Persepolio rūmai

persepolio griuvesiai

PIRMOJI Persijos imperija klestėjo VI-IV a. pr. Kr. Jos valdos tęsėsi nuo Indo iki Nilo, o vidurio Irane, imperijos centre, stovėjo Persepolis (“persų miestas”). Jo rūmai yra kvapą gniaužiantys imperatoriškojo pasitikėjimo savimi ir tuštybės paminklas. Be to, vieni didingiausių visų laikų rūmų.

Šiais laikais pagrindiniai Persepolio griuvėsiai atrodo kaip kalnų fone  virš derlingos lygumos iškilusi akmeninėmis sienomis įrėminta terasa, ant kurios išsibarstę kolonos ir kartkartėmis – masyvūs durų akmenys. Gretimose uolose iškirsti karališkieji kapai, šalia stūkso ugnies garbinimo šventyklos griuvėsiai. Iš pradžių terasoje stovėjo grupė pastatų, kurių dauguma buvo statomi 60-70, maždaug 515-450 pr. Kr. Nors rūmai yra tam tikros raidos rezultatas, tokios pamatinės konstrukcijos, kaip drenažo kanalai, duoda pagrindo manyti, jog visa tai buvo statoma daugiausia pagal pirminį rūmų įkūrėjo Darėjo I sudarytą planą. Pagrindiniai pastatai buvo kolonų salės su plaušaplyčių išorinėmis sienomis, kurių jau nebėra. Kai kurie stovėjo ant savų pakylų, turėjo portikus su kolonomis ir laiptus.

Įspūdingiausias pastatas, ir vienas ankstyviausių, buvo Darėjo I Apadana, kvadratinio plano statinys apie 110 m ilgio šonais ir 20 m aukščio akmeninėmis kolonomis. Tikriausiai jis naudotas tik didingoms oficialioms ceremonijoms arba priėmimams, nes jį sudarė tik viena didelė salė, kampiniai bokštai ir keli tarnybiniai kambariai. Karalius su dvariškiais Persepolio mieste gyvendavo tik dalį metų, ir net tada karalius turbūt gyveno žemiau terasos esančiose rūmuose. Galimas daiktas, Apadanoje kartą per metus vykdavo didžioji ceremonija, kai visos imperijos tautos atiduodavo karaliui duoklę. Be to, Persepolio terasoje stovėjo lobynai ir sandėliai, taip pat sargybos patalpos. Ypatingomis formaliomis progomis galbūt buvo naudojamos ir kitos didžiosios  kolonų salės.

Akmeniniai reljefai ant pakylos ir laiptinių sienų vaizduoja duoklės nešimą. Persepolio statybai buvo suvaryti dailininkai ir amatininkai iš tolimiausių Persijos imperijos kraštų. Maisto davinio išdavimo dokumentuose nurodyta kai kurių kilmė: egiptiečiai, Jonijos graikai ir karijiečiai iš dabartinės vakarų Turkijos, babiloniečiai ir hetitai, arba sirai.

persepolio kariai

Apdaila

Labiausiai šiais laikais į akis krentanti Persepolio ypatybė yra pastatų pamatinių pakylų apdaila. Bareljefuose pavaizduota daugiau kaip 3000 žmonių figūrų, daugiausia valdininkų, kareivių ir duoklę nešančių žmonių. Labiausiai stebinantis ir iš tikro įspūdingas šių reljefų bruožas yra ne jų įvairovė, bet vienodumas. Nors jie buvo kalami ilgą laiką, skirtumai tarp ankstyvųjų ir vėlyvųjų skulptūrų yra menki ir nelengvai įžiūrimi. Šis sąmoningas suvienodinimas yra priešybė to, kas tuo pat metu vyko Graikijoje. Jis pabrėžė Persijos imperijos tobulumą ir pastovumą ir buvo toliau kartojamas panašiuose reljefuose , iškaltuose karališkųjų mauzoliejų fasaduose. Tie reljefai iš esmės visi tapatūs.

Išankstinį figūrų formų ir padėčių planą turbūt nužymėdavo projektuotojai, vadovaujantys visam darbui. Nerasta jokių griežtų proporcijos taisyklių – galbūt buvo pavyzdinių eskizų ar šablonų, tačiau patyrusiems meistrams tokios priemonės retai reikalingos. Gretimose statinio ruožose tuo pat metu dirbdavo dvi arba daugiau darbininkų grupių, ir kai kurie mūrininkai palikdavo ženklus, išskiriančius jų jų atsakomybės plotą. Nepaisant bendro vienos voros, pavyzdžiui, kareivių eilės, figūrų vienodumo, vis dėlto kiekvienos grupės meistras turėjo savo būdingą stilių, ir galima pastebėti smulkius kai kurių detalių, pavyzdžiui, aprangos ar šukuosenos, skirtumus. Grupių skiriamos linijos ėjo tose vietose, kur įsiterpdavo toks motyvas, kaip vežimas su žirgais, todėl kartais dvi darbininkų grupės iškalinėdavo vieno gyvulio dalis, tačiau visi tokie sujungimai buvo sklandžiai paslepiami.

Atpildas

Persepolio statybos tęsėsi su pertrūkiais, kol 330 pr. Kr. miestą užgrobė Aleksandras Didysis. Praėjus kelioms savaitėms, naktinėje puotoje viena atėnietė davė mintį, kad šį statinį reikėtų padegti keršijant persams, kam jie prieš 150 metų padegė Atėnus. Ta mintis karaliui patiko, ir jis pirmas metė deglą į vienus rūmus, o jo pavyzdžiu pasekė kiti. Kai apsigalvojo, jau buvo per vėlu. Ironiška, kad per tą sugriovimą žemesnės pastato dalys buvo palaidotos po griuvėsiais ir tai turbūt padėjo jas išsaugoti.