Category Archives: Mistika

Mistika ir anomalija. Pasakojimai apie vaiduoklius ir dvasias, šmeklas ir kitus paranormalius reiškinius.

Du Ponios Smith gyvenimai

Psichiatras ir buvęs Anglijos laikraščio „Tho Yorkshire Pont” medicinos apžvalgininkas Arthur Guirdham visą amžių turėjo keistą arkliuką – pomėgį domėtis Prancūzijos XIII amžiaus erotikų sekta, vadinta katarais. Kitas šio žmogaus bruožas, veikiau negalavimas  daugiau kaip 40 metų jį persekiojęs košmariškas sapnas. Jo turinys visada buvo tas pats – žmogui atrodydavo, kad prie jo artinasi kažkoks grėsmingas aukštas žmogėnas iš baimės apstulbęs Arthur imdavo klykti, o po to pabusdavo.

1962 metais gydytojas psichiatras sutiko pacientę ponią Smith, kurią naktimis irgi kankindavo panašūs košmarai. Si pažintis daktarui buvo lemtinga – jį liovėsi kamavęs kraupus sapnas. Tas pats atsitiko ir poniai Smith. Tačiau ji toliau gydėsi ir savo psichiatrui nė neužsiminė apie dingusius košmarus. Ir kaip užsiminsi, jei… Bet apie tai vėliau.

Ponia Smith nuo vaikystės buvo ekstrasense. Tačiau vienuolikos metų mergaitei ėmė taip skaudėti galvą, kad ji trumpam netekdavo sąmonės. Tuo pat metu ji įgavo tarsi „antrąjį regėjimą”. Pavyzdžiui, galėjo perskaityti laišką, neatplėšusi voko, išpranašavo pažįstamai nuotakai, kad jaunikis ją pames prieš pat vestuves, nors šio nepažinojo, tiksliai įspėjo tėvo mirties datą.

Na, o košmarai, kurie ją naktimis persekiodavo, irgi buvo nepaprasti. Glaustai kalbant, jų turinys buvo toks: kartu su tėvais ji viduramžiais, maždaug XIII amžiuje gyveno Tuluzoje. Kartą pas tėvus nakvynės pasiprašė jaunas katarų sektos Šventikas, pavarde Roger de Grisolles. Paauglė svečią bematant įsimylėjo, su juo susitikdavo. Tai sužinojęs tėvas išvijo dukrą iš namų. Nieko nepaisydama mergaitė puolė j mylimojo glėbį ir tapo jo meiluže. Jų laimė truko neilgai – visuomenės persekiojamas katarų šventikas kalėjime susirgo džiova ir mirė.

Vos tik išvydusi psichiatrą Arthurą Guirdhamą, ponia Smith jo asmenyje atpažino… savo sapnų herojų ir numylėtinį Roger de Grisolles.

Tik po metų ponia Smith gydytojui išdrįso prisipažinti, kad jis ilgus metus sapnuose buvęs jo viduramžių laikų meilužis. Psichiatrą tai apstulbino, bet ne visiškai įtikino. Matyt, prisiminęs prancūzų patarimą saugotis moters, jis savo pacientę įtarė ketinimu tokiais prisipažinimais jį suvilioti. Kita vertus, jj stulbino labai detalūs pasakojimai pacientės, neturėjusios žalio supratimo apie XIII amžiaus Prancūziją, o juo labiau – katarų sektą ir jos šventikus.

Tokie motyvai psichiatrą paskatino kreiptis j tris geriausius Prancūzijos viduramžių specialistus – mokslininkus Jean Duvemoy, Deodat Roche ir profesorių Rene Nelli su prašymu išklausyti pacientės pasakojimą apie sapnuose matytas viduramžių vizijas ir nustatyti, ar jos pagrįstos.

Mokslininkai padarė stulbinančią išvadą: moteriškė žinojo apie XIII amžiaus Prancūziją ir katarų sektą tokių dalykų, kokių nerasi jokiose knygose. Tarkime, 1944 metais rašytame dienraštyje ji vaizduoja katarų šventikų tamsiai žalius arba mėlynus drabužius. 1954 metais tą patį faktą ji paminėjo psichiatrui adresuotame laiške, nagrinėjančiame sapnus apie praeitį.

Tai išgirdę mokslininkai ironiškai šypsojosi: jų supratimu, katarų dvasininkai rengėsi juodai. Tačiau kitais metais -1965-aisiais – vienas minėtų mokslininkų Jean Duvernoy, vartydamas dulkių apneštas inkvizicijos bylas, net pašiurpo iš nuostabos, aptikęs tikslų katarų dvasininkų drabužių aprašymą. Pasirodo, jie rengėsi taip, kaip sapnuose regėjo ponia Smith.

Beje, tai nebuvo vienintelis ponios Smith mokslininkams padarytas siurprizas. Sapnuodama ji ne kartą matė, kaip viduramžių žmonės atsipjaudavo gabalėlį cukraus nuo duonos kepalą primenančios „galvos”, o po to pasigardžiuodami jį skanavo. Mokslininkai vėlgi abejojo, ar prancūzai tuo metu apskritai žinojo cukraus skonį. Bet minėtasis Rene Nelli 1969 metais jrodė, kad cukraus XIII amžiaus Prancūzijoje jau būta. Tik ne kiekvienam jis buvo pagal kišenę, to meto žmonės cukrų laikė skanumynu ir panacėja – vaistu nuo visų ligų.

Suprantama, buvo ir tokių faktų, kuriuos ponia Smith aiškino vienaip, o mokslininkai – kitaip. Pavyzdžiui, pastarieji rimtai suabejojo tokiu moteriškės papasakotu epizodu: bažnyčios suoluose sėdintys katarai per pamaldas atsistoja ir geria vyną iš didelių taurių. Istorikų nuomone, XIII amžiuje bažnyčiose nei sėdėdavę, nei vyną iš taurių gerdavę. Tokios apeigos vėliau radosi.

Kaip ten bebūtų, daugeliu atveju ponia Smith įrodė, jog sapnuose katarų istoriją ji vaizduojasi teisingiau negu mokslininkai.

Kas tai – ekstrasensės aiškiaregystė, o gal ir sielos reinkarnacija – ponios Smith siela prisimena, ką mačiusi pirmajame gyvenime? šiuos klausimus psichiatras Arthur Guirdham bando atsakyti 1970 m. Anglijoje išleistoje knygoje The Cathars and Reincarnation* („Katarai ir reinkarnacija”).

Pabaigai – keli žodžiai apie minėtos knygos autorių psichiatrą Arthurą Guirdhamą. Žurnalistas ir mokslininkas Colin Wilson Ji taip aprašė: „Neseniai jis pas mus svečiavosi. Vaizdavausi jį turint hipnotizuotojo žvilgsnį, kuris žmogų verte perveria… O galbūt tai išsiblaškęs, nuo žemiškųjų rūpesčių atitrūkęs mistikas? Nieko panašaus: jis pasirodė besąs malonus, protingas žmogus, iš kurio spinduliavo daugeliui puikių gydytojų būdingas švelnumas ir gerumas. Visą vakarą su juo apie šj bei tą kalbėdamas (ilgiausiai vis dėlto apsistojome ties psichologija), jaučiau, kad jo asmenybei būdinga kažkas, ko iš pirmo žvilgsnio negali apibrėžti. Tik vėliau man į galvą toptelėjo netikėta mintis, jog jame yra kažkas dvasininkiška, panašaus į garsiojo Rabelais (Rablė) aprašytus viduramžių kulto tarnus..”

Balsai iš anapus

Dar vaikystėje anglas Arnold Bloxham suprato gebąs hipnotizuoti. Tokiu būdu jam pavyko išgydyti giminaitį nuo migrenos.

Tapęs gydytoju ir vedęs hipnoze besidominčią Dulcie, Arnold . apsigyveno išvaizdžioje Rhiwbina kaimo viloje, netoli Cardiff miesto ir atsidavė hipnoterapijai. Per keliolika metų jiems į magnetofono juostelę pavyko įrašyti šimtus valandų trunkančius pokalbius su „balsais iš anapus”. Taip gydytojas vadina balsus dabar gyvenančių žmonių, pasakojančių apie dabartinį, o prieš tai buvusį gyvenimą. Tokie magnetofono įrašai – rimtas įnašas į reinkarnacijos tyrinėjimus. Apie tai verta plačiau pakalbėti.

1956 metais užhipnotizavęs merginą, vardu Ann Ockenden, gydytojas ją įvedė į gilų transą, trukusį kelias valandas. Tuo laikotarpiu Arui pasakojo ne apie dabartinį, o buvusį gyvenimą šalyje, kurioje tvieskia akinanti saulė, žmonės vaikšto nuogi, o moterys dalinasi karoliais, padarytais iš laukinių žvėrių ilčių, o odą „puošia” dirbtiniais randais. Tai vaizdas, primenantis akmens amžių, 1958 metais Dulcie aprašytas garsioje knygoje „Kas buvo Ann Ockenden?” Beje, gyvenime ji buvo ne moteris, o vyras…

Dar labiau Išgarsėjo gydytojo pacientė, hipnozės būklėje apsiskelbusi Henriette, Anglijos karaliaus Charles II į Prancūziją ištremta seserimi. Užhipnotizuota moteris, neturinti supratimo apie Stuartų dinastijos valdymo laikotarpi, puikiai pavaizdavo karaliaus Liudviko XIV dvarą ir jo papročius, daug pasakojo apie buvusį vyrą – Orleano hercogą, karaliaus Liudviko XIV brolj Phillipe, už kurio Henriette buvo ištekėjusi, kitus didžiūnus. Prisiminusi tėvą – Anglijos karalių Charles I, moteriškė pralemeno: „Tėvelį nužudė Londone…”

Gydytojas saugo balso įrašą paciento, teigusio, jog kadaise tarnavęs britų fregatoje, blokavusioje Napoleono valdomos Prancūzijos krantus. Pasakodamas apie jūrų mūšį, per kurį jis, laivo artileristas, neteko kojos, žmogus ėmė klykti. Beje, net ir neužhipnotizuotas jis bijo ir vengia jūros…

Iš įrašų aidi balsai buvusių raganų, kryžiuočių, viduramžių vienuolių, generolo Cromwell kareivių… Atsirado asmenų, stebėjusių karaliaus Charles I egzekuciją, o vienas užhipnotizuotojų prisipažino gyvenęs Judėjoje ir kalbėjęs su Nukryžiuotoju…

Tad kas tie užhipnotizuotieji? Aktoriai? Nė vieno šios profesijos atstovo gydytojas nehipnotizavo. Tačiau iš įrašų aidi gana išraiškingi balsai, atspindintys ištisą jausmų gamą nuo ramaus, monotoniško pasakojimo iki isteriško spiegimo, kartais smagaus juoko.

Ekspertai stebisi, kad daugelis prisiminimų „iš anapus” buvo pasakojami anglų kalba, tiesa, neretai vartojant tokias tarmes ir akcentus, kurie pacientams ne tik nebūdingi, bet ir nežinomi. Išimtis – moteriškė, apsiskelbusi karaliaus Charles II seserimi. Perėjusi prie savo gyvenimo prancūziškojo laikotarpio, ji visus tikrinius vardus ir pokalbių citatas pateikė nepriekaištinga prancūzų kalba.

Kitas argumentas, kurį daktarui Arnoldui tenka atremti, toks: kadaise Žemėje gyveno nedaug žmonių. Jei tikėsime reinkarnacija, ir sielų turėtų būti nedaug. O žmonių dabar nepaprastai pagausėjo. Iš kurgi sielos, kurios reinkarnuojasi į milijardus naujų žmonių? Atsakydami į tokius klausimus sutuoktiniai Bloxham teigia, jog niekas tiksliai nežino, kiek žmonių praeityje gyveno, kiek jų ne laiku mirė ar žuvo.

Tikinčiųjų argumentus, jog jų skelbiamas reinkarnacijos idėjos nekrikščioniškos, Bloxham’ai atremia neginčijamu istoriniu faktu, jog iki 325 metais Nicaea mieste įvykusio Visuotinio bažnyčios susirinkimo reinkarnacija katalikybės buvo pripažįstama. Visa bėda, kad paprastam žmogui ji buvusi nesuprantama, todėl jos tekę atsisakyti.

Kai kas daktarą Arnoldą Bloxhamą tiesiog kaltina apgavyste. Atseit jis pats užhipnotizuotiems pacientams teigęs, ką sakyti, į tai hipnotizuotojas atrėžia: jis menkai išmanąs istoriją, neturįs žalio supratimo apie, tarkime, akmens amžių ar Stuartų dinastijos valdymo laikus. Kaipgi jis galįs kitam įteigti tai, ko pats nežinąs?

„Vis dėlto mūsų padėtis dažnai nepavydėtina, – prisipažįsta Bloxham’ai. – Skeptikai nori patikrinti magnetofono įrašus, reikalauja įrodyti jų autentiškumą. O tai nelengva padaryti”. To nepaisydami Bloxham’ai stengiasi verifikuoti (patikrinti) įrašų faktus. Tarkime, anglų fregatos artileristo prisiminimų įrašus jie mielai paskolino lordui Mountbatten’ui. Pastarasis jų klausyti pakvietė Anglijos jūreivystės istorijos specialistus. Jie pripažino, kad prisiminimai gana autentiški. ne iš piršto laužti. Panašios nuomonės yra Bloxhamu butą aplankę mokslininkai, dėstytojai, pedagogai, tikinčiųjų organizacijų atstovai. Jie dažniausiai klauso “balsų iš anapus”, pagarbiai tylėdami. Nestinga ir skeptikų, teigiančių, jog viso to, apie ką pasakoja užhipnotizuotieji, gal apskritai nebuvo. Bet iš kur tuomet prisiminimai apie dalykus, kurių patys eksperimentų dalyviai nežino ir neiš mano? Tai klausimas, į kurį tiksliai ir moksliškai atsakyti jau šimtmečius mėgina geriausieji žmonijos protai ir, matyt, dar ilgai mėgins. Jeigu tokie dalykai žmogaus protui apskritai pavaldūs…

Siela keliauninkė

Yra daug liudininkų, teigiančių, kad kalbėję su amerikiečiu Paul Twitchell tuomet, kai jis pats buvęs už šimtų ar tūkstančių kilometrų. To neneigia ir pats Paul, aprašęs knygoje „Įvadas į sielos keliones* (“Introduction to Eckankar”) savo iš tiesų stebuklingus sugebėjimus. Iš kur jie?

Būdamas penkerių metų Paul susirgo sunkia pleurito forma Laimei, jis augo šeimoje, kurios narius indų šventikas Sudar Singh buvo išmokęs sielų kelionių. Vėliau Paul rašė, kad sesuo Kay-Dee padėjusi jo sielai laikinai pasišalinti iš mirštančio kūno, o praėjus krizei ją sugrąžinusi atgal.

Stulbinantis buvo ir šio žmogaus gyvenimas. Nors jis buvo nesantuokinis vaikas, motinos pagimdytas valties, plaukusios Missisipi upe, denyje, tėvas jj priėmė j savo šeimą ir nuoširdžiai rūpinosi juo. Dar paauglystėje Paul pateko į Indų šventiko Ir jogo Sudor Singh mokyką Alahabado mieste, kurią anksčiau buvo baigęs jo tėvas ir kiti šeimos nariai.

Indijoje (tiksliau – dabartiniame Pakistano) gautos pamokos paul’ui gyvenime labai pravertė, ypač II pasaulinio karo metais. Jam tarnaujant laivyne ir vadovaujant artileristų būreliui, patrankos bokštelyje įvyko nelaimingas atsitikimas: pabūklo uokse po šūvio įstrigo sviedinys. Vyrams bergždžiai bandant jį ištraukti, šalia Paul’o išdygęs jo tėvas (faktiškai tuo metu jis buvo už tūkstančių kilometrų) suriko: „Šokite žemyn! Vamzdis sprogs!” Taip ir atsitiko, bet tuomet Paul su draugais jau gulėjo ant denio. Niekas nenukentėjo. Kai atostogų namo sugrįžęs Paul padėkojo tėvui už išgelbėjimą, šis tik nusišypsojo…

Netrukus Paul pakartojo tėvo žygdarbį. Kai Guam saloje, kurios didesnę dalį buvo užėmę japonai, jaunas amerikietis jūrininkas, netyčia pasiklydęs ir atsiskyręs nuo draugų, verkė iš nevilties, jam pasirodė kitas amerikiečių jūrininkas ir paėmęs už rankos nuvedė pas draugus. Kai garsas apie tai plačiai pasklido, jūrininkai, įtardami, kad tai Paul’o darbas, išgelbėtajam vaikinui parodė Paul’o Twitchell’o nuotrauką. Joje pasiklydėlis iš karto pažino savo geradarį, gelbėjimo metu plaukusį laivu netoli San Francisco. Išgirdęs draugų perduotą vaikino padėką ir priekaištus, kam tylėjęs, Paul liūdnai prisipažino: „Nejaugi kas nors tuo tikėtų? Išjuoktų, ir tiek…”

Kai po karo 1959 metais mirė Sadar’o Singh’o mokyklą baigęs tėvas, o po to ir sesuo Kay-Dee, Twitchell ėmė steigti mokyklas, kurių mokiniai, indų pavyzdžiu vadinti „chelas”, mokėsi Singh’o propaguoto „Eckankar” – sielos kelionių sugebėjimų. „Chelas” parankiniu vadovėliu tapo minėta Paul’o Twitchell’o knyga „Įvadas į sielos keliones’. Populiarindamas ją autorius kartais griebdavosi gana neįprastų metodų. Laiške, adresuotame knygos autoriui, Pompano Beach mieste (Florida) i gyvenanti ponia A.F.S. rašė: „Jūsų knygą “Įvadas į sielos keliones,, man vieną vakarą netikėtai įteikęs nepažįstamas vyriškis staiga tarsi skradžiai žemę prasmego… Knygos kaina nenurodyta. Laukiu Jūsų paaiškinimo”. Netrukus atėjo Twitchell’o kontoros atsakymas – žiupsnelis Informacijos apie knygos autorių, jo stebuklingus sugebėjimus ir nuotrauka Dirstelėjusi j ją moteriškė vos neapalpo – į ją žvelgė paslaptingasis vyriškis, netikėtai padovanojęs knygą ir po to tarsi išgaravęs…

Žmogus su kauke

Lavėjus

Ar galima pamatyti įsikūnijusį velnią? Žinoma! Juodu “Jaguaru” ir vaikščioja už parankės su blondine. Jo išvaizda nekelia jokių abejonių, – milijonai amerikiečių įsitikinę, kad Šėtonas gyvas ir įsikūnijęs Entono S. Lavėjaus asmenyje (Nuotrauka viršuje).

Akivaizdu, kad jis ir pats sąmoningai palaiko atitinkamą išvaizdą: plikai nusiskutęs galvą, juodom kelnėm, juodais marškiniais, juoda odine striuke ir juoda žvejo kepure. Nepaisant amžiaus (jam šešiasdešimt vieneri), jis išsaugojo nepriekaištingą juodą barzdelę, kairėje ausyje nešioja auksinį auskarą. Žinoma, toks aprašymas tinka daugeliui slampinėjančių San Francisko gatvėmis. Ne, šiame žmoguje yra kažkas daugiau, kažkas giliai piktavališko. Blyški oda, tarsi niekada negavusi saulės spindulių,  ir nenatūraliai jaunas veidas, su jaunatviškais šlakais. Patrauklus, ekstravagantiškas, iškankintas, atstumiantis, protingas ir truputį keistas. O kaipgi dar gali atrodyti Šėtonas?

Lavėjus tapo žinomas 1966m., kai San Franciske įsikūrė Šėtono bažnyčia, o  1969 m. sustiprino savo reputaciją, parašęs “Šetono bibliją”, išleistą didesniu, negu 600 000 egzempliorių tiražu. Šiai knygai pasirodžius, jis buvo paskelbtas “pačiu šėtoniškiausiu žmogumi pasaulyje”.

“Entonas Lavėjus – centrinė figūra Šėtono teorijos augimo ir plitimo procese Amerikoje”, sako daktaras Karlas Raškė, knygos “Nuspalvinta juodai”, kurioje jis analizavo šėtonišką jaunimo aktyvumą, autorius. Laiškai jam ėjo Šėtono vardu ir paštas juos tvarkingai pristatydavo adresatui.

Tačiau laikui bėgant, apkaltintas plėšikavimu, sukčiavimu, persekiojimas sensacijų ieškotojų ir okultinių mokslų specialistų, Lavėjus vis labiau atsiskyrė nuo pasaulio. Sklido kalbos, kad jis mirė.

Dabar šėtono kultas iš naujo atgimsta visuose JAV kampeliuose. Roko grupės atvirai kreipiasi į šėtoną. Policijos skyriai užversti pranešimais apie paaukotus žmones. Satanizmas išreiškiamas, nutepliotais dažais ant metro sienų, padažnėjusiomis paauglių savižudybėmis. O šio judėjimo dvasios tėvas užsisklendė savyje. Gyvena Ričmondo rajone San Franciske asketiškai, apsuptas knygų, ginklų, muzikos instrumentų, magiškų priemonių. Visada šalia jo – blondinė Blanše Barton, jo draugė, jo biografijos “Paslaptingas Šėtono išpažintojo gyvenimas” autorė.

“Aš esu tai, kas jums sapnuojasi pačiuose baisiausiuose sapnuose”, – kartą pareiškė Lavėjus.

Paslaptingumas gaubia ne tik tai, kas jį supa, bet ir visą jo gyvenimą. Kaip teigia Lavėjus, jis gimė 1930 m. balandžio 11 d. Čigakoje.

Dauguma panašių į jį žmonių, kaip sako Lavėjus, nuo vaikystės yra kaip nors paženklinti. Jis nesidomėjo bendraamžiais ir buvo negabus šokiams. Bet didžiausias skirtumas, tariant jo žodžiais, buvo veide: “aš keistai atrodžiau. Pagal dabartinius standartus, mano išorė patraukli, bet 1930m. tai buvo nepriimtina. Labai įdomų dalyką galima perskaityti Lavėjaus biografijoje: “Pašalinta uodega – papildomas slankstelis apatinėje nugaros srityje, pasitaikantis vienam iš 100 000 naujagimių”. Lavėjus ne kartą pasakojo, kad 1947 m. pavasarį jis įsidarbino cirke. Barton savo knygoje rašo: “Labai greitai 17 – mečiui Lavėjui pavyko išmokti sutramdyti iš karto aštuonis tigrus ir keturis Bengalijos liūtus viename narve. “Žvėrys pargriovė mane ant žemės ir jutau prie savo veido karštą grobuonies šnopavimą. Vienintelis būdas išsigelbėti – pasinaudoti minties galia. Kiekvienas geras dresuotojas žino, kaip tai padaryti, kaip savo kraujyje pakelti adrenalino lygį ir kaip padaryti energijos spindulius, galinčius paveikti žvėries smegenis. Štai kada iš tiesų išmoksti jėgos ir burtų, mokaisi būti Dievu”. (Įdomu tai, kad cirko dokumentuose, kurie yra saugomi Pasauliniame cirko muziejuje Barbau, Lavėjaus pavardės surasti nepavyko.)

Apskritai Lavėjaus žodžiuose, kaip ir biografijoje, galima lengvai rasti daug prieštaravimų, neaiškumų ir nesutapimų, todėl nesunku suabejoti, ar jis tas, kuo įtikinėja esąs. Bet tikrai Lavėjaus pavarde jis išvyko į kelionę po tamsiąją gyvenimo pusę, pasiėmęs su savimi tuos, kurie tikėjo. Ir šia prasme jo negalima apkaltinti nesąžingumu.