SAUGUMO siekimas yra vienas svarbiausiu žmogaus veiklos akstinų, o plėtojantis technologijai jo įgyvendinimas tampa vis sudėtingesnis. Tačiau didžiulių tvirtovių ir kitokių fortifikacijų statyba rūpi ne tik praktiniu požiūriu: aukštos sienos ir įspūdingi vartai kuria galios įvaizdį, kuris pasitarnauja ne vien kariniams tikslams. Todėl įtvirtinimai yra ne tik apsauga nuo priešo, bet ir krašto padėties bei valdymo simbolis.
Poreikis turėti nuolatinius apsauginius statinius pirmiausia turbūt atsirado ankstyvosiose sėsliose bendruomenėse, kurios susiformavo įvairiose pasaulio dalyse didėjant gyventojų skaičiui ir žem dirbystei tampant pagrindiniu gyvenimo užsiėmimu. Galbūt patys pirmieji Mesopotamijos miestai buvo neapsaugoti, tačiau 3-ą tūkstantm. pr Kr. iš esmės visi buvo apjuosti ilgomis storomis plaušaplyčių sienomis. įspūdingiausiai ši tradicija pasireiškė Artimuosiuose Rytuose, kur VI a. pr. Kr. Nebukadnecaras pastatydino garsiąsias sienas aplink Babiloną. los minimos ne viename senovės tekste kaip vienas iš Septynių senovės pasaulio stebuklų.
Babilono sienos buvo viso miesto, imperijos sostinės, apsauga. Tokią pat paskirtį turėjo ir Sirakūzų, svarbiausio graikų miesto Sicilijoje, siena. Dionisijo pastatydintos IV a. pr. Kr., jos aptvėrė ne tik patį miestą, bet ir strateginės reikšmės Epipolių plokščiakalnį į šiaurę nuo miesto. Kai kurie valdovai tokių miesto gynybinių įrenginių viduje arba šalia jų statydavosi rūmus – tvirtoves, norėdami įgyti pranašumą ne tik prieš išorės priešus, bet ir savo valdinius. Vano citadelė rytų Turkijoje, viena iš kelių tokių tvirtovių toje srityje, stovėjo senovės miesto pakraštyje ir turėjo ne tik saugoti valdovą nuo priešų antpuolių, bet ir atskirti nuo savo krašto prastuomenės. Panašiai Mikėnai ir Tirintas, žalvario amžiaus pietų Graikijos citadelės, šalia turėjo žemesnįjį miestą, kuriame gyveno paprasti žmonės. Galinga tvirtovė, iškilusi aukštai virš valdinių gyvenvietės, fiziškai išreiškė visuomenės hierarchiją.
Masados tvirtovė Judėjos dykumoje – dar vienas saugumo problemos sprendimo pavyzdys. Karalius Erodas labiau pasikliovė nuošalumu, todėl Masada yra ne tvirtovė, iškilusi virš valdinių būstų, bet atokus atraminis statinys dykumoje, teikęs prieglobstį kritiškos padėties atveju. Kadangi pasirinkta vieta turėjo gamtinių gynybinių ypatybių, svarbiausia buvo ne pastatyti neįveikiamus įtvirtinimus, – pats reljefas atliko didžiąją šio darbo dalį, – bet sukurti karaliui rezidenciją.
Grynai užmoju nė viena senovės tvirtovė negali varžytis su ankstyvųjų imperijų pastatytais linijiniais įtvirtinimais. Romos imperiją II a. po Kr. juosė sustiprintos valstybės sienos: kai kurios jų ėjo gamtinėmis kliūtimis, pavyzdžiui, upėmis, kitos buvo pylimų arba mūro sienų pavidalo. įspūdingiausias tokios rūšies įtvirtinimų pavyzdys neabejotinai yra Didžioji kinų siena. Sunku pasakyti, ar tokie grandioziniai projektai buvo veiksmingi kariniu požiūriu, tačiau imperines ambicijas jie skelbė įspūdingai. Joks šiaurės klajoklis, atsidūręs priešais Didžiąją kinų sieną, negalėjo abejoti didybe imperijos, kuri šitiek metų vertė plušėti šitiek žmonių.
Toks imperijų sienų ekstravagantiškumas vėl primena dvejopą didžiųjų įtvirtinimų paskirtį: valdyti ir ginti. Dviprasmiška tai, kad išvaizda kartais gali būti apgaulinga, pavyzdžiui, inkų Saksavamano tvirtovė iš tikrųjų gal buvo šventykla. Daugelis mokslininkų teigia, jog pietų Britanijos tvirtovės ant kalvų, kad ir Mergelės pilis, buvo veikiau vietos vadų ar bendruomenių valdžios išraiška, nei prieglobsčio ar gyvenamoji vieta. Kai nėra rašytinių šaltinių, dažnai sunku būti tikram, o archeologiniai tyrimai retai pateikia įtikinamų įrodymų. Tačiau gal kaip tik tokių įrodymų nebuvimas ir yra stipriausias šių statinių veiksmingumo liudijimas: saugumą garantavo jų sukurta galios aura, taip pat gynybinių pylimų aukštis ir griovių plotis.