Vilktakiais (lietuvių tautosakoje ir vilkotakiais, vilkolakiais, vilkalokiais, vilkalokais) vadinami žmonės, kurie gali pasiversti vilkais, o po to vėl atsiversti į žmones. Kituose kraštuose pavirstama į lokius, lapes, tigrus, hienas ir t.t

Nereikia būti nei mediku, nei zoologu, kad galėtum pasakyti, jog fiziologijos požiūriu tai neįmanoma. Tačiau jurisprudencijos istorija, vilkolakių teismų bylos, įvairiausiuose raštijos šaltiniuose užfiksuoti įvykiai, daugelio tautų folkloras teigia – vilktakių būta. Ir galbūt esama…

Enciklopedijoje apie vilkolakius rašoma:

“Žmogaus proto, tik nekalbantis, nebaikštus, slankiojantis apie savo namus, žiūrintis pro langus, nepritampantis prie tikrų vilkų, negalintis ėsti jų maisto. Dažnai vilkolakiais paversdavę vestuvininkus. Nušovus ir nulupus vilkolakį, pasirodydavęs žmogaus kūnas, kartais net su jungtuvių žiedų ant rankos arba jaunosios nuometu ant galvos. Žmonės, patys pasiversdavę vilkais, išpjaudavę kaimynų avis, arklius, užpuldavę merginas, net namiškius”.

Pavartykime unikalią Dž. Mičelo ir R. Rikardo surinktą medžiagą, kuri teigia, kad buvo metas, kai vilktakystė tiesiog klestėte klestėjo. Net tokiame kultūringame krašte, kaip, pavyzdžiui, Prancūzija…

Taigi garbus dvasininkas Montegiu Samersas XV amžiuje išleistoje knygoje “Vilktakis” pateikia Puatjė (Prancūzija) universiteto rektoriaus Pjero Mamoro pasakojimą apie vieno valstiečio iš Loreino žmoną, kuri matė, kaip jos vyras “atrijo vaiko, kurį suėdė pasivertęs vilku, rankos plaštaką”. Rektorius šį faktą aiškino “demoniška iliuzija”, nes, anot jo, vilkolakiai yra paprasti vilkai, kuriuose apsigyvena žmonių, kurių kūnai tuometu yra kur nors paslėpti ir negali būti palaidoti, sielos. Vilkolakiai – piktųjų demonų darbas…

Pavartykime 1521 metų gruodžio mėnesį nagrinėtą dviejų prancūzų valstiečių Burgo ir Verdeno. Du valstiečiai kaltinami buvo tuo, kad pasivertę vilkais, žudė žmonės ir juos valgė.

Abu vilkolakiai prisipažino. Burgo pareiškė, kad jis seniai tarnaująs velniui, o pastaruoju metu, kurstomas Verdeno, vis dažniau pasiversdavęs ir vilku. Verdenas, būdamas burtininkų klano nariu, vilkolakiu pasiversti galėdavęs net nenusivilkęs drabužių. Burgo reikėdavę nusirengti ir išsitepti “vilko tepalu”, kurio gaudavęs iš globėjo velnio. (Apie pasiversti vilku padedanti tepalą kalbama daugelyje vilkolakystės bylų. Minėtas M. Somersas pateikia net to tepalo sudėtines dalis…)

Burgo ir Verdenas žudydavo vietos gyventojus ir juos suvalgydavo. Tai tęsėsi tol, kol vienas ginkluotas keleivis sužeidė Verdeną. Kraujo pėdsakas vilkolakio persekiotojus atvedė į trobelę, kurioje jie ir užtiko Verdeną bei žaizdas tvarstančią jo žmoną.

Burgo, Vardeną ir dar vieną tos apylinkės vilkolakį teisė kartu. Polinji dominikonų bažnyčioje tebėra ir visų trijų likimo brolių portretai…

Daugelis teistų tuo metu vilkolakių prisipažindavo esą praktikuojantys burtininkai, o pasivertimo meno sekėsi išmokę iš savo pirmtakų. Mūsų požiūris į tuos vilkolakiu (kaip, beje, ir į eretikų be raganų) prisipažinimus gana vienareikšmis, tačiau noromis nenoromis peršasi mintis, jog vilktakystė, matyt, yra kažkokio labai seno ir tradicinio maginio ritualo liekana.

Mintį apie senas vilktakystės tradicijas paremia ir X amžiaus rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas faktas, kad Airijoje tikrai laikytasi labai savotiško papročio. Osorio bendruomenėje du vietos gyventojai privalėjo gyventi įlindę į vilkų kailius. Kiekviena tokių “vilkų” pora mums nežinomą savo vaidmenį vaidindavo septynerius metus. Po to vilkų kailius perimdavo kitas dvejetas.

Ir H. Kambrenietis savo knygoje “Airijos topografija” pasakoja, kaip 1182 metais vienas airių šventikas kalbėjęsis su vilkolakiu. Dvasininkas keliavęs iš Olsterio į Mitą ir buvęs priverstas nakvoti miške. Prie jo priėjęs didelis vilkas, kuris netikėtai prašnekęs ir prašęs nueiti pas jo žmoną, kad palaimintų ją prieš mirtį. Dvasininkas nenorėjo teikti vilkei žmogui teikiamų patarnavimų, bet vilkolakis jį nuraminęs ir nutraukęs vilkei kailį. Po juo slėpėsi ligota moteris… Viename 1918 metų spalio mėnesio žurnale aprašytas atsitikimas, nutikęs Šiaurės Nigerijoje. Nuošaliniame kaimelyje kapitonui Šotui ir jo bendrakeleiviams čiabuviai pasiskundę kenčią nuo hienų antpuolių. Žvėris seką medžiotojais vis aptinka, kad hienų pėdsakai staiga virsta žmonių pėdsakais. Kapitonui Šotui ir jo žmonėms pavykę susekti ir pašauti labai stambią hieną: kulka tiesiog nunešė žandikaulį. Kruvini pėdsakai medžiotojus atvedė į kaimyninį kaimelį, kuriame vienas jo gyventojų buvo ką tik miręs nuo baisaus sužeidimo, kurio nei kaimynai, nei namiškiai nežinojo. Velionis, kaip ir hiena, neturėjo žandikaulio…

Taigi vilkolakystės fenomenas ir šiandien toks pat paslaptingas, kaip ir vilkolakių siautėjimo epochoje.