Apie 437 pr. Kr. Feidijas, dėl politinių priežasčių ištremtas iš Atėnų, atkeliavo į Olimpiją, kur Dzeuso šventyklos tarybos kvietimu pradėjo kurti statulą, turėjusią tapti dar vienu iš Septynių senovės pasaulio stebuklų: Olimpijos Dzeusą. Jis jau buvo sukūręs chrizoelefantininę Atėnės statulą Akropolyje. Į Olimpiją atvyko jau kaip žymiausias to meto graikų skulptorius.
Feidijo užduotis Olimpijoje buvo suprojektuoti ir pagaminti Dzeuso atvaizdą, kuris turėjo stovėti 466 – 456 pr. Kr. pastatytoje dorėninėje šventykloje, pašvęstoje Dzeusui. Rezultatas buvo nuostabus: jis sukūrė 13 m aukščio figūrą iš dramblio kaulo ir aukso, stovinčią ant 1 m aukščio marmurinio pjedestalo. Šis kūrinys visiškai užpildė vakarinį šventyklos galą, o tai buvo sunkiai įvykdomas uždavinys turint omeny medžiagų rūšis ir patalpos dydį. Statulą matyti galėjai tik iš tolo, nes išpieštos širmos, supančios pjedestalą, neleido jo apžiūrėti iš arčiau.
Feidijas pavaizdavo Dzeusą sėdintį soste, taip padidindamas jo ūgį esamoje erdvėje: stačias Dzeusas būtų buvęs daugiau kaip 18 m aukščio. Dešinėje rankoje jis laikė sparnuotą deivės Nikės figūrėlę, simbolizuojančią pergalę olimpinėse žaidynėse, o kairėje – metalo inkrustacija papuoštą skeptrą, reiškiantį jo, kaip dievų valdovo valdovo, valdžią. Ant skeptro tupėjo erelis, Dzeuso simbolis. Dzeuso kūnas buvo ištisai padengtas dramblio kaulu, o drabužis ir sandalai nukalti iš aukso. Drabužyje buvo išraižyti lelijos ir gyvūnai, o galva papuošta auksinių alyvų vainiku. Didinga dzeuso figūra sėdėjo nepaprastai gražiame soste, kuris pats buvo nuostabus meno kūrinys, išpuoštas mitologinių būtybių raižiniais bei mitologinėmis scenomis ir inkrustuotas auksu ir brangakmeniais. Dzeuso pėdos rėmėsi į didelį suolelį kojoms; priešais jį buvo įtaisyta juodu marmuru išklota įduba, į kurią sutekėdavo aliejus, liejamas ant statulos, kad nesutrūkinėtų dramblio kaulas.
Nors iki mūsų laikų neišliko neabejotinų Feidijo darbų, aiškų, jog jis galėjo sukurti puikią, didesnę negu natūralaus dydžio skulptūrą, ir buvo prityręs dramblio kaulo meistras. Tačiau iki Atėnės Partenonui niekada nei jis, nei, tiesą sakant, niekas kitas, nebuvo daręs tokio masto skulptūrų su dramblio kaulu. Tai buvo sudėtinga technika, reikalaujanti ne tik dramblio kaulo, bet ir metalo bei medžio apdirbimo įgūdžių.
Olimpijos Dzeuso ruošinys
Iš apytikriai 780 kūbiniu metrų vietinės medienos buvo pagamintas paminklo ruošinys, prie kurio pritvirtinta dramblio kaulo apdaila. Ruošinys turėjo būti beveik statulos aukščio, sudarytas iš dalių, kurios vėliau buvo surenkamos šventykloje: nebūtų buvę įmanoma įkelti į šventyklą ištisos statulos. Medžiui buvo suteiktas tik apytikris pavidalas, o figūros raumenynas kruopščiai suformuotas iš dramblio kaulo ir metalo. Užbaigtas kūrinys buvo toks puikus ir taip stebino amžininkus, kad jį aprašė daugelis istorikų, tarp jų Strabonas, Ciceronas, Kalimachas, Pausanijas ir kt.
IV a. po Kr. pabaigoje krikščionys uždraudė visus pagoniškus kultus. Uždaryta Olimpijos šventovė, nutrūko olimpinės žaidynės. Tačiau Olimpijos Dzeusas nenustojo stebinęs, juolab kad buvo perkeltas į Konstantinopolį (Stambulą). Tačiau 462 m. didelis gaisras nuniokojo miestą ir sunaikino statulą. Kadangi nebuvo padaryta Olimpijos Dzeuso kopijų, viskas, ką žinome apie šią statulą, mus pasiekė per aprašymus senovės raštuose ir apytikrius atvaizdus ant monetų.