Žemės centras

Pasakojama, kad kasmet  birželio 26-osios dienos vidurdienį Islandijos Skartaro kalno viršūnės šešėlis parodąs kelią į Žemės Centras. Užgesusio ugnikalnio Snefels Jokudlio krateryje esąs gilus kaminas, vedantis į milžinišką ertmę. Manoma, kad profesorius Otas Lidenbrokas ir jo sūnėnas Akselis buvo ten nusileidę 1863 metais.

Du vyriškiai išvydo gilią jūrą, apgaubtą rūko debesų. Debesys apšvietė ertmę šalta, balta šviesa. Smulkaus geltono smėlio pakrantė buvo nusėta kriauklėmis ir priešistorinių gyvūnų kaulais. Išilgai šiaurinio kranto augo didžiulių grybų miškai. Pietinėje pusėje kerojo asiūkliai ir paparčių medžiai, parudavę ir suvytę nematydami saulės šviesos.

Daugelis priešistorinių gyvūnų dar išlikę Žemės Centre. Profesorius Lidenbrokas pastebėjo jūroje besikaunančius pleziozaurus ir ichtiozaurus, o miškuose ganėsi mastodontų bandos. Jie sutiko net milžinišką į žmogų panašų padarą.

Profesorius Lidenbrokas pasistatė plaustą iš suakmenėjusių medžių ir plaukė pro geizerius, vandens sroves ir verdančio vandens plotus. Jis brovėsi pro elektros audras ir nuožmų vėją. Galop išsprogdino tunelį pietinėje ertmės pusėje ir atsidūrė veikiančio ugnikalnio viduje, iš kurio plaustas su keliautojais buvo išsviestas į Žemės paviršių.

Jaunystės šaltinis

Daugybė žmonių veltui ieškojo amžinos jaunystės paslapties. Vienas toks ieškotojas buvo Chuanas Ponsė de Leonas, plaukęs drauge su Kristupu Kolumbu į antrąją kelionę ieškoti Vakaru Indijos. Ponsė de Leonas tapo Puerto Riko valdytoju. Ten būdamas jis ir išgirdo apie stebuklingąjį šaltini, esantį Biminio saloje. Pasak vietinių žmonių, tas, kas išsimaudydavo šaltinyje, išgydavo nuo bet kokios ligos ir vėl tapdavo jaunas ir stiprus.
Ponsė de Leonas buvo pagyvenęs žmogus, jį kamavo tropinė karštinė. Jis taip troško surasti Jaunystės šaltinį, kad leidosi į naują kelionę ieškoti tos stebuklingos salos.

1513 metu balandį, Gėlių šventės, ispanų vadinamos Paskua Florida, dieną, Ponsė de Leonas atrado naują žemę ir pavadino ją Florida. Jis ištyrinėjo šią naują žemę, tačiau čia Jaunystės šaltinis netryško. Stebuklingojo šaltinio jis ieškojo visose aplinkinėse salose, tačiau ir ten jo nerado.

Žmonės vis dar ieško Jaunystės šaltinio, o Biminio sala, atrodo, yra ten, kur ji visada buvo – už horizonto.

Tolimosios šiaurės šalis

Senovės graikai tikėjo, kad Žemė yra plokščia ir apvali, o jų šalis yra Žemės viduryje. Centras buvęs arba dievų buveinė Olimpo kalnas, arba Delfai, garsėję orakulu. Apvalų Žemės diską į dvi lygias dalis dalijo jūra.

Šiaurinėje žemės pusėje gyveno laimingų žmonių gentys – tolimos šiaurės gyventojai. Jų žemė buvo beveik nepasiekiama nei sausuma, nei jūra, todėl niekas negalėjo jų užpulti. Ten nebuvo ir ligų, todėl visi tos šalies gyventojai sulaukdavo mažiausiai tūkstančio metų.

Pakliūti į tą šalį buvo galima tik vasarą, kai ten pusę metų nuolat švietė saulė. Žiema, kai saulė visai nepasirodydavo, tęsėsi irgi pusę metų. Tolimosios šiaurės gyventojai žiemą miegodavo patogiuose urvuose. Iš jų išlįsdavo, kai vėl imdavo šviesti saulė.