DIDŽIULIS DIRBTINIS Cezarėjos uostas buvo vienas drąsiausių inžinerinių senojo pasaulio laimėjimų. Miestą įkūrė Erodas Didysis, Judėjos karalius nuo 37 iki 4 pr. Kr., neva norėdamas pagerbti savo globėją, Romos imperatorių Augustą, kurio dėka tapo Judėjos valdovu. Tačiau jis tikriausiai pagalvojo ir apie ekonominę naudą, kurią galėjo duoti naujas uostas, susijęs su svarbiais rytų-vakarų prekybos keliais, ir politinės galios sustiprinimą savo dažnai maištaujančiame graikiškai-romėniškame mieste, kuris turėjo būti ištikimas jo įkūrėjui ir nepabrėžti jokių netinkamų ryšių su labai žydiška praeitimi. Šio Erodo veiksmo įžvalgumas išryškėjo po jo mirties, kai romėnai pavertė Cezarėją naujosios Judėjos provincijos sostine.

Uostas

Išorinį beveik 20 ha ploto uosta sudarė du milžiniški dirbtiniai bangolaužiai, iš pradžių buvę 70 m pločio. Uosto vartai buvo šiaurės pusėje, o iš pietų ir vakaru nuo jūros stichijų saugojo ilgesnysis lenktos formos bangolaužis. Šio aptvaro vidinėje pusėje buvo antras panašaus dydžio baseinas, ankstesnes Strato Bokšto gyvenvietės dalis. Pasak Juozapo Flavijaus, naujajame mole buvo pristatyta bokštų, o abiejose uosto vartų pusėse ant aukštų kolonų, pastatytų ant milžiniškų pakylų, kilo po tris didžiules statulas. Laivams įvesti pro uosto vartus tikriausiai reikėjo švyturio. Juozapas nemini tokio švyturio, tačiau tai galėjo būti kad ir Druzo bokštas (pavadintas populiaraus Augusto šeimos nario Druzo vardu), nes jis apibūdintas kaip aukščiausias ir nuostabiausias iš viso komplekso.

Erodą įkvėpė didieji Viduržemio jūros uostai, kaip Aleksandrija ir Kartagina, tačiau atrodo, kad technologija buvo perimta iš Romos. Juozapas Flavijus pasakoja, kad statyboje naudoti 15 x 3 x 2,5 m dydžio akmens luitai. Stulbinančią tiesą, slypinčią šiuose neįtikėtinuose teiginiuose, atskleidė povandeniniai kasinėjimai, atlikti XX a. 9-ame dešimtmetyje pagal Cezarėjos senovės uosto archeologinių tyrimų projektą. Pasirodė, jog uosto statiniams naudoti gana maži vietinio akmens luitai, o didesnieji blokai buvo ne iš akmens, o iš betono. Tarp jų buvo ir masyvus (11,5 x 15 x 2,4 m dydžio) kampinis šiaurinio bangolaužio blokas.

Kadangi išliko ir medinio klojinio, naudoto betono blokams formuoti, buvo nesunku įsivaizduoti statybos eigą. Viena svarbiausių technologinių naujovių buvo medinio klojinio, su įpjovų-užlaidų tipo jungtimis, naudojimas. Didžiuma pagrindinės medienos buvo atgabenta iš Europos, tokių medžių rūšių, pavyzdžiui, pušų ir eglių, kurios Cezarėjos krašte neauga. Ant sunkių sijų pagrindo, pastatydavo dviguba siaurų lentų kevalą, o šios didžiulės dėžės vidų sutvirtindavo skersinėmis sijomis. Betono analizė atskleidė labai sudėtingą technologiją. Rišamasis skiedinys turėjo vulkaninio smėlio, vadinamo pucolanais, suteikiančio betonui hidrauliniu savybių, leidžiančiu sukietėti vandenyje. Pucolanai, vartoti išoriniame betoninio bloko kevale, buvo smulkiau sugrūsti negu vidury, todėl sparčiau kietėjo. Taip gamintas betonas, kol sausas, yra toks lengvas, kad trumpą laiką gali plūduriuoti vandenyje. Todėl išorinį klojinio apvalkalą būdavo galima užpildyti krante arba šiaip vandenyje – būtu buvę daug lengviau, negu užpildyti jūroje, – ir visą konstrukciją nuplukdyti j vietą. Betonas, kietėdamas ir prisigerdamas vandens, sunkėdavo ir galiausiai nugrimzdavo j reikiamą vietą, sudarydamas jūros dugne nuolatine formą, kurią toliau betonuojant būdavo suformuojami milžiniški blokai.

Betonui naudoti pucolanai buvo įvežami tikriausiai iš Neapolio įlankos Pocuolio vietovės. Kalkės buvo maišomos su pucolanais 1:2 santykiu, kaip rekomendavo Komos architektas Vitruvijus, rašęs apie 27 pr. Kr., prieš pat uosto statybą. Betoniniu uosto statybos technologija vietiniu pucolanų pagrindu buvo sukurta per du ankstesnius šimtmečius centrinėje Italijoje. Taigi Erodas turėjo būti dėkingas Komai ne vien už politine paskatą pastatyti uostą, kuris „nugalėjo pačią gamtą”.