ŽYMIAUSI MONUMENTALŪS skulptoriai senovės Mezoamerikoje buvo olmekai, kurių savita kultūra vyravo Meksikos įlankos pajūryje apie 1200—400 pr. Kr. Puikūs ir produktyvūs akmens darbų meistrai, olmekai iškaldavo visokiausius daiktus, nuo smulkių nefrito figūrėlių iki milžiniškų bazaltinių galvų, stelų ir sostų. Būdingas olmekų meno bruožas yra tai, jog net smulkiausi kaltiniai akmens dirbiniai turi monumentalaus tvirtumo ir masyvumo. Kilnojamos akmenines ir keraminės olmekų skulptūros buvo plačiai paplitusios Mezoamerikoje, ir daug daiktu, panašių į olmekų, buvo padaroma kitose srityse. Šių skulptūrinių formų, pasižyminčių detaliu simbolizmu, paplitimas visur vienu metu yra visai Mezoamerikai būdingos kultūros skiriamasis požymis. Kai kurie archeologai mano, jog Meksikos įlankos olmekai buvo ikiklasikinės Mezoamerikos pirminė kultura; kiti juos priskiria vienai iš daugelio tuo metu iškilusiu ankstyvųjų regioniniu kultūrų. Tačiau visi sutinka, kad olmckai kūrė beprecedentinio masto piliakalnius ir akmeninius paminklus.
Mililniškos galvos
Žinoma maždaug 300 monumentalių olmekų skulptūrų. Be abejo, labiausiai išsiskiria kolosalios žmogaus galvos. Pirmoji buvo atrasta 1H62 m. netoli Tres Sapoteso gyvenvietės, o vėliau rasta dar 16. Jų pasitaiko tik buvusiuose didesniuose Meksikos įlankos pakrantės centruose, ypač La Ventoje, San Lorense ir Tres Sapotese jos labai savitos ir yra būdingiausias olmeku kultūros reiškinys. Kiekviena skulptūra vaizduoja gana šabloniška olmeko veidą: jauno arba vidutinio amžiaus vyra mėsingu rūstoku veidu, plačia plokščia nosimi, storomis lūpomis ir truputį žvairomis akimis, su epikantinių („mongoliškų”) raukšlių žymėmis. Visi jie dėvi aptempta kepurę, surištą po smakru, o keli užsidengę arba užsikimšę ausis. Mezoamerikojc tai simbolizavo elitinę padėtį. Nė viena galva neatrodo buvusi dažyta. Nepaisant akivaizdaus šabloniškūmo, yra ir nemažai įvairovės: skiriasi forma apskritai arba kai kurie veido bruožai ir ypač galvos clflngal.Q detalės. Nors didelė šios įvairovės dali* galbūt atspindi žaliavos pobūdį, vietines ikonografijos tradicijas ir/arba skirtingus meistru įgūdžius, daugelis archeologų įsitikinę, jog tos galvos yra tikru asmenų portretai.
Žiūrint iš priekio, galvos atrodo vos ne rutulio formos, tačiau iš tikro jos dažniausiai paplokštintos ir užpakalinė dalis nebaigta. Daugumos didžiųjų akmeninių galvų aukštis yra 1,47-2,85 m, nors viena turi net 3,4 m. Dauguma sveria 8-13 t, bet žinoma, kad olmekai perkeldavo daug didesnius 25-50 t akmenis, ir didžiausios galvos svoris beveik siekia šia ribą. Bazalto, dažniausiai naudotos žaliavos, nebuvo šalia olmekų centru, kur stovėjo gaivu skulptūros. Artimiausias šaltinis yra Tukstlos kalnai, nedidelis vulkaninės kilmės kalnagūbri* šiauriniuose olmekų tėvynės pakraščiuose. Čia, o ypač Sintcpeko kalvos papėdėje pietų Tukstloje, olmekai rasdavo bazalto riedulių.
Gabenimas ir statyba
Olmekai neturėjo ratinių transporto priemonių, nešulinių gyvulių ar skrystinių įtaisų, todėl šiuos sunkius daiktus tampė vien savo raumenų jėga. Sintepeko kalva yra 60 km nuo San Lorenso, kur buvo atrasta daugiausia akmeninių galvų, ir netgi toliau (apie 100 km) nuo La Ventos. Tikriausiai akmenis nuvilkdavo prie artimiausios upės ir sieliais plukdydavo pasroviui arba traukdami palei krantą, kuo arčiau numatytos pastatymo vietos. Vandens transportu buvo galima pasiekti vietą, esančią apie 2,5 km nuo San Lorenso kalnagūbrio viršūnės. Iš ten galvų ruošiniai galėjo būti nuvilkti, galbūt specialiai įrengtu keliu, iki pietinių nuožulnių kalnagūbrio šlaitų ir galiausiai užtraukti į 50 m aukščio viršūnę.
Nors archeologai eksperimentuodami kilnojo didelius olmekų paminklus, pasitelkę 25-50 žmonių, tačiau gabenti juos ilgais nuotoliais būtų reikėję šimtų. Lengviausia būdavo gauti darbo jėgos sausuoju laikotarpiu, tačiau turbūt būtų buvę prasmingiau akmenis pristatyti drėgniausiais mėnesiais, kai upės pakilusios ir žemė savaime šlapia. Nežinia, ar buvo gabenami neapdoroti akmenys, ar jau iškalti paminklai. Turint omeny pavojų juos prarasti transportuojant vandeniu, labiau tikėtinas pirmasis būdas,- tai liudija ir didelės tuščios vietos SanLorense. Kai kurios nedidelės olmekų skulptūrėlės vaizduoja tarsi virvėmis surištus lygius stačiakampius akmens luitus su ant jų sėdinčiais žmonėmis. Taip galbūt pavaizduotas luitų gabenimas, nes panašiai šis darbas vaizduojamas i ir kitose pasaulio šalyse.
Nesvarbu, kur tai buvo daroma, bazalto (rečiau andezito) luitų apdorojimas buvo nepaprastai varginantis ir daug laiko atimantis darbas. Olmekai neturėjo nei metalinių, nei akmeninių įrankių, kietesnių už bazaltą, kurį jiems reikėjo tašyti. Todėl dauguma skulptūros formavimo darbų buvo atliekami kalant ir gludinant. San Lorenso kalnagūbrio viršūnėje, šalia statinių, kurie turbūt buvo aukštuomenės būstai, rastos bazalto dirbtuvės; aišku, kad olmekai didelius akmens dirbinius perdirbdavo į mažesnius, kad ir girnas. Atrodo, jog kai kurios didžiosios akmeninės galvos iškaltos iš buvusių sostų. Sostai iš tikro yra didžiausi ir vieni ankstyviausių akmeninių olmekų dirbinių, senesni už daugelį galvų. Vienas įspūdingiausių sostų, San Lorenso 14-as paminklas, turi 1,8 m aukščio, 3,98 m ilgio ir 1,52 m pločio ir lengvai galėjo būti perkaltas į galvą.
Milžiniškų galvų naudojimas ir prasmė
Keliose olmekų stelose iškalti glifų tipo simboliai, tačiau jie dar neiššifruoti, todėl olmekai mūsų požiūriu yra priešistorinė kultūra. Tačiau tam tikras išvadas apie tai, kaip jų skulptūros buvo naudojamos ir ka jos reiškė, galima padaryti remiantis tų paminklų turiniu ir kontekstu, tai pat vėlesnėmis plačiau aprašytų Mezoamerikos tautų tradicijomis. Matthew Stirlingas, vienas iš olmekų centrų pirmųjų kasinėtojų, spėjo, kad didžiosios akmeninės galvos yra įžymių asmenų portretai. Kai kurie tyrinėtojai mano, jog galvos vaizduoja karius ar žaidėjus kamuoliu, tačiau šiandien prieita prie bendros nuomonės, kad tai vadų arba valdovų portretai. Šiuo požiūriu aiškinama, kad savitais akmeninės galvos apdangalo papuošalais, tarp kurių yra kailio lopų, spurgelių, plunksnų, nagų, virvelių ir veidrodėlių, buvo išskiriami arba konkretūs valdovai, arba tam tikri valdymo būdai. Valdovų viešų atvaizdų kūrimas buvo būdingas ir kitoms, vėlesnėms sudėtingoms Mezoamerikos visuomenėms, ypač klasikiniams majams, kurių kultūrinės šaknys siekia olmekų laikus, nors kolosalių akmeninių galvų kalimas yra išskirtinai Meksikos įlankos pajūrio olmekų tradicija.
Kai kurie paminklai rasti, kaip atrodo, jų pradinėje padėtyje: La Ventoje milžiniškos galvos, sostai ir stelos buvo pastatytos viešose vietose apeiginiuose pastatuose bei rūmuose arba šalia jų. Kiti, matyt, buvo perkelti, galbūt perdirbant, arba pasislinkę dėl dirvos erozijos ar nuošliaužų. Atrodo, kad olmekai statė monumentalių skulptūrų grupes savo kraštovaizdyje tarsi kurdami mizanscenas, įamžinančias istorinius arba mitinius įvykius. Be abejonės, dauguma didžiulių akmeninių galvų ir priklausė tokioms mizanscenoms.
Daugelis archeologų ir paminklinių užrašų tyrėjų sutaria, jog, be politinės prasmės, kurią turėjo vadų ar karalių portretai, milžiniškos akmeninės galvos įėjo į platesnę tradiciją, kuri jungė, sistemino ir skleidė šamanistines idėjas. Ta prasme akmeniniai atvaizdai buvo animistinių energijų laidininkai. Kaip ir kitos Mezoamerikos tautos, olmekai tikriausiai turėjo daug metaforų, žymėjusių kūno dalis kosmoso elementais. Daug dėmesio buvo skiriama skulptūrų galvų detalėms ir apdailai, nes galvos, kaip kūno dalys, galėjo reikšti centriškumą ir būti tapatinamos su dangaus ar kosmoso sritimis. Tačiau nesvarbu, kokia tiksliai buvo jų paskirtis ar prasmė, kolosalios olmekų akmeninės galvos tikrai yra vienos įspūdingiausių megalitinių skulptūrų pasaulyje.