Velnias pakankamai Įžymi būtybė. Apie jį rašė, juo domėjosi labai garsūs žmonės: Dantė, Miltonas, Gėtė, Viljamas Bleikas, Tomas Manas. Deja, nepaisant pastangų, velnio kilmė kol kas nenustatyta. Neaišku ir tai, ar kada nors juo atsikratysime. Nesunku pastebėti, kad nei kasdieninėje kalboje velnias minimas dažniau už Dievą. Žodžiai “velniškas”, “pragariškas” pasakomi daug dažniau nei “dangiškas”, “angeliškas” ar “dieviškas”.

Velnias yra bekūnė protinga būtybė, kurią valdo absoliutus troškimas daryti bloga. Toks velnio apibūdinimas beveik apima įvairiose religijose, liaudies tikėjime bei filosofinėse doktrinose paplitusį jo vaizdinį.

Velnias – svarbus veikėjas ne tik pasaulio pradžioje, bet ir jo pabaigoje. Žydų apokaliptinėje literatūroje vaizduojama mįslinga ir baisi figūra, kuri pasirodys paskutinėmis pasaulio egzistavimo dienomis ir bandys sunaikinti Dievui ištikimą žmonijos dalį. Privis daugybė melagingų pranašų, kurie tarnaus velniui. Pasirodys įvairūs ženklai, blogis galutinai įsivyraus Žemėje, krikščionys bus persekiojami, valdžia žemėje atiteks šėtonui. Tik po to bus galutinė Dievo pergalė Jau ankstyvieji krikščionių rašytojai (Irenicjus, Origenas) siejo, netgi tapatino Antikristą su velniu. Juo vis iš naujo susidomima karu, stichinių nelaimių, maro metu. Daugelis valdovų, tironų, net kai kurie popiežiai buvo tapatinami su Bestija. 16 a. reformatoriai buvo įsitikinę, kad antikristo būstinė – Roma. Šiandien ir katalikai, ir protestantai antikristą retai teprisimena. Tačiau jis labai gyvybingas sektų ideologijose ir okultinėje literatūroje.

Gana problemiįkas yra ir velnio apsėdimas. Apie jį kalbama evangelijose, jį mini Bažnyčios Tėvai. Visi sutaria, kad velnias gali apsėsti kūną. Tačiau tiesioginį poveikį sielai gali daryti tik Dievas. Demonai tegali atakuoti sielą. Vertas dėmesio 17 a. jėzuito Pierre de Berulle pas tebėjimas, kad po Įsikūnijimo apsėdimai pasidarė dažnesni. Kodėl? Mat sukilo Šėtono ambicijos ir jis ėmė mėgdžioti Dievą Kadangi Dievas įsikūnijo žmoguje, tai ir Šėtonas nori susijungti žmogumi (vadinamoji hipostacinė misija). Kol kas jam tai nepavyksta, bet kiekvienas apsėdimas tarsi naujas bandymas.

Niekada nebuvo sutariama dėl tikslaus velnių skaičiaus. “Balono Talmudas” tvirtina, kad kiekvienas žmogus turi po tūkstantį dvasių iš dėžinės ir kairės, tad susidarytų gana imponuojantis skaičius. Apsireiškime Jonui aptikome miglotą aliuziją, jog maištą prieš Dievą sukėlė trečdalis angelų. Deja, nežinome, kiek iš viso jų buvo. 86 a. vienas vyskupas pareiškė, kad -iš viso yra 133 300 668 velniai. Kitas, išgąsdintas tokio skaičiaus, teigė, kad jų, šiek tiek mažiau – 44 (milijonai. 17 a. kai kurie liberalesni mąstytojai tikino, batonas tėra vardas ir kad egzistuoja tik vienas velnias. Jokių oficialių pareiškimų šiuo klausimu nėra..

Žinome, kad velnio reikšmė Europos kultūrai ypatinga dėl šių priežasčių: racionalizmo, švietimo, mokslo atradimų. Tačiau toks požiūris gana paviršutiniškas. Visi minėti veiksmai daugiau tinka Dievo, negu velnio “destrukcijai’ juk velniai (kaip ir angelai) tėra savarankiškos būtybės. Jų galios daug didesnės už mūsų, tačiau linkę abejoti ir tuo panašūs į mus. Logiškai mąstant, abejoti Dievu daug racionaliau, negu abejoti angelais ar velniais. Tačiau mūsų visuomenėje tikėjimas velniu laikomas prietaru ir obskurantizmu, o tikėjimo pievų reputacija nepalyginamai aukštesnė. Tad galime padaryti šias išvadas:

1.    Velnias egzistuoja, bet dėl nesuprantamų priežasčių nori linus suklaidinti ir įtikinti; kad jo nėra.

2.    Ateizmas turėjo įtakos ir.Bažnyčios mokymui. Negalėdama  atsisakyti Dievo, ji tik puse lūpų užsimena apie angelus ir velnius. Netiesiogiai pripažįstamas velnio mitologiškumas.

3.    Žmonijos nuotaikos tampa vis optimistiškesnės: galima įveikti bet kokį blogį, galima sukurti brolišką, laimingą ir ramų pasaulį. Jeigu ši hipotezė teisinga, tai aišku, jog velnias teisingai daro, klaidindamas mus, kad jo nėra.