La Tiurbi. Alpių trofėjus

La-Turbie-

LA TIURBI MONUMENTAS, aukštai iškilęs virš Viduržemio jūros, yra iškalbingas ir įspūdingas Romos imperijos galybės liudininkas. Net Julijui Cezariui užkariavus Galiją, Roma tebebuvo Alpių atkirsta nuo jos vakarų imperijos. Surengęs keletą karo žygių 25-14 pr. Kr., imperatorius Augustas su savo karvedžiais privertė paklusti 44 kalnų tauteles, o kitas pavertė sąjungininkėmis. Sis nukariavimas leido atidaryti vieną svarbiausių strateginių kelių, nutiestą per pietines Alpių priekalnes, – Julijaus Augusto kelią, dabar vadinamą Grande Corniche. Užbaigtas 7-6 pr. Kr., Alpių trofėjus buvo pastatytas aukščiausioje kelio vietoje, 6 km nuo šiuolaikinio Monte Karlo, ant gamtinės ribos tarp Italijos ir Calijos, kaip Augusto laimėjimo paminklas.
Paminklas

Alpių trofėjus buvo trijų dalių paminklas, sudarytas iš kvadratinio cokolio, cilindrinės vidurinės dalies, apjuostos 24 toska-niškomis kolonomis, ir laiptuoto pirami-diško kūgio su didžiule bronzine Augusto statula viršūnėje, beveik 45 m aukštyje nuo žemės. Šio statinio prototipas buvo garsusis Halikarnaso mauzoliejus,- sekant šiuo pavyzdžiu, ir vėliau buvo sukurta daug panašaus tipo statinių, tarp jų paties Augusto paminklas, pradėtas 28 pr. Kr. Iš tikro šis paminklas galėjo būti kažkas panašaus į herojišką relikvinę, pastatytą Augusto garbei. Galimas dalykas, kad Trofėjaus kūrėjams turėjo įtakos ir vienas iš Septynių pasaulio stebuklų – Aleksandrijos švyturio. Nors nėra įrodymų, kad Trofėjus veikė kaip švyturys, jis turėjo būti matomas toli jūroje, taigi buvo kelrodis ženklas laivams, plaukiantiems pavojingais Žydrojo Kranto vandenimis. O cokolyje įrengti laiptai veda į žiedinės kolonados lygį, iš kurio atsiveria nuostabūs vaizdai į Italijos Viduržemio jūros pakrantę.

Tuo metu Romos pasaulyje buvo įprasta statyti trofėjus – paminklus svarbioms pergalėms įamžinti. Iš pradžių trofėjus buvo tiesiog ginklų, atimtų iš nugalėto priešo, krūva, kurią, pademonstravę džiaugsmingoje nugalėjusiojo karvedžio triumfo eisenoje, Šventykloje paskirdavo vienai iš pagrindinių romėnų dievybių. Ilgainiui tokios ginklų krūvos ėmė simbolizuoti patį pergalės džiaugsmą ir dažnai buvo vaizduojamos triumfo arkose arba pavienėse skulptūrose. Tačiau niekuomet neišnyko religinis kontekstas, ką liudija ir La Tiurbi rasto altoriaus skeveldros.

Statyba

La Tiurbi paminklas nebūtų padaręs gėdos pačiam Romos miestui, o tokio sudėtingo monumento statyba aukščiausioje naujo kelio per neseniai įgytą teritoriją vietoje buvo labai ambicingas sumanymas. Prieš pradedant statyti, teko išlyginti uolingą atodangą, nors kietas gruntas būtų pravertęs: būtų pakakę mažesnių pamatų. Pagrindinė statybinė medžiaga buvo vietos kalkakmenis; iš jo ištašytos apdailos plytos (kai kurios net 5 tonų svorio), o iš skaldos, maišytos su kalkių skiediniu, išmūryta statinio šerdis. Mont dės Justices (Teisingumo kalno) skaldykloje, esančioje 700 m į rytus nuo Trofėjaus, išlikę nepanaudotų kolonų cilindrų ir tašytų akmens plytų žymių, o antroje skaldykloje, 750 m į šiaurę, rasta laiptuotų griovelių, iškirstų akmens luitams atskelti. Darbų organizavimo atžvilgiu naujų akmens skaldyklų atidarymas yra svarbus veiksnys.

Nors šiose skaldyklose turbūt buvo nutašyta didžiuma 20 000 m3 akmenų, reikalingų paminklui, tačiau užrašo plytos, skulptūriniai trofėjų reljefai ir beveik visi architektūriniai puošimai yra iš itališko Kararos marmuro, atgabento keliu iš Martyno kyšulio, esančio maždaug 500 m žemiau šio paminklo. Marmurinių kapitelių pakeitimas kalkakmeniu sako, kad galbūt iškilo kliūčių gabenant marmurą arba kad nebuvo lengva pakeisti tai, kas pagadinta statybos metu. Nors viduramžiais La Tiurbi buvo nusiaubtas, pastaruoju metu griuvėsiai pakankamai restauruoti, kad atgytų buvęs didingumas.