Halikarnaso mauzoliejus Turkijos pietrytiniame pajūryje buvo pastatytas Mausolo, Karijos valdovo, palaikams saugoti. Didingą antkapinį paminklą po jo mirties 353 pr. Kr. užbaigė tikriausiai žmona Artemisija. Tai iš tikro monumentalus statinys, dydžiu ir didingumu pranokstantis bet kurį to meto antkapį: jis buvo 45 m aukščio ir daugiau kaip 1216 kv. metrų ploto. Nors mauzoliejaus beveik neišliko, daugelis šio statinio detalių žinomos iš istorinių ir archeologinių kasinėjimų.
Mauzoliejus buvo beveik stačiakampio plano, rytinis ir vakarinis šonai kiek ilgesni už pietinį ir šiaurinį. Jis stovėjo ant didžiulės (38×32) pakylos, virš kurios visas statinio sienas juosė jonėninė kolonada. Paminklą dengė 24 pakopų piramidinis stogas. Mauzoliejus buvo pastatytas iš žalio vulkaninio akmens, padengtas melsvo kalkakmenio ir balto marmuro plytelėmis. Nutekamųjų vamzdžių ir požeminių galerijų tinklas užtikrino gerą statinio priežiūrą. Šio nuostabaus paminklo didingumo įspūdį stiprino jo teritoriją juosianti siena su monumentaliais vartais rytų pusėje.
Žinoma, kad mauzoliejų dailino penki iš geriausių graikų skulptorių: Skopas, Briaksidas, Leocharas, Timotėjas ir Praksitelis. Keturi puošė statinio sienas, kiekvienas po vieną, o penktasis kūrė didžiulį keturkinkį vežimą laiptuotos piramidės viršūnei. Per visus fasadus ėjo du ištisiniai skulptūriniai frizai: viename pavaizduotas lapitų ir kentaurų mūšis, kitame – kova tarp amazonių ir graikų. Pavienės figūros ir liūtai, natūralaus dydžio ir dar didesnės, stovėjo ant melsvo kalkakmenio pagrindo.
Nežinia, kada šis paminklas sugriuvo (galbūt per žemės drebėjimą); yra net manančių, kad jis niekad nebuvo užbaigtas. Žinios apie mauzoliejų apie mauzoliejų išblėso XV a., kai joanitų (Maltos) ordino riteriai, jį suardę, iš marmuro gaminosi kalkių skiedinį, o statybinius akmenis panaudojo savajai Bodrumo tvirtovei tvirtinti. Be to, 1522 m. apatiniame mauzoliejaus aukšte jie aptiko laidojimo patalpą; deja, netrukus ten buvusios brangenybės buvo išplėstos ir mažai kas ten tebuvo aprašyta.
Mauzoliejaus statyba
Pasas Plinijaus Vyresniojo, bendras mauzoliejaus aukštis buvo 45 m, du trečdalius jo sudarė kolonada. Apskaičiuota, kad piramidinis stogas buvo 6,8 m aukščio, o vežimo grupė, sprendžiant pagal tai, kas liko, turėjo būti 6m – maždaug dukart didesnė negu normalaus ūgio. Tuomet pakylai lieka 20,2 m.
Viena pakylai reikėjo apie 24 563 kūbinių metrų statybinių akmenų – surasti, suskaldyti, atgabenti ir sumūryti. Tik vidaus apdailai naudota žalioji lava buvo vietinė; nustatyta, kad kiti akmenys buvo atgabenti iš kitur. Amazonių frizui marmuras atkeliavo iš Koso salos, vežimo frizui gal buvo panaudotas frigų marmuras iš Afjono srities. Surinkti medžiagas iš tolimų vietovių tikriausiai padėjo tai, kad Mausolas buvo žymus to regiono politikas.
XIX a. ir XX a. septintame ir aštuntame dešimtmetyje atliktų kasinėjimų dėka atkurtas mauzoliejaus žemės lygio planas leidžia bent kiek įsivaizduoti, kaip jis buvo pastatytas. Pasirodo, mauzoliejus statytas buvusio nekropolio vietoje, todėl reikėjo išlyginti žemę, iškirsti ir užpildyti koridorius bei laidojimo kambarius, kad būtų tvirta atrama. Pamatai ir pakyla buvo sumūryti iš beveik metrinių vietinės lavos blokų. Norint sumūryti ir sutvirtinti sienas, blokai buvo sukabinami metaliniais virbais ir, turbūt dėl didesnio atsparumo, skirtingų eilių blokai buvo jungiami metaliniais kaiščiais. Taip pat gerai buvo suplanuotos kolonada ir piramidė: kolonos ėjo 3 m tarpais, taigi iš viso buvo 36. Jas perdengiančio architravo blokai irgi buvo sujungti metalinėmis sankabomis.
Kodėl gi toks sudėtingas paminklas buvo pastatytas kaip tik šiam Karijos valdovui? Atsakymą gali duoti politikai. Mausolas siekė įkurti Karijos imperiją suvienydamas graikų ir ne graikų tautas. Antkapiniame paminkle tą jo vienybės troškimą simbolizuoja graikų, likų ir egiptiečių architektūros ypatumų darna. Viena iš mauzoliejaus naujovių buvo bandymas naujoviškai sujungti architektūrą ir skulptūrą sukuriant meninę pusiausvyrą, kuri pasikartojo daugelyje paskesnių architektūros ansamblių. Be to, šis paminklas suteikė Mausolui tam tikrą nemirtingumą: juo buvo sekama kuriant mažesnius helenistinius ir romėniškus paminklus, iš jo kilo žodis “mauzoliejus”, po šiai dienai taikomas bet kuriam didingam antkapiniam paminklui.