Senuosiuose Atlanto vandenyno žemėlapiuose (Nuotrauka apačioje, M. Behaimo gaublyje 1492m.) galima sutikti salų, kurių nerasime dabartiniuose atlantuose. Tai šv. Brandano, Brazilo, Antilijos, Mergelių, Septynių miestų, Žalioji sala ir dar daugelis kitų. Ant vieno žemėlapio taip ir užrašyta: “Yra 150 tolimų salų vandenyne į vakarus nuo mūsų ir kiekviena didesnė už Airiją du ar tris kartus”. Daugelis iš jų atitinka realias Atlanto vandenyne esančias salas – Kanarų, Azorų, Madeiros.

Kai kas galvoja, jog viduramžių jūrininkams esą pavykę nuplaukti iki Amerikos ir Vestindijos salų ir jų atradimai pažymėti žemėlapiuose ir porulanuose – tai Antilija, Brazilas, Mergelių sala. Tačiau didesnė dauguma mokslininkų linkę manyti kitaip: europiečiams plaukiant tolyn į vakarus, atrandant naujas žemes, salas, senieji vardai atitekę naujiems kraštams, ir vėlyvesniuose žemėlapiuose atsiranda Antilų salos, Brazilijos, Mergelių (Virginijos) salos.

Teisybė, senuosiuose žemėlapiuose bei portulanuose būdavo daug klaidų, tačiau negalime vien jomis paaiškinti visko.

Daug hipotezių buvo sukurta apie Tulės salą, kurią IV a. pr. m. e. atrado ir trumpai aprašė graikų keliautojas Pitėjas Masilietis. Pagal jį Tulės sala buvusi už šešių dienų kelionės į šiaurę nuo Britanijos salų (maždaug už 1200 km). Naktis joje trunkanti 2-3 valandas. O dar toliau į šiaurę nuo šios salos yra “sukrešėjusi jūra”. Ten potvyniai ir atoslūgiai kildavę dėl Mėnulio įtakos. Viduramžemio jūros pakrančių gyventojams tai buvo baisiai keista. Ne vienas antikos mokslininkas piktinos Pitėjo išmonėmis. Ir įžymusis Strabonas labai skeptiškai žiūrėjo į šį Pitėjo pranešimą. Mat daugiau niekas apie šią salą nebepranešė. Pats Strabonas abejoja, kad taip arti ledų esančioje saloje galėję augti avižos, valgomieji vaisiai, žmonės laikyti gyvulius ir net daryti gėrimą iš bičių medaus. Tačiau “paslaptingųjų žemių” tyrinėtojas R. Henigas teigia, kad Pitėjo informacija visada būdavo teisinga. Jis buvo labai pastabus ir teisingai nurodydavo geografinę padėtį.

Strabonas “Geografijoje” mini dvi saleles prie Heraklio Stulpų. Viena pavadinta deivės Heros vardu. Toliau į vakarus, maždaug 150 km anapus Stulpų, yra Hadyro sala, o joje miestas, kuris gyventojų skaičiumi mažesnis tik už Romą. Nors gyventojų gausu, tačiau sala ne ilgesnė kaip 100 stadijų (apie 18,5 km) ir ne platesnė kaip viena stadija (apie 185 metrus). Mat “nuolatos joje gyvena tik nedaugelis, kadangi visi gyventojai dažniausiai esti jūroje, dalis gyvena priešais esančiame žemyne ir ypač saloje prieš Hadyrą dėl patogumo”. Toliau Strabonas gana realistiškai aprašo Hadyro salos gyventojų užsiėmimus ir papročius. Veltui bandytume ieškoti salos šiandieniniuose žemėlapiuose. Jos nėra.

Ypač seni antikos mitai pasakoja apie Eritėjos salą, į kurią plaukęs Heraklis ir atgabenęs tenykščio karaliaus Heriono jaučius. Antikos geografai ją nukelia į Atlanto vandenyną priešais Portugaliją, kur dabar jokios salos nėra.

1480 metų kataloniškame žemėlapyje į pietvakarius nuo Islandijos patalpinta Žalioji sala. Tačiau Riuišo žemėlapyje šios salos nebėra. Liko tik užrašas, kad 1456 metais tarp Islandijos ir Grenlandijos “sudegė” sala.

Senuose žemėlapiuose Azorų salų rajone vaizduojami kraštai su dideliais miestais – Septynių miestų ir Antilijos salos. Į tas salas atplaukę pirmieji portugalų jūrininkai, išskyrus vanagus, nieko daugiau ten nerado. Todėl jos ir buvo pavadintos Azorų – “vanagų” salomis. O kur dingo didieji miestai?

XVII amžiaus portugalų istorikas Souza teigia, kad atradus Azorų salas, Korvo salos kalno viršūnėje buvusi “statula – raitelis. Jo kairioji ranka gulėjusi ant žirgo karčių, o dešinioji ištiesta į vakarus. Statula stovėjusi ant to paties akmens plokštės, o apačioje akmenyje buve iškirstos raidės, kurių nepasisekė perskaityti”. Gaila, kad tą paminklą krikščionys portugalai sunaikino kaip netikėlių stabą. Daugelis istorikų linkę manyti, kad raitelis, ištiesęs ranką į vakarus, esąs tik “Heraklio Stulpų” ar “Žemės pabaigos” ženklo atvaizdas. Tačiau ir šiandien vietiniai gyventojai tebepasakoja legendas apie tą raitelį, apie paslaptingus užrašus antkapių plokštėse, apie nuskendusius miestus. Ar tai tik legendos? O gal iš tikrųjų buvusių įvykių atgarsiai?