Graikų legendos pasakoja apie karalių Minoją, labirintą ir Minotaurą, tačiau tik XX a. archeologai pradėjo aiškinti šiuos dalykus atradę rūmus, kuriuos galbūt valdęs pats Minojas. Šis architektūros paminklas stovi Knose, apie 5 km į pietus nuo Heraklėjos Kretos saloje. Sudėtingas rūmų planas su koridoriais, laiptinėmis ir slaptais kambariais iš tikro panašus į labirintą, kuriame galėjo būti laikomas Minotauras. Tačiau iš tiesų tai griuvėsiai apeiginio, gyvenamojo ir administracinio komplekso, kurio gyventojai galėjo grožėtis meistriškai, ryškiomis spalvomis nutapytomis freskomis ir naudotis sudėtingais vandentiekio įrenginiais. Šių ypatybių dėka Knoso rūmai yra vieni nuostabiausių senovės Viduržemio jūros baseino griuvėsių, išskirtinis Minojo architektūros pavyzdys. Nors Kretoje yra ir kitų didelių rūmų – Faisto, Malijos ir Zakro – griuvėsiai, Knoso rūmai buvo didžiausi, užėmę 2000 kv. m. plotą, ir, regis, bene svarbiausi religiniuose, administraciniuose ir ekonominiuose reikaluose.

Pirmieji rūmai buvo pradėti statyti apie 1900 pr. Kr. ant neolitinės gyvenvietės liekanų. Tai buvo atskiri statiniai, sujungti kažkuriuo šio pirmo statybos tarpsnio metu. Šiandieniniai griuvėsiai yra liekanos vėlesnio laikotarpio, prasidėjusio apie 1700 pr. Kr., kai rūmai buvo perstatyti dar didingesni ir įspūdingesni. Sumaniai pritaikyti prie nuolaidžios vietovės, rūmai stovėjo skirtinguose lygiuose, sujungtuose monumentaliais laiptais, su laiptų šuliniais, leidžiančiais šviesai ir orui sklisti po visą šį labirintišką kompleksą. Kitas būdingas Minojo architektūros bruožas buvo pertvaromis su durimis, kurių dėka, reikalui esant, didelius kambarius buvo galima padalyti arba atitverti.

Rūmai buvo padalyti į keturias aiškias dalis, išdėstytas aplink didelį centrinį kiemą. Vakarų pusėje buvo įrengti sandėliai tokiems produktams, kaip aliejus, vynas ir grūdai, laikyti. Tarp sandelių ir kiemo buvo kambariai apeiginiai veiklai. Pietrytinėje dalyje dideli laiptai vedė į du viršutinius, priėmimo kambarių ir gyvenamųjų  patalpų aukštus. Šiauriniame pastate buvo eisenų koridorius, kuriuo į rūmus įeidavo lankytojai. Šiaurinėje dalyje buvo įrengtos ir puodžių bei akmentašių dirbtuvės. Kiti sandėliai išdėstyti šiaurryinėje pirmojo aukšto dalyje, o virš jų buvo didelė priėmimų menė. Svarbesniųjų patalpų sienas puošė freskos.

Rūmai buvo pastatyti ne vienu etapu, bet per tam tikrą laikotarpį. Jų kūrimo istorija sudėtinga, tačiau atrodo, jog didelės rūmų dalys buvo restauruotos arba atstatytos po žemės drebėjimų ir gaisrų. Nors jie atlaikė daugelį permainų, bet po didelio nuniokojimo, įvykusio apie 1375 pr. Kr., dauguma gyventojų išsikėlę palikę apgriuvusius rūmus.

Netrukus po rūmų atradimo XIX a. 8-e dešimtmetyje juos iš dalies rekonstravo tyrinėtojas Arthuras Evansas (XX a. pradžioje). Jis atsistatydino kai kuriuos dingusius medinius architektūrinius elementus, norėdamas atgaivinti tą grakštumą ir spalvingumą, kuriuo rūmai pasižymėjo klestėjimo metais, su freskomis išpuoštomis sienomis ir siaurėjančiomis kolonomis.