Ateivis iš nežinomos šalies Man pasakojo: „Smėlyje, tarp tyru, Dvi stabo akmeninės kojos tvyro, Galva galiūno guli netolies…” P.B.    SHELLEY,    1817

ŠIAS GARSIĄSIAS EILES parašyti Shelley įkvėpė Britų muziejuje esantis Ramzio II (apie 1290—1224 pr. Kr.) statulos torsas ir to paties faraono išgriuvusio raudono granito koloso jo pomirtinėje šventykloje Tėbų vakarų krante aprašymas. Nors jis sudužęs ir viršutinė statulos dalis guli ant šono, įspūdingas dydis ir darbo kokybė stebina kiekvieną. Ši statula, vaizdavusi Ramzį kaip dievą, buvo beveik 19 m aukščio ir svėrė apie 1000 t. Tai buvo didžiausias sėdinčio žmogaus kolosas vakarų Tėbuose.

Šių masyvių Egipto statulų dydį ir galią geriausiai perteikia Memnono kolosai, nors truputį mažesni negu Ramzio kolosas, bet daug geriau išsilaikę. Tai Amenhotepo III (apie 1391-1353 pr. Kr.) atvaizdai, iš pradžių stovėję abipus įėjimo į jo pomirtinę šventyklą vakarų Tėbuose; dabar išlikę tik šventyklos pamatai ir statulos vidury lauko. Kiekvienas kolosas buvo iškaltas iš vientiso geltono kvarcito luito, medžiagą pasirinkus dėl auksinės saulės spalvos. Dabar kolosai yra apie 15,6 m aukščio (su karūnomis būtų apie 18 m). Kiekviena figūra pasodinta ant 2,3 m aukščio pjedestalo, išpjauto iš atskiro akmens.

Nors Memnono kolosai ir Ramzio kolosas yra milžiniški, jie – ne didžiausios senovės egiptiečių sukurtos skulptūros: ir Didysis sfinksas ir Didžiosios šventyklos fasado kolosai Abu Simbelyįe yra didesni. Tačiau šie pavyzdžiai buvo iškalti vietoje, jų nereikėjo perkelti. Bene labiausiai stebinanti Memnono ir Ramzio kolosų ypatybė yra tai, kad jie iškalti iš vientisų akmens luitų, kurie buvo atvilkti iš tolimų akmens skaldyklų. Tačiau net jie nėra didžiausi egiptiečių gabenti monolitai: Tunise, šiaurės Egipte, rastos keturių Ramzio II granitinių kolosų, kurie, kaip manoma, buvo 21-28 m aukščio, skeveldros.

Akmenų atskėlimas ir gabenimas

Memnono kolosams naudoti kvarcito luitai buvo atskelti Cebel ei Ahmare, apie 700 km nuo Tėbų. Kvarcitas yra kietas akmuo ir negalėjo būti apdorojamas to meto metaliniais įrankiais. Vis dėlto skaldyklos sienose likusios žymės labai skiriasi nuo žymių, padarytu kertant akmenis Asuane, ir galima spėti, jog buvo naudojamas kalto tipo įrankis, galbūt sunkus akmeninis kirtiklis. Kaip ir obeliskams, kolosų akmens luitai tikriausiai buvo atskeliami iškirtus skiriamąsias tranšėjas aplink ir po luitu. Tuos luitus turbūt iškirsdavo iš stačios uolos sienos, kad būtų paprasčiau ištraukti iš skaldyklos.

Statulas egiptiečiai kaldavo iš rūpestingai atmatuotų stačiakampių akmens luitų. Kiekvieno luito paviršiuje nubraižydavo stačiakampių tinklą, kuriuo naudojosi teisingoms statulos proporcijoms nupiešti. Paskui daužydavo akmens perteklių, kol statula įgaudavo apytikrę formą. Tuomet vyresnieji skulptoriai baigdavo kalti statulą ir išraižydavo tekstus arba iškaldavo reljefus. Atsižvelgdami į medžiagą, statulas gludindavo arba dažydavo. Paprastai egiptiečių skulptūros ir architektūriniai elementai būdavo galutinai apdailinami pastatyti, nes akmens perteklius apsaugodavo luitą nuo apdaužymo ir kitokio su žalojimo gabenant ir statant. Tačiau milžiniškoms skulptūroms ir kitiems labai dideliems akmens luitams didžiumą kalimo darbų turbūt atlikdavo skaldykloje, kad prieš gabenant kiek galima sumažėtų svoris.

Akmens luitai, Amenhotepo III ir Ramzio II naudoti jų kolosams, yra didžiausi egiptiečių kada nors gabenti daiktai. Memnono kolosai svėrė maždaug po 700 tonų, o Ramzio II statulos apie 1000 tonų,- manoma, kad jie buvo gabenami sausuma. Nors nėra užrašų, pasakojančių apie konkrečiai šių blokų kelionę, viename Vidurinės karalystės (apie 1850 pr. Kr.) reljefe parodytas mažesnės, bet kolosalios vyro, vardu Džehutihotepas, skulptūros gabenimas. Apie 58 t sverianti statula gabenama stačia ant medinių rogių, prie kurių pririštos keturios virvės. Kiekvieną virvę traukia 43 vyrų būrys. Rogių priešakyje stovintis vyras pila ant kelio vandenį, kad lengviau slystu.

Atlikus eksperimentą su pakrautomis rogėmis, nustatyta, kad maždaug vienai tonai lygiu žemės paviršiumi vilkti reikalingi trys vyrai. Vadinasi, kiekvienam Memnono kolosui reikėjo 2100 vyrų ir apie 3000 vyrų kiekvienai Ramzio II statulai gabenti. Šis skaičius labai išaugtų, jeigu žemė nebūtų lygi: maždaug tris kartus daugiau žmonių reikėtų kolosui užtempti 1:10 statumo šlaitu. Dar reikėtų žmonių tvirtai ir lygiai pakrovimo aikštelei įrengti – kad statula lengviau slystu ir neklimptų į smėlį. Spėjama, kad po rogėmis galėjo būti dedami mediniai ristuvai, sumažinantys trintį, tačiau tokiu atveju būtų buvę labai sunku statula valdyti net lygiame kelyje, ir ypač pavojinga – nuokalne. Kaip matyti Džehutihotepo atveju, beveik neabejotina, jog vanduo buvo naudojamas pavažoms šlapinti, kad sumažėtų trintis.

Bendros pajėgos, drauge su akmenų skaldytojais, sargais ir meistrais, tikriausiai buvo daug didesnės negu minimalus žmonių skaičius, reikalingas vienam akmens luitui pergabenti. Turint omeny papildomus darbininkus, reikalingus statulai vilkti sunkiuose kelio ruožuose, šį skaičių reikėtų patrigubinti. Taigi Ramzio II kolosui būtų reikėję 9000 vyrų ir galbūt apie 12 000 – Memnono kolosams iškalti ir pastatyti.

Kolosus teko vilkti didžiuliais nuotoliais: Memnono kolosų luitai buvo atgabenti iš skaldyklų, esančių už 700 km Nilu nuo Tėbų. Vyrauja nuomonė, jog šie akmenys buvo per sunkūs plukdyti Nilu prieš srovę ir tikriausiai vilkti sausuma. Vis dėlto reikėtų pasakyti, kad kai kuriose vietose buvo būtina perkelti luitus per upę į vakarų krantą; po to juos turbūt pakraudavo į laivus. Todėl atrodo įmanoma, kad bent dalį kelio statulos galėjo būti plukdomos kanalais (kuriuose srovė būtų buvusi silpnesnė).

Galų gale, po mėnesius ar metus trukusios kelionės, atgabentas skulptūras reikėjo pastatyti ant pjedestalų. Nors Džehutihotepo vaizduojama statula velkama stačia, beveik tikra, kad kolosai buvo gabenami paguldyti ant šono: taip apkrova buvo paskirstoma didesniame plote ir sumažinama galimybė statulai nugriūti kelyje. Ant pjedestalo kolosas buvo keliamas tikriausiai panašiai kaip obeliskai (p. 266). Pastačius į vietą, aplink statulą įrengdavo pastolius, kad prityrę skulptoriai galėtų užbaigti figūras ir išraižyti reljefus sosto šonuose.

Memnono kolosai tebestovi, nors šventykla, kurios priekyje jie buvo pastatyti, seniai sugriuvusi. Jie traukė keliautojus graikų ir romėnų laikais, o dar labiau išgarsėjo nukentėję per žemės drebėjimą 27 pr. Kr. Ypač buvo apgadintas šiaurinis kolosas, ir sakoma, kad nuo tada, saulei tekant, jis skleisdavo šiurpius garsus. Gali būti, kad juos sukeldavo akmens įskilose susikaupusi rasa: ryto saulėje įšilusi, ji plėsdavosi. Antikos laikų keliautojai statulą vadino „balsinguoju Memnonu”, – iš čia kilo šiuolaikinis pavadinimas, – Homero veikėjo Memnono, dainavusio savo motinai, aušros deivei Eos, vardu. Deja, „dainavimas” liovėsi, kai Romos imperatorius Septimijus Severas, reikšdamas pagarbą dievams, statulą restauravo.