NORĖDAMI priblokšti valdinius, priešus ar įpėdinius, asmenys ir visuomenės visais laikais pabrėždavo didumą: statydavo tokias statulas ir paminklus, kurių vien dydis dažnai skatino kurti legendas apie antžmogiškus žygdarbius, susijusius su dieviškomis ar magiškomis galiomis. Dydis ypač veiksmingas, kai išreiškiamas įtaigiausiu simboliu -žmogaus veidu arba figūra. Galvos ar viso kūno vaizdavimas didesnių, nei yra iš tikrųjų, turi ypatingą prasmę. Šiuo atžvilgiu Rašmoro kalnas Šiaurės Amerikoje panašus į Bamijano Budhą Afganistane arba Cizos Didįjį sfinksą, Memnono kolosus Egipte arba Meksikos olmekų galvas: milžiniškos asmenų, tikrų ar išgalvotų, skulptūros padarytos tokio didumo, kad dominuotų virš aplinkos, keldamos galios ir paslaptingumo įspūdį.

Tokios figūros įtaigą iš dalies lemia tai, kad – dėl dydžio ir padėties – jį matoma iš toli. Memnono kolosai, kaip ir Bamijano Budha, buvo karališkąją arba religinę galią išreiškiantys ženklai, matomi plačioje apylinkėje. Kitur, pasinaudojant vietiniu reljefu, paminklas galėjo būti pastatytas ant kalno, taigi dar labiau matomas. Vienas iš tokių buvo La Tiurbi pergalės memorialas, pastatytas Viduržemio jūros pakrantėje ant kalvos, kad skelbtų Romos kariuomenės neįveikiamumą ir imperatoriaus Augusto valdžią.

Didumas ir matomumas kartais gali būti susieti su dar viena nuostabą keliančia ypatybe: daugelis šių kūrinių yra ne tik dideli, bet ir monolitiški. Antžmogiškos galios įspūdį sustiprina tai, jog sunku suvokti, kaip toks milžiniškas akmens luitas arba toks didžiulis metalo liejinys galėjo būti suformuotas ir pastatytas į vietą. Puikus pavyzdys yra Rodo kolosas, vienas iš pirmųjų Septynių pasaulio stebuklų; senovės autoriai parodo, kad „stebuklas” buvo neįtikėtinas technologinis žygdarbis, atliktas liejant statulą vietoje sekcija po sekcijos.

Net šiandien panašiai stulbina senovės laikais sukurti monolitiniai statiniai: Didysis sudužęs Bretanės menhyras, sveriantis 280 t, arba didžiulės Aksumo stelos Etiopijoje, kurių didžiausia sveria per 5001, tačiau net šie monolitai atrodo maži, palyginti su stulbinančiu granitiniu obelisku, kuris guli nebaigtas Asuano skaldyklose pietų Egipte; jis būtų svėręs neįtikėtinai daug – 11501. Aksumo 1-oji stela tikriausiai yra didžiausias monolitas, žmonių kada nors mėgintas pastatyti, o Asuano obeliskas – didžiausias visų laikų monolitas, kada nors pradėtas iškirsti.

Kiekvienu atveju, pasitelkus to meto technologiją, gebėta ne tik atskirti monolitą nuo uolienos, bet ir nutempti (arba nuplukdyti) nemažus atstumus į vietą, kur jį reikėjo pastatyti. Šie akmenys tokie dideli, jog šiuolaikiniai specialistai suka galvas norėdami atskleisti, kaip jie galėjo būti sukurti be XX a. technikos. Tuo labiau jie turėjo stebinti amžininkus, įkūnydami nepaprastų žinių ir galios, kūrybos paslapties vaizdinį. Tai buvo prabangi, bet veiksminga propaganda.

Tačiau milžiniškų figūrų poveikis dažnai susijęs su šventumu, ir daugelis jų išreiškė ne vien galią, bet ir pamaldumą. Bamijano Budha, Rodo kolosas ir Gizos Didysis sfinksas – visi jie turėjo religinę prasmę. Ir Velykų salos statulos turėjo šventumo atspalvį: jos buvo protėvių atstovai, kurių tarpininkavimas, kaip manyta, turėjo lemiamą reikšmę palikuonių gerovei. Šventi buvo ir paveikslai garsiųjų Naskos linijų, išbraižytų Pietų Peru dykumos paviršiuje. Naskos linijos iš tikro suteikia tam tikrą prasmę iŠ tolo matomam vaizdui. Mat nors vienos linijos paprasčiausiai nužymėjo eisenos kelius žemėje, kitos buvo paukščių, žuvų arba beždžionių formos, o tai turėjo prasmę tik žvelgiant iš oro, pakilus virš dykumos. Atrodo, jog jos buvo sukurtos matyti tik dievams arba šamanams, bet ne paprastiems žmonėms.

NORĖDAMI priblokšti valdinius, priešus ar įpėdinius, asmenys ir visuomenės visais laikais pabrėždavo didumą: statydavo tokias statulas ir paminklus, kurių vien dydis dažnai skatino kurti legendas apie antžmogiškus žygdarbius, susijusius su dieviškomis ar magiškomis galiomis. Dydis ypač veiksmingas, kai išreiškiamas įtaigiausiu simboliu — žmogaus veidu arba figūra. Galvos ar viso kūno vaizdavimas didesnių, nei yra iš tikrųjų, turi ypatingą prasmę. Šiuo atžvilgiu Rašmoro kalnas Šiaurės Amerikoje panašus į Bamiįano Budhą Afganistane arba Gizos Didįjį sfinksą, Memnono kolosus Egipte arba Meksikos olmekų galvas: milžiniškos asmenų, tikrų ar išgalvotų, skulptūros padarytos tokio didumo, kad dominuotų virš aplinkos, keldamos galios ir paslaptingumo įspūdį.

Tokios figūros įtaigą iš dalies lemia tai, kad – dėl dydžio ir padėties – jį matoma iš toli. Memnono kolosai, kaip ir Bamijano Budha, buvo karališkąją arba religinę galią išreiškiantys ženklai, matomi plačioje apylinkėje. Kitur, pasinaudojant vietiniu reljefu, paminklas galėjo būti pastatytas ant kalno, taigi dar labiau matomas. Vienas iš tokių buvo La Tiurbi pergalės memorialas, pastatytas Viduržemio jūros pakrantėje ant kalvos, kad skelbtų Romos kariuomenės neįveikiamumą ir imperatoriaus Augusto valdžią.

Didumas ir matomumas kartais gali būti susieti su dar viena nuostabą keliančia ypatybe, daugelis šių kūrinių yra ne tik dideli, bet ir monolitiški. Antžmogiškos galios įspūdį sustiprina tai, jog sunku suvokti, kaip toks milžiniškas akmens luitas arba toks didžiulis metalo liejinys galėjo būti suformuotas ir pastatytas j vietą. Puikus pavyzdys yra Rodo kolosas, vienas iš pirmųjų Septynių pasaulio stebuklų; senovės autoriai parodo, kad „stebuklas” buvo neįtikėtinas technologinis žygdarbis, atliktas liejant statulą vietoje sekcija po sekcijos.

Net šiandien panašiai stulbina senovės laikais sukurti monolitiniai statiniai: Didysis sudužęs Bretanės menhyras, sveriantis 280 t, arba didžiulės Aksumo stelos Etiopijoje, kurių didžiausia sveria per 5001, tačiau net šie monolitai atrodo maži, palyginti su stulbinančiu granitiniu obelisku, kuris guli nebaigtas Asuano skaldyklose pietų Egipte; jis būtų svėręs neįtikėtinai daug – 11501. Aksumo 1 -oji stela tikriausiai yra didžiausias monolitas, žmonių kada nors mėgintas pastatyti, o Asuano obeliskas – didžiausias visų laikų monolitas, kada nors pradėtas iškirsti.

Kiekvienu atveju, pasitelkus to meto technologiją, gebėta ne tik atskirti monolitą nuo uolienos, bet ir nutempti (arba nuplukdyti) nemažus atstumus į vietą, kur jį reikėjo pastatyti. Šie akmenys tokie dideli, jog šiuolaikiniai specialistai suka galvas norėdami atskleisti, kaip jie galėjo būti sukurti be XX a. technikos. Tuo labiau jie turėjo stebinti amžininkus, įkūnydami nepaprastų žinių ir galios, kūrybos paslapties vaizdinį. Tai buvo brangi, bet veiksminga propaganda.

Tačiau milžiniškų figūrų poveikis dažnai susijęs su šventumu, ir daugelis jų išreiškė ne vien galią, bet ir pamaldumą. Bamijano Budha, Rodo kolosas ir Gizos Didysis sfinksas – visi jie turėjo religinę prasmę. Ir Velykų salos statulos turėjo šventumo atspalvį: jos buvo protėvių atstovai, kurių tarpininkavimas, kaip manyta, turėjo lemiamą reikšmę palikuonių gerovei. Šventi buvo ir paveikslai garsiųjų Naskos linijų, išbraižytų Pietų Peru dykumos paviršiuje. Naskos linijos iš tikro suteikia tam tikrą prasmę iš tolo matomam vaizdui. Mat nors vienos linijos paprasčiausiai nužymėjo eisenos kelius žemėje, kitos buvo paukščių, žuvų arba beždžionių formos, o tai turėjo prasmę tik žvelgiant iš oro, pakilus virš dykumos. Atrodo, jog jos buvo sukurtos matyti tik dievams arba šamanams, bet ne paprastiems žmonėms.

IŠSIBARSČIUSIOS Velykų salos pakrantėje mėlyname Ramiojo vandenyno fone, ant akmeninių pakylų kadaise stovėjo eilės aukštų ištįsusių figūrų grublėtais veidais, ištašytais iš kieto vulkaninio tufo, įdėmiai žvelgiančiais baltai ir raudonai inkrustuotomis akimis. Tai paslaptingosios Velykų salos statulos – bent tokios buvo, kol nebuvo išvartytos užėjus kažkokiam naikinimo priepuoliui. Nenuostabu, kad klausimas, kaip ir kodėl tokie sunkūs monolitai buvo iškalti ir pastatyti, nuo XVIII a. nedavė ramybės Vakarų keliautojams ir archeologams, kaitino jų vaizduotę.

Velykų sala, teisingiau vadinama vietiniu Rapa Nujo vardu, yra atokiausia žmonių gyvenama vieta planetoje. Šis trikampis 22 km ilgio ir 16 km pločio žemės lopelis yra 2250 km atstumu nuo kitos artimiausios apgyventos Pitkerno salelės ir 3747 km nuo Pietų Amerikos kranto. Ji tokia tolima, jog stebėtina, kad iš viso buvo atrasta iki šiuolaikinės navigacijos atsiradimo.

Statulos

Velykų salos statulos, arba moai, akimirksniu atpažįstamos pagal jų formą ir stilių. Jos vaizduoja galvą ir viršutinę liemens dalį iki vietos kiek žemiau juosmens; kojos nerodomos. Pečiai ir rankos yra, tačiau dilbiai parodyti tik lėkštais reljefiniais ruožais, užsibaigiančiais žemiau bambos. Pirštai ištiesti ir nukreipti į ovalinį arba stačiakampį pakilimą, galbūt vaizduojantį strėnjuostės klostę. Kai kurių statulų nugarose iškalti bareljefai su tiesiomis, lenktomis ir spiralinėmis linijomis, kurios galbūt vaizduoja tatuiruotės ženklus, reiškiančius asmens rangą. Remiantis tuo ir faktu, kad nėra dviejų vienodų statulų, mėginama daryti išvadą, jog vaizduoja konkrečius asmenis, galbūt genčių vyresniuosius.

Išraiškingiausiai iškaltos galvos: joms būdingi išsišovę burna, nosis ir smakras, ryški antakių linija. Pakaušis paprastai plokščias, abipus jo styro pailgos ausys.

Dydžio atžvilgiu Velykų salos statulos patenka į vieną gretą su kai kuriais didžiausiais žmogaus atvaizdais: jos turi 2-10 m aukščio. Buvo pastatytos ant pakylų, vadinamų ahu, išdėstytų salos pakrantėje,- didžiausia iš sėkmingai pastatytų, vadinta Paro, svėrė 82 tonas. Visų didžiausia statula, tinkamai pavadinta „Milžinu” (El Gigante), buvo 20 m ilgio ir būtų svėrusi apie 270 tonų, ji buvo palikta Rano Raraku skaldykloje.

Akmenų skaldymas

Saloje yra šimtai senovinių statulų, daugiausia iškaltų iš akyto vulkaninio tufo, iškirsto Rano Raraku skaldykloje, užgesusio ugnikalnio krateryje. Iš tikro Rano Raraku akmenys buvo tinkamiausi toms skulptūroms, nors kelios buvo iš bazalto arba raudonojo vulkaninio šlako. Skaldyklos vietovėje tebesimėto nebaigtos statulos, o aplink jas – tūkstančiai bazaltinių kirtiklių ir kitų kieto akmens įrankių, naudotų statuloms atskelti iš uolos ir reikiamai formai iškalti. Po sukietėjusiu eroduotu paviršiumi tą uolieną palyginti lengva kirsti, tačiau nuo orų ji sukietėja. Bazaltiniai kirtikliai buvo geri įrankiai, o kad būtų lengviau kirsti, akytas akmuo galbūt būdavo apliejamas vandeniu. Vis dėlto, neturint metalinių įrankių, statulų tašymas turėjo būti labai varginantis darbas. Kukliausiais apskaičiavimais didžiausią salos statulą, pavyzdžiui, garsiąją Paro, 10-20 žmonių grupė būtų dariusi apie 12 mėnesių.

Darbo procesą parodo 394 statulos, likusios skaldykloje įvairiai apdorotos. Matyti, kad pirmiausia, pradėję nuo viršaus, ištašydavo veidą, apytikriai aptašydavo liemenį, kol visas ruošinys stovėdavo neatskirtas nuo pagrindinės uolienos. Veido ir galvos bruožus užbaigdavo vietoje, pačioje skaldykloje, tik akis įstatydavo vėliau.

Statulų gabenimas

Užbaigus statulą, ją atskirdavo nuo uolos ir virvėmis nuleisdavo nuolaidžiu skaldyklos šlaitu. Statulos nugaros iškyša šliauždavo grioveliu, padėdama išlaikyti nusileidimo kryptį. Statulą prilaikydavo virvėmis, apsuktomis aplink didelius rastus, įstatytus į įdubas, iškirstas palei skaldyklos kraštą. Nors pastaraisiais amžiais Rapa Nujo saloje neaugo didelių medžių, aptikti suakmenėję riešutai ir šaknų kanalai liudija, kad dali salos dengė palmės, tarp jų didžiulės čiliškosios vyninės palmės, kol naujakuriai jas iškirto.

Medžiai buvo būtinai reikalingi statuloms atgabenti iŠ skaldyklos iki apeiginių pakylų. Kad ne visos įveikdavo tą kelią, rodo šen ten gulinčios užbaigtų statulų skeveldros, paliktos kelyje. Daugelis statulų gabentos tik trumpą nuotolį. Tokiai didelei statulai kaip Paro iš skaldyklos į jai skirtą vietą teko keliauti 6 km. JAV atlikus bandymą su betonine 41 Velykų salos statulos kopija, nustatyta, kad ją vilkti būtų įstengę 25 vyrai, jeigu ji būtų buvusi pririšta stačia medinėse rogėse ir vilkta nedidelių medinių ritinių klojiniu. Šią teoriją paremia faktas, jog, kaip atrodo, kai kurios kelyje paliktos statulos nugriuvo iš vertikalios padėties ir sudužo. Dar statulos galėjo būti gabenamos paguldytos ant nugaros arba net kniūbsčios mediniame rėme, ir tikriausiai tokia konstrukcija buvo naudota jas velkant aukštyn ar žemyn stačiais šlaitais. Taip pat gali būti, kad statulas nutempdavo iš skaldyklos iki jūros, pakraudavo ant plaustu ir nuplukdydavo i statymo vietą.

Galutinis etapas

Daugumą statulų buvo numatyta statyti ant ritualinių pakylų, juosiančių Rapa Nujo pakrantę. Šie akmenų mūriniai be skiedinio buvo renčiami kuo arčiau jūros; tačiau statulos statytos veidu į sausumą, ne į jūrą. Stebina dažnai pasitaikanti pačios pakylos konstrukcija: iš akmenų skeveldrų sudėta šerdis apklota masyviomis, bet kruopščiai aptašytomis akmens plytomis iki 3 m pločio. Statulas tikriausiai keldavo virvėmis, rampomis ir mediniais svertais. Pastatę ant pakylos, įtaisydavo akis.

Kasinėjant žemę po nuvirtusią statula, 1978 m. aptikta baltojo koralo ir raudonojo šlako, kurie sudarė atitinkamai akies baltymą ir rainelę. Akys teikė statuloms dvasinės galios, įdomu tai, kad dauguma nuvirtusių statulų guli veidu j žemę, taigi akių nematyti, o toms, kurios parvirto aukštielninkos, akių plotas išdaužytas kietais įnagiais.

Baigiamasis darbas statant vėlesnes statulas buvo uždėti būgno pavidalo kuodą (pukao) iš Puna Pau skaldyklos raudonojo šlako akmens. Didžiausi yra 2 m skersmens ir per 10 t svorio. Turbūt jie buvo uždėti jau pastačius statulas ant pakylos; ir vėl turėjo būti naudojamos virvės ir tvirti mediniai svertai bei ramsčiai.

Lieka atsakyti j klausimą, kam tos statulos atstovauja. Kai kurie tyrinėtojai spėjo, kad dievams, bet dabar dauguma sutinka, jog jos vaizdavusios garbingus protėvius, mirusiųjų bendruomenės vyresniuosius. Kai kurios statulos galbūt buvo iškaltos jiems gyviems esant, tačiau tik po asmens mirties buvo užbaigtos ir pastatytos į vietą. Didelis miško medžiagos poreikis, kilęs dėl statulų bumo, be abejo, buvo viena visuomeninės sistemos žlugimo priežasčių. Miškų iškirtimas, žemės nualinimas ir gyventojų perteklius privedė prie bado ir karinių kivirčų, per kuriuos statulos buvo puldinėjamos.

Statulos dar stovėjo, kai 1722 m. saloje apsilankė pirmi europiečiai, o po 50 metų jau buvo nuverstos. Dabar kelios yra restauruotos, užkeltos ant ahu platformų, joms įstatytos akys ir uždėti kuodai. Šios išsirikiavusios statulos, žvelgiančios j salos gilumą – nukreipusios akis kiek aukštyn, kad netrikdytų gyvųjų, – yra nuostabus pavyzdys to, ką galima pasiekti palyginti paprastomis techninėmis priemonėmis ir ribotu žmonių skaičiumi, kai skatina tvirti įsitikinimai ir konkurencija.

Didžiausias senovės pasaulyje Budhos atvaizdas stovi Bamijano slėnyje kokie 330 km į šiaurvakarius nuo Kabulo, Hindukušo kalnyne. Plačiausioje slėnio dalyje, šalia šio 55 m aukščio Budhos stovi mažesnė, 38 m aukščio statula ir tūkstantis koplyčių, iškaltų milžiniškoje uoloje. Iškalta VII a. po Kr., Budhos statula stovi ant pjedestalo trilapėje nišoje. Gerai išsilaikęs liemuo su medžiagos klosčių ruožais, tačiau nebėra abiejų rankų žemiau alkūnės, dalies blauzdų ir, kas liūdniausia, veido.

Statulos komplekse yra dvi galerijos: viena, turinti 11 koplyčių, žemės lygyje, o antra galvos lygyje, apšviesta pro pačioje uoloje iškirstas angas. Statulos niša ir kai kurios galerijos koplyčios sienos iš pradžių buvo papuoštos tapytais bodhisatvų (apšviestųjų būtybių), pusdievių ir karališkosios šeimos narių atvaizdais. Manoma, kad tapybos ir uolose iškaltos architektūros stilius yra pietų, vakarų, centrinės ir rytų Azijos kultūrinių stilių maišymosi rezultatas.

Šilko kelio vidury pastatytas Bamijanas buvo sostinė mažutės karalystės, kuri 557 m.-IX a. po Kr. buvo vietinių turkų ir heftalitų karalaičių laisvosios sąjungos, vadovaujamos vakarų turkų valdovo Yabghu, dalis. Nusidriekęs nuo Sasanidų imperijos ribų vakaruose iki Pandžabo pietuose, šis chanatas savo šlovės zenitą pasiekė ekspansionisto Yabghu Tung Shih-hu (618-630 po Kr.), aistringo budizmo šalininko, valdomas, kol kitą šimtmetį buvo formaliai įjungtas į Tangų Kinijos imperiją. Matyt, Tung Shih-hu valdymo laikotarpiu jam pavaldus Bamijano valdovas ir sukūrė šią milžinišką Budhos statulą.

Budhos iškalimas

Bamijano Budha buvo sukurtas iškalant bareljefą minkšto uolų konglomerato sienoje. Galimas dalykas, kad pirma, pasistačius pastolius ir įtvirtinus uoloje iškirstose skylėse, buvo iškalta niša, paskui – galerijos. Tuomet pastoliai buvo pakeisti nuolatinėmis medinėmis kopėčiomis, laiptų aikštelėmis ir sienelėmis. Apytikriai buvo suformuotas liemuo ir apsiausto raukšlės: iškirtus virtines negilių skylių, į jas įkalti mediniai kaišteliai, ant kurių pakabintos virvės padengtos storu tinko sluoksniu. Panašiu būdu buvo padaryta dešinės kojos blauzda. Rankos ir veidas suformuoti iŠ medinės armatūros, padengtos žalvario ar paauksuoto metalo plokštėmis; masyvūs metaliniai auskarai galbūt buvo pritvirtinti giliuose grioveliuose po gipsinėmis ausimis.

Virš pečių esančios skylės galbūt laikė išorinę galeriją, nuo kurios būtų buvę galima pakabinti ir pakeisti iškilmingus drabužius. Galiausiai nelygūs nišos, galerijos ir koplyčių paviršiai buvo padengti storu molio, maišyto su augalų plaušais, sluoksniu, o ant jo užteptas plonas baltas degtų kalkių sluoksnis, paskui padailintas pigmentais, surištais gyvuliniais klijais. Atrodo, jog dauguma pigmentų buvo vietinės kilmės, išskyrus vario silikatą žaliai spalvai ir žemės lazuritą mėlynai spalvai išgauti.

Paskirtis ir simbolinė prasmė

Uolose iškaltas Bamijano skulptūrinis ansamblis dažnai buvo aiškinamas kaip dvasinė Gautamos Budhos kelionė, išreiškianti Lokotaravadin-Maha-samghikos doktriną, t. y. vaizduojanti Budhą kaip „pasaulio viešpatį”. Kinų piligrimas Hiuen Tsian-gas, apsilankęs slėnyje 632 po Kr., aprašė, kad Barnijano karalius, dalyvaujant tautai, atliko metinę ceremoniją, per kuria paaukojo Budhai visą savo turtą ir valdžią, taip patvirtindamas savo ištikimybę. Tada vienuoliai jam tai grąžino pabrėždami jo, kaip teisėto valdovo ir tinkamo pasaulietinės bei budistinės bendruomenės globėjo, padėtį.

Budha galbūt buvo iškaltas paties kunigaikštuko nurodymu, tačiau aplinkines koplyčias kūrė šimtai piligrimų, pirklių ir gyventojų, norinčių užsitikrinti kelionės saugumą ir sėkmę. Bamijano kolosas daugiau kaip tūkstantį metų stebino keliautojus, piligrimus ir kareivius, nepaisant Čingischano, Aurangzebo ir Talibano antpuolių, nepaliaujamai skelbęs Budhos idėją. Deja, 2001 m. kolosas sunaikintas.

Milžiniškos aksumo stelos yra vieni didžiausių žmogaus sukurtų monolitų, matmenimis konkuruojantys net su didžiaisiais Egipto obeliskais. Pats Aksumas, stovintis Tigrėjaus aukštumoje šiaurės Etiopijoje, buvo stiprios valstybės, klestėjusios pirmuosius septynis amžius po Kr. ir turėjusios plačius prekybinius ryšius su rytų Viduržemio jūros šalimis, Arabija bei Indija, sostinė. Šiandien jis yra vietinis administracinis ir prekybinis centras, be to, labai reikšminga vieta Etiopijos stačiatikių bažnyčiai, o krikščionybę Aksumo valdovai priėmė IV a. po Kr.

Tačiau labiausiai Aksumą išgarsino didžiulės kruopščiai iškaltos monolitinės stelos. Jos figūruoja Aksumo legendose, tarp kita ko, susijusiose su Saliamono sūnumi Meneliku I ir Šebos karaliene. Kasinėjimai parodė, kad tai yra kapų ženklai, daugiausia datuojami III-IV a. po Kr., bet priklausantys tradicijai, plačiai paplitusiai šiaurryčių Afrikoje didesnę pastarųjų 5000 metų laikotarpio dalį. Priėmus krikščionybę, atrodo, atsisakyta monumentąlių stelų statybos, o paskesnieji kapai buvo nors ir skirtingų, bet tarpusavy susijusiu tipų.

Dydis ir statyba

Stelų Aksume yra įvairiausių I nuo trumpesnių negu 1 m neapdorotų akmens luitų iki didžiausios 1-os stelos, milžiniško ir puošniai iškalinėto monumento, dabar pargriuvusio ir sudužusio. Iš pradžių ji tikriausiai svėrė kokias 520 tonų ir, jeigu kada nors būtų buvusi pastatyta, būtų siekusi 30 m aukštį. Stelų skirtumus, matyt, lėmė asmenų, kurių kapus jos ženklino, turtinė ir visuomeninė padėtis. Didžiausios ir dailiausios buvo centrinėje zonoje, didelėje terasoje, pastatytoje virš miesto.

1-a stela, kurios sudėtingas dekoras vaizduoja 13-os aukštų namą, pralenkia tūriu, jei ne aukščiu, net didžiausius Egipto obeliskus ir gali būti didžiausias iš kada nors žmonių mėgintų pastatyti monolitų. Ji yra viena didžiųjų Aksumo stelų, kurių pradinė aplinka nuodugniai ištirta. Pagal planą ji turėjo stovėti gale sienomis apsupto maždaug 1718 m dydžio kiemo, esančio čia pat už stelos terasos priekinės sienos ir susisiekiančio su sudėtingu kapu, įrengtu abiejuose kiemo šonuose. Galimas daiktas, kad iš pradžių ketinta stelą pastatyti aukščiau, prieš tai užpildžius kapo zoną. Tikriausiai stelos nepavyko sėkmingai pastatyti ir ji nugriuvo ir sudužo.

Šešios iš Aksumo stelų yra iškaltos daugiaaukščių pastatų pavyzdžiu. Nors XIX a. atsirado fantastiškų palyginimų su Indijos pagodomis, dabar pripažįstama, kad jos perdėtu pavidalu atspindi tuometinę Aksumo architektūrą. Jas galima palyginti su išlikusiais vėlesnio meto pastatais, kad ir Debra Damo vienuolynu-bažnyčia, stovinčiu apie 80 km į rytus. Nors stelos vaizduoja iki 13 aukštų dydžio pastatus, nėra įrodymų, kad Aksume kada nors buvo aukštesnių kaip dviejų, daugiausia trijų aukštų statinių. Bet panašaus stiliaus statinių buvo pastatyta pietų Arabijoje.

Tos stelos yra stačiakampio skerspjūvio arba viename, dviejuose ar keturiuose šonuose turi centrines įdubas, primenančias žinomų Aksumo pastatų pirmo aukšto planus. Iškaltos įdubusios horizontalios juostos vaizduoja medines sijas. Virš kiekvienos jų yra eilė apskritų iškyšų, aiškiai imituojančių kyšančius galus (įprastai vadinamus „beždžionių galvomis”) sijų, įstatytų statmenai sienai, kad ją sutvirtintų, o kai kuriais atvejais ir laikytų vidaus grindis. Stelos apačioje, priekinėje, o kartais ir užpakalinėje sienoje iškaltos netikros priekinės durys. „Staktos” kampuose stačiakampės iškyšos vaizduoja sijų galus. Kai kuriais atvejais netikros durys papildytos spynos arba žiedinės rankenos elementais. Virš kai kurių netikrų durų iškalta horizontali vertikalių dentikulų juosta schemiškai vaizduoja apdailą iš stačių lentelių, kuri kartais būdavo įtaisoma šioje statinio dalyje ir kurią dar galima pamatyti Debra Dame.

Viršutiniai aukštai žymimi langų eilėmis. Didžiausios stelos trijų viršutinių aukštų sudėtingas langų raižinys beveik tapatus medinių pastatų, išlikusių Debra Dame, langų vaizdui. Užapvalintoje stelos viršūnėje yra vienguba arba dviguba išgauba, o priekyje viena arba dvi įdubos, kuriose iš pradžių, regis, buvo smeigtukais pritvirtintos metalinės plokštelės. Dauguma stelų turi horizontalias pagrindo plokštes, kartais įmantriai išraižytas ir galbūt skirtas aukoms dėti.

LA TIURBI MONUMENTAS, aukštai iškilęs virš Viduržemio jūros, yra iškalbingas ir įspūdingas Romos imperijos galybės liudininkas. Net Julijui Cezariui užkariavus Galiją, Roma tebebuvo Alpių atkirsta nuo jos vakarų imperijos. Surengęs keletą karo žygių 25-14 pr. Kr., imperatorius Augustas su savo karvedžiais privertė paklusti 44 kalnų tauteles, o kitas pavertė sąjungininkėmis. Sis nukariavimas leido atidaryti vieną svarbiausių strateginių kelių, nutiestą per pietines Alpių priekalnes, – Julijaus Augusto kelią, dabar vadinamą Grande Corniche. Užbaigtas 7-6 pr. Kr., Alpių trofėjus buvo pastatytas aukščiausioje kelio vietoje, 6 km nuo šiuolaikinio Monte Karlo, ant gamtinės ribos tarp Italijos ir Calijos, kaip Augusto laimėjimo paminklas.
Paminklas

Alpių trofėjus buvo trijų dalių paminklas, sudarytas iš kvadratinio cokolio, cilindrinės vidurinės dalies, apjuostos 24 toska-niškomis kolonomis, ir laiptuoto pirami-diško kūgio su didžiule bronzine Augusto statula viršūnėje, beveik 45 m aukštyje nuo žemės. Šio statinio prototipas buvo garsusis Halikarnaso mauzoliejus,- sekant šiuo pavyzdžiu, ir vėliau buvo sukurta daug panašaus tipo statinių, tarp jų paties Augusto paminklas, pradėtas 28 pr. Kr. Iš tikro šis paminklas galėjo būti kažkas panašaus į herojišką relikvinę, pastatytą Augusto garbei. Galimas dalykas, kad Trofėjaus kūrėjams turėjo įtakos ir vienas iš Septynių pasaulio stebuklų – Aleksandrijos švyturio. Nors nėra įrodymų, kad Trofėjus veikė kaip švyturys, jis turėjo būti matomas toli jūroje, taigi buvo kelrodis ženklas laivams, plaukiantiems pavojingais Žydrojo Kranto vandenimis. O cokolyje įrengti laiptai veda į žiedinės kolonados lygį, iš kurio atsiveria nuostabūs vaizdai į Italijos Viduržemio jūros pakrantę.

Tuo metu Romos pasaulyje buvo įprasta statyti trofėjus – paminklus svarbioms pergalėms įamžinti. Iš pradžių trofėjus buvo tiesiog ginklų, atimtų iš nugalėto priešo, krūva, kurią, pademonstravę džiaugsmingoje nugalėjusiojo karvedžio triumfo eisenoje, Šventykloje paskirdavo vienai iš pagrindinių romėnų dievybių. Ilgainiui tokios ginklų krūvos ėmė simbolizuoti patį pergalės džiaugsmą ir dažnai buvo vaizduojamos triumfo arkose arba pavienėse skulptūrose. Tačiau niekuomet neišnyko religinis kontekstas, ką liudija ir La Tiurbi rasto altoriaus skeveldros.

Statyba

La Tiurbi paminklas nebūtų padaręs gėdos pačiam Romos miestui, o tokio sudėtingo monumento statyba aukščiausioje naujo kelio per neseniai įgytą teritoriją vietoje buvo labai ambicingas sumanymas. Prieš pradedant statyti, teko išlyginti uolingą atodangą, nors kietas gruntas būtų pravertęs: būtų pakakę mažesnių pamatų. Pagrindinė statybinė medžiaga buvo vietos kalkakmenis; iš jo ištašytos apdailos plytos (kai kurios net 5 tonų svorio), o iš skaldos, maišytos su kalkių skiediniu, išmūryta statinio šerdis. Mont dės Justices (Teisingumo kalno) skaldykloje, esančioje 700 m į rytus nuo Trofėjaus, išlikę nepanaudotų kolonų cilindrų ir tašytų akmens plytų žymių, o antroje skaldykloje, 750 m į šiaurę, rasta laiptuotų griovelių, iškirstų akmens luitams atskelti. Darbų organizavimo atžvilgiu naujų akmens skaldyklų atidarymas yra svarbus veiksnys.

Nors šiose skaldyklose turbūt buvo nutašyta didžiuma 20 000 m3 akmenų, reikalingų paminklui, tačiau užrašo plytos, skulptūriniai trofėjų reljefai ir beveik visi architektūriniai puošimai yra iš itališko Kararos marmuro, atgabento keliu iš Martyno kyšulio, esančio maždaug 500 m žemiau šio paminklo. Marmurinių kapitelių pakeitimas kalkakmeniu sako, kad galbūt iškilo kliūčių gabenant marmurą arba kad nebuvo lengva pakeisti tai, kas pagadinta statybos metu. Nors viduramžiais La Tiurbi buvo nusiaubtas, pastaruoju metu griuvėsiai pakankamai restauruoti, kad atgytų buvęs didingumas.

ŽYMIAUSI MONUMENTALŪS skulptoriai senovės Mezoamerikoje buvo olmekai, kurių savita kultūra vyravo Meksikos įlankos pajūryje apie 1200—400 pr. Kr. Puikūs ir produktyvūs akmens darbų meistrai, olmekai iškaldavo visokiausius daiktus, nuo smulkių nefrito figūrėlių iki milžiniškų bazaltinių galvų, stelų ir sostų. Būdingas olmekų meno bruožas yra tai, jog net smulkiausi kaltiniai akmens dirbiniai turi monumentalaus tvirtumo ir masyvumo. Kilnojamos akmenines ir keraminės olmekų skulptūros buvo plačiai paplitusios Mezoamerikoje, ir daug daiktu, panašių į olmekų, buvo padaroma kitose srityse. Šių skulptūrinių formų, pasižyminčių detaliu simbolizmu, paplitimas visur vienu metu yra visai Mezoamerikai būdingos kultūros skiriamasis požymis. Kai kurie archeologai mano, jog Meksikos įlankos olmekai buvo ikiklasikinės Mezoamerikos pirminė kultura; kiti juos priskiria vienai iš daugelio tuo metu iškilusiu ankstyvųjų regioniniu kultūrų. Tačiau visi sutinka, kad olmckai kūrė beprecedentinio masto piliakalnius ir akmeninius paminklus.

Mililniškos galvos

Žinoma maždaug 300 monumentalių olmekų skulptūrų. Be abejo, labiausiai išsiskiria kolosalios žmogaus galvos. Pirmoji buvo atrasta 1H62 m. netoli Tres Sapoteso gyvenvietės, o vėliau rasta dar 16. Jų pasitaiko tik buvusiuose didesniuose Meksikos įlankos pakrantės centruose, ypač La Ventoje, San Lorense ir Tres Sapotese jos labai savitos ir yra būdingiausias olmeku kultūros reiškinys. Kiekviena skulptūra vaizduoja gana šabloniška olmeko veidą: jauno arba vidutinio amžiaus vyra mėsingu rūstoku veidu, plačia plokščia nosimi, storomis lūpomis ir truputį žvairomis akimis, su epikantinių („mongoliškų”) raukšlių žymėmis. Visi jie dėvi aptempta kepurę, surištą po smakru, o keli užsidengę arba užsikimšę ausis. Mezoamerikojc tai simbolizavo elitinę padėtį. Nė viena galva neatrodo buvusi dažyta. Nepaisant akivaizdaus šabloniškūmo, yra ir nemažai įvairovės: skiriasi forma apskritai arba kai kurie veido bruožai ir ypač galvos clflngal.Q detalės. Nors didelė šios įvairovės dali* galbūt atspindi žaliavos pobūdį, vietines ikonografijos tradicijas ir/arba skirtingus meistru įgūdžius, daugelis archeologų įsitikinę, jog tos galvos yra tikru asmenų portretai.

Žiūrint iš priekio, galvos atrodo vos ne rutulio formos, tačiau iš tikro jos dažniausiai paplokštintos ir užpakalinė dalis nebaigta. Daugumos didžiųjų akmeninių galvų aukštis yra 1,47-2,85 m, nors viena turi net 3,4 m. Dauguma sveria 8-13 t, bet žinoma, kad olmekai perkeldavo daug didesnius 25-50 t akmenis, ir didžiausios galvos svoris beveik siekia šia ribą. Bazalto, dažniausiai naudotos žaliavos, nebuvo šalia olmekų centru, kur stovėjo gaivu skulptūros. Artimiausias šaltinis yra Tukstlos kalnai, nedidelis vulkaninės kilmės kalnagūbri* šiauriniuose olmekų tėvynės pakraščiuose. Čia, o ypač Sintcpeko kalvos papėdėje pietų Tukstloje, olmekai rasdavo bazalto riedulių.

Gabenimas ir statyba

Olmekai neturėjo ratinių transporto priemonių, nešulinių gyvulių ar skrystinių įtaisų, todėl šiuos sunkius daiktus tampė vien savo raumenų jėga. Sintepeko kalva yra 60 km nuo San Lorenso, kur buvo atrasta daugiausia akmeninių galvų, ir netgi toliau (apie 100 km) nuo La Ventos. Tikriausiai akmenis nuvilkdavo prie artimiausios upės ir sieliais plukdydavo pasroviui arba traukdami palei krantą, kuo arčiau numatytos pastatymo vietos. Vandens transportu buvo galima pasiekti vietą, esančią apie 2,5 km nuo San Lorenso kalnagūbrio viršūnės. Iš ten galvų ruošiniai galėjo būti nuvilkti, galbūt specialiai įrengtu keliu, iki pietinių nuožulnių kalnagūbrio šlaitų ir galiausiai užtraukti į 50 m aukščio viršūnę.

Nors archeologai eksperimentuodami kilnojo didelius olmekų paminklus, pasitelkę 25-50 žmonių, tačiau gabenti juos ilgais nuotoliais būtų reikėję šimtų. Lengviausia būdavo gauti darbo jėgos sausuoju laikotarpiu, tačiau turbūt būtų buvę prasmingiau akmenis pristatyti drėgniausiais mėnesiais, kai upės pakilusios ir žemė savaime šlapia. Nežinia, ar buvo gabenami neapdoroti akmenys, ar jau iškalti paminklai. Turint omeny pavojų juos prarasti transportuojant vandeniu, labiau tikėtinas pirmasis būdas,- tai liudija ir didelės tuščios vietos SanLorense. Kai kurios nedidelės olmekų skulptūrėlės vaizduoja tarsi virvėmis surištus lygius stačiakampius akmens luitus su ant jų sėdinčiais žmonėmis. Taip galbūt pavaizduotas luitų gabenimas, nes panašiai šis darbas vaizduojamas i ir kitose pasaulio šalyse.

Nesvarbu, kur tai buvo daroma, bazalto (rečiau andezito) luitų apdorojimas buvo nepaprastai varginantis ir daug laiko atimantis darbas. Olmekai neturėjo nei metalinių, nei akmeninių įrankių, kietesnių už bazaltą, kurį jiems reikėjo tašyti. Todėl dauguma skulptūros formavimo darbų buvo atliekami kalant ir gludinant. San Lorenso kalnagūbrio viršūnėje, šalia statinių, kurie turbūt buvo aukštuomenės būstai, rastos bazalto dirbtuvės; aišku, kad olmekai didelius akmens dirbinius perdirbdavo į mažesnius, kad ir girnas. Atrodo, jog kai kurios didžiosios akmeninės galvos iškaltos iš buvusių sostų. Sostai iš tikro yra didžiausi ir vieni ankstyviausių akmeninių olmekų dirbinių, senesni už daugelį galvų. Vienas įspūdingiausių sostų, San Lorenso 14-as paminklas, turi 1,8 m aukščio, 3,98 m ilgio ir 1,52 m pločio ir lengvai galėjo būti perkaltas į galvą.

Milžiniškų galvų naudojimas ir prasmė

Keliose olmekų stelose iškalti glifų tipo simboliai, tačiau jie dar neiššifruoti, todėl olmekai mūsų požiūriu yra priešistorinė kultūra. Tačiau tam tikras išvadas apie tai, kaip jų skulptūros buvo naudojamos ir ka jos reiškė, galima padaryti remiantis tų paminklų turiniu ir kontekstu, tai pat vėlesnėmis plačiau aprašytų Mezoamerikos tautų tradicijomis. Matthew Stirlingas, vienas iš olmekų centrų pirmųjų kasinėtojų, spėjo, kad didžiosios akmeninės galvos yra įžymių asmenų portretai. Kai kurie tyrinėtojai mano, jog galvos vaizduoja karius ar žaidėjus kamuoliu, tačiau šiandien prieita prie bendros nuomonės, kad tai vadų arba valdovų portretai. Šiuo požiūriu aiškinama, kad savitais akmeninės galvos apdangalo papuošalais, tarp kurių yra kailio lopų, spurgelių, plunksnų, nagų, virvelių ir veidrodėlių, buvo išskiriami arba konkretūs valdovai, arba tam tikri valdymo būdai. Valdovų viešų atvaizdų kūrimas buvo būdingas ir kitoms, vėlesnėms sudėtingoms Mezoamerikos visuomenėms, ypač klasikiniams majams, kurių kultūrinės šaknys siekia olmekų laikus, nors kolosalių akmeninių galvų kalimas yra išskirtinai Meksikos įlankos pajūrio olmekų tradicija.

Kai kurie paminklai rasti, kaip atrodo, jų pradinėje padėtyje: La Ventoje milžiniškos galvos, sostai ir stelos buvo pastatytos viešose vietose apeiginiuose pastatuose bei rūmuose arba šalia jų. Kiti, matyt, buvo perkelti, galbūt perdirbant, arba pasislinkę dėl dirvos erozijos ar nuošliaužų. Atrodo, kad olmekai statė monumentalių skulptūrų grupes savo kraštovaizdyje tarsi kurdami mizanscenas, įamžinančias istorinius arba mitinius įvykius. Be abejonės, dauguma didžiulių akmeninių galvų ir priklausė tokioms mizanscenoms.

Daugelis archeologų ir paminklinių užrašų tyrėjų sutaria, jog, be politinės prasmės, kurią turėjo vadų ar karalių portretai, milžiniškos akmeninės galvos įėjo į platesnę tradiciją, kuri jungė, sistemino ir skleidė šamanistines idėjas. Ta prasme akmeniniai atvaizdai buvo animistinių energijų laidininkai. Kaip ir kitos Mezoamerikos tautos, olmekai tikriausiai turėjo daug metaforų, žymėjusių kūno dalis kosmoso elementais. Daug dėmesio buvo skiriama skulptūrų galvų detalėms ir apdailai, nes galvos, kaip kūno dalys, galėjo reikšti centriškumą ir būti tapatinamos su dangaus ar kosmoso sritimis. Tačiau nesvarbu, kokia tiksliai buvo jų paskirtis ar prasmė, kolosalios olmekų akmeninės galvos tikrai yra vienos įspūdingiausių megalitinių skulptūrų pasaulyje.