveik visi senovės akvedukai buvo paprasti savita-kos įrenginiai. Užtikrinus, kad šaltinis būtų aukščiau negu miestas, ir suprojektavus vienodo nuolydžio akveduko kanalą, vanduo iš vieno galo į kitą tekėdavo varomas vien svorio jėgos. Iki miesto vanduo paprastai tekėdavo stačiakampiu kanalu, išklotu vandeniui nepralaidžiu cementu iš kalkių ir molio. Kanalas būdavo uždengtas, kad vanduo ne-užsiterštų, bet neužsandarintas spaudžiant, kaip šiuolaikiniame vandentiekyje. Nuolydį reikėjo daryti kaip galima mažesnį, kad vandens srovė negraužtų kanalo grindų, bet pakankamą, kad palaikytų vandens tekėjimą. Senovės autoriai sako, kad mažiausi nuolydžiai buvo 1:5000-1:200, nors išlikusių akvedukų dalių nuolydžiai yra nuo 1:40 (Kartaginos akveduko pirmus 6 km) iki 1:14 000 (Nimo 10 km ruože). Kur buvo įmanoma, akveduko kanalą paklodavo žemėje, tačiau perėjimuose per mažus slėnius ar daubas pakeldavo ant tvirtų atramų. Kartkartėmis, prireikus statesnio nuolydžio, pastatydavo trumpas vertikalias sekcijas.

Savitakos sistema reiškė, kad nė vienoje vietoje kanalui nebuvo leidžiama pakilti aukščiau už vandens šaltinį; tokias kliūtis, kaip kalnus, reikėjo apeiti arba pereiti tuneliu. Sunkumai, su kuriais susiduriama statant akveduką, vaizdžiai atskleisti ilgame vieno Alžyro statinio užraše, pagerbiančiame Romos karinio inžinieriaus ir topografo No* nijaus Dato darbą. Datas buvo atsakingas už Romos provincijos Mauritanijos Saldu miesto akveduko linijos suplanavimą. Deja, statant pagrindini beveik pusės kilometro ilgio tunelį įvyko didelė nesėkmė, nes, pasak aprašymo, dvi darbininkų grupės, kasančios tunelį iš abiejų galų, iškasusios daugiau kaip po pusę viso ilgio, nesusitiko. Iškviestas Datas perma-tavo liniją, ir jam vadovaujant darbas buvo sėkmingai užbaigtas. Tunelių įrengimas turbūt visada buvo viena sunkiausių akveduko statybos etapų. Ištyrus Semako tunelį, sudarantį dalį akveduko, tiekusio vandenį į romėnų miestą Nimą, parodė, kad šešios grupės, išsidėsčiusios 60 m ruože, plušo du mėnesius, kol jį užbaigė.

Sunkumų taip pat atsrasdavo, kai akveduko kanalas turėdavo kirsti stačiašlaičius slėnius. Kur galima, romėnai mieliau apeidavo slėnio pradžią, nes tai turbūt būdavo techniškai paprasčiausia ir pigiausia. Pagrindinis alternatyvus būdas būdavo pastatyti akveduko tiltą, panašų į Caro tiltą, kuriuo 50 km ilgio Komos akvedukas pereina per Gardono upe į Nimą. Sis 40 m aukščio tiltas su 24,5 m ilgio centriniu tarpatramiu galbūt yra įspūdingiausias iš Romos akvedukų, tačiau jokiu būdu ne vienintelis. Taip pat nuostabūs yra ilgi arkadiniai statiniai, pavyzdžiui, išlikę Komos miestą aptarnavusiu akveduku ruožai Kampanijos lygumoje. Arkos padėjo sumažinti statybinių medžiagų kiekį ir palengvino susisiekimą, kur akvedukas eidavo per laukus ar gyvenamąsias vietoves. Gana įprasta buvo naudoti arkas baigiamuosiuose akvedukų ruožuose, nes daugelis senovės miestų buvo statomi ant kalvų ir vandens kanalus reikėjo tiesti pakankamai aukštai, kad palaikytų vandentiekio slėgį. Todėl būdavo sukuriami tokie įspūdingi statiniai, kaip triaukštis Segovijos akvedukas Ispanijoje.

Kai slėnis būdavo per gilus tiltui statyti, jį pereidavo įrengę uždarą, apversto sifono pavidalo, slegiamo vandens sistemą. Čia vanduo iš aukštesniajame krante pastatyto rinktuvo tekėdavo kreipiamuoju vamzdynu žemyn, žemu tiltu pereidavo slėnio dugną ir pakildavo į kitoje slėnio pusėje kiek žemiau stovintį priimtuvą, už kurio buvo atnaujinamas normalus akveduko veikimas. įspūdingi sifonai tebestovi Aspende, dabartinėje Turkijoje, ir Lione, Prancūzijoje. Kiek žinoma, naudoti kreipiamieji vamzdžiai iki 0,3 m skersmens, o apskritai tokiu įrenginiu buvo galima įveikti daugiau kaip 100 m aukščių skirtumą.

Akvedukui pasiekus miestą, vanduo patekdavo į paskirstymo rezervuarą, kuris paskirstydavo vandenį daugelį magistralinių linijų su uždoriais tiekimui valdyti – kad būtų galima uždaryti vandentiekio dalis remontui. Dažnai po gatvėmis arba šalį. gatviais buvo klojami švininiai arba keraminiai, arba, ypač šiaurinėse provincijose, mediniai vamzdžiai vandeniui tiekti slegiant uždaroje sistemoje. Pompėjuose vanduo dar buvo perduodamas į bokštuose įrengtus rezervuarus, neleidusius susidaryti sistemoje per dideliam slėgiui. Galimas dalykas, kad, anot romėnų architektūros aprašinėtojo Vitru-vijaus, buvo statoma mažesnių paskirstymo vamzdžių, kad, esant vandens stygiui, pirma būtų galima atjungti tiekimą privatiems asmenims, o tik paskui pirtims ir visuomeniniams pastatams, palikus vandens atsargą viešiems fontanams,- Pompėjuose nebuvo namo, stovinčio toliau kaip 50 m nuo gatvės fontano, todėl visi miesto gyventojai galėjo prieiti prie švaraus vandens.

Nors kiekvienas akveduko elementas daro įspūdį, bet labiausiai stebina pats darbu organizavimo mastas ir Romos vandens inžinierių praktiniai gabumai ir gebėjimas spręsti sudėtingus uždavinius, ką liudija jų sukurti akvedukai – tikrai nuostabios sistemos. Todėl lengva sutikti su tokiais senovės rašytojais, kaip Plinijus Vyresnysis ir Frontinas, kad akvedukai iš tikro buvo vienas žymiausių senovės pasaulio stebuklų.