Tai besielės, robotizuotos, bet savo išvaizda žmones primenančios būtybės, kurių į valias prigalvojo literatai, ypač fantastai.

Dar 1939 metais tūlas Zara Hurston iš Haičio paskelbė zombių tyrinėjimo klasika tapusį pasakojimą apie jauną, iš turtingos šeimos kilusią merginą, kuri mirė labai anksti. Palaidojo, apraudojo gražuolę, o po ketverių metų žmonės ją pamatė bedirbančią kažkokioje parduotuvėlėje. Ji čia buvo vergė. Prancūzų vienuolės išgelbėjo ją iš vergijos ir įgyvendino savo vienuolyne.

Spaudoje pasirodė daugybė straipsnių, pasakojančių apie tai, kaip tarp gyvųjų pavykę atpažinti velionę. Pasirodo, jinai buvusi palaidota labai ankštame karste, todėl išlinkęs kaklas. Kita žymė -nudegimai ant kojų. Mat per laidotuves apvirtusi žvakė, kuri apsvilino palaikus… Nudegimai kaip tik toje vietoje.

1950 metais aprašyta kita istorija. Vienas burtininkas pasiūlęs vietos gražuolei meilės paslaugas ir buvęs šiurkščiai atstumtas. Keršydamas už pažeminimą, tiksliau – už orumo įžeidimą, jis moteriškę užbūręs, ją tariamai numarinęs, o po laidotuvių iškasęs iš žemės kūną, kuriame dar rusenusi gyvybė, atgaivino ir pavertė paklusniu zombiu…

Pasirodo, tos istorijos nėra iš piršto laužtos. Daugelis būtybių, laikomų zombiais, dažniausiai yra silpnapročiai ir pamišėliai, kurių apstu šiame nuo seno diktatorių alinamame krašte. Juk vadinamieji zombiai sunkiai velka kojas, žiūri į žmogų iš padilbų, blerbia sunkiai suprantamu gerkliniu balsu, neretai nusišneka.

Haičio spaudoje aprašytas ir toks atsitikimas. Katalikų dvasininkas teigia savo akimis matęs, kaip negrų žiniuonis kapą apstojusių tautiečių akivaizdoje numirėlį atkasęs, atidaręs karstą ir prikėlęs lavoną. Kitą dieną, apžiūrėjęs kapo duobę dvasininkas aptikęs j žemės paviršių išeinanti vamzdelį, kuriuo kvėpavęs tariamas lavonas, veikiausiai buvęs žiniuonio bendras ir kartu su juo mulkinęs tamsią minią, kuri staugusi iš nuostabos…

Tačiau haitiečių buitį aprašantys žmonės teigia, kad vien apgavystėmis zombių istorijų niekaip nepaaiškinsi.

Vienas katalikų dvasininkas, beje, savo žodžius patvirtinęs priesaika, papasakojo, kaip 1959 metais į jo parapiją atkakęs zombis. Vienas kaimietis surišęs tai keistai būtybei rankas ir iškvietęs policiją. Bet ši tiktai ranka numojusi. Tuomet kaimietis pasiūlęs pagirdyti „svečią” sūriu vandeniu, kuris, anot liaudies medicinos, zombiams grąžinąs sąmonę. Taip ir atsitikę: atgavęs žadą zombis pasisakė, kas esąs. Klajūną atpažinti buvo pakviesta moteris, kuri, anot zombio, esanti jo teta. Ji ne tik pažino giminaitį, bet ir viešai paskelbė, kad prieš ketveris metus dalyvavusi šio žmogaus laidotuvėse…

Zombis papasakojo, kaip vietos žiniuonis jį apžavėjęs, apnuodijęs ir privertęs žmones patikėti, kad jis – miręs. Netrukus jis buvo prikeltas iš mirusiųjų ir kartu su kitais nelaimingaisiais vergavęs žiniuonio plantacijose.

Užuot pabandžiusi išsiaiškinti, ar zombis sako tiesą, ar kliedi, policija jį vėl perdavusi tam pačiam žiniuoniui, bet po dviejų dienų zombis netikėtai mirė. Tik tada policija šokosi tikrinti jo versiją, ieškoti įkalčių. Žiniuonį suėmė, tačiau jo žmona kartu su plantacijoje dirbusių zombių būreliu tarsi skradžiai žemę prasmegusi.

Kita istorija. Žmogus pateko į avariją. Ieškodamas pagalbos jis užsuko j netoli gyvenusio žiniuonio būstą ir pamatė prieš pusmetį mirusį savo bičiulį. Mėginimai įtikinti šeimininką, kad įnamiui reikia grąžinti protą, nieko gero nedavė. Burtininkas teigė, kad liaudies medicinos siūlomas tokiam atvejui pasūdytas vanduo yra pavojingas zombio sveikatai. Kažkokio žiniuonio žmona pavaišinusi zombius sūriais sausainiais. Sūrymui išvarius kvaitulį, zombiai suvokę, kad jie – gyvi lavonai, ir strimgalviais pasileidę į kapines. Ten jie bandę įsirausti į žemę, bei netrukus tapę maitomis, virš kurių ėmė sukti ratus maitvanagiai…

Žinovai teigia, kad prikeltas gyvenimui zombis esąs labai pavojingas, nes imąs keršyti tiems, kurie juos pavertę zombiu. Daugelis autorių įsitikinę, kad zombis ne pats neteko proto, o kažkas jį atėmė, kad vergautų turtuolio plantacijoje.

Zombiu žmogus paverčiamas labai paprastai. Naudojami nuodai arba burtai. Atimti žmogui protą Haityje išties nesunku: užtenka kandidatą j zombius pavaišinti augalo, vietinių gyventojų vadinamo manchimeel vaisiais. Sukilę vergai nuo seno juos naudodavo keršydami šeimininkams. Arba nuodydavo gyvulius. Padeda ir nuodingos durnaropės. Žmogų zombiu paverčia vos trys nuodingo skysčio lašeliai, išvarvėję iš galva žemyn pakarto zombio nosies. O kur dar nuo amžių burtininkų gaminami nuovirai ir milteliai, kurių tereikia visai mažai, kad kūną apleistų siela, nors gyvybė jame dar teberusena. Žinant tai, nelabai absurdiškas atrodo pasakojimas apie tai, kad keliautoją Lotynų Amerikoje užpuolusi ir net išprievartavusi mumija. Gal tai buvo zombis?.

Haitiečiai jsitikinę, kad zombiai – tai ne tik besieliai žmonės, bet ir sielos be kūnų. Per magiškas apeigas jos palieka kūnus, laikomos specialiuose induose. Juos gali pardavinėti kaip vyną. Tai lyg buteliuose laikomas džinas, vadinamas vivi, kuris gali ištrūkti ir pridaryti visokiausių eibių. Betgi besielis kūnas, palaidotas giliausiame kape, paklūstąs mago raginimui prisikelti iš mirusiųjų ir virsti zombiu. Kad šitaip neatsitiktų, artimieji tokį nelaimėlį laidoja kniūbsčią, o j burną pripila žemių. Kartais į numirėlio rankas įspraudžiamas peilis, kad prireikus galėtų apsiginti nuo kerų. Bet geriausia priemonė, sako, lavoną peršauti, persmeigti, nukirsti galvą. Tuomet palaidotas žmogus jau nebeprisikels ir niekas jo nepavers zombiu

Beje, pats žodis zombis yra indėniškos kilmės ir reiškia dvasia. Vėliau jis įgijo kitą reikšmę ir reiškė kūną, paklūstantį burtininko valiai. Nors tose istorijose yra ir būto, ir pramanyto, jų nereikėtų visiškai ignoruoti. Dabar Haityje lavonai nebeatgaivinami o pardavinėjami užsienio mokslininkams, kurie laboratorijose juos skrodžia ir tyrinėja.

Psichiatras ir buvęs Anglijos laikraščio „Tho Yorkshire Pont” medicinos apžvalgininkas Arthur Guirdham visą amžių turėjo keistą arkliuką – pomėgį domėtis Prancūzijos XIII amžiaus erotikų sekta, vadinta katarais. Kitas šio žmogaus bruožas, veikiau negalavimas  daugiau kaip 40 metų jį persekiojęs košmariškas sapnas. Jo turinys visada buvo tas pats – žmogui atrodydavo, kad prie jo artinasi kažkoks grėsmingas aukštas žmogėnas iš baimės apstulbęs Arthur imdavo klykti, o po to pabusdavo.

1962 metais gydytojas psichiatras sutiko pacientę ponią Smith, kurią naktimis irgi kankindavo panašūs košmarai. Si pažintis daktarui buvo lemtinga – jį liovėsi kamavęs kraupus sapnas. Tas pats atsitiko ir poniai Smith. Tačiau ji toliau gydėsi ir savo psichiatrui nė neužsiminė apie dingusius košmarus. Ir kaip užsiminsi, jei… Bet apie tai vėliau.

Ponia Smith nuo vaikystės buvo ekstrasense. Tačiau vienuolikos metų mergaitei ėmė taip skaudėti galvą, kad ji trumpam netekdavo sąmonės. Tuo pat metu ji įgavo tarsi „antrąjį regėjimą”. Pavyzdžiui, galėjo perskaityti laišką, neatplėšusi voko, išpranašavo pažįstamai nuotakai, kad jaunikis ją pames prieš pat vestuves, nors šio nepažinojo, tiksliai įspėjo tėvo mirties datą.

Na, o košmarai, kurie ją naktimis persekiodavo, irgi buvo nepaprasti. Glaustai kalbant, jų turinys buvo toks: kartu su tėvais ji viduramžiais, maždaug XIII amžiuje gyveno Tuluzoje. Kartą pas tėvus nakvynės pasiprašė jaunas katarų sektos Šventikas, pavarde Roger de Grisolles. Paauglė svečią bematant įsimylėjo, su juo susitikdavo. Tai sužinojęs tėvas išvijo dukrą iš namų. Nieko nepaisydama mergaitė puolė j mylimojo glėbį ir tapo jo meiluže. Jų laimė truko neilgai – visuomenės persekiojamas katarų šventikas kalėjime susirgo džiova ir mirė.

Vos tik išvydusi psichiatrą Arthurą Guirdhamą, ponia Smith jo asmenyje atpažino… savo sapnų herojų ir numylėtinį Roger de Grisolles.

Tik po metų ponia Smith gydytojui išdrįso prisipažinti, kad jis ilgus metus sapnuose buvęs jo viduramžių laikų meilužis. Psichiatrą tai apstulbino, bet ne visiškai įtikino. Matyt, prisiminęs prancūzų patarimą saugotis moters, jis savo pacientę įtarė ketinimu tokiais prisipažinimais jį suvilioti. Kita vertus, jj stulbino labai detalūs pasakojimai pacientės, neturėjusios žalio supratimo apie XIII amžiaus Prancūziją, o juo labiau – katarų sektą ir jos šventikus.

Tokie motyvai psichiatrą paskatino kreiptis j tris geriausius Prancūzijos viduramžių specialistus – mokslininkus Jean Duvemoy, Deodat Roche ir profesorių Rene Nelli su prašymu išklausyti pacientės pasakojimą apie sapnuose matytas viduramžių vizijas ir nustatyti, ar jos pagrįstos.

Mokslininkai padarė stulbinančią išvadą: moteriškė žinojo apie XIII amžiaus Prancūziją ir katarų sektą tokių dalykų, kokių nerasi jokiose knygose. Tarkime, 1944 metais rašytame dienraštyje ji vaizduoja katarų šventikų tamsiai žalius arba mėlynus drabužius. 1954 metais tą patį faktą ji paminėjo psichiatrui adresuotame laiške, nagrinėjančiame sapnus apie praeitį.

Tai išgirdę mokslininkai ironiškai šypsojosi: jų supratimu, katarų dvasininkai rengėsi juodai. Tačiau kitais metais -1965-aisiais – vienas minėtų mokslininkų Jean Duvernoy, vartydamas dulkių apneštas inkvizicijos bylas, net pašiurpo iš nuostabos, aptikęs tikslų katarų dvasininkų drabužių aprašymą. Pasirodo, jie rengėsi taip, kaip sapnuose regėjo ponia Smith.

Beje, tai nebuvo vienintelis ponios Smith mokslininkams padarytas siurprizas. Sapnuodama ji ne kartą matė, kaip viduramžių žmonės atsipjaudavo gabalėlį cukraus nuo duonos kepalą primenančios „galvos”, o po to pasigardžiuodami jį skanavo. Mokslininkai vėlgi abejojo, ar prancūzai tuo metu apskritai žinojo cukraus skonį. Bet minėtasis Rene Nelli 1969 metais jrodė, kad cukraus XIII amžiaus Prancūzijoje jau būta. Tik ne kiekvienam jis buvo pagal kišenę, to meto žmonės cukrų laikė skanumynu ir panacėja – vaistu nuo visų ligų.

Suprantama, buvo ir tokių faktų, kuriuos ponia Smith aiškino vienaip, o mokslininkai – kitaip. Pavyzdžiui, pastarieji rimtai suabejojo tokiu moteriškės papasakotu epizodu: bažnyčios suoluose sėdintys katarai per pamaldas atsistoja ir geria vyną iš didelių taurių. Istorikų nuomone, XIII amžiuje bažnyčiose nei sėdėdavę, nei vyną iš taurių gerdavę. Tokios apeigos vėliau radosi.

Kaip ten bebūtų, daugeliu atveju ponia Smith įrodė, jog sapnuose katarų istoriją ji vaizduojasi teisingiau negu mokslininkai.

Kas tai – ekstrasensės aiškiaregystė, o gal ir sielos reinkarnacija – ponios Smith siela prisimena, ką mačiusi pirmajame gyvenime? šiuos klausimus psichiatras Arthur Guirdham bando atsakyti 1970 m. Anglijoje išleistoje knygoje The Cathars and Reincarnation* („Katarai ir reinkarnacija”).

Pabaigai – keli žodžiai apie minėtos knygos autorių psichiatrą Arthurą Guirdhamą. Žurnalistas ir mokslininkas Colin Wilson Ji taip aprašė: „Neseniai jis pas mus svečiavosi. Vaizdavausi jį turint hipnotizuotojo žvilgsnį, kuris žmogų verte perveria… O galbūt tai išsiblaškęs, nuo žemiškųjų rūpesčių atitrūkęs mistikas? Nieko panašaus: jis pasirodė besąs malonus, protingas žmogus, iš kurio spinduliavo daugeliui puikių gydytojų būdingas švelnumas ir gerumas. Visą vakarą su juo apie šj bei tą kalbėdamas (ilgiausiai vis dėlto apsistojome ties psichologija), jaučiau, kad jo asmenybei būdinga kažkas, ko iš pirmo žvilgsnio negali apibrėžti. Tik vėliau man į galvą toptelėjo netikėta mintis, jog jame yra kažkas dvasininkiška, panašaus į garsiojo Rabelais (Rablė) aprašytus viduramžių kulto tarnus..”

Dar vaikystėje anglas Arnold Bloxham suprato gebąs hipnotizuoti. Tokiu būdu jam pavyko išgydyti giminaitį nuo migrenos.

Tapęs gydytoju ir vedęs hipnoze besidominčią Dulcie, Arnold . apsigyveno išvaizdžioje Rhiwbina kaimo viloje, netoli Cardiff miesto ir atsidavė hipnoterapijai. Per keliolika metų jiems į magnetofono juostelę pavyko įrašyti šimtus valandų trunkančius pokalbius su „balsais iš anapus”. Taip gydytojas vadina balsus dabar gyvenančių žmonių, pasakojančių apie dabartinį, o prieš tai buvusį gyvenimą. Tokie magnetofono įrašai – rimtas įnašas į reinkarnacijos tyrinėjimus. Apie tai verta plačiau pakalbėti.

1956 metais užhipnotizavęs merginą, vardu Ann Ockenden, gydytojas ją įvedė į gilų transą, trukusį kelias valandas. Tuo laikotarpiu Arui pasakojo ne apie dabartinį, o buvusį gyvenimą šalyje, kurioje tvieskia akinanti saulė, žmonės vaikšto nuogi, o moterys dalinasi karoliais, padarytais iš laukinių žvėrių ilčių, o odą „puošia” dirbtiniais randais. Tai vaizdas, primenantis akmens amžių, 1958 metais Dulcie aprašytas garsioje knygoje „Kas buvo Ann Ockenden?” Beje, gyvenime ji buvo ne moteris, o vyras…

Dar labiau Išgarsėjo gydytojo pacientė, hipnozės būklėje apsiskelbusi Henriette, Anglijos karaliaus Charles II į Prancūziją ištremta seserimi. Užhipnotizuota moteris, neturinti supratimo apie Stuartų dinastijos valdymo laikotarpi, puikiai pavaizdavo karaliaus Liudviko XIV dvarą ir jo papročius, daug pasakojo apie buvusį vyrą – Orleano hercogą, karaliaus Liudviko XIV brolj Phillipe, už kurio Henriette buvo ištekėjusi, kitus didžiūnus. Prisiminusi tėvą – Anglijos karalių Charles I, moteriškė pralemeno: „Tėvelį nužudė Londone…”

Gydytojas saugo balso įrašą paciento, teigusio, jog kadaise tarnavęs britų fregatoje, blokavusioje Napoleono valdomos Prancūzijos krantus. Pasakodamas apie jūrų mūšį, per kurį jis, laivo artileristas, neteko kojos, žmogus ėmė klykti. Beje, net ir neužhipnotizuotas jis bijo ir vengia jūros…

Iš įrašų aidi balsai buvusių raganų, kryžiuočių, viduramžių vienuolių, generolo Cromwell kareivių… Atsirado asmenų, stebėjusių karaliaus Charles I egzekuciją, o vienas užhipnotizuotojų prisipažino gyvenęs Judėjoje ir kalbėjęs su Nukryžiuotoju…

Tad kas tie užhipnotizuotieji? Aktoriai? Nė vieno šios profesijos atstovo gydytojas nehipnotizavo. Tačiau iš įrašų aidi gana išraiškingi balsai, atspindintys ištisą jausmų gamą nuo ramaus, monotoniško pasakojimo iki isteriško spiegimo, kartais smagaus juoko.

Ekspertai stebisi, kad daugelis prisiminimų „iš anapus” buvo pasakojami anglų kalba, tiesa, neretai vartojant tokias tarmes ir akcentus, kurie pacientams ne tik nebūdingi, bet ir nežinomi. Išimtis – moteriškė, apsiskelbusi karaliaus Charles II seserimi. Perėjusi prie savo gyvenimo prancūziškojo laikotarpio, ji visus tikrinius vardus ir pokalbių citatas pateikė nepriekaištinga prancūzų kalba.

Kitas argumentas, kurį daktarui Arnoldui tenka atremti, toks: kadaise Žemėje gyveno nedaug žmonių. Jei tikėsime reinkarnacija, ir sielų turėtų būti nedaug. O žmonių dabar nepaprastai pagausėjo. Iš kurgi sielos, kurios reinkarnuojasi į milijardus naujų žmonių? Atsakydami į tokius klausimus sutuoktiniai Bloxham teigia, jog niekas tiksliai nežino, kiek žmonių praeityje gyveno, kiek jų ne laiku mirė ar žuvo.

Tikinčiųjų argumentus, jog jų skelbiamas reinkarnacijos idėjos nekrikščioniškos, Bloxham’ai atremia neginčijamu istoriniu faktu, jog iki 325 metais Nicaea mieste įvykusio Visuotinio bažnyčios susirinkimo reinkarnacija katalikybės buvo pripažįstama. Visa bėda, kad paprastam žmogui ji buvusi nesuprantama, todėl jos tekę atsisakyti.

Kai kas daktarą Arnoldą Bloxhamą tiesiog kaltina apgavyste. Atseit jis pats užhipnotizuotiems pacientams teigęs, ką sakyti, į tai hipnotizuotojas atrėžia: jis menkai išmanąs istoriją, neturįs žalio supratimo apie, tarkime, akmens amžių ar Stuartų dinastijos valdymo laikus. Kaipgi jis galįs kitam įteigti tai, ko pats nežinąs?

„Vis dėlto mūsų padėtis dažnai nepavydėtina, – prisipažįsta Bloxham’ai. – Skeptikai nori patikrinti magnetofono įrašus, reikalauja įrodyti jų autentiškumą. O tai nelengva padaryti”. To nepaisydami Bloxham’ai stengiasi verifikuoti (patikrinti) įrašų faktus. Tarkime, anglų fregatos artileristo prisiminimų įrašus jie mielai paskolino lordui Mountbatten’ui. Pastarasis jų klausyti pakvietė Anglijos jūreivystės istorijos specialistus. Jie pripažino, kad prisiminimai gana autentiški. ne iš piršto laužti. Panašios nuomonės yra Bloxhamu butą aplankę mokslininkai, dėstytojai, pedagogai, tikinčiųjų organizacijų atstovai. Jie dažniausiai klauso “balsų iš anapus”, pagarbiai tylėdami. Nestinga ir skeptikų, teigiančių, jog viso to, apie ką pasakoja užhipnotizuotieji, gal apskritai nebuvo. Bet iš kur tuomet prisiminimai apie dalykus, kurių patys eksperimentų dalyviai nežino ir neiš mano? Tai klausimas, į kurį tiksliai ir moksliškai atsakyti jau šimtmečius mėgina geriausieji žmonijos protai ir, matyt, dar ilgai mėgins. Jeigu tokie dalykai žmogaus protui apskritai pavaldūs…

Yra daug liudininkų, teigiančių, kad kalbėję su amerikiečiu Paul Twitchell tuomet, kai jis pats buvęs už šimtų ar tūkstančių kilometrų. To neneigia ir pats Paul, aprašęs knygoje „Įvadas į sielos keliones* (“Introduction to Eckankar”) savo iš tiesų stebuklingus sugebėjimus. Iš kur jie?

Būdamas penkerių metų Paul susirgo sunkia pleurito forma Laimei, jis augo šeimoje, kurios narius indų šventikas Sudar Singh buvo išmokęs sielų kelionių. Vėliau Paul rašė, kad sesuo Kay-Dee padėjusi jo sielai laikinai pasišalinti iš mirštančio kūno, o praėjus krizei ją sugrąžinusi atgal.

Stulbinantis buvo ir šio žmogaus gyvenimas. Nors jis buvo nesantuokinis vaikas, motinos pagimdytas valties, plaukusios Missisipi upe, denyje, tėvas jj priėmė j savo šeimą ir nuoširdžiai rūpinosi juo. Dar paauglystėje Paul pateko į Indų šventiko Ir jogo Sudor Singh mokyką Alahabado mieste, kurią anksčiau buvo baigęs jo tėvas ir kiti šeimos nariai.

Indijoje (tiksliau – dabartiniame Pakistano) gautos pamokos paul’ui gyvenime labai pravertė, ypač II pasaulinio karo metais. Jam tarnaujant laivyne ir vadovaujant artileristų būreliui, patrankos bokštelyje įvyko nelaimingas atsitikimas: pabūklo uokse po šūvio įstrigo sviedinys. Vyrams bergždžiai bandant jį ištraukti, šalia Paul’o išdygęs jo tėvas (faktiškai tuo metu jis buvo už tūkstančių kilometrų) suriko: „Šokite žemyn! Vamzdis sprogs!” Taip ir atsitiko, bet tuomet Paul su draugais jau gulėjo ant denio. Niekas nenukentėjo. Kai atostogų namo sugrįžęs Paul padėkojo tėvui už išgelbėjimą, šis tik nusišypsojo…

Netrukus Paul pakartojo tėvo žygdarbį. Kai Guam saloje, kurios didesnę dalį buvo užėmę japonai, jaunas amerikietis jūrininkas, netyčia pasiklydęs ir atsiskyręs nuo draugų, verkė iš nevilties, jam pasirodė kitas amerikiečių jūrininkas ir paėmęs už rankos nuvedė pas draugus. Kai garsas apie tai plačiai pasklido, jūrininkai, įtardami, kad tai Paul’o darbas, išgelbėtajam vaikinui parodė Paul’o Twitchell’o nuotrauką. Joje pasiklydėlis iš karto pažino savo geradarį, gelbėjimo metu plaukusį laivu netoli San Francisco. Išgirdęs draugų perduotą vaikino padėką ir priekaištus, kam tylėjęs, Paul liūdnai prisipažino: „Nejaugi kas nors tuo tikėtų? Išjuoktų, ir tiek…”

Kai po karo 1959 metais mirė Sadar’o Singh’o mokyklą baigęs tėvas, o po to ir sesuo Kay-Dee, Twitchell ėmė steigti mokyklas, kurių mokiniai, indų pavyzdžiu vadinti „chelas”, mokėsi Singh’o propaguoto „Eckankar” – sielos kelionių sugebėjimų. „Chelas” parankiniu vadovėliu tapo minėta Paul’o Twitchell’o knyga „Įvadas į sielos keliones’. Populiarindamas ją autorius kartais griebdavosi gana neįprastų metodų. Laiške, adresuotame knygos autoriui, Pompano Beach mieste (Florida) i gyvenanti ponia A.F.S. rašė: „Jūsų knygą “Įvadas į sielos keliones,, man vieną vakarą netikėtai įteikęs nepažįstamas vyriškis staiga tarsi skradžiai žemę prasmego… Knygos kaina nenurodyta. Laukiu Jūsų paaiškinimo”. Netrukus atėjo Twitchell’o kontoros atsakymas – žiupsnelis Informacijos apie knygos autorių, jo stebuklingus sugebėjimus ir nuotrauka Dirstelėjusi j ją moteriškė vos neapalpo – į ją žvelgė paslaptingasis vyriškis, netikėtai padovanojęs knygą ir po to tarsi išgaravęs…