Naktiniai košmarai šokinėja galopu moters ir vyro smegenyse nuo to meto, kai žemėje egzistuoja žmogus. Kodėl vieniems lemta būti kankinamiems košmarų, kitiems – ne? Toronto universiteto tyrimų duomenimis, 314 apklausų studentų, studijuojančių menus, triskart dažniau regi košmarus nei kitų specialybių studentai. Vienas asmenybes košmarai kankina dažniau, kitus rečiau. Drąsiausias išvadas, išryškinant asmenybių skirtumus, pateikia Ernestas Hartmanas, vadovaujantis Bostono Lemiuelio Šateko ligoninės sapnų problemos laboratorijai. Nuo 1977 metų Hartmanas nuodugniai ištyrė daugiau kaip šimtą žmonių, kuriuos ilgai ir dažnai kankino košmarai. Daugybė bandymų, šeimos narių apklausa leido paneigti kai kurias ankščiau vyravusias nuomones apie košmarus.

E. Hartmanas ir kiti tyrinėtojai išskiria du reiškinius, kurie ankščiau literatūroje įvardijami vienu pavadinimu – košmarai.

Tikrasis košmaras, kurio esmė – sapnas, būna ilgas ir painus, šio sapno smulkmenas žmogus ilgai, ryškiai atsimena ir pabudęs. Būna “nakties siaubas”, nuo kurio žmogus pabunda staiga, klykdamas, ir jį gali persekioti net lunatinis transas.

Tokie atvejai dažni vaikystėje, jie gali kartotis ir suaugus. Naktinio siaubo priepuoliai ištinka pirmųjų dviejų miego valandų metu. Jie skiriasi nuo turtingo įvykiais tikrojo košmaro ir yra paprasti. Nėra čia jokių istorijų, jokių kapliadančių būtybių, kurioms iš nasrų teka kraujas. Pabudęs žmogus visai nieko neatsimena arba lieka tik išgąsčio pojūtis (“lyg kažin kas būtų mane apsėdęs”).

Naktinis siaubas (košmaras), koks jis bebūtų, retai turi rimtų pasekmių, dėl kurių taip būkštauja tėvai. Naktinio siaubo neįmanoma įveikti ir tam tikromis priemonėmis, kurios nukreiptos prieš košmarus. Lunatikų nepatariama guldyti prie atviro lango ar balkono, o kankinamiems naktinio siaubo jokių rekomendacijų nėra. Beje, priepuolių dažnumas priklauso nuo stresinės būklės. Stresai gali sukelti priepuolius. Be to, juos stimuliuoja alkoholis ir narkotikai.