DIDYSIS Mohendžo Daro baseinas yra vienas nuostabiausių garsiosios Indo arba Harapos civilizacijos archeologinių paminklų. Šis sausringoje Sindho provincijos dykynėje stūksantis statinys yra unikalus 3 tūkstantm. pr. Kr. planavimo ir vandens įrenginių inžinerijos pavyzdys.
Indo civilizacija kadaise užėmė daugiau kaip 1 000 000 km2 plotą ir buvo didžiausia pasaulyje žalvario amžiaus civilizacija. Jos miestai klestėjo 2500-2000 pr. Kr. ir prekiavo su Mesopotamijos miestais vakaruose. Mohendžas Daras, arba „mirusiųjų kalva”, buvo didžiausias Indo miestas ir stovėjo pakankamai arti didžiosios upės, kad gautų naudos iš kasmetinių potvynių ir artimo vandens kelio, tačiau pakankamai toli, kad išvengtų potvynio keliamų pavojų.
Šiandien matomas Mohendžo Daras susideda iš dviejų skirtingo aukščio dalių: žemutinio miesto ir tvirtovės. Žemutinio miesto pagrindą sudaro gyvenamieji namai, stačiakampio gatvių tinklo dalijami į kvartalus. Monumentalūs statiniai, tarp jų Didysis baseinas, yra susigrupavę tvirtovės kalvoje, į vakarus nuo gyvenamųjų kvartalų.
Arti tvirtovės kalvos centro yra didelis molio plytų kompleksas. Pietiniame statinio šone pro dvi durų angas patenkama į siaurą prieškambarį, vedantį į stačiakampį kiemą su kolonada, kuriame buvo Didysis baseinas. Rytų pusėje prie kolonados glaudėsi aštuoni plytomis grįsti kambariai; kai kurie turėjo kanalizaciją. Šiaurės pusėje buvo dar vienas kiemas su kolonada. Viename komplekso kampe kylantys laiptai rodo, kad anuomet čia buvo viršutinis aukštas. Atrodo, šis įrenginys turėjo apeiginę ar ritualinę paskirtį.
Nepralaidus vandeniui Didysis baseinas buvo 12 x 7 m dydžio. Jį pripildyti buvo nelengva, nes vandenį reikėdavo traukti iš didelio šulinio, esančio viename rytinių kambarių,- išleisti vandenį buvo galima per kanalą su skliautine (išsikišusių plytų) perdanga, pakankamai aukšta žmogui praeiti. Turint omeny, kad šis 160 m’ talpos rezervuaras Įrengtas 12 m aukščio plytų pakyloje sausringos pusdykumės vidury, Mohendžo Daro Didysis baseinas tikrai yra nuostabus statinys.
Didžiojo baseino statyba
Indo upės šalpoje reta akmenų ir medžių, jeigu jų iš viso yra. Todėl Didysis baseinas buvo pastatytas beveik vien iš plytų, o jo kambariai ne didesni, kaip 4 m pločio – didžiausio vietinės medienos ruošinio ilgio. Baseino vandens izoliacija trijų sluoksnių ir labai sumani. Išorinis sluoksnis, plytų siena, buvo sutvirtinta kontraforsais, kad atlaikytų vandens slėgį. Ji buvo izoliuota nuo vidinio plytų kevalo 3 cm storio vandeniui atsparaus bituminės dervos sluoksniu. Platūs laiptai į baseiną galuose turėjo medines pakopas, įklotas į bitumą. Vandenį tiekiantis šulinys buvo cilindrinės formos, sumūrytas iš pleištiškų plytų, leidžiančių šachtai atlaikyti 15 m vandens stulpo slėgį. Nuleidimo kanalas buvo taip pat plytinis, su skliautinėmis plytų lubomis.
Maudymasis ir apsiplovimas
Senasis indų raštas, pirmąkart atpažintas 1922 m., lieka neiššifruotas ir mažai težinoma apie Indo visuomenės socialinę organizaciją ar religiją. Kol jis bus iššifruotas, Mohendžo Daro tvirtovės ir jos viršūnėje stovinčių pastatų paskirtis tikriausiai liks nežinoma. Vis dėlto išskirtinis Didžiojo baseino pobūdis ir tokio vandens telkinio įrengimas aukštos pakilumos viršuje rodo jo didelę svarbą. Pridėję prie to beveik kiekviename name įrengtą maudyklę, daugiau kaip 700 šulinių ir sudėtingą kanalizaciją, galime padaryti išvadą, jog tai ne vien pilietinės savigarbos išraiška. Iš tikrųjų vandens reikšmė Mohendžo Dare labai primena jo vaidmenį svarbiausiose šiandieninėse to krašto tradicijose. Vanduo yra ir naudinga, ir apvalanti medžiaga – jėga, svarbi gyvenimui tiek šiame, tiek pomirtiniame pasaulyje.