Okeanologai nustatė, kad mūsų laikais vandenyno lygis iš lėto auga. Per metus vidutiniškai jis pakyla tik vienu milimetru. Ką reiškia vienas milimetras per metus? Menkniekis, pasakysite! Taip, vienai žmonių kartai tai labai nedaug. Vos septyni centimetrai. Tačiau per tūkstantmetį susidarys visas metras.

O kas gali garantuoti, kad toks vandenyno lygio augimas išliks pastovus, na, sakysime, per būsimus šimtą, du šimtus metų? Juk daugelis pasaulio valstybių teritorijų vos kelis metrus iškilę virš vandenyno lygio, nekalbant jau apie kraštus, esančius žemiau jo. Tereikia visiškai nedidelio vandens lygio pakilimo, ir tvanas neišvengiamas!

Šiandien vis dažniau girdime apie klimato pašiltėjimą dėl žmogaus gamybinės veiklos. Ką apie tai mano šiandieniniai klimatologai? Ar nepradės tirpti ašigalių ledynai?

Dar apie šešiasdešimtuosius šio šimtmečio metus buvo susidomėta, kokią įtaką smarkus pramonės augimas turės ateities klimatui. Buvo pradėti sistemingi tyrinėjimai, stebėjimai, kurių metu paaiškėjo, kad anglies dioksido kiekis atmosferoje nuolat didėja. 1900 metais viename kubiniame oro metre vidutiniškai buvo 292 kūb. mm anglies dioksido, o 1969 metais metais jau 320 kub. mm. Kaip žinome, anglies dioksidas, praleisdamas saulės trumpųjų bangų radiaciją, pats sugeria ilgabangius šiluminius Žemės ir jos atmosferos siunčiamus spindulius. Juo daugiau atmosferoje anglies dioksido, juo labiau ji įšyla, nes anglies dioksidas veikia tiesiog kaip šiltnamio stiklas.

Anglies dioksido koncentracijos didėjimas atmosferoje gali sukelti vidutinės oro temperatūros prie žemės paviršiaus padidėjimą 6 C laipsniais, o aukštesnėse platumose – ir daugiau.

Visiškai ištirpus šiandieniniams ledynams, vandenyno lygis turėtų pakilti 66 metrus. Jei taip atsitiktų, po vandeniu atsidurtų apie 3% dabartinės sausumos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tai niekai, tačiau atidžiau pasižiūrėję į pasaulio žemėlapį pamatysime, kad pajūryje išsidėstę beveik visi didžiausieji pasaulio miestai ir didelė dalis daugelio valstybių teritorijų, Gerai, kad, mokslininkų nuomone, ledynų tirpimas gali užsitęsti kelis šimtmečius ir žmonija galės išvengti nemalonių pasekmių. O vėliau, sumažėjus organinio kuro deginimui, sumažės atmosferoje CO2 kiekis, klimatas pradės vėsti ir viskas “atsistos į savo vietas”. Ką gi, mokslininkų išvados leidžia manyti, kad pasaulinio tvano dėl klimato pasikeitimo žmonija išvengs.  O kaip su mikrotvanais, kurie vos ne kasdien terorizuoja įvairių šalių gyventojus?

Užtvankos

Gana dažnai nedidelius, vietinės reikšmės tvanus sukuria… pats žmogus. Užtvankos statomos ant upių tam, kad gamintų elektros energiją, kad apsaugotų pakrančių gyventojus nuo potvynių. Tačiau pasitaiko atvejų, kai jos būna didelių nelaimių priežastimi. 1946-1955 metais iš 2000 pastatytų per tą laikotarpį didelių užtvankų sugriuvo 12, kitą dešimtmetį – 24 iš 2500. Verždamasis iš sugriautos saugyklos žemyn,  patvenktas vanduo tampa baisia nelaime.

Užtvankos neretai tampa ir padažnėjusių žemės drebėjimų priežastimi. Kaip nurodo prancūzų seismologas Ž. Rote, jei vandens saugyklose vandens stulpo aukštis pasiekia šimtą ir daugiau metrų, žemės drebėjimai būna žymiai dažnesni ir stipresni. Dažnai žemės drebėjimai kyla dėl neapdairiai suleidžiamo į išnaudotas naftos radimvietes milžiniško vandens kiekio sprogdinant požeminius branduolinius užtaisus.

Branduoliniais sprogimais galima sukelti net tik žemės drebėjimus, bet ir nemažus cunamius. Antai 1946 metais amerikiečiai jūros lagūnoje 60 metų gylyje susprogdino atominį užtaisą, kurio trotilo ekvivalentas lygus 20 tūkstančių tonų. Atsiradusi sprogimo metu banga 300 metrų atstume pasiekė 28,6 metrų aukštį, o už 6,5 km nuo epicentro siekė dar 1,8 metro aukščio. Žinant, kad šiandien atominių užtaisų galingumas kelioliką kartų viršija pateikto pavyzdžio galingumo, galima įsivaizduoti, kokios bangos kiltų sprogus tokiam užtaisui. Tai būtų tikras tvanas pakrančių gyventojams.

Apie tai, kiek žmogaus veikla būna ir gali būti pavojinga, žalinga jam pačiam, mes kartais nė vaizduoti neįsivaizduojam. O dėl tvano – ko gero, artimiausiu metu jo vis dėlto neturėtų būti.

Naktiniai košmarai šokinėja galopu moters ir vyro smegenyse nuo to meto, kai žemėje egzistuoja žmogus. Kodėl vieniems lemta būti kankinamiems košmarų, kitiems – ne? Toronto universiteto tyrimų duomenimis, 314 apklausų studentų, studijuojančių menus, triskart dažniau regi košmarus nei kitų specialybių studentai. Vienas asmenybes košmarai kankina dažniau, kitus rečiau. Drąsiausias išvadas, išryškinant asmenybių skirtumus, pateikia Ernestas Hartmanas, vadovaujantis Bostono Lemiuelio Šateko ligoninės sapnų problemos laboratorijai. Nuo 1977 metų Hartmanas nuodugniai ištyrė daugiau kaip šimtą žmonių, kuriuos ilgai ir dažnai kankino košmarai. Daugybė bandymų, šeimos narių apklausa leido paneigti kai kurias ankščiau vyravusias nuomones apie košmarus.

E. Hartmanas ir kiti tyrinėtojai išskiria du reiškinius, kurie ankščiau literatūroje įvardijami vienu pavadinimu – košmarai.

Tikrasis košmaras, kurio esmė – sapnas, būna ilgas ir painus, šio sapno smulkmenas žmogus ilgai, ryškiai atsimena ir pabudęs. Būna “nakties siaubas”, nuo kurio žmogus pabunda staiga, klykdamas, ir jį gali persekioti net lunatinis transas.

Tokie atvejai dažni vaikystėje, jie gali kartotis ir suaugus. Naktinio siaubo priepuoliai ištinka pirmųjų dviejų miego valandų metu. Jie skiriasi nuo turtingo įvykiais tikrojo košmaro ir yra paprasti. Nėra čia jokių istorijų, jokių kapliadančių būtybių, kurioms iš nasrų teka kraujas. Pabudęs žmogus visai nieko neatsimena arba lieka tik išgąsčio pojūtis (“lyg kažin kas būtų mane apsėdęs”).

Naktinis siaubas (košmaras), koks jis bebūtų, retai turi rimtų pasekmių, dėl kurių taip būkštauja tėvai. Naktinio siaubo neįmanoma įveikti ir tam tikromis priemonėmis, kurios nukreiptos prieš košmarus. Lunatikų nepatariama guldyti prie atviro lango ar balkono, o kankinamiems naktinio siaubo jokių rekomendacijų nėra. Beje, priepuolių dažnumas priklauso nuo stresinės būklės. Stresai gali sukelti priepuolius. Be to, juos stimuliuoja alkoholis ir narkotikai.