Daugeliui girdėtas garsusis Bairono posakis, apibūdinantis asirų karo mašiną: “asirai įsiveržė kaip vilkas į avidę”. Mažiau kas žino, kad Asirijos karalius Sinaheribas (705-681 pr. Kr.), kaip daugelis absoliučių valdovų, buvo nepaprastai protingas ir išradingas žmogus, ėmęsis suvienyti Vidurinius Rytus veikiau ideologija, nei paprastu teroru. Jo imperijos centras buvo senovinis Ninevės miestas, kurį jis pavertė metropoliu, savo puikumu stebinusiu visą civilizuotą pasaulį. O Ninevės širdis buvo naujieji karaliaus rūmai.

Šie rūmai atspindėjo ne vien imperinius Sinaheribo siekius, bet ir itin sunkias aplinkybes, su kuriomis jis susidūrė tapęs Asirijos karaliumi. Jo tėvas buvo ką tik nužudytas pasienio kare; imperijai, daugiau kaip 40 metų didelėmis pastangomis plėstai ir jau nusidriekusiai nuo centrinio Irano iki Egipto sienų, grėsė sukilimas ir svetimšalių įsiveržimas. Netvirta buvo ir jo paties, kaip karaliaus, padėtis. Tačiau ketverius metus rengęs karo žygius, jis pašalino šiuos pavojus ir 701 pr. Kr. jau turėjo laisvas rankas kurti šalies ateičiai.

Statinio išvaizda ir apdaila

Sinaheribas pavadino savo statinį “rūmais, neturinčiais varžovų”, ir iš tikro ankščiau pasaulyje nieko panašaus nebuvo. Galima įsivaizduoti, kaip iš Viduržemio jūros rytinių kraštų atvykęs keliautojas apstulbęs žvelgdavo per Tigro upę į 25 m aukščio miesto sienas, virš kurių dar 20 m ar dar aukščiau kilo rūmų fasadas: tą rūmų rūmų vaizdą matome išraižytame asirų sienos pano. Fasadą kirto trys pagrindiniai vartai, ir priešais kiekvieną jų stovėjo portikas ant dviejų didžiulių kolonų. Kiekvienos kolonos cokolis buvo dviejų bronzinių žingsniuojančių liūtų pavidalo, ir patys šie 12 liūtų buvo architektūros stebuklas. Tradicinis liejimo su vaškiniu modeliu metodas tiesiog netiko tokio dydžio daiktams, ir pats Sinaheribas ar vienas iš jo inžinierių išrado naują būdą. Išlydytą metalą supildavo į formą ir, sėkmingai atvėsinę, gaudavo vientisą kietą gaminį. Dvi iš tų kolonų irgi buvo bronzinės. Kitos – mediniai stulpai, padaryti iš aukščiausių, kokius buvo galima rasti, kedrų, iškirstų Libano kalnuose ir atgabentų 800 km sausuma ir Ninevės upe. Prabangiai išpuošti aukso ir sidabro inkrustacijomis bei dangomis, jie buvo karūnuoti eolinio stiliaus kapiteliais. Viršuje dangų rėmė dantytos sienų viršūnės, spindinčios nuostabia mėlyna plytų glazūra.

Už kolonų fasadą saugojo didžiuliai, sparnuoti jaučiai žmogaus galvomis. Šios magiškos dvasios atgrasindavo priešus ir nelaimes, agresyviai apžvelgdamos visą apylinkę. Priešais fasadą ir iš šonų jų buvo mažiausiai 12, ir dar 100 jaučių arba sfinksų stovėjo kituose rūmų tarpduriuose. Tos fasado figūros buvo apie 4 m aukščio ir svėrė apie 30 tonų. Sinaheribas išdidžiai rašo, kaip ankstesnieji karaliai vargo gabendami tokias milžiniškas figūras iš akmens skaldyklų per Tigrą: reikėjo sulaukti pavasario potvynių, bet ir tada baisias sunkenybes tempiantys darbininkai dažnai susižeisdavo. Tačiau Sinaheribas rado panašią skaldyklą tame pačiame upes krante.

Rūmų vidaus sienas puošiančiuose reljefuose pavaizduota, kokia sunki ta kelionė buvo net Sinaheribo laikais. Iškirtus milžinišką akmens luitą, apytikriai aptašius, kad sumažėtų svoris, ir užvertus ant rogių, reikėjo apie 50 km nelygia vietove gabenti į Ninevę. Tada pakelti į 20 m aukštį. Sunkius darbus atlikdavo asirų meistrų prižiūrimi karo belaisviai. Vieni svertais pakeldavo rogių galą, kiti skubiai pakišdavo po akmeniu ristuvus, šimtai iš priekio traukdavo virvėmis. Raiti ant jaučių valdininkai per garsintuvus šaukdavo nurodymus. Darbą tikrindavo pats Sinaheribas.

Miesto svečias pirmiausia turėjo pereiti per miesto ir tvirtovės vartus, tik tuomet pro kitame šone esantį pagrindinį įėjimą galėdavo įžengti į rūmus. Paskui reikėdavo eiti per du ar tris išorinius kiemus, kuriuos supo sandėliai ir tarnybiniai pastatai, žemesnių valdininkų kontoros ir karaliaus asmens sargybos patalpos. Galiausiai viduriniame kieme svečias atsidurdavo priešais sosto menės, kurioje Sinaheribas sėdėdavo valstybinės reikšmės progomis, fasadą. Už jos buvo kruopščiai išpuoštų kambarių ir kiemų kompleksas, tarp jų pagrindinės valstybinės patalpos, kur barzdotų valdininkų, eunuchų ir garbėtroškų dvariškių armija tesėtomis ir neteisėtomis priemonėmis naudojosi savo valdžia. Vienoje pusėje buvo išsidėstę karališkosios šeimos moterų apartamentai, saugoti eunuchų. Joks pašalinis žmogus neturėjo teisės įkelti į juos kojos.

Žlugimas ir atradimas

50 metų Sinaheribo rūmai išliko Asirijos imperijos širdimi. Vėliau paskesnis karalius pasistatė rūmus kitoje vietoje, o 612 pr. Kr. Ninevė buvo išplėšta ir šis statinys padegtas. Tačiau masyvi pakyla ir plaušaplyčių sienos atlaikė liepsnų siautėjimą. Nors 1850 m. archeologai, pusiau tamsoje išrausę gilų tunelį dabartinio Kujundžiko kalvoje, aptiko pusiau sudegusias sienų apdailos plokštes iš alebastro, kaip labirintas nusidriekusias 3 km ar daugiau, pusė rūmų iki šiol neištirta. Rasti reljefai pateko į įvairius pasaulio muziejus, tačiau tvirti akmeniniai Sinaheribo rūmų pamatai, sukonstruoti taip, kad atlaikytų pavasarinius VII a. pr. Kr. potvynius, tebestovi sveiki po griuvėsiais.