Vienas didžiausių antkapinių paminklų vakarų Europoje, Niugrendžas pūpso neaukštame kalvagūbryje šiauriniame Boino krante, apie 50 km į šiaurę nuo Dublino. Pastatytas maždaug 3100 pr. Kr., jis stovi koridirinių kapų kapinyne, kurio kiti du pilkieji pilkapiai vadinami Doutu ir Noutu. Pagrindinė koridorinio kapo ypatybė yra akmeninis koridorius, kuriuo buvo galima patekti į laidojimo kambarį, taigi ne kartą jame laidoti. Tačiau Niugreindžas išsiskiria iš kitų dydžiu, stačiakampiu stogo langeliu ir megalitinio meno vaizdingumu.

Niugreindžo stogo langelis yra siaura akmenimis įrėminta skylė, įrengta tiesiog virš angos į koridorių. Keletą dienų prieš ir po žiemos saulėgrįžos (gruodžio 21 d.) tekančios saulės spinduliai, prasiskverbę pro stogo langelį, nusidriekia išilgai koridoriaus ir apšviečia laidojimo kambarį. Norint pasiekti šį tikslą, pilkapio statytojai turėjo keletą metų atidžiai stebėti, galbūt pasižymėti teisingą pilkapio ir jo dalių padėtį. Tai buvo tikras planavimo žygdarbis.

Šį pirminį planavimą rodo išlikę itin gausiai išraižyti Niugreindžo akmenys: du pilkapį supančio tako akmenys, kurių vienas stovi priešais angą, o kitas priešingoje kapo pusėje. Ne taip kaip kiti tako akmenys, šie išraižyti vietoje ir abiejų raižiniuose yra vertikalus rėžis, ženklinantis tikslią pilkapio padėtį.  Jie galėjo būti naudojami kaip vizavimo linija, nors labiausiai tikėtina, kad jie irgi turėjo simbolinę prasmę.

Tikra tai, kad Niugreindžas buvo didingas statinys, apjuostas tako akmenų, kurie buvo ne tik gausiai išraižyti, bet tikriausiai ir ryškiai nuspalvinti, o statinio viduje slypėjo laidojimo kambarys, dengtas šaunančiu į viršų lubų skliautu ir kiekvieną viduržiemį apšviečiamas tekančios saulės spindulių.

Atrėjo lobynas iš tikrųjų yra kapas, bet dėl puošnumo ilgą laiką buvo manoma, jog jame paslėpti karaliaus Atrėjo, Agamemnono tėvo, turtai. Pastatytas apie 1350 pr. Kr. ir, nors nežinoma, kokia buvo pradinė jo paskirtis, tikrai vertas karaliaus: pagrindinis kambario kupolo viršus daugiau kaip 13 m aukštyje, o koridorius 37 m ilgio. Jis stovi į pietvakarius nuo Mikėnų tvirtovės Graikijos Peleponese, o mirusiojo padėtį visuomenėje bei turtingumą rodo to statinio monumentalumas: jis pranoko bet kokius praktinius tikslus. Atrėjo lobynas, įspūdingas senovės architektūros kūrinys, yra puikiausias šios rūšies statinių pavyzdys tiek dydžiu, tiek apdailos kokybe.

Mikėnų tolo stiliaus kapai buvo skirti svarbiems pareigūnams arba didikams laidoti. Įsikirtęs į kalvos šlaitą, tolo kapas yra apskrito plano – iš čia ir jo pavadinimas, o viršuje baigiasi smailėjančiu kupolu. Dėl savotiškos formos jie dar vadinami aviliniais kapais. Vyrauja nuomonė, kad tolo kapai pradėti statyti Kretoje; žalvario amžiaus viduryje ir pabaigoje jie pakeitė paprastus šachtinius kapus. Žinoma ir ankstesnių pavyzdžių, tačiau ši forma įsivyravo vėlyvojo žalvario amžiaus pradžioje, kai ji paplito Graikijos žemyninėje dalyje. Pasitaiko ir regioninių atmainų, bet apskritai forma ir, žinoma, paskirtis, lieka tos pačios.

Kapo statyba

Visas kapas buvo pastatytas iš dailiai tašytų akmenų. Fasadas išpuoštas žalsvu ir rausvu marmuru, angos šonuose stovėjo po puskolonę. Jos buvo išraižytos zigzaginiais ir spiraliniais raštais; spiralėmis buvo išpuoštas ir akmuo, kadaise stovėjęs trikampėje nišoje virš durų sąramos, kuri dabar tuščia.

Pirmiausia reikėjo kalvos šlaite iškasti angą, pašalinant žemes ir akmenis. Šis darbas priklausė nuo darbininkų skaičiaus, tačiau tikrai galėjo užtrukti du mėnesius ar ilgiau. Paskui buvo iškasti žemės be akmenys, užimantys būsimojo kapo vietą.

Mūryti pradėta nuo koridoriaus sienų, kad neįgriūtų šonai. Buvo naudojami vietiniai akmenys iš skaldyklos, esančios už maždaug 1km. Durų anga tikriausiai buvo statoma užbaigus du trečdalius kambario, prieš mūrijant viršutines eiles. Kaip ir koridorius bei kambarys, anga buvo aptaisyta tašytais ir tiksliai pritaikytais akmens luitais. Virš angos buvo įstatyti du sąramos luitai, kurių vienas sveria daugiau kaip 100 tonų. Aukščiau sąramos akmenų eilės buvo sudėtos įžambiai, todėl liko trikampė tuščia ertmė, padedanti nukreipti didžiulį kupolo svorį į šonines sienas, bet ne į durų sąramą. Į angą virš sąramos buvo įstatytas išraižytas akmuo. Durys, kurių jau nebėra, galbūt buvo medinės.

Visa statyba galėjo trukti daugiau kaip pusę metų, galbūt net apie metus. Daug vyrų reikėjo akmenims skaldyti ir gabenti, paruoštiems luitams užkelti į vietą. Buvo reikalingi skulptoriai durų kolonoms iškalti ir kapo fasadui išpuošti raižiniais. Stebėtina, kad kapo statybai padėta tiek daug pastangų, nes vėliau jis buvo uždengtas ir paslėptas nuo žmonių akių.