Trojos karas

Trojos karo legenda prasideda pasakojimu apie trijų gražių moterų – Dzeuso žmonos Heros ir jų dukterų Afroditės ir Atėnės  – varžybas. Jos užsidegė pavydu per mirtingojo karaliaus Pelėjo ir jo naujosios žmonos, jūrų nimfos Tetidės, vestuvių puotą. Nesantaikos deivė Eridė parideno ant puotaujančiųjų stalo aukso obuolį su užrašu “gražiausiajai”.

Į obuolį, o kartu į gražiausios titulą pretendavo visos trys deivės – Hera, Afroditė ir Atėnė. Klastūnė Eridė pakišo mintį, kad Dzeusas nuspręstų, kuri jos šeimos moteris labiausiai to nusipelno. Dzeusas išmintingai atsisakė ir šią sunkią užduotį perdavė Trojos karaliaus Priamo sūnui Pariui.

Norėdama įtikinti Parį atiduoti obuolį jai, Hera žadėjo jam neįsivaizduojamą valdžią. Atėnė žadėjo istorinę šlovę mūšio lauke. Afroditė – gražiausios pasaulyje moters meilę. Atsisakęs politinės valdžios ir karinės šlovės vilionių, Paris įteikė aukso obuolį Afroditei, ir toks sprendimas amžinai liko žmonių atmintyje kaip “Pario sprendimas”.

Trojos arklys

Veidas, dėl kurio buvo surengtas tūkstančio laivų žygis

Tuo metu gražiausia pasaulio moteris buvo Elena, Dzeuso ir Ledos duktė. Nelaimei, ji jau buvo ištekėjusi už Spartos karaliaus Menelajo. Ir, kad blogiausia, bijodamas, kad ši santuoka su vienu iš jos gerbėjų sukels aršią kovą tarp kitų, mirtingasis Elenos patėvis Tindarėjas išgavo iš visų kitų graikų valdovų ir karių priesaiką ginti Elenos ir Menelajo santuoką.

Grįžęs į Troją, Paris pasistengė, kad būtų pasiųstas į Spartą kaip Trojos atstovas. Jam atvykus Afroditė, panaudojusi savo galias, privertė Eleną įsimylėti Parį. Tuomet abu įsimylėjėliai pabėgo į Troją, pasigrobę didesnę dalį Menelajo turto. Taip graikams buvo duota dingstis surengti “tūkstančio laivų” žygį į Troją. Menelajo žmonai ir turtui susigrąžinti. Šis žygis virto dešimties metų karu.

Trojos karas. Legenda ar istorija?

Pasak Homero “Iliados”, Trojos karas prasidėjo maždaug 750 m. pr. kr. Paskesniųjų laikų graikų istorikai, ypač Herodotas ir Tukididas, lengvai pripažino Homero pasakojimą ir tikėjo, kad Troja buvo tikras miestas, stovėjęs, kaip rašoma “Iliadoje”, netoli Helespono (sąsiaurio, dabar vadinamo Dardanelais), ir kad trojiečių karas su graikais, vadovaujamais Mikėnų valdovo Agamemnono, yra istorinis faktas.

Šiuolaikiniai rašytojai ir mokslininkai linkę tuo abejoti: šiaip ar taip, nėra istorinių duomenų, kurie patvirtintų Homero pasakojimą ar bent jau  Trojos buvimą. Vis dėlto bendra “Iliados” tema – ilgai trukęs jungtinių graikų pajėgų karo žygis į Vakarų Aziją (pasak Herodoto, vykęs apie 1250 m. pr. Kr.), galbūt dėl vergų ar gamtos turtų, – yra visiškai tikėtina.

Trojos arklys

Homeras daug kartų užsimena apie puikias Trojos žirgų savybes. Archeologiniai radiniai – daugybė arklių kaulų ir su arkliais susijusių geležies dirbinių – atitinka, nors taip pat nevisiškai įtikinamai, Homero Trojos aprašymą. Dėl Trojos žirgų, tai daugumai žmonių geriausiai žinomas vadinamasis Trojos arklys. Graikai pastatė didžiulį medinį arklį ir paliko jį, tariamai kaip dovaną Atėnei, prie Trojos vartų. Paskui graikų kariuomenė pasitraukė, tarsi būtų susitaikiusi su Elenos praradimu. Manydami tapę nugalėtojais, trojiečiai įvilko tą didžiulį simbolį į miestą. Sutemus graikų kareivių būrys, tūnojęs arklio pilve, išlipo ant žemės ir, užpuolęs sargybą, atidarė miesto vartus savo draugams, laukiantiems už sienos. Neasirengę tokiam puolimui, Trojos vyrai buvo greitai išžudyti, o moterys pagrobtos ir išvežtos į Graikiją kaip vergės arba sugulovės. Elena buvo grąžinta savo vyrui.

Visų nuostabai, galimas dalykas, kad Homero aprašytas Trojos arklys turėjo istorinį pagrindą. Artimuosiuose Rytuose esama maždaug XIII a. pr. Kr. arklio formos taranų, naudotų miesto gynybos įtvirtinimams pralaužti, aprašymų ir piešinių. Istorikas Michaelas Woodas mano, kad “Iliadoje” aprašytas Trojos arklys galėjo būti vaizduotės pakeisto prisiminimo apie tokią apgulties mašiną padarinys.

Troja. Tikrovė ar mitas?

Neįmanoma tiksliai nustatyti, ar Trojos karas buvo legenda, ar istorija, ar ir viena, ir kita. Atrodo aišku, kad “Iliadoje” yra nemažai tikslių bronzos amžiaus geografijos, politikos ir materialiosios kultūros aprašymų, ir pasakojimo potekstėje glūdi tiesos klodas. Tačiau svarstant, ar galima patikrinti Trojos legendos detales, reikėtų pacituoti įspėjimą Amerikos filologo klasiko Jeremy B. Rutterio išvadą: “Tikėjimą ar netikėjimą Trojos karo istoriškumu galų gale nulemia tavo pasikliovimas, kad ir kurį požiūrį pripažinsi”.