Timbuktu plaušamolio mečetės

Visi jo namai dabar pakeisti į pirkias, pastatytas iš kreidos ir apdengtas [palmių] lapais.Tačiau čia stovi ir didinga šventykla, kurios sienos iš akmens ir kalkių. – LEO AFRICANUS, 1600

 

Šis, žinoma, netikslus Timbuktu, dabartinės Malio valstybės (Vakarų Afrikoje) miesto, aprašymas buvo pirmasis Europoje. Jo autorius – Leo Afrikietis, Ispanijos mauras ir atsivertėlis į krikščionybę, kurio kelionių pasakojimas 1600 m. buvo išverstas į anglų kalbą. Nuo tada Timbuktu tapo metafora, liaudies vaizduotėje reiškiančia kažką tolimo, egzotiško ir paslaptingo.

Įkurtas antro tūkstantm. pradžioje, kaip kupranugarių vilkstinių galinė stotis, prekybos dėka miestas suklestėjo ir išgarsėjo musulmonų pasaulyje – islamo mokslo centras, universitetinis miestas, traukęs mokslininkus iš įvairių kraštų. Mokymo židiniai buvo mečetės, matomi Timboktu – kuris yra vienas puikiausių plaušamolio architektūros Afrikoje, jeigu ne pasaulyje, pavyzdžių – gerovės ir musulmonų tapatumo simboliai.

Neaišku, kada buvo įkurtos trys pagrindinės mečetės: nėra tikslių istorinių duomenų ir nedaryti archeologiniai tyrimai. Be to, nuo ano meto mečetės buvo ne kartą perstatytos, nes margoje Timboktu istorijoje keitėsi miesto valdžia, tikinčiųjų bendruomenių dydis ir religiniai reikalavimai. Svarbiausia ir seniausia yra Džinguereberio mečetė, gal įsteigta XIII a. Antra pagal reikšmę yra Sankore, buvusi pagrindiniu musulmonų mokymo centru, įkurta kažkada 1325-1433 m., mandų tautos, arba Malio, valdymo laikotarpiu. Trečia mečetė, Sidi Jahja, irgi svarbi. Ji įkurta apie 1440 m ., tačiau 1938 m. prancūzai ją perstatė iš “akmenų” (kieto molio, vadinamo “Timboktu akmenimis”), todėl iš tikrųjų ji negali būti priskirta “plaušamolio mečetėms”.

Ateities vaizdas

Pastaruoju metu buvo pripažinta Timboktu molinių mečečių reikšmė, o miestas įtrauktas į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Ne mažiau svarbu, kad mečetės iki šiol naudojamos pagal jų paskirtį: kaip islamo maldos ir mokymo vietos. Jos vis dar atlieka vietinių centrų, palaikančių bendruomenės tapatumo ir pasididžiavimo jausmus, vaidmenį, tebėra tvarkomos ir prižiūrimos. Taip remontuojant ir perstatinėjant tęsiasi šimtmečius trunkanti Timboktu šventyklų evoliucija.