ŪRO ZIKURATAS, arba šventykla, yra nuostabiausias išlikęs šumerų religinės architektūros pavyzdys; kadaise kiekvienas šumerų miestas turėjo kažką panašaus. Herodotas daug vėliau iš tikro rašė apie Babiloną, bet jo žodžiai tikriausiai nemažiau tinka Ūrui, kur žynė tradiciškai būdavo karaliaus duktė. Zikuratas, įspūdingai kylantis į dangų, buvo derama Mėnulio dievo Nanos vedybų aplinka.

Nuo šventyklėlės iki bokšto-šventyklos

Ūro zikuratas stovėjo apytikriai nuo 2000 pr. Kr., kai Ūro karalius Ūrnamu (įvairiai datuojamas, pvz., 2112-2095 pr. Kr. arba 2018-2001 pr. Kr.) ir jo sūnus Šulgis viešpatavo Mesopotamijoje ir naudojo savo imperijos išteklius tam senovės miestui atstatyti. Tačiau beveik tikra, kad po zikuratu palaidoti kitų šventyklų, statytų prieš tūkstančius metų, griuvėsiai.

Ankstyviausias statinys čia galėjo būti paprastas kaimo dievui pašvęstas namas, galbūt iš nendrių, nuolatos taisytas, o vėliau pakeistas saulėje džiovintų plytų pastatu. Sulig kiekvienu perstatymu ant ankstesniojo griuvėsių žemės lygis palengva kilo, šventasis aptvaras plėtėsi ir galiausiai buvo nuspręsta čia pastatyti kažką iš esmės didingesnio.

Statyba

Ūro zikuratas yra apytikriai stačiakampio plano, jo kampai nukreipti į keturias pasaulio šalis. Sienos kyla šiek tiek nuožulniai ir yra išpuoštos lėkštais kontraforsais. Tai buvo trijų lygių, mažėjančio dydžio pakopomis kylantis statinys su šventykla viršuje. Jis sumūrytas iš saulėje degtų plaušaplyčių, sudėtų taisyklingomis eilėmis plokštuma ir šonu. Iš lauko pusės sienos apvilktos saulėje degtų plytų 2,5 m storio sluoksniu. Kaip ir kitos degtos zikurato plytos, jos surištos vandeniui atspariu bituminiu skiediniu.

Žemės lygyje zikurato matmenys yra 62,5 x 43 m: Mesapotamijos architektai mėgo matematinį tikslumą, ir šios proporcijos labai artimos santykiui 3:2 Pirmoji pakopa yra 11 m aukščio, jos paviršius išklotas degtomis plytomis ir apsuptas žemu parapetu. Jo centre stovėjo antras aukštas, beveik neišlikęs, o jis buvo 36 x 26 m, t.y apie 4:3 santykio. Apskaičiuota, kad jo aukštis turėjo būti 5,7 m, o neišlikusio trečio aukšto – 2,9 m. Taigi kiekvienas aukštesnysis aukštas buvo maždaug dukart žemesnis už po juo esantį. Apie šventyklą nieko nežinoma.

Įeinama buvo iš šiaurrytinės pusės, kur trys degtų plytų laiptai nuo zikuratą juosiančio švento aptvaro vedė į vartų pastatą, įrengtą tarp pirmo ir antro aukštų. Centriniai laiptai tikriausiai buvo skirti apeiginėms eisenoms. Kiti dveji galbūt naudoti buitiniams reikalams: šiaurinių laiptų papėdėje buvo net didelė virtuvė, nes dievams, kaip ir visiems kietiems, reikėjo valgyti.

Likę statinio šonai nėra tiesūs, bet, kaip ir kai kurių graikų architektūros kūrinių, šiek tiek išgaubti per vidurį. Šios ypatybės keliamą tvirtumo įspūdį pabrėžia mažytis, ir galbūt tyčia padarytas, mūro išsipūtimas virš žemės lygio.

Garbintas 1500 metų

Urnamu zikuratas, kartkartėmis taisytas, stovėjo, kol Nabonidas Babilonietis (555-539 pr. Kr.), didelis senienų mėgėjas ir Mėnulio dievo garbintojas, visiškai atnaujino laiptus ir viršutinius aukštus. Nors griuvėsiuose rastos glazūruotos plytos rodo, kad Nabonidas norėjo, ne vien atstatyti, bet ir patobulinti, bendras rezultatas tikriausiai buvo maždaug toks pats. Tačiau Ūras palengva nyko, nes miesto gerovė priklausė nuo Eufrato upės, o jos vaga keitėsi. Galų gale zikuratas atsidūrė dykumoje ir tik nuošalumas saugojo jį nuo plėšikų.