Teigiama, kad 98 proc. 15 visų pranešimų apie matytus vaiduoklius galima paaiškinti įvairiomis realiomis priežastimis. Tačiau 2 procentai vis dėlto lieka nepaaiškinami.

Žinios apie vaiduoklius yra tokios pat senos, kaip ir pati menė. Plutarchas, Plinijus, Sokratas, Ciceronas laikė vaiduoklios normaliu dalyku. Dauguma didžiųjų istorinių įžymybių taip pa, tikėjo vaiduokliais.

Bet ar jūs patikėsite vaiduokliu, jei jį pamatysite? Senovės bei dabartiniuose pranešimuose matyti vaiduokliai aprašomi ne kaip kokie eteriniai ir permatomi, o kaip paprasčiausi dariniai iš kūno ir kraujo. Šios figūros paprastai neskleidžia jokių garsų, o jų nematerialumas juos išduoda tada, kai jie staiga prapuola.

Tai kuo gi paaiškinti, kad žmones kartais “aplanko” vaiduokliai? Dabar jau neneigiama, kad tragiškomis aplinkybėmis ar patyrę didžiules traumas žmonės įgyja naujų savybių. Ekstremaliomis aplinkybėmis gali atsiskleisti paslėpti nežinomi žmogaus fiziniai bei dvasiniai rezervai. Neatsitiktinai žmonių savybes matyti vaiduoklius nagrinėja bei studijuoja parapsichologai ir psichoanalitikai.

Vaiduokliai pasirodo ne vien žmogišku pavidalu. Matomi ir gyvuliai, daugiausia arkliai ir šunys, gal todėl, kad jie gyvena šalia žmogaus, buvo pastebėti ir negyvojo pasaulio daiktai, net laivai-vaiduokliai (vieno kelio Škotijoje pavojingame posūkyje dažnai pasirodo ir dingsta mažas dangiškos spalvos automobilis; panašiai yra atsitikę ir netoli Remsgeito, Kento grafystėje); traukiniai-vaiduokliai (Abraomo Linkolno gedulingą traukinį žmonės matė daugelį metų ir visada balandžio mėnesį Centriniame Niujorko geležinkelyje. Jį visada lydėdavo liūdnas karinis kortežas); kalbama ir apie “apgyvendintus” baldus, pavyzdžiui, vaiduoklis “mėgėjas” sėdi fotelyje.

Pasitaiko ir kitokio pobūdžio vaiduoklių, pavyzdžiui, kriziniai arba priešmirtiniai vaizdai, kurie paprastai apsireiškia maždaug keturias dienas prieš lemtingąjį įvykį. Tie fantomai paprastai pasirodo artimiems giminaičiams ar draugams, pranešdami apie ligą, arba mirtį. Būna atvejų, kai mirusio žmogaus fantomas praėjus kelioms valandoms po mirties kalbasi su artimaisiais. Tokių atvejų buvo gana daug pasaulinių karų melu. Tada buvo gaunama daug pranešimų apie tai, kad pasirodę giminaičiai staiga paslaptingai dingdavo. Vėliau ateidavo žinia, kad kaip tik tuo metu jie žūdavo.

Poltergeistas (nerami “dūšelė” vokiečių mitologijoje, naminis ar gnomas) – visiškai kitoks fenomenas. Jis mėgsta atsirasti ten, kur vyrauja liūdesys, nesantarvė arba gyvena jautrūs vaikai. Būna atvejų, tačiau labai retai, kai poltergeistas “apsigyvena” pas senukus.

Ten, kur vyksta poltergeisto reiškinys, oro tempretūra palyginti su aplinka nukrinta 8-9 laipsniais. Tokios “Šaltos dėmės” paprastai aptinkamos ten, kur pasirodo šmėklos, o tai reiškia, kad energija iš aplinkos “siurbiama” ir nukreipiama į tas vietas.

Po daugelio metų trukusių tyrinėjimų paaiškėjo įdomių faktų apie vaiduoklių “lokalizaciją”. Pasirodo, jie labiausiai mėgsta bažnyčias ir Šventikų namus.

Labai įdomi yra nuotrauka, kurioje užfiksuotas vaiduoklis Grinviče, Karalienės name, ant Tulpių laiptų (viršuje). Nuotrauką padarė Šventikas Hardi 1966 metais. Joje matomos dvi figūros, vieną iš jų beveik uždengia šešėlis. Matomos kairiosios rankos su vestuviniais žiedais ant jų. Žiedai galėjo priklausyti nelaimingajai karalienei Henrietei, kuriai Šiuos rūmus pastatė karalius Karlas I. Galvojama, kad abi figūros – tai viena ir ta pati persona.

Pasakojimai apie superpaslaptingus reiškinius mus labai vilioja, bet iš tikrųjų tų atsitikimų būna gerokai mažiau, negu galvojame. Daugelis pranešimų – tai įvairios falsifikacijos, išgalvojimai.

Atėjo laikas mokslininkams griebtis nuoširdaus darbo, aiškinant vaiduoklių prigimtį.