Kabantieji Babilono sodai

Didingos Giraitės ir puošnūs fontanai, pakibę ant susipynusių arkų, kalnuoto Irano kraštovaizdžio stebuklai, perkelti į niūrią Mesopotamijos lygumą – kabantieji Babilono sodai buvo technikos virtuoziškumo ir romantiškos svajonės mišinys. Kitaip nei kiti senovės Septyni, jie buvo ne šlovės, bet meilės paminklas – prabangi dovana, pastatyta karaliaus, kad pradžiugintų tėvynės pasiilgusią žmoną. Žavi istorija, tačiau ar ji nėra tik iliuzija? Ar Nebukadnecaras ir Amijitis tikrai vaikštinėdavo šiais pavėsingais takais? Ar išties čia Aleksandras Didysis mirdamas beviltiškai mėgino malšinti karštinę?

Senoviniai aprašymai

Pirmas pasitikėjimo vertas istorikas, paminėjęs kabančiuosius sodus, buvo Berosas, rašęs maždaug 270 pr. Kr. Jis teigia, jog Nebukadnecaras (605 – 562 pr, Kr.) per 15 dienų pastatydino naujus rūmus su akmeniniais pamatais, arba terasomis, panašiomis į kalnų gamtovaizdį. Ant jų buvo prisodinta medžių, ir tai pasak Beroso, buvo kabantysis parkas, sukurtas norint suteikti malonumą karalienei.

Negalima sakyti, kad tai neįtikėtina. Šalių sąjungos senovėje dažnai, būdavo sutvirtinamos karališkąja santuoka, ir kabai tikėtina, kad Nebukadnecaras vedė Irano karalaitę. Vienuose paties Nebukadnecaro užrašuose, kuriuos Berosas, matyt, buvo skaitęs, aprašomi naujieji rūmai: jie buvo aukšti kaip kalnas, iš dalies pastatyti iš akmenų ir tariamai užbaigti per 15 dienų. Parkas neminimas, tačiau tais laikais rūmai paprastai turėdavo parką.

Vėliau graikai nupasakoja daug smulkiau. Vienas raštininkas teigia, kad sodai užėmę kvadratinį (12 m x 120 m) sklypą ir buvę 25 m aukščio, sulig miesto siena. Jie buvo terasiniai, kaip teatras, su įsiterpusiais mažais pastatėliais. Pagrindą sudarė daug atraminių 7 m pločio sienų, pastatytų kas 3 m, perdengtų akmens sijomis. Perdangos buvusios apklotos trimis atskirais sluoksniais: nendrių ir asfalto mišiniu, dviem eilėmis plytų ir galiausiai – švino lakštais. Ant jų buvęs supiltas dirvos sluoksnis, o vanduo augalams per paslėptus įrenginius būdavo paduodamas iš upės.

Kituose raštuose kalbama apie 20 atraminių sienų. Trečias rašytinis šaltinis sako, jog tas sodas stovėjęs ant skliautų iš plytų ir asfalto, o vanduo tiektais Archimedo sraigtais, įrengtais šalia laiptų. Dar kiti šaltiniai aiškina, kad atraminę konstrukciją sudariusios akmeninės kolonos, perdengtos mediniais rastais. Tai buvę datulių palmių kamienai, kurie, užuot puvę, palaikę viršuje esančių sodo medžių šaknis. Visą tą plotą drėkinęs sudėtingas fontanų ir kanalų tinklas.

Bet kurgi jie buvo?

Dėl prieštaringų aprašymų kai kas abejoja, ar tie sodai iš viso egzistavo. Tačiau nė viena iš minėtų architektūrinių ypatybių, išskyrus nepūvančius rąstus, neturėtų mūsų stebinti. Apsilankę graikai tikriausiai matė virš rūmų medžiais apaugusią pakilumą, todėl pagrįstai galime ieškoti jos liekanų tarp išlikusių griuvėsių. Deja, per tūkstantmečius Babilono rūmai buvo nuniokoti žmonių, labai norėjusių panaudoti puikiais degtas plytas savo statyboms. Iki šių dienų išliko tik rūmų pamatai.

Ankstyvieji tyrinėtojai ieškojo kabančiųjų sodų aukštuose Vasaros namuose. Jie apytikriai kvadratinio plano, kraštinės ilgis 180 m. Juose buvo įrengta dailių šulinių, tačiau nepakako vietos terasoms ir medžiams. Vieno archeologo nuomone, tie sodai buvę virš mūrinių skliautų, kuriuos jis rado Pietiniuose rūmuose; ir vėl rasta šulinių, tačiau skliautai yra administracines pastato dalies rūsys, galbūt kalėjimas.

Taigi klausimas lieka. Į jį atsakyti galėtų nauji kasinėjimai arba kokie nors dar neatrasti dokumentai iš Nebukadnecaro valdymo laikų. Iki to meto galime įsivaizduoti kabančiuosius Babilono sodus su skliautais ir fontanais arba be jų, kaip mums labiau patinka.