Artemidės šventykla pelnė vietą tap septynių pasaulio stebuklų dėl nuostabios architektūros ir įspūdingo didumo. Gerokai didesnė už Partenoną, ji buvo viena iš didžiausių graikų kada nors pastatytų šventyklų. Ši dabartinės Turkijos Jonijos jūros pakrantėje stovėjusi šventykla ir gretimas Efeso miestas turtėjo iš piligrimų, kuriuos traukė puiki šventovė, kulto židinys, paslaptingos deivės (“Efesiečių Dianos”), kuri, nors supanašėjusi su graikų Artemide, iš tikrūjų buvo senovės anatoliečių dievybė.

Artemidės šventykla buvo ne tik viena didžiausių graikų šventyklų, bet ir viena ankstyviausių, sukurtų grynai iš marmuro. Ji buvo pastatyta ankstesniųjų šventyklų vietoje apie 550 pr. Kr., finansiškai parėmus Krezui, pasakiškai turtingam kaimyninės Lidijos karaliui. Tačiau 356 pr. Kr. šį nuostabų statinį sudegino kažkoks piromanas, norėjęs įamžinti savo vardą. Per keletą dešimtmečių toje vietoje iškilo nauja šventykla, suprojektuota pagal senosios modelį. Atstatytoji šventykla stovėjo ir romėniškuoju laikotarpiu, kai romėnų rašytojas Plinijus žavėjosi jos didumu ir architektūra. Frontone buvo trys dideli langai;vidurinis buvo regimybės langas, pro kurią maldininkai nuo altoriaus galėjo matyti savo deivę Artemidę. Patas altorius buvo puikus atskiras pastatas su kolonadomis, stovintis priešais šventyklą.

Pirmoji šventykla buvo 55 m pločio ir 110 m ilgio viršutinio laiptelio lygyje. Iš trijų pusių ją supo dviguba kolonų eilė, o priekyje buvo ilgas portikas su kolonomis. IV a. po Kr. ją perstatant panaudota dalis ankstesniosios šventyklos pamatų ir antpamatinio statinio, bet dabar ji buvo kokiais 2 m pakelta, o platforma apjuosta laiptais. Fasado trisdešimt šešių kolonų bazės buvo papuoštos bareljefais (graikų šventyklos nebūdinga!) ir kiekviena kolona išraižyta 40-48 kaneliūromis. Virš kolonų šventyklą juosė karnyzas, o stogvamzdžiai buvo papuošti liūtų galvomis. Kadangi tarpai tarp atramų dažnai viršijo 6,5 m perdangoms buvo naudojamos net 8, 75 m ilgio akmeninės sijos, o tai statybininkams kėlė daug rūpesčių.

Gaila, kad mažai kas išliko iki šių laikų, išskyrus atkastą šventyklos pakylą ir vienišą restauruotą koloną.