Stounhendžas

Ilgus šimtmečius Stounhendžo kilmę ir paskirtį buvo apipynęs margas mokslininkų žinių ir spėlionių tinklas. Sarsenų ratas su vidury stūksančiais trilitais ir tarp jų sugrupuotais mažesniais mėlynaisiais akmenimis nuo seno vertė žmones spėlioti, kaip toks statinys galėjo būti pastatytas.

Norėdami atsakyti į tą klausimą, pirmiausia turime pripažinti, jog Stounhendžas nebuvo pastatytas vienu kartu. Akmenys kuriuos šiandien laikome pagrindine Stounhendžo ypatybe, iš tikrųjų čia asirado gana vėlai. Iš pradžių Stounhendžas buvo kuklesnis statinys: paparastas apytikriai apskrito plano ir apie 110 m skersmens pylimas, apjuostas grioviu (1-asis Stounhendžas, apie 2950 pr. Kr.). Čia pat pylimo vidury buvo ratas cilindriškų duobių, pavadintų (XVII a. jas atradusio mokslininko Aubrey’io vardu) Obrio duobėmis.

Kreidiniame grunte iškirstos duobės greitai ėmė dumblėti, o pylimas irti, tačiau iškilo nauji mediniai statiniai – 2 – asis Stounhendžas. Išliko tik duobės, iškirsto kreidoje, ir sunku atkurti, koks tai buvo statinys, nes nebūtinai viska buvo naudojama vienu metu, galbūt iš eilės buvo pastatyta keletas kompleksų. Be to, centrinė Stounhendžo dalis gerokai apardyta vėliau darbuojantis, pavyzdžiui, kai buvo statomi mėlynieji akmenys ir sarsenai. Tačiau 3-iajame Stounhendže, akmenų jungimas išpjovomis ir smigiais – labiau tinkamas medžio darbams- gali padėti įminti šią mįslę. Jis rodo, kad statinys buvo sukurtas medinės konstrukcijos pavyzdžiu; galbūt 2-asis Stounhendžas kaip tik ir buvo toks medinis statinys, kurio stati rąstai sujungti gulsčiomis sąramomis.

3- ojo Stounhendžo statyba prasideda apie 2550 pr. Kr., kai buvo atgabenti mėlynieji, vėliau  – ir masyvūs sarsenų akmenys. Ir nors palyginti nesunku įsivaizduoti, kaip buvo pastatyti pirmojo Stounhendžo pylimas su grioviu ir 2-ojo Stounhendžo mediniai pastatai, 3-asis Stounhendžas buvo stulbinantis technikos laimėjimas.

Akmenų apipavidalinimas

Iš pirmo žvilgsnio Stounhendžo akmenys gali atrodyti labai grubūs. Iš tikro jie nėra visiškai taisyklingi, tačiau gerai įsižiūrėjus, ypač įžambiai krintančioje šviesoje, matyt, kad jie kruopščiai apdoroti. Kur erozija nenugraužė, akmenų paviršiuje dar matyti šimtai smulkių briaunelių, likusių daugiausia nuo kalinėjimo apvaliomis akmeninėmis tvoklėmis ir plaktukais.

Dailindami akmenis statytojai griebėsi tam tikrų architektūrinių gudrybių. Pavyzdžiui, stačiųjų sarsenų šonai nėra lygūs, bet kiek išsipūtę, į galą siaurėjantys; vėliau tokį statinio elementą, pavadintą “entaziu”, graikų architektai naudojo aukštos kolonos liemens įdubimo optinei iliuzijai išvengti. Ir sąramos, bent jau sarsenų rato, nebuvo vien stačiakampiai akmens luitai. Jų šonai buvo išgaubti, o galai sujungti (pritaikant dailidžių naudojamą sujungimą įlaida), kad gautųsi nenutrūkstamas, lygus ratas. Iš dailidžių nusižiūrėtas ir smiginis sujungimo būdas, jis taikytas trilitų sąramoms pritvirtinti. Stounhendžas anaiptol nebuvo vien akmenų sangrūda, bet suplanuotas sudėtingas statinys.

Dangaus stebėjimas

Praeito amžiaus 7-ą dešimtmetį paplito nuomonė, kad Stounhendžas esąs savotiška astronominė observatorija, suplanuota atsižvelgiant į tam tikras Mėnulio ir žvaigždžių (ir Saulės) padėtis leidžianti numatyti Saulės be Mėnulio užtemimus, atlikti įvairius astonominius skaičiavimus. Daugelis šių teiginių pasirodė esą nepagrįsi, tačiau vasaros saulėgrįža lieka neatskiriama nuo to monumento. Stounhendžo statytojai ankstyvą vasarą tikriausiai diena po dienos stebėjo, kaip saulė teka rytuose vis labiau į šiaurę. Tuomet šiauriausioje patekėjimo vietoje pažymėjo stebėjimo liniją ir aplink šią saulės ašį išdėstė melynuosius akmenis bei sarsenus. Mistinis ir romantinis vidurvasario saulėtekio patrauklumas kasmet pritraukia į stounhendžą minias turistų.