VIENAS įspūdingiausių prieškolumbinės Pietų Amerikos paminklų, be abejo, yra Saksavamanas, šventykla – tvirtovė ant kalvos, iškilusios šalia buvusios inkų sostinės pietiniuose Peru Anduose. Pirmi europiečiai, ją pamatę 1533 m, palygino su paminklais, pastatytais Ispanijoje, kur “nei Segovijos tiltas, nei kiti Herkulio ar romėnų statiniai nėra tokie nuostabūs, kaip šis”, ir netgi pasiūlė Saksavamaną įtraukti į “statinių, vadinamų Septyniais pasaulio stebuklais”, sąrašą.

Ryškiausias Saksavamuno bruožas šiandien yra trys akmeninės atraminės sienos, juosiančios vieno pusę kalvos, ant kurios tvirtovė stovėjo, jos eina apie 400 m, vingiuodamos kokiais 50 kampų. Žemiausioji siena sumūryta iš puikiai suleistų megalitinių akmenų, taip stebinusių ispanus: „Kas, juos matęs, galėtų pasakyti, kad jie žmogaus rankomis pastatyti. Jie didžiuliai kaip kalnų ar uolų luitai”. Vienas tų luitų turėtų sverti apie 128 t, o kai kurie megalitai yra 5 m aukščio ir tokio pat pločio.

Ispanams tos sienos priminė tvirtovę; taip Sak-savamaną dažnai vadina ir mūsų laikų autoriai. Tačiau nėra įrodymų, kad jis kada nors tikrai buvo tvirtovė, išskyrus 1536 m. Kusko apsiaustį, kai inkai sukilo prieš įsibrovėlius ispanus. Vienas metraštininkas jį vadino „saulės namais”, o tai reikštų, kad Saksavamanas vaidino tam tikra religinį vaidmenį inkų Saulės kulte. Jo karinė paskirtis galbūt buvo simbolinė, o plati aikštė, arba esplanada, įrengta tarp pylimų ir priešais stūksančio didelio aptašytų uolienų gūbrio, vadinamo Rodaderu, galbūt buvo apeiginių kovų, kurios, pasak metraštininkų, vykdavusios žemai, miesto aikštėje, arena. Dabar šioje esplanadoje rengiamas inkų žiemos saulėgrįžos šventės šiuolaikinis vaidinimas, kasmet sutraukiantis tūkstančius turistų.

Be to, Saksava manas veikė kaip didžiulė saugykla: įvairios gėrybės buvo laikomos kvadratinio plano pastatėliuose, vadinamuose qolqa. juose buvo „šaunamųjų ginklų, lazdų, iečių, strėlių, kirvių, sunkių pamuštos medvilnės švarkų ir įvairių ginklų. Čia buvo ir drabužių kareiviams… taip pat audinių, daugybė alavo bei švino ir kitų metalų, daug sidabro ir šiek tiek aukso”.

Šventyklos – tvirtovės viršuje buvo du bokštai, vienas apskritas, kitas stačiakampis, jų pamatai atrasti XX a. 4 dešimtmetį (Garcilaso aprašė trečiu bokštu. tačiau jo pamatus dabar jau sunku išskirti). Už Rodadero kalvos yra teritorija, vadinama Sučuna; ten daug akvedukų, vandens rezervuarų. tunelių, terasų, vidaus kiemų, laiptų ir pastatų, taip pat didelis tvenkinys, kadaise tiekęs vandeni Kusko miestui.

Akmenų gabenimas

Ne tik XVI a. ispanai stebėjosi, bet ir Šiuolaikiniai mokslininkai suka galvas, „kaip tie akmenys buvo pristatomi į vietą… nes jie |inkai| neturėjo nei jaučių, nei vėžinių- beje, ir jaučiai nebūtų jų pa vilkę”. Kai kurie amžininkai tuos statinius laikė burtininkų darbu.

Tačiau atsakymas visai paprastas: gerai organizuoti inkų darbininkų būriai tempdavo akmenis virvėmis. Vienas metraštininkas pasakoja, jog akmenis storomis virvėmis „traukdavo iš tikro dideli žmonių būriai. Jie buvo gabenami ne lygiais keliais, bet gruoblėtais kaliui šlaitais, čia staigiai kylančiais, čia smengančiais, tempiami vien žmonių jėgomis”. Ispanai matė, kaip statant Kusko katedrą vietos darbininkai kilnodavo didžiulius akmenis vien „žmonių jėga ir ilgomis kojos storumo virvėmis iš vijoklinių augalų ir kanapių”. Kaip ir dauguma inkų technologijų, akmenų iškirtimas, gabenimas ir mūrijimas rėmėsi ne yatingais įrankiais, bet puikiais įgūdžiais, jėga ir organizuotumu.

Kji kas mano, kad Saksavamaną pastatydinęs Pučakutis, garsus XV a. inkų karalius ir tariamas imperinio Kusko architektas. „Jis (Pačakutis) įsakė surinkti iš provincijų dvidešimt tūkstančių vyru… iš jų keturi tūkstančiai skaldė ir tašė akmenis; šeši tūkstančiai juos vilko stambiomis virvėmis iš odos ir kanapių; kiti kasė griovius ir dėjo pamatus, dar kiti pjovė stulpus ir sijas medinėms konstrukcijoms…” Kiti autoriai teigia, jog Saksa-vamano statyba buvo tokio masto, kad truko 50 metų arba kad jis buvo statomas net iki ispanų įsiveržimo.

Akmenų suleidimo paslaptys Tačiau kaipgi inkai sugebėjo įstatyti akmenis į mūrą ir taip tiksliai juos suleisti? Labiausiai tikėtinos teorijos remiasi metraščių, archeologijos ir inkų akmens apdorojimo technologijų tyrimų duomenimis.

Pavyzdžiui, architektūros profesorius Jeanas Pierre’as Protzenas įrodė, kad inkų mūrininkai luitus apdorodavo akmens kūjais. Juos tašydavo tol, kol pasiekdavo reikiamą suleidimą. Akmenims pakelti į vietą supildavo žemių pylimus. Vis dėlto Protzenas pripažįsta, kad nors šis Hudas tinka mažesniems akmenims, nevisiškai paaiškina, kaip buvo sumūryti didieji luitai.

Architektas Vincentas Lee siūlo kitą paaiškinimą. Pastebėjęs seką, kuria Saksavamano akmenų luitai buvo įleidžiami į vietą, ir keistas išpjovas bei iškyšas, rastas kai kurių luitų apačioje, Lee sukūrė teoriją, pagrįstą būdu, kuriuo tradicinių medinių trobelių statytojai renčia rąstus naudodami įtaisą, panašų į braižytojo skriestuvą. Jis mano, kad inkai naudojo braižymą ir kopijavimą, ir teigia, jog inkų braižiklis, ar skriestuvas, buvo padarytas iš virvutės, medžio ir akmeninio svambalo svarelio. Jau iškirstą viršutinio akmens formą mūrininkai perkeldavo ant jau įstatyto apatinio akmens, vesdami viršutinį svambalo virvutės galą iš anksto ištašytu viršutinio akmens paviršiumi. Sucentravus svarelį jo skylės atžvilgiu, apatinis virvutės galas tiksliai nukopijuodavo viršutinio akmens profilį. Taip pažymėję formą, apatiniame akmenyje akmeniniais kūjeliais iškaldavo reikiamas įdubas.

Tačiau prieš šiuos darbus reikėdavo atgabenti akmenis į statybos vietą ir užkelti į pakylą virš statomos sienos. Lee aiškina, kad būdavo daroma taip: kalvos šlaito dalį už ir virš statomos sienos išlygindavo padarydami vietos pakylai, o sienai augant tą sienos užnugarį užpildavo žemėmis. Akmenis ant pakylos inkai užpildavo žemo nuolydžio rampomis.

Aptašę apatinį akmenį iki suleidimui tinkamos formos, viršutinį megalitą, pasak Lee, nuleisdavo į vietą panaudodami po juo sudėtą rąstų rietuvę: pakaitomis pakreipdami megalitą į vieną ir kitą puses (perkeldami jo svorį ant medžių rietuvės), mūrininkai iš po akmens ištraukdavo atraminius rąstus. Taip traukdami rąstą po rąsto, įsodindavo megalitą į vietą. Tačiau kadangi metraštininkai neaprašo tokio į skriestuvą panašaus prietaiso ir archeologai nerado panašių įrankių, Lee daro išvadą, kad jo teorija nėra visiškai pagrįsta. Ir Protzenas, ir Lee sutinka, jog galimi kiti aiškinimai.

Akmenų šaltiniai

Didieji akmenys, sudarantys zigzagines Saksavamano sienas, yra iš kalkakmenio luitų, atskeltų pačioje statybos vietoje ir daugelyje uolienų atodangų aplinkinėse kalvose. Kiti akmenys, pavyzdžiui, mažesnieji andezito luitai, naudoti Saksavamano bokštams ir gretimam Sučunos kvartalui statyti, atgabenti iš Rumikolkos, skaldyklos, esančios 35 km į pietryčius nuo Kusko. Po 1540 m. Kusko naujakuriams ispanams Saksavamanas buvo patogus akmenų karjeras, ir tik jo megalitinių akmenų dydis išgelbėjo sienas nuo visiško išardymo. „Ir norėdami išvengti išlaidų, vargo ir gaišaties, kurių pareikalavo iš indėnų akmenų apdorojimas”, – apgailestavo Garcilaso, ispanai lupo mažesnius akmenis savo namams ir bažnyčioms mieste kalvos papėdėje statyti. „Taip buvo sunaikinta tvirtovės didybė, ir paminklas, kurį vertėjo išsaugoti nuo tokio nusiaubimo, visuomet liūdins tuos, kurie susimąsto apie jo praeiti”.