MERGELĖS PILIS yra vienas didžiausių ir, žinoma, įspūdingiausių iš kokių 1000 fortų, pastatytų pietų Britanijoje per 1-ą tūkstantm. pr. Kr., t. y. laikotarpiu, tradiciškai vadinamu geležies amžiumi. Iš tolo jis atrodo panašus į milžinišką gyvatę, susiraičiusią aplink ilgą žemą kalvą banguotame kreidingame kraštovaizdyje. Artėjant prie šio statinio, išryškėja koncentriški pylimų ir griovių žiedai išvagoję kalvos šlaitą ir pavertę šį stačiašlaitį plokščiakalnį stipriai įtvirtintu aptvaru. Šiomis gynybos linijomis aptverta kiek daugiau kaip 17 ha kalvos viršaus.

Kalvos Šiaurėje ir pietuose viena paskui kitą einančios pylimų linijos, perskirtos grioviais, sudaro stiprius gynybos įtvirtinimus. Tačiau šio statinio sandarą ryškiausiai iliustruoja rytinio ir vakarinio galų įėjimai: raityti išoriniai įtvirtinimai priverstų užpuolikus gerokai pavingiuoti gynybos linijomis, kol jie pasiektų paskutinę vidinio pylimo vartų porą.

Kalvos forto statyba

Kalvos įtvirtinimai, kuriuos matome šiandien, yra daugiau kaip 300 metų trukusios statybos, plėtimo ir rekonstrukcijų padarinys. Pirmasis fortas, pastatytas VI a. pr. Kr., juosė tik rytinę kalvos dalį. Pagrindinė statybinė medžiaga buvo gaunama iš pačios statybos aikštelės: paprastą šviežiai iš griovio iškirstos kreidos sąvartą apvelėnuodavo. Šaknų žymės rodo, kad šis 10 m pločio ir galbūt 4 m aukščio pylimas buvo apsodintas erškėčių gyvatvore.

Ypatingas dėmesys buvo skirtas įėjimui. Abi rytų įėjimo pusės, ankstesniojo pylimo galai buvo sutvirtinti medienos danga arba įrėminti mediniu įtvaru, sudarytu iš priekinės ir užpakalinės vertikalių rastų sienelių, sujungtų sijomis, perveriančiomis kreidos pylimą. Tikriausiai statytojai pirmiausia pastatė medinius griaučius, sujungė rąstus bei sijas mediniais kaiščiais, paskui šią konstrukciją pripildė kreidos gabalų. Vartai irgi buvo mediniai, turbūt iš gretimuose miškuose augusių ąžuolų. Vėlesniais etapais šie mediniai įtvirtinimai pakeisti akmeninėmis sienelėmis iš kalkakmenio, iškirsto netoli Apvio, apie 3 km į pietus.

Reikšmingiausias pokytis Mergelės pilies istorijoje buvo kuklaus pirmojo forto išplėtimas IV a. pr. Kr., kad apimtų visą kalvos viršūnę. Paskui fortas buvo nuolatos tobulinamas ir taisomas. Kreidinis išplėsto forto vidaus pylimas iš pradžių buvo paaukštintas velėnuotu brustveru, paskui kreidos sampilu, o vėliau ant ankstesnių statinių buvo pastatytas įspūdingesnis pylimas – ne iš kreidos, bet iš molio. Molį kasdavo iš karjero duobių, esančių šalia vidinės pylimo pusės.

Šiuose vėlesniuose etapuose vidiniai ir išoriniai pylimo šlaitai buvo padengti kreidos arba kalkakmenio plytomis. Paskutiniame etape išilgai vidinio pylimo viršūnės buvo pastatyta stačių masyvių rąstų tvora, kuriai vėliau tiesiog susiliejus su priešais esančiu V formos grioviu, susidarė dabar matomas vienas skardus 14 m aukščio šlaitas. Už šio vidinio pylimo ėjo išoriniai aptvarai, du šiaurėje ir du pietuose. Visa ši nuo kalvos viršūnės darniai besileidžianti pylimų ir griovių virtinė buvo nepakartojamas reginys. Galimas dalykas, kad tokie gilūs gynybiniai grioviai (iki 130 m pietų pusėje) buvo sumanyta norint apsisaugoti nuo priešo svaidomų akmenų – kasinėjant rasta daug svaidyklių, o gal ji buvo pastatyta tiesiog įspūdžiui sukelti.

Nežinoma, kiek žmonių buvo sutelkta Mergelės pilies statybai, nei kaip darbas buvo organizuotas. Galbūt galima įsivaizduoti, kad beveik kasmet etapais vykę statyba, taisymai ir perstatymai truko 300 ar daugiau metų. Forto viduje buvo gatvių ir apskritų namų pėdsakų. Didžiuliai grūdų kiekiai, laikyti duobėse ir virš žemės pakeltuose aruoduose galbūt buvo surenkami iš pavaldžių bendruomenių ir naudojami darbininkams, tam tikrais metų laikotarpiais triūsiantiems prie gynybinių įtvirtinimų, maitinti. Taigi forto statyba drauge buvo ir mechanizmas bendruomenėms susieti per bendrą darbą ir maisto duokles. Rezultatas yra iš tikro įspūdingas monumentalus statinys, sumanytas tiek stulbinti, tiek ginti tiems, kurie ieškojo jame prieglobsčio.

625PR. KR. NABOPOLASARAS iš Babilono išvijo asirus ir pasiskelbė nepriklausomu monarchu. Per 20 metų jo imperija išsiplėtė užėmusi žemes nuo Persijos įlankos iki Viduržemio jūros, o jo sūnus Nebukadnecaras (605-562 pr. Kr.) ryžosi paversti sostinę didingu imperijos metropoliu.

Didžiausia Nebukadnecaro naujovė buvo platus degtų plytų naudojimas. Mesopotamijoje, kur maža akmenų, tradiciškai buvo naudojamos saulėje džiovintos plaušaplytės; jų gamyba paprasta, tačiau joms reikia nuolatinės priežiūros. Degtas plytas sudėtingiau pagaminti, reikia krosnių ir kuro, tačiau tokios plytos, galima sakyti, amžinos. Nelaimei, dėl šios Nebukadnecaro plytų ypatybės vėlesniais laikais puikiausi jo pastatai buvo griaunami, o plytos panaudojamos statyboms.

Plytos buvo daromos iš vietinės aliuvinės uolienos, arba molio, labai smulkiagrūdžio, todėl į jį gausiai dėta kapoju. Pasak Herodoto, molio prikasdavo iš miesto griovių ir plytas gamindavo vietoje (labai praktiška). Daugiausia jos kvadratinės, 32-35 cm pločio ir 11,5 cm storio; daugelyje įspaustas karaliaus vardas. Specialioms plytoms, vaizduojančioms įvairius gyvūnus Ištar vartų bareljefe, pagaminti, reikėjo apie 40 skirtingų formų.

Nerasta jokių degimo krosnių, tačiau jos turbūt buvo paprastos konstrukcijos: plytų rietuves supančios plytinės sienos, perdengtos moliu. Degimo temperatūra turėjo būti apie 800-900°C. Kuras buvo dedamas ant krosnies pado arba į kanalus po ja: galbūt sudžiūvęs mėšlas, nendrės ir krūmų šakos, tačiau sunku suprasti, iš kur jo gaudavo pakankamai. Plytų buvo gaminama milijonai, ne vien sienoms, bet ir dideliems rūmams bei kitiems statiniams; mediena turbūt atplukdydavo į Babiloną iš kalnų Eufrato upe. Gal buvo naudojamas ir bitumas iš Hito aukštupio. Mūrydavo su molio skiediniu; tik drėgnesnėse vietose buvo naudojamas ir bitumas. Kai kur kas keletą plytų eilių klodavo nendrinius demblius.

Milžiniškas miestas

Paties Nebukadnecaro dokumentuose įtvirtinimai minimi, tačiau graikų istorikai juos aprašo gyviau. Iš tikrųjų buvo dvi sienos. Herodotas apie 440 pr. Kr. rašo, kad išorinė siena sudariusi kvadratą, kurio kiekviena kraštinė buvusi daugiau kaip 20 km ilgio,-tuomet bendras ilgis būtų 85 km. Vėlesni istorikai tą skaičių sumažino iki kokių 60 km, tačiau jų nurodyta siena vis tiek daug ilgesnė negu visa tai, kas yra šiandien. Graikų aprašymai paprastai tokie informatyvūs, kad sunku juos atmesti kaip fantaziją, o neatitikimą būtų galima taip paaiškinti: kadangi miestas buvo aprašytas kaip kvadratinis, bendras ilgis netyčia padaugintas iš keturių.

Vieno išorės sienos šono, stačiu kampu susiduriančio su kitu šonu, pėdsakai išliko šioje vietovėje, į rytus nuo Eufrato upės. Ta sienos dalis yra 4,4 km ilgio; kadangi vakariniame krante nerasta jokių išorės sienos pėdsakų, atitinkamo kvadratinio aptvaro plotas sudarytų apie 1936 ha – pusę Manheteno salos ploto. Net ir tada Babilonas būtų didžiausias Mesopotamijos miestas.

Neįveikiamos gynybos linijos

Lygiais tarpais sienoje buvo bokštai ir bronza apmušti vartai, o priešais ją ėjo griovys, į jį vanduo atitekėdavo iš Eufrato. Anot senovės aprašymų, siena buvo apie 25 m pločio (tai patvirtina naujausiųjų laikų kasinėjimai) ir 100 m aukščio – tas skaičius, žinoma, per didelis; kai kurie senovės autoriai jį sumažina iki labiau tikėtino 25 m, panašaus į Ninevės. Sienos viršuje buvo kelias, pakankamai platus keturkinkiam vežimui apsisukti; tai buvo neįkainojama ypatybė, leidžianti kareiviams greitai judėti pavojaus atveju.

Iš tikro siena susidėjo iš išorinės degtų plytų sienos ir vidinės plaušaplyčių sienos, tarp kurių buvo skaldos užpildas. Vidinė siena tikriausiai buvo aukštesnė už išorinę, todėl puolantiesiems tekdavo įveikti dvi kliūtis. Panašiai buvo sudaryta miesto vidaus siena, kuri juosė senąjį gyvenamąjį Babilono centrą. Tai buvo stačiakampio plano gyvenvietė su 8 km ilgio siena; Herodotas teigia, jog ji buvusi tokia pat tvirta kaip išorinė.

Pagrindinis įėjimas per vidinę sieną buvo Ištar vartai: tikriausiai daugiau kaip 25 m aukščio, su 15 m gylio pamatais ir vidinėmis sandūromis, mažinančiomis nusėdimą. Iš abiejų pusių vartai buvo išpuošti didžiulėmis bronzinėmis šventųjų jaučių ir slibinų figūromis. Aukščiau ir žemiau žemės lygio vartų bokšto ir gatvės sienos buvo padengtos forminėmis plytelėmis, taip pat vaizduojančiomis jaučius ir slibinus. Aukščiau žemės lygio esančios plytelės buvo glazūruotos mėlyna ir kitomis spalvomis. XX a. 3-ą dešimtmetį dirbusieji statinio konservatoriai daug vargo stengdamiesi atkurti andainykštę technologiją.

Silpnoji vieta

Tačiau sienų silpnybė buvo Eufrato upė. Nors ežeras ar pelkė, esantys aukštupyje už miesto, saugojo nuo potvynio, krantuose buvo pastatytos pagalbinės sienos, o vandens įtekėjimo į gynybinius griovius ir kitus miesto kanalus vietose buvo įrengtos grotos, niekas negalėjo apsaugoti nuo per didelio pasitikėjimo įtvirtinimų galia. 539 pr. Kr. Persijos karalius Kyras nukreipė upę kita vaga. Kai tik vanduo pakankamai nuseko, jo kariuomenė puolė miestą, ir, nespėjus gyventojams suvokti, kas atsitiko, miestas atsidūrė persų rankose. Babilonijos imperija žlugo. Nors sienos kartais buvo vėl naudojamos, jos neišlaikė tikrai lemiamo bandymo.

ŠIUOLAIKINĖS TURKIJOS, Armėnijos ir Irano valstybės ribojasi nepaprastame gamtovaizdyje: virš lygumų, siaurų slėnių ir mėlynų mineralinių ežerų dunkso kalnai, iš kurių, ko gero, ryškiausias yra daugiau kaip 5000 m aukščio Araratas. 850-600 pr. Kr. šiame krašte viešpatavo galinga Vano, arba Urartu, karalystė, o ją saugojusios tvirtovės net šiandien yra vienos įspūdingiausių pasaulyje. Jų klestėjimo laikais tinkuotos plaušaplyčių sienos su masyviais akmeniniais pamatais ir švytinčiomis dantytomis viršūnėmis iš kaži kur traukė akį grėsminga ir valdinga išvaizda, budriai stūksodamos skardingose viršūnėse, – vienas senovės rašytojas jas palygino su žvaigždėmis danguje. Įspūdingiausia, be abejo, yra virš Urartu sostinės Tušpos iškilusi Vano tvirtovė.

Stačios uolos – ne kliūtis

Statydami tvirtoves kalnų viršūnėse, iškilusiose virš pagrindinių gyvenamųjų centrų, urartiečiai pasinaudojo vietovės ypatybėmis. Jų neatbaidė tai, kad kai kurie kalnai buvo nepatogiai ilgi ir siauri. Vano tvirtovė – geras pavyzdys: stačiašlaitis kalnagūbris, ant kurio ji stovi, yra daugiau kaip 1 km ilgio, tačiau beveik visas turi vos 50 m pločio, didžiausias plotis tik 125 m. Kitoje vietovėje Urartu tvirtovę nuo gretimo kalnagūbrio skyrė 10 m pločio griovys.

Kartais sienos turėdavo pamatus iš kiklopiškų akmenų, paklotus tiesiog grunte, vis dėlto dažniau sienų statyba prasidėdavo įsikirtimu į pačias uolas uolienų atodangų pakraščiais. Uolose iškaldavo iki 1 m aukščio pakopas, ant kurių buvo dedami sienų pagrindai. Darbuodavosi geležiniais kirtikliais ir kūjeliais, o pagrindinė darbo jėga tikriausiai buvo karo belaisviai.

Meistriškas mūrinys

Žemesniosios sienų dalys buvo statomos iš akmenų, be skiedinio, kiek pasvirusios atgal, su įvairaus kruopštumo apdaila. Lengviausiai gaunama statybinė medžiaga buvo pjaustytos vietinės uolienos, tačiau pačiame Vane naudoti apie 6 m ilgio bazalto luitai buvo gabenami iš vulkaninio kalno, esančio už 50 km kitoje ežero pusėje.

Nors mūrinio storis priklausė nuo vietos, sienos dažniausiai buvo 3-4 m pločio, išmūrytos taisyklingomis 50 cm-1 m aukščio eilėmis. Mūrinio šerdis nebuvo vientisa, bet pripildyta mažesnių akmenų. Maždaug kas 10 m stovėjo neaukšti išsikišę apie 4 m pločio bokštai, arba kontraforsai. Statinio viršus buvo lygus ir kartais padengtas kalkių sluoksniu, matyt, norint apsaugoti nuo drėgmės.

Iš tikrųjų tvirtovę saugojo antstatas, sumūrytas iš klasikinės Vidurinių Rytų medžiagos – saulėje džiovintų molio plytų – ir apteptas moliu. Asirijos valdovas Sargonas 714 pr. Kr., apibūdindamas vieną Urartu tvirtovę, kurią turbūt buvo užgrobęs, sakė, kad sienos buvusios 120 plytų eilių aukščio. Tarkime, kad statyta iš 15 cm storio plytų, tuomet sienos aukštis būtų daugiau kaip 18 m, o prie jo dar galima pridėti akmeninių pamatų ir dantytos viršūnės aukštį. Pasak senovės aprašymų, kitos tvirtovės stovėjo iškilusios 120 m virš lygumos, -galbūt tokio aukščio buvo uolų atodangos, ant kurių jos stovėjo.

Griežta valdžia

Tarp kai kurių tvirtovių sienų stovėjo rūmai ir šventyklos, o kitos daugiausia buvo administraciniai centrai ir turėjo sandėlius žemdirbystės produktams, ypač grūdams, vaisiams, mėsai, aliejui ir vynui laikyti. Vidaus pastatai buvo išdėstyti įvairaus lygio uolose iškirstose terasose ir dirbtinėse pakylose. Užėjusi asirų kariuomenė užgrobė baisybę kviečių ir miežių: viena tvirtovė turėjo 5000 t talpos sandėlius. Skysčiai, pavyzdžiui, alyva ir vynas, buvo laikomi 1000 litrų moliniuose induose; vienoje sandėlių grupėje tokių buvo apie 400. Atrodo, jog Urartu buvo labai griežtai tvarkoma karalystė, ir tikriausiai – dėl margos šio krašto gyventojų kilmės – tvirtovių tinklas buvo pastatytas veikiau vidaus valdymo, negu gynybos nuo išorės priešų tikslais.

Daugelyje akmens įrašų išvardijami Urartu valdovų karinės pergalės ir nuopelnai. Išlikę ir kitų dokumentų, tačiau nėra patikimų žinių apie šių statinių žlugimą. Karalystė galutinai suiro VII a. pr. Kr. pabaigoje, kai klajokliai, pavyzdžiui, skitai, iš šiaurės stepių pradėjo puldinėti Artimuosius Rytus. Paskui Urartu priklausė Persijos imperijai. Tvirtovės buvo išplėštos ir apleistos, tačiau akmeniniai pamatai išliko. Jie iki šiol tebelaiko Vano viduramžių tvirtovės sienas.

MIKĖNAI IR TIRINTAS, žalvario amžiaus citadelės rytų Peloponese, pagarsėjo masyviais įtvirtinimais, sumūrytais iš didžiulių akmens luitų „kiklopų” stiliumi. Šis statybos būdas buvo pavadintas vienaakių kiklopų iš graikų mito garbei, nes manyta, jog tik milžinai galėję kilnoti tokius didžiulius akmenis. Mikėnai pasaulio dėmesį pirmą kartą patraukė 1876 m., kai Heinrichas Schliemannas pradėjo ten kasinėjimus tikėdamas atrasti Agamemnono rūmus. Schliemannas iš tikro atrado rūmų liekanas kartu su kapais – garsiausiais šachtiniais kapais, – kuriuose rasta kardų, durklų ir kitų brangių daiktų. Tie radiniai sustiprino jo įsitikinimą, kad Mikėnai buvo karališkoji tvirtovė, ir su ta mintimi jis ėmė kasinėti Tirinto vietovę, 5 km į pietus. Vėliau panašių griuvėsių buvo rasta ir kitose Graikijos vietose, tačiau Mikėnai ir Tirintas lieka įspūdingiausi mikėniečių meistriškumo įtvirtinimų statybos srityje pavyzdžiai.

Masyvūs Mikėnų ir Tirinto įtvirtinimai juosia rūmus, kulto centrus, centrinius sandėlius ir vertingus požeminio vandens šaltinius. Jų diduomenė buvo laidojama dideliuose toluose šalia tvirtovių; toks, pavyzdžiui, yra Mikėnų Atrėjo lobynas. Nors neįrodyta, ar buvo įvestas autokratinis valdymas, ar tas gyvenvietes valdė oligarchija, neabejotina, kad kalbamieji statiniai yra valdžios centrai. Jau vien įtvirtinimų dydis rodo, koks tai buvo milžiniškas darbas ir kokios daugybės darbininkų reikėjo akmenims iškirsti, atgabenti ir sumūryti.

Pirmieji įtvirtinimai Mikėnuose buvo pastatyti apie 1350-1330 pr. Kr., maždaug tuo pat metu kaip ir Tirinto siena. Abi sienų puses statydavo iš didelių kalkakmenio luitų, tarpus užkišdami mažesniais akmenimis, o ertmę tarp dviejų sienos pusių užpildavo žemėmis ir akmenimis. Akmenis dėdavo kaip patogiau: sienas mūrydavo ne eilėmis, nors didesnius akmenis dažniausiai palikdavo kampams.

Tokiu pat stiliumi buvo statoma ir antrame etape, tačiau plyšius tarp akmenų užkrėsdavo moliu. Pradėta naudoti didesnius, dažnai iki 1 m ilgio akmenis, aptašytus akmeniniais kūjeliais. Sienos buvo ilginamos, kad apjuostų ir apsaugotų didesnį plotą, be to, buvo statomi didžiuliai vartai su daugiau kaip 20 t sveriančiomis sąramos ir staktos akmenimis. Tuo laikotarpiu už vakarinių Mikėnų sienų atsirado kapų. Tirinto sienos buvo pailgintos, kad apjuostų visą viršutinės tvirtovės uolą.

Paskutiniame Mikėnų statybos etape dar pailgintomis sienomis apjuostas ir šiaurrytinis tvirtovės kyšulys. Tuo metu Tirinte jau stovėjo nedegtų plytų įtvirtinimai, juosiantys didesniąją, žemutinę tvirtovės uolos dalį; jie buvo pakeisti akmeniniu statiniu apytikriai tuo pat metu, kai Mikėnai pasistatė šiaurrytinį sienos išplėtimą, t. y. apie 1250 pr. Kr. Dabar statybiniai luitai jau didesni, kai kurie iki 4 m ilgio, ir sienos masyvesnės: vidutiniškai 8 m pločio Mikėnuose ir iki 17 m pločio Tirinte, kur sienose buvo įrengti dengti koridoriai. Statybos pabaigoje tie įtvirtinimai tapo įspūdingais masyvių akmenų statiniais.

Įtvirtinimų statyba

Akmenų skaldyklos buvo maždaug už 1 km nuo tvirtovių, ten ir prasidėdavo statybos darbai. Didesniems, iki 100 t luitams, pavyzdžiui, skirtiems monumentaliems vartams, atkirsti iškasdavo griovelius ir pleištais bei svertais atskirdavo luitą nuo uolienos klodo. Mažesnius kalkakmenio luitus, sveriančius apie 21, vyrų grupės iškirsdavo iš uolienos kirtikliais. Rogėmis ir vežimais akmenis nugabendavo į statybos vietą, tada svertais, rampomis, virvėmis ir rankomis pakeldavo ir įstatydavo į vietą.

Rogės leisdavo sutaupyti laiko ir energijos: užtekdavo tik vieno ar dviejų vyrų valdyti jaučių kinkiniui su kroviniu. Jos taip pat puikiai tiko gabenti stambiems sąramų ir staktų akmenims, kurių svorio būtų neatlaikęs joks vežimas. Vežimai dažniau praversdavo mažiems kroviniams vežti, nes labiau tiko tai vietovei, ypač nelygiems keliams. Tvirtovės prieigose tikriausiai buvo įkinkoma daugiau jaučių, kad padėtų įveikti statų kelią aukštyn. Dirbdavo ir asilai, tačiau jie nešiodavo tik mažus akmenis ir molį.

Statybos aikštelėje buvo maža vietos, todėl buvo taikomi įvairūs luitų kilnojimo būdai. Didelius akmenis keldavo svertų sistema. Svertais pakėlę vieną luito galą, pakišdavo akmenį, pakėlę priešingą galą, vėl pakišdavo akmenį, ir taip luitas atsidurdavo ant pakylos. Šią procedūrą kartodavo tol, kol luitą pakeldavo į reikiamą aukštį ir galėdavo įstatyti į vietą. Mažesnius akmenis pakeldavo virvėmis, permestomis per atraminį rėmą arba medinį ožį. Tačiau didžiausiems luitams, sveriantiems apie 100 t, tikriausiai reikėjo rampų ir jaučių.

Šių sienų konstrukcija nebuvo paprasta. Tirinto aukštutinės tvirtovės pietinėje ir pietrytinėje sienose buvo įrengtos galerijos. Nors kai kurie mokslininkai įrodinėja, jog jos turėjo gynybinę paskirtį, tačiau nėra ambrazūrų, pro kurias gynėjai būtų galėję taikytis į apgulėjus, be to, galerijos yra ne pažeidžiamiausiose sienų vietose. Tie koridoriai veikiau vedė į uždaras patalpas, galbūt sandėlius. Tačiau ambrazūros atsirado paskutinėje, žemutinėje Tirinto sienoje, ir galbūt kaip tik tuo metu statinys gavo gynybinį vaidmenį.

Galerijų lubos statytos išsikišusių akmenų būdu: abiejose koridoriaus pusėse sienų akmenys kloti kiek iškišant į vidų, kol jie susidūrė viduryje. Šitaip be skiedinio mūrijant „arkas”, būtų reikėję statyti laikina atraminį rėmą. Rėmas būtų palaikęs luitus, kol jie būtų sutvirtinti prigrūdant į plyšius žemių ir mažų akmenų.

Dar viena galerijų paskirtis buvo priėjimas prie požeminių vandens šaltinių. Tirinte du koridoriai su išsikišusių akmenų lubomis eina po žemesniąja įtvirtinimo siena, o Mikėnuose lubų su išsikišusiais akmenimis konstrukcija pritaikyta Šiaurrytinio koridoriaus dalyje, vedančioje prie vandens šaltinio.

Minimali darbo jėga, reikalinga šiems įtvirtinimams statyti, buvo ganėtinai didelė: visai Tirinto žiedinei sienai pastatyti būtų reikėję mažiausiai 112 jaučių ir 50 žmonių. Tačiau prie šių skaičių tikriausiai reikia pridėti daugiau kaip vieną grupę darbininkų, kurie dirbo akmens skaldyklose, gabeno akmenis ir statė įvairias sienų dalis.

Nors statiniai apgriuvę, neatrodo, kad jie būtų buvę apiplėšti. Žalos padarė žemės drebėjimai, o Tirinte potvynis sugriovė žemutinio miesto plaušaplyčių sieną. Milžiniškas statybos užmojis iš tikro rodo, kad šie įtvirtinimai buvo pastatyti veikiau ne gynybos tikslu, bet kaip dalis puolamosios ar net malšinamosios programos, pagal kuria tie centrai demonstravo aplinkinėms teritorijoms savo galią. Ir jie tai darė sėkmingai, nes masyvūs Tirinto ir Mikėnų įtvirtinimai iki šiol dvelkia galybe.