PIETINĖJE BRETANĖS pakrantėje, netoli Lok mariakerio, ant žemės riogso keturi milžiniški suskilusio akmens luitai. Tai yra Didžiojo sudužusio menhyro (stovinčio akmens), didžiausio monolito, pastatyto Europoje priešistoriniais laikais, griuvėsiai. Kai buvo sveikas, turėjo būti 20 m aukščio, o keturi luitai drauge sveria apie 280 tonų. Galima būtu manyti, kad tokį žygdarbį būtų galėjusi padaryti tik bendruomenė, kuri turėjo daugelio šimtmečių akmenų tašymo, gabenimo ir statymo patirtį. Tačiau iš tikrųjų naujausių tyrimų rezultatai sako, jog Didysis menhyras priklauso ankstyviausiai Bretanės neolito fazei, apie 4500 pr. Kr.

Akmens gabenimas ir apdaila Didžiojo menhyro akmuo yra stambiagrūdis granitas, tikriausiai atskeltas uolienų atodangoje Orcji upės žiotyse, 12 km į šiaurę. Galbūt dalį kelio buvo gabentas vandeniu, tačiau, norint nuvilkti šį luitą bent kelis metrus, būtų reikėję neįtikėtino išmoningumo ir didelės darbo jėgos. Neturime užmiršti, kad jis septynis kartus sunkesnis už didžiausią iš Stounhendžo akmenų ir daugiau kaip dukart ilgesnis.

Iš pirmo žvilgsnio Didysis sudužęs menhyras gali atrodyti lyg ir beformis, bet atidžiau įsižiūrėjus matyti didelio daužymo ir kalinėjimo norint išlyginti paviršių pėdsakai. Toji apdaila buvo daroma akmenį pastačius, nes į žemę įkastas menhyro pagrindas liko neapdorotas.

Maždaug per vidurį antžeminė menhyro dalis buvo papuošta raižiniu. Apiręs išlikęs raižinys šalia antro didesniojo luito nuskilusio galo, ir manoma, kad pavaizduotas akmeninis kirvis medine rankena, nors kirvio ašmenys gan trumpi ir keistai užapvalinti. Ilgus amžius veikę orų reiškiniai gerokai apgadino paviršius, ir jau sunku išskirti raižinį, išskyrus tuomet, kai įžambiai krinta vakariniai saulės spinduliai. Anuomet jis tikriausiai buvo ryškesnis ir galbūt net dažytas.

Pastatymas ir nugriovimas

Didysis menhyras toks didžiulis, kad daug metų abejota, ar iš viso kada nors buvo pastatytas stačias. Pasak legendos, jis buvęs pastatytas, tačiau nuvirtęs per žemės drebėjimą arba kažkuriuo metu per pastaruosius 2000 meti) suskaldytas žaibo. Tačiau kruopščiai ištyręs luitų lūžių paviršius, prancūzų archeologas )eanas L’Helgouachas padarė išvadą, jog menhyrą nuvertė žmonės dviem atskirais etapais. Pirma, kai jis dar stovėjo, aplink menhyrą žiedu varant pleištus, buvo atskelti du jo trečdaliai; jie nuvirto į rytus ir sudužo i tris dalis. Dantytus pleištų pėdsakus galima įžiūrėti apatinio luito pakraščiuose. Tuomet dar liko masyvus strampas, tvirtai stovintis žemėje, bet per vėlesnę operaciją jis buvo ištrauktas iš įdubos ir parverstas, šį kartą vakarų kryptimi. Taip paaiškėjo, kodėl Didžiojo menhyro viršutinė ir apatinė dalys guli skirtingomis kryptimis.

Šalia Didžiojo menhyro atrastos įdubos rodo, kad jis stovėjo ne vienas, bet buvo paskutinis menhyrų voroje, kuri apytikriai tiesia linija ėjo šiaurės kryptimi apie 55 m. Kitų akmenų lizdai, tolstant nuo Didžiojo menhyro, mažėja, o pačių monolitų liko tik mažytės nuolaužos.

Kas atsitiko akmenims, kadaise stovėjusiems šiose duobėse? Atsakymu randame kori doriniuose kapuose La Table dės Marchand, esančiuose keli metrai nuo Didžiojo menhyro, ir Gavrini – saloje už 4 km į rytus. Jau seniai buvo žinomi kirvio su rankena ir ilgaragio galvijo piešiniai, išraižyti apatinėje La Table dės Marchand apdailos akmens pusėje; tačiau 1984 m. kasinėjant atrasta viršutinė Gavrini apdailos akmens pusė ir išaiškinta, kad ji yra to paties akmens dalis. Tie du akmenys, matyt, buvo iš vieno masyvaus stačioįo akmens, vėliau apversto ir suskilusio. Nors Didysis sudužęs menhyras buvo paliktas, kur nuvirto, antrojo menhyro dalys buvo panaudotos gretimiems neolitiniams paminklams. Taigi griovimas tikriausiai vyko neolito periodu, kai vienos kartos šventieji akmenys buvo negailestingai verčiami ir įmūrijami į palikuonių kapų paminklus.

Naskos linijos – didelio masto piešiniai, išraižyti pietų Peru dykumoje – yra ir labai garsios, ir nepaprastai mįslingos. Jų šlovė iš dalies atspindi jų reikšmę gaubiančią paslaptį: ar juos sukūrė senovės dangaus stebėtojai astronominiams įvykiams pažymėti? O gal tai buvo drėkinimo sistemos, milžiniškos audyklos, lenktynių trasos arba takai ateiviams iš kitų pasaulių nusileisti? Ar juos stebėjo dievai iš aukštybių, ar haliucinacijų skraidinami šamanai? O gal jie nurodė vandens šaltinius perdžiūvusiame kraštovaizdyje arba buvo apeiginiai takai, susiję su senoviniais vandens prišaukimo ritualais?

Milžiniškos beždžionės, išraižytos Naskos lygumoje, vaizdas iš oro. Beždžionė nubraižyta nepertraukiama linija. Beždžionė yra daugiau kaip 100 m pločio, nuo galvos iki uodegos – 78 m.

Ženklai, arba geoglifai, sistelkę Naskos Pampoje (lygumoje) 220km sąnašinės žemės plote, įsiterpusiame tarp trijų didžiausių srities upių, o rytuose apribotame Andų papėdžių. Tie ženklai – daugiausia geometrinės figūros, pavyzdžiui, trapezoidai, stačiakampiai, tiesios linijos, spiralės, zigzagai ir koncentriškų spindulių sistemos. Didžiausi trapezoidai yra daugiau kaip kilometro ilgio, o tiesės driekiasi daugelį kilometrų. Pampoje yra žmonių, gyvūnų ir augalų kontūrų: paukščių, dalginių delfinų, viena beždžionė, voras, gėlės. Jie daug mažesni negu geometrinės figūros ir išsidėstę 10km ruože šiauriniame Pampos pakrašty. Voras yra per 50 m ilgio, o beždžionė per 100 m pločio. Abu jie nubraižyti viena nepertraukiama, nė karto nesusikertančia linija.

Ženklų sukūrimas

Kaip tie ženklai buvo sukurti ir kas juos padarė? Panašumai, pastebimi tarp Naskos stiliaus keramikos bei audinių raštų ir šių ženklų, verčia manyti, jog daugumą gyvūnų ir augalų figūrų Pampoje sukūrė senovės naskai, kurių civilizacija klestėjo maždaug 100 pr. Kr. – 700 po Kr. Iš tikrųjų tyrinėtojai aptiko Pampoje išsimėčiusių naskų keramikos šukių, turbūt likusių nuo aukojimų. Nors kiti ženklai, pavyzdžiui, tiesios linijos ir trapezoidai (kurių keletas kerta gyvūnų figūras ar net jas uždengia), taip pat gali būti naskų, tačiau kai kurie datuoti po 700 m.

Šių ženklų kūrėjai naudojo labai paprastą technologiją: nugremždavo tamsesnįjį Pampos paviršiaus sluoksnį, atidengdami šviesesnę dirvą. (Per tūkstantmečius aerobinių mikroorganizmų Pampoje nusodinti mangano ir geležies oksidai paliko žemės paviršiuje ploną patiną, vadinama dykumos apnaša.) Linijų kontūrus paryškindavo pakraščiais išdėliodami iš dirvos ištrauktus akmenis. Tačiau kaip išlaikydavo tiesias linijas? Ir ši technologija tikriausiai buvo visai paprasta. Per vieną Naskoje atliktą bandymą 12 žmonių, per gerą valandą nuvalę tam tikrą dirvos plotą, sukūrė 12 m ilgio liniją, užbaigtą 25 m ilgio spirale. Naudodamiesi tik kuoliukais ir virvele, jie nužymėjo linijos ribą, o sukdami virvelę lanku kaip skriestuvą, nubrėžė spiralę.

Galbūt populiariausias yra daugelio priimtas požiūris, kad tie  ženklai sudarė milžinišką astronominį kalendorių, kuris nurodė lietingo laikotarpio kalnuotame krašte pradžią ir žymėjo dangaus kūnų reiškinius Naskos padangėje. Vis dėlto pastangos susieti konkrečius ženklus žvaigždynais arba sujungti linijas su saulėgrįžomis kol kas nedavė įtikinamų rezultatų.

Nors dauguma tyrinėtojų laikosi nuomonės, jog neįmanoma vienareikšmiškai išaiškinti Naskos linijų, jie sutinka, kad įtikinamiausios versijos, kurios remiasi apeigomis, susijusiomis su kalnų garbinimu, vandeniu ir derlingumu.