Borobudūras yra įspūdinga laiptuota, daugiau kaip 30 m aukščio piramidė, susidedanti iš viena ant kitos pastatytų terasų, išpuoštų Budhos statulomis, perforuotomis varpo formos stupomis, miniatūrinėmis stupomis ir bareljefinėmis plokštėmis. Pirmosios šešios terasos kvadratinės, kiekviena mažesnė už žemesniąją, o šeštoji atlieka plokščios pakylos vaidmenį: ant jos stovi dar trys apskritos terasos, kurių viršutinė karūnuota varpo formos stupa. Puošinių gausumas ir kompozicijos išskirtinumas daro šią šventyklą vienu įspūdingiausių unikalių budizmo paminklų Pietryčių Azijoje.

Pastatytas VIII-XI a. po Kr., šis statinys stūkso žemos kalvos viršūnėje Kedaus slėnyje centrinėje Javoje. Labiausiai garsėja gausiais sienų reljefais, nusidriekusiais 2,5 km. Bazinės terasos siena, vėliau apjuosta sutvirtinimu, išpuošta reljefais, vaizduojančiais Karmavibhangą, arba “Traktatą apie priežasties ir pasekmės veikimą”. Kiekviena iš keturių aukščiau stovinčių terasų apjuosta baliustrada, sudarančia galeriją, taip pat išpuošta bareljefais. Pirmosios galerijos sieninės skulptūros vaizduoja scenas iš Lalitavištaros, arba istorinio Budhos gimimų istorijų. Antrojoje, trečioje ir ketvirtoje galerijose vaizduojami Gandavjuhos, arba piligrimo budistinio kelio, epizodai. Be to, kiekviena baliustrada turi nišas su Budhos atvaizdais. Kiekviename piramidės šone dešimt trumpų laiptinių veda į viršūnę. Spėjama, jog iš pradžių visas statinys buvo išdažytas ryškiomis spalvomis, nes kai kur išlikę mėlynų, žalių, raudonų ir juodų dažų pėdsakų, taip pat auksinių lakštelių.

Varžovų dinastijos

Mažai žinoma centrinės Javos istorija iki IX a. po Kr., bet ji buvo centras iš esmės jūrinės imperijos, 760-800 po Kr. valdžiusios chmerų gyvenamas salas ir gretimas žemyno sritis. Imperijos valdžia dalijosi ir galbūt dėl jos kovojo dvi konkuruojančios Sailedrų ir Sandžajų dinastijos; pirmoji garbino Budą (Taigi budista), antroji Šivą (induistai). Iš išlikusių epigrafų paaiškėja, kad VIII a. pabaigoje baigus pirmą Borobodūro statybos etapą, centrinę Javą valdė Sailendrų linijos atstovas, tačiau paskutinėje statinio fazėje ją jau valdė Sandžajai.

De Casparisas teigia, kad šį statinį galima tapatinti su terasine šventykla, Sailendrų karaliaus Indros įkurta VIII a. pabaigoje. Vėliau, 842 m., karalienė Šri Kahulunan, Sailendrų princesė, ištekėjusi už Sandžajų karaliaus, jai padovanojo kaimą ir žemių, Antra vertus, Dumarcay mano, jog iš tikrųjų monumentą įkūrė Indros pirmtakas Višnus (apie 775-784 po Kr.), tačiau vėliau rekonstravo Indra ir Samaratunga, vėliau truputį perdirbo Sandžajų dinastija.

Šventyklos raida

1908-1911 m, Borobudūras buvo iš esmės konservuotas stengiantis pataisyti krypstančias sienas ir smengančias grindis. Tačiau kai šios bėdos pasiekė grėsmingą mastą, 1973 m. UNESCO pradėjo kampaniją šiam unikaliam paminklui išgelbėti. Pagal projektą buvo ištirta  geologinė, cheminė ir hidraulinė monumento struktūra, padaryti gręžiniai jo aplinkai ištirti. Šis darbas leido suprasti paminklo raidą ir statybą. Dabar yra įrodymų, jog jis stovi ant kalvos, kurios forma buvo gerokai perdirbta.

Pasaulio modelis

Borobudūras buvo sumanytas ne kaip atskiras paminklinis statinys, bet kaip gretimos viharos, arba vienuolyno, apeigų centras. Nors nėra atpažintų šio komplekso liekanų, senų statinių rasta 600 m į šiaurvakarius ir mažų stupų – rytinėje kalvos papėdėje. Be to, visai galimas dalykas, jog Borobudūras įėjo į svarbų kompleksą, kuriam priklausė kaimyninės Kandi Menduto ir Kandi Pavono šventyklos. Iš dalies jį galima laikyti didžiai išpuošta budistų stupą, tačiau jis reiškia daugiau negu Budhos atminimo pagerbimą. Kai kurie mokslininkai mėgino aiškinti jį kaip mikrosomą, arba pasaulio modelį. Pagal bareljefų pobūdį ir padėtį jie skirstomi į tris pagrindines budizmo kosmologijos sritis. Pirmosios terasos bareljefai ir pirmos galerijos scenos vaizduoja Kamathatu, arba troškimų sritį; antros, trečios ir ketvirtos galerijų bareljefuose vaizduojama Rupadhatu, arba (grynųjų) formų sritis; o apskritose terasose – Arupadhatu, arba neformiškumo sritis. Centrinė stupa vaizduoja patį Budha. Taigi šis statinys simboliškai vaizduoja fizinę ir dvasinę tikinčiojo kelionę.

Be to, spėjama, jog Borobudūras turėjo tą pačią mikrokosminę paskirtį kaip laiptuotosios chmerų piramidės. De Casparisas įrodinėja, kad Borobudūro pavadinimas gali būti verčiamas kaip “bodhisatvos tobulėjimo dešimties etapų kalnas”, “kalnas su nuosekliai kylančiomis pakopomis” ir “žemės telkimo karaliai”. Todėl jis galėjęs simbolizuoti pasaulį, Meraus kalną ir Budhą, taip pat galėjęs būti galingas dinastinis kulto centras, simbolizavęs Sailendrų giminės nepriklausomumą.