Romos Koliziejus

Roma

Tenesigiria daugiau barbariškasis Memfis savo piramidėmis, tenesididžiuoja asirai Babilonu; gana liaupsinti švelniuosius jonėnus dėl Artemidės šventyklos ar garbinti Delą dėl daugelio ragų altoriaus, ar kelti į padanges karijiečius, šlovinti Mauzoliejų, pakibusį ore. Visi tie darbai nublanksta prieš Cezario amfiteatrą. Garsas eis apie vieną kūrinį vietoje visų kitų. – MARCIALIS, I A. PO KR.

 

Šie poeto Marcialio žodžiai – parašyti Flavijaus amfiteatro atidarymo proga 80 po Kr., išties buvo pranašiški, nes pavadintas kitu  vardu – Koliziejumi – šis milžiniškas statinys viduramžių žmonių sąmonėje tapo pagoniškosios Romos galios ir ištvermės simboliu. Šiandien Flavijaus amfiteatrą dažniausiai siejame su ten vykusiu kruvinu laukinių žvėrių galabijimu ir gladiatorių kovomis. Tačiau Marcialis mums primena, jog Koliziejus – taip pat garsus statybos žygdarbis, besiveržiantis su Septyniais senovės pasaulio stebuklais. Iki to meto Romoje nieko tokiu mastu nebuvo pastatyta, ir net IV a. Po Kr., kai jau stovėjo didieji pirčių kompleksai ir tokios šventyklos, kaip Panteonas, palyginti su juo, Koliziejus liko vienas pagrindinių to didmiesčio stebuklų.

Statyti Koliziejų pradėjo imperatorius Vespasianas 8 dešimtmečio po Kr. Pradžioje, ir didžiumą darbų baigė jo sūnus Titas, nors požeminius statinius teko užbaigti paskutiniam Flavijų imperatoriui Domicianui. Pirmas nuolatinis Romos amfiteatras Marso lauke (Campus Marcius) pražuvo per 64 po Kr. Gaisrą. Imperatorius Neronas jį pakeitė laikinu mediniu statiniu, nors daugiausia dėmesio ir lėšų skyrė didžiulių naujų rūmų su vila, Auksinių namų, statybai. Kai Neronas buvo priverstas nusižudyti ir imperatoriumi tapo Vespasianas, naujasis valdovas padarė įžvalgų ir puikų politinį mostą: pastatydino amfiteatrą, naują liaudies susiėjimo vietą, pačiame Nerono Auksinių namų parke. Be to, statybos išlaidas apmokėjo ne iš valstybės iždo, o iš karo grobio.

Statyba

Nors Koliziejaus konstrukcija buvo pagrįsta nusistovėjusiomis architektūros normomis, nuo seno taikytomis romėnų teatrams ir amfiteatrams, šis statinys ypatingas. Nepaprastai aukštas fasadas buvo padalytas į keturis horizontalius žiedus, sudarytus iš trijų aukštų arkadų po 80 arkų, įrėmintų dorėninio, jonėninio ir korintinio orderių puskolonėmis, ir mūrinio atiko, papuošto korintiniais piliastrais. Arkos atspindėjo vidinę statinio sandarą: spindulinių laiptinių ir žiedinių koridorių tinklą, per kurį buvo patenkama į sėdimas vietas, išdėstytas aplink ovalinę areną. Žiūrovai, kurių susirinkdavo 50 000 – 73 000, buvo skirstomi pastato prieigoje, apribotoje ratu išdėstytais stulpeliais, ženklinančiais 76 sunumeruotas pirmojo aukšto arkadas, pro kurias žiūrovai galėjo greitai ir lengvai pasiekti jiems skirtus tribūnų sektorius. Tuos sektorius laikė trimis aukštais išdėstyti betoniniai skliautai, o pačiame viršuje buvo įrengtos medinės tribūnos. Arena buvo atskirta tvora ir aukšta pakyla su marmurinėmis kėdėmis, skirtomis valdininkams, taip pat imperatoriaus ir magistrų ložėmis, turėjusiomis savus įėjimus.

Koliziejus buvo pastatytas žemoje vietoje palei Nerono Auksinių namų ežerą. Vidutiniškai 13 m storio akmeninė pamatų pakyla buvo paklota ant masyvaus molio klodo. Fasadas ir vidaus galerijos, taip pat kai kurie pagrindiniai pirmo ir antro aukštų tarpsieniai buvo iš travertino – tvirto, kieto vulkaninės kilmės kalkakmenio. Daugelis spindulinių sienų buvo iš minkštesnės, lengvesnės vulkaninės uolienos tufo, o didžiuma viršutinių aukštų ir skliautų buvo betoniniai.

romos-koliziejus

Inžinerinės pramogos

Amfiteatro atidarymas buvo atšvęstas prašmatniomis žaidynėmis, trukusiomis šimtą dienų. Marcialis, vaizdžiai jas aprašęs, giria įspūdingus “specialiuosius efektus”. Arenos grindys buvo ne masyvus klojinys, bet medinė perdanga, slepianti nepaprastai sudėtingą požeminį pasaulį. Čia, naudojantis siaurų aptvarų, narvų ir keltuvų sistema, valdoma atsvarais, buvo galima išleisti į areną iš karto 64 laukinius žvėris, o kiti mechanizmai arenos vidury iškeldavo ir nuleisdavo kalnų ir panašias dekoracijas, sudarančias foną vyksiančioms skerdynėms.

Atike, arba viršutiniame aukšte, yra pėdsakų vieno įspūdingiausių amfiteatro patogumo įrenginių – didžiulę uždangą (velarijų), saugojusią žiūrovus nuo nepalankių orų. Tarp piliastrų buvo išsišovusios didelės travertino iškyšos, kiekviename tarpe po tris, o tiesiai virš kiekvienos iškyšos karnize buvo vertikali kvadratinė kiaurymė. Spėjama, jog tie elementai laikė 240 aukštų stiebų, sudariusių uždangos rėmus. Daug ginčijamasi dėl to, kaip veikė tas įrenginys, nors faktas, kad, prireikus velarijų išskleisti, Romoje buvo laikoma 1000 jūrininkų iš Neapolio įlankoje stovinčio laivyno, kelia tam tikrų minčių. Pagal vieną teoriją, stiebai laikė virves, vienu galu pritvirtintas prie arenoje gulinčio ovalinio žiedo, kitu – prie kabestanų, pritvirtintų prie akmenių stulpų, išdėstytų aplink amfiteatrą. Kabestanais tempiant virves, centrinis žiedas pakildavo aukštai virš arenos ir ant virvių tinklo išsiskleisdavo uždangos. Kiti specialistai įsivaizduoja konstrukciją iš stiebų, laikančių vidun ištiestus horizontalius ar palinkusius skersinius su tarp jų ištemptomis uždangomis. Nesvarbu, koks iš tikro buvo tas įrenginys, turint omenyje Koliziejaus dydį, velarijus turėjo būti didelis inžinerijos laimėjimas, toks pat didis kaip ir pats amfiteatras. Tačiau velarijaus seniai nėra, ir tik niūrus travertino bei betono kevalas stovi kaip nuolatinis Amžinojo miesto simbolis.