Vienas iš septynių – pasaulio stebuklų, apie kurį galbūt mažiausiai žinoma, yra Rodo kolosas. Neliko jį mačiusių žmonių pasakojimų, kaip jis atrodė, kai dar stovėjo, ir berods kitaip, negu daugelio kitų klasikinių skulptūrų, nebuvo padaryta jo kopijų. Nežinoma net tiksli jo buvimo vieta. Ar jis iš tikro stovėjo ties uosto vartais? Žinoma, buvo įprasta ant pakylų ties įplaukomis į uostus statyti dideles statulas norint priblokšti svetimšalius jūrininkus, tačiau kiti ginčijo, kad Kolosas buvęs ne prie pat vandens, bet Raitelių gatvės pradžioje, kur dabar stovi sena turkų mokykla. Vis dėlto  senovės rašytojo Filono Bizantiečio dėka žinome, kaip Rodo kolosas buvo sukurtas. Ir iš tikrųjų dėl didaus technologinio laimėjimo – didžiulės (33 m aukščio) bronzinės figūros, kurios  net pirštai buvo didesni už daugelį to meto statulų, nuliejimo – jis buvo pripažintas vienu iš Septynių pasaulio stebuklų.

Iš esmės Kolosas buvo padėkos auka Saulės dievui Helijui, Rodo globėjui, už miesto išvadavimą iš Sirijos valdovo Demetrijo Poliorketo apsiausties 305 pr. Kr. Jo pravardė reiškė “apsiaučiantysis miestus”, tačiau Rodas pasirodė esąs lygiavertis priešininkas. Pasitraukdamas nuo salos, Dometrijas paliko apgulos mašinas, kurias rodiečiai nedelsdami pardavė, o gautas lėšas panaudojo Koloso statybai.

Pastatyti Kolosą buvo pavesta garsiam skulptoriui Charui. Manoma, kad jis sukūrė jaunuolio figūrą su galva, papuošta liepsnos liežuvių aureole ir palaidais garbanotais plaukais, tarsi plaikstomais vėjo. Tai buvo Saulės dievui būdingi bruožai, ir galbūt Koloso veidas buvo tikroviškas, beveik angeliškas, pravertomis lūpomis, kaip ant išlikusių to laikotarpio monetų vaizduojamas Helijas. Milžiniška statula, spindinti saulėje ir iškilusi virš miesto pastatų, be abejonės, stebino tiek rodiečius, tiek svetimšalius.

Koloso statyba

Dėl Koloso dydžio buvo neįmanoma atskirai nulieti galūnių ir liemens, o paskui juos sujungti. Filonas sako, kad Charas vis dėl to figūrą liejo vietoje,  tačiau dalimis.  Darbas buvo pradėtas 294 pr. Kr. nuo pėdų: jos buvo nulietos ir pastatytos į vietą ant marmurinio pagrindo. Tuomet prie pėdų, kruopščiai padarius atitinkamas liejimo formas, buvo išlieta apatinė blauzdų dalis. Taip pamažu Kolosas augo. Figūra buvo tuščiavidurė, viduje sutvirtinta gulsčiais geležiniais spyriais ir prikrauta akmens luitų.

Darbui prie Koloso einant į viršų, buvo nuolatos aukštinamas žemės kauburys, sudarantis aikštelę, ant kurios stovėdami meistrai galėjo formuoti ir lieti dar vieną figūros dalį. Viso šio proceso keblumas tai, kad Charas nematė, kaip statula atrodo, kol nebuvo nulieta ir pritvirtinta paskutinė dalis, – tik tada, nukasus kauburį, atsiskleidė visas Koloso grožis.

Statulai padirbti būtų nepakakę visų salos bronzos ir alavo atsargų, bet Rodas buvo vienas pagrindinių prekybos centrų, tad papildomai buvo galima atgabenti jūra. Tai, jog nuolat reikėjo gauti reikiamą bronzos kiekį, gal buvo viena priežasčių, kodėl Kolosas kilo tik po 2-2,5 m per metus. Kita priežastis buvo laikas, sugaištamas bronzai išlydyti ir išlieti į formas, žemių pakylai konstruoti bei kelti ir pačiam Kolosui statyti.

Kad tokia aukšta statula atlaikytų vėjus ir kitus gaivalus, ji turėjo būti kolonos formos. Rankos turėjo būti priglaustos prie šonų arba iškeltos tiesiai aukštyn, nes dėl jų svorio ir dydžio jokia kita padėtis nebūtų buvusi tvirta. Taip pat reikia atmesti mintį, kad Kolosas stovėjo apžergęs uosto vartus: tuo atveju atstumas tarp statulos pėdų turėjo būti 120 m., o tai paprasčiausiai yra XV a. keliautojo vaizduotės vaisius. Paradoksalu, turint omeny jo pavadinimą, kad Rodo kolosas stovėjo tik kiek daugiau negu 50 metų: buvo baigtas statyti 282 pr. Kr., o 226 pr,. Kr. per žemės drebėjimą nuvirto. Patys griuvėsiai tapo įdomybe, traukiančia keliautojus, tačiau VII a. juos išsigabeno kažkoks sirų pirklys.