Milžiniškos aksumo stelos yra vieni didžiausių žmogaus sukurtų monolitų, matmenimis konkuruojantys net su didžiaisiais Egipto obeliskais. Pats Aksumas, stovintis Tigrėjaus aukštumoje šiaurės Etiopijoje, buvo stiprios valstybės, klestėjusios pirmuosius septynis amžius po Kr. ir turėjusios plačius prekybinius ryšius su rytų Viduržemio jūros šalimis, Arabija bei Indija, sostinė. Šiandien jis yra vietinis administracinis ir prekybinis centras, be to, labai reikšminga vieta Etiopijos stačiatikių bažnyčiai, o krikščionybę Aksumo valdovai priėmė IV a. po Kr.

Tačiau labiausiai Aksumą išgarsino didžiulės kruopščiai iškaltos monolitinės stelos. Jos figūruoja Aksumo legendose, tarp kita ko, susijusiose su Saliamono sūnumi Meneliku I ir Šebos karaliene. Kasinėjimai parodė, kad tai yra kapų ženklai, daugiausia datuojami III-IV a. po Kr., bet priklausantys tradicijai, plačiai paplitusiai šiaurryčių Afrikoje didesnę pastarųjų 5000 metų laikotarpio dalį. Priėmus krikščionybę, atrodo, atsisakyta monumentąlių stelų statybos, o paskesnieji kapai buvo nors ir skirtingų, bet tarpusavy susijusiu tipų.

Dydis ir statyba

Stelų Aksume yra įvairiausių I nuo trumpesnių negu 1 m neapdorotų akmens luitų iki didžiausios 1-os stelos, milžiniško ir puošniai iškalinėto monumento, dabar pargriuvusio ir sudužusio. Iš pradžių ji tikriausiai svėrė kokias 520 tonų ir, jeigu kada nors būtų buvusi pastatyta, būtų siekusi 30 m aukštį. Stelų skirtumus, matyt, lėmė asmenų, kurių kapus jos ženklino, turtinė ir visuomeninė padėtis. Didžiausios ir dailiausios buvo centrinėje zonoje, didelėje terasoje, pastatytoje virš miesto.

1-a stela, kurios sudėtingas dekoras vaizduoja 13-os aukštų namą, pralenkia tūriu, jei ne aukščiu, net didžiausius Egipto obeliskus ir gali būti didžiausias iš kada nors žmonių mėgintų pastatyti monolitų. Ji yra viena didžiųjų Aksumo stelų, kurių pradinė aplinka nuodugniai ištirta. Pagal planą ji turėjo stovėti gale sienomis apsupto maždaug 1718 m dydžio kiemo, esančio čia pat už stelos terasos priekinės sienos ir susisiekiančio su sudėtingu kapu, įrengtu abiejuose kiemo šonuose. Galimas daiktas, kad iš pradžių ketinta stelą pastatyti aukščiau, prieš tai užpildžius kapo zoną. Tikriausiai stelos nepavyko sėkmingai pastatyti ir ji nugriuvo ir sudužo.

Šešios iš Aksumo stelų yra iškaltos daugiaaukščių pastatų pavyzdžiu. Nors XIX a. atsirado fantastiškų palyginimų su Indijos pagodomis, dabar pripažįstama, kad jos perdėtu pavidalu atspindi tuometinę Aksumo architektūrą. Jas galima palyginti su išlikusiais vėlesnio meto pastatais, kad ir Debra Damo vienuolynu-bažnyčia, stovinčiu apie 80 km į rytus. Nors stelos vaizduoja iki 13 aukštų dydžio pastatus, nėra įrodymų, kad Aksume kada nors buvo aukštesnių kaip dviejų, daugiausia trijų aukštų statinių. Bet panašaus stiliaus statinių buvo pastatyta pietų Arabijoje.

Tos stelos yra stačiakampio skerspjūvio arba viename, dviejuose ar keturiuose šonuose turi centrines įdubas, primenančias žinomų Aksumo pastatų pirmo aukšto planus. Iškaltos įdubusios horizontalios juostos vaizduoja medines sijas. Virš kiekvienos jų yra eilė apskritų iškyšų, aiškiai imituojančių kyšančius galus (įprastai vadinamus „beždžionių galvomis”) sijų, įstatytų statmenai sienai, kad ją sutvirtintų, o kai kuriais atvejais ir laikytų vidaus grindis. Stelos apačioje, priekinėje, o kartais ir užpakalinėje sienoje iškaltos netikros priekinės durys. „Staktos” kampuose stačiakampės iškyšos vaizduoja sijų galus. Kai kuriais atvejais netikros durys papildytos spynos arba žiedinės rankenos elementais. Virš kai kurių netikrų durų iškalta horizontali vertikalių dentikulų juosta schemiškai vaizduoja apdailą iš stačių lentelių, kuri kartais būdavo įtaisoma šioje statinio dalyje ir kurią dar galima pamatyti Debra Dame.

Viršutiniai aukštai žymimi langų eilėmis. Didžiausios stelos trijų viršutinių aukštų sudėtingas langų raižinys beveik tapatus medinių pastatų, išlikusių Debra Dame, langų vaizdui. Užapvalintoje stelos viršūnėje yra vienguba arba dviguba išgauba, o priekyje viena arba dvi įdubos, kuriose iš pradžių, regis, buvo smeigtukais pritvirtintos metalinės plokštelės. Dauguma stelų turi horizontalias pagrindo plokštes, kartais įmantriai išraižytas ir galbūt skirtas aukoms dėti.

LA TIURBI MONUMENTAS, aukštai iškilęs virš Viduržemio jūros, yra iškalbingas ir įspūdingas Romos imperijos galybės liudininkas. Net Julijui Cezariui užkariavus Galiją, Roma tebebuvo Alpių atkirsta nuo jos vakarų imperijos. Surengęs keletą karo žygių 25-14 pr. Kr., imperatorius Augustas su savo karvedžiais privertė paklusti 44 kalnų tauteles, o kitas pavertė sąjungininkėmis. Sis nukariavimas leido atidaryti vieną svarbiausių strateginių kelių, nutiestą per pietines Alpių priekalnes, – Julijaus Augusto kelią, dabar vadinamą Grande Corniche. Užbaigtas 7-6 pr. Kr., Alpių trofėjus buvo pastatytas aukščiausioje kelio vietoje, 6 km nuo šiuolaikinio Monte Karlo, ant gamtinės ribos tarp Italijos ir Calijos, kaip Augusto laimėjimo paminklas.
Paminklas

Alpių trofėjus buvo trijų dalių paminklas, sudarytas iš kvadratinio cokolio, cilindrinės vidurinės dalies, apjuostos 24 toska-niškomis kolonomis, ir laiptuoto pirami-diško kūgio su didžiule bronzine Augusto statula viršūnėje, beveik 45 m aukštyje nuo žemės. Šio statinio prototipas buvo garsusis Halikarnaso mauzoliejus,- sekant šiuo pavyzdžiu, ir vėliau buvo sukurta daug panašaus tipo statinių, tarp jų paties Augusto paminklas, pradėtas 28 pr. Kr. Iš tikro šis paminklas galėjo būti kažkas panašaus į herojišką relikvinę, pastatytą Augusto garbei. Galimas dalykas, kad Trofėjaus kūrėjams turėjo įtakos ir vienas iš Septynių pasaulio stebuklų – Aleksandrijos švyturio. Nors nėra įrodymų, kad Trofėjus veikė kaip švyturys, jis turėjo būti matomas toli jūroje, taigi buvo kelrodis ženklas laivams, plaukiantiems pavojingais Žydrojo Kranto vandenimis. O cokolyje įrengti laiptai veda į žiedinės kolonados lygį, iš kurio atsiveria nuostabūs vaizdai į Italijos Viduržemio jūros pakrantę.

Tuo metu Romos pasaulyje buvo įprasta statyti trofėjus – paminklus svarbioms pergalėms įamžinti. Iš pradžių trofėjus buvo tiesiog ginklų, atimtų iš nugalėto priešo, krūva, kurią, pademonstravę džiaugsmingoje nugalėjusiojo karvedžio triumfo eisenoje, Šventykloje paskirdavo vienai iš pagrindinių romėnų dievybių. Ilgainiui tokios ginklų krūvos ėmė simbolizuoti patį pergalės džiaugsmą ir dažnai buvo vaizduojamos triumfo arkose arba pavienėse skulptūrose. Tačiau niekuomet neišnyko religinis kontekstas, ką liudija ir La Tiurbi rasto altoriaus skeveldros.

Statyba

La Tiurbi paminklas nebūtų padaręs gėdos pačiam Romos miestui, o tokio sudėtingo monumento statyba aukščiausioje naujo kelio per neseniai įgytą teritoriją vietoje buvo labai ambicingas sumanymas. Prieš pradedant statyti, teko išlyginti uolingą atodangą, nors kietas gruntas būtų pravertęs: būtų pakakę mažesnių pamatų. Pagrindinė statybinė medžiaga buvo vietos kalkakmenis; iš jo ištašytos apdailos plytos (kai kurios net 5 tonų svorio), o iš skaldos, maišytos su kalkių skiediniu, išmūryta statinio šerdis. Mont dės Justices (Teisingumo kalno) skaldykloje, esančioje 700 m į rytus nuo Trofėjaus, išlikę nepanaudotų kolonų cilindrų ir tašytų akmens plytų žymių, o antroje skaldykloje, 750 m į šiaurę, rasta laiptuotų griovelių, iškirstų akmens luitams atskelti. Darbų organizavimo atžvilgiu naujų akmens skaldyklų atidarymas yra svarbus veiksnys.

Nors šiose skaldyklose turbūt buvo nutašyta didžiuma 20 000 m3 akmenų, reikalingų paminklui, tačiau užrašo plytos, skulptūriniai trofėjų reljefai ir beveik visi architektūriniai puošimai yra iš itališko Kararos marmuro, atgabento keliu iš Martyno kyšulio, esančio maždaug 500 m žemiau šio paminklo. Marmurinių kapitelių pakeitimas kalkakmeniu sako, kad galbūt iškilo kliūčių gabenant marmurą arba kad nebuvo lengva pakeisti tai, kas pagadinta statybos metu. Nors viduramžiais La Tiurbi buvo nusiaubtas, pastaruoju metu griuvėsiai pakankamai restauruoti, kad atgytų buvęs didingumas.

ŽYMIAUSI MONUMENTALŪS skulptoriai senovės Mezoamerikoje buvo olmekai, kurių savita kultūra vyravo Meksikos įlankos pajūryje apie 1200—400 pr. Kr. Puikūs ir produktyvūs akmens darbų meistrai, olmekai iškaldavo visokiausius daiktus, nuo smulkių nefrito figūrėlių iki milžiniškų bazaltinių galvų, stelų ir sostų. Būdingas olmekų meno bruožas yra tai, jog net smulkiausi kaltiniai akmens dirbiniai turi monumentalaus tvirtumo ir masyvumo. Kilnojamos akmenines ir keraminės olmekų skulptūros buvo plačiai paplitusios Mezoamerikoje, ir daug daiktu, panašių į olmekų, buvo padaroma kitose srityse. Šių skulptūrinių formų, pasižyminčių detaliu simbolizmu, paplitimas visur vienu metu yra visai Mezoamerikai būdingos kultūros skiriamasis požymis. Kai kurie archeologai mano, jog Meksikos įlankos olmekai buvo ikiklasikinės Mezoamerikos pirminė kultura; kiti juos priskiria vienai iš daugelio tuo metu iškilusiu ankstyvųjų regioniniu kultūrų. Tačiau visi sutinka, kad olmckai kūrė beprecedentinio masto piliakalnius ir akmeninius paminklus.

Mililniškos galvos

Žinoma maždaug 300 monumentalių olmekų skulptūrų. Be abejo, labiausiai išsiskiria kolosalios žmogaus galvos. Pirmoji buvo atrasta 1H62 m. netoli Tres Sapoteso gyvenvietės, o vėliau rasta dar 16. Jų pasitaiko tik buvusiuose didesniuose Meksikos įlankos pakrantės centruose, ypač La Ventoje, San Lorense ir Tres Sapotese jos labai savitos ir yra būdingiausias olmeku kultūros reiškinys. Kiekviena skulptūra vaizduoja gana šabloniška olmeko veidą: jauno arba vidutinio amžiaus vyra mėsingu rūstoku veidu, plačia plokščia nosimi, storomis lūpomis ir truputį žvairomis akimis, su epikantinių („mongoliškų”) raukšlių žymėmis. Visi jie dėvi aptempta kepurę, surištą po smakru, o keli užsidengę arba užsikimšę ausis. Mezoamerikojc tai simbolizavo elitinę padėtį. Nė viena galva neatrodo buvusi dažyta. Nepaisant akivaizdaus šabloniškūmo, yra ir nemažai įvairovės: skiriasi forma apskritai arba kai kurie veido bruožai ir ypač galvos clflngal.Q detalės. Nors didelė šios įvairovės dali* galbūt atspindi žaliavos pobūdį, vietines ikonografijos tradicijas ir/arba skirtingus meistru įgūdžius, daugelis archeologų įsitikinę, jog tos galvos yra tikru asmenų portretai.

Žiūrint iš priekio, galvos atrodo vos ne rutulio formos, tačiau iš tikro jos dažniausiai paplokštintos ir užpakalinė dalis nebaigta. Daugumos didžiųjų akmeninių galvų aukštis yra 1,47-2,85 m, nors viena turi net 3,4 m. Dauguma sveria 8-13 t, bet žinoma, kad olmekai perkeldavo daug didesnius 25-50 t akmenis, ir didžiausios galvos svoris beveik siekia šia ribą. Bazalto, dažniausiai naudotos žaliavos, nebuvo šalia olmekų centru, kur stovėjo gaivu skulptūros. Artimiausias šaltinis yra Tukstlos kalnai, nedidelis vulkaninės kilmės kalnagūbri* šiauriniuose olmekų tėvynės pakraščiuose. Čia, o ypač Sintcpeko kalvos papėdėje pietų Tukstloje, olmekai rasdavo bazalto riedulių.

Gabenimas ir statyba

Olmekai neturėjo ratinių transporto priemonių, nešulinių gyvulių ar skrystinių įtaisų, todėl šiuos sunkius daiktus tampė vien savo raumenų jėga. Sintepeko kalva yra 60 km nuo San Lorenso, kur buvo atrasta daugiausia akmeninių galvų, ir netgi toliau (apie 100 km) nuo La Ventos. Tikriausiai akmenis nuvilkdavo prie artimiausios upės ir sieliais plukdydavo pasroviui arba traukdami palei krantą, kuo arčiau numatytos pastatymo vietos. Vandens transportu buvo galima pasiekti vietą, esančią apie 2,5 km nuo San Lorenso kalnagūbrio viršūnės. Iš ten galvų ruošiniai galėjo būti nuvilkti, galbūt specialiai įrengtu keliu, iki pietinių nuožulnių kalnagūbrio šlaitų ir galiausiai užtraukti į 50 m aukščio viršūnę.

Nors archeologai eksperimentuodami kilnojo didelius olmekų paminklus, pasitelkę 25-50 žmonių, tačiau gabenti juos ilgais nuotoliais būtų reikėję šimtų. Lengviausia būdavo gauti darbo jėgos sausuoju laikotarpiu, tačiau turbūt būtų buvę prasmingiau akmenis pristatyti drėgniausiais mėnesiais, kai upės pakilusios ir žemė savaime šlapia. Nežinia, ar buvo gabenami neapdoroti akmenys, ar jau iškalti paminklai. Turint omeny pavojų juos prarasti transportuojant vandeniu, labiau tikėtinas pirmasis būdas,- tai liudija ir didelės tuščios vietos SanLorense. Kai kurios nedidelės olmekų skulptūrėlės vaizduoja tarsi virvėmis surištus lygius stačiakampius akmens luitus su ant jų sėdinčiais žmonėmis. Taip galbūt pavaizduotas luitų gabenimas, nes panašiai šis darbas vaizduojamas i ir kitose pasaulio šalyse.

Nesvarbu, kur tai buvo daroma, bazalto (rečiau andezito) luitų apdorojimas buvo nepaprastai varginantis ir daug laiko atimantis darbas. Olmekai neturėjo nei metalinių, nei akmeninių įrankių, kietesnių už bazaltą, kurį jiems reikėjo tašyti. Todėl dauguma skulptūros formavimo darbų buvo atliekami kalant ir gludinant. San Lorenso kalnagūbrio viršūnėje, šalia statinių, kurie turbūt buvo aukštuomenės būstai, rastos bazalto dirbtuvės; aišku, kad olmekai didelius akmens dirbinius perdirbdavo į mažesnius, kad ir girnas. Atrodo, jog kai kurios didžiosios akmeninės galvos iškaltos iš buvusių sostų. Sostai iš tikro yra didžiausi ir vieni ankstyviausių akmeninių olmekų dirbinių, senesni už daugelį galvų. Vienas įspūdingiausių sostų, San Lorenso 14-as paminklas, turi 1,8 m aukščio, 3,98 m ilgio ir 1,52 m pločio ir lengvai galėjo būti perkaltas į galvą.

Milžiniškų galvų naudojimas ir prasmė

Keliose olmekų stelose iškalti glifų tipo simboliai, tačiau jie dar neiššifruoti, todėl olmekai mūsų požiūriu yra priešistorinė kultūra. Tačiau tam tikras išvadas apie tai, kaip jų skulptūros buvo naudojamos ir ka jos reiškė, galima padaryti remiantis tų paminklų turiniu ir kontekstu, tai pat vėlesnėmis plačiau aprašytų Mezoamerikos tautų tradicijomis. Matthew Stirlingas, vienas iš olmekų centrų pirmųjų kasinėtojų, spėjo, kad didžiosios akmeninės galvos yra įžymių asmenų portretai. Kai kurie tyrinėtojai mano, jog galvos vaizduoja karius ar žaidėjus kamuoliu, tačiau šiandien prieita prie bendros nuomonės, kad tai vadų arba valdovų portretai. Šiuo požiūriu aiškinama, kad savitais akmeninės galvos apdangalo papuošalais, tarp kurių yra kailio lopų, spurgelių, plunksnų, nagų, virvelių ir veidrodėlių, buvo išskiriami arba konkretūs valdovai, arba tam tikri valdymo būdai. Valdovų viešų atvaizdų kūrimas buvo būdingas ir kitoms, vėlesnėms sudėtingoms Mezoamerikos visuomenėms, ypač klasikiniams majams, kurių kultūrinės šaknys siekia olmekų laikus, nors kolosalių akmeninių galvų kalimas yra išskirtinai Meksikos įlankos pajūrio olmekų tradicija.

Kai kurie paminklai rasti, kaip atrodo, jų pradinėje padėtyje: La Ventoje milžiniškos galvos, sostai ir stelos buvo pastatytos viešose vietose apeiginiuose pastatuose bei rūmuose arba šalia jų. Kiti, matyt, buvo perkelti, galbūt perdirbant, arba pasislinkę dėl dirvos erozijos ar nuošliaužų. Atrodo, kad olmekai statė monumentalių skulptūrų grupes savo kraštovaizdyje tarsi kurdami mizanscenas, įamžinančias istorinius arba mitinius įvykius. Be abejonės, dauguma didžiulių akmeninių galvų ir priklausė tokioms mizanscenoms.

Daugelis archeologų ir paminklinių užrašų tyrėjų sutaria, jog, be politinės prasmės, kurią turėjo vadų ar karalių portretai, milžiniškos akmeninės galvos įėjo į platesnę tradiciją, kuri jungė, sistemino ir skleidė šamanistines idėjas. Ta prasme akmeniniai atvaizdai buvo animistinių energijų laidininkai. Kaip ir kitos Mezoamerikos tautos, olmekai tikriausiai turėjo daug metaforų, žymėjusių kūno dalis kosmoso elementais. Daug dėmesio buvo skiriama skulptūrų galvų detalėms ir apdailai, nes galvos, kaip kūno dalys, galėjo reikšti centriškumą ir būti tapatinamos su dangaus ar kosmoso sritimis. Tačiau nesvarbu, kokia tiksliai buvo jų paskirtis ar prasmė, kolosalios olmekų akmeninės galvos tikrai yra vienos įspūdingiausių megalitinių skulptūrų pasaulyje.

Ateivis iš nežinomos šalies Man pasakojo: „Smėlyje, tarp tyru, Dvi stabo akmeninės kojos tvyro, Galva galiūno guli netolies…” P.B.    SHELLEY,    1817

ŠIAS GARSIĄSIAS EILES parašyti Shelley įkvėpė Britų muziejuje esantis Ramzio II (apie 1290—1224 pr. Kr.) statulos torsas ir to paties faraono išgriuvusio raudono granito koloso jo pomirtinėje šventykloje Tėbų vakarų krante aprašymas. Nors jis sudužęs ir viršutinė statulos dalis guli ant šono, įspūdingas dydis ir darbo kokybė stebina kiekvieną. Ši statula, vaizdavusi Ramzį kaip dievą, buvo beveik 19 m aukščio ir svėrė apie 1000 t. Tai buvo didžiausias sėdinčio žmogaus kolosas vakarų Tėbuose.

Šių masyvių Egipto statulų dydį ir galią geriausiai perteikia Memnono kolosai, nors truputį mažesni negu Ramzio kolosas, bet daug geriau išsilaikę. Tai Amenhotepo III (apie 1391-1353 pr. Kr.) atvaizdai, iš pradžių stovėję abipus įėjimo į jo pomirtinę šventyklą vakarų Tėbuose; dabar išlikę tik šventyklos pamatai ir statulos vidury lauko. Kiekvienas kolosas buvo iškaltas iš vientiso geltono kvarcito luito, medžiagą pasirinkus dėl auksinės saulės spalvos. Dabar kolosai yra apie 15,6 m aukščio (su karūnomis būtų apie 18 m). Kiekviena figūra pasodinta ant 2,3 m aukščio pjedestalo, išpjauto iš atskiro akmens.

Nors Memnono kolosai ir Ramzio kolosas yra milžiniški, jie – ne didžiausios senovės egiptiečių sukurtos skulptūros: ir Didysis sfinksas ir Didžiosios šventyklos fasado kolosai Abu Simbelyįe yra didesni. Tačiau šie pavyzdžiai buvo iškalti vietoje, jų nereikėjo perkelti. Bene labiausiai stebinanti Memnono ir Ramzio kolosų ypatybė yra tai, kad jie iškalti iš vientisų akmens luitų, kurie buvo atvilkti iš tolimų akmens skaldyklų. Tačiau net jie nėra didžiausi egiptiečių gabenti monolitai: Tunise, šiaurės Egipte, rastos keturių Ramzio II granitinių kolosų, kurie, kaip manoma, buvo 21-28 m aukščio, skeveldros.

Akmenų atskėlimas ir gabenimas

Memnono kolosams naudoti kvarcito luitai buvo atskelti Cebel ei Ahmare, apie 700 km nuo Tėbų. Kvarcitas yra kietas akmuo ir negalėjo būti apdorojamas to meto metaliniais įrankiais. Vis dėlto skaldyklos sienose likusios žymės labai skiriasi nuo žymių, padarytu kertant akmenis Asuane, ir galima spėti, jog buvo naudojamas kalto tipo įrankis, galbūt sunkus akmeninis kirtiklis. Kaip ir obeliskams, kolosų akmens luitai tikriausiai buvo atskeliami iškirtus skiriamąsias tranšėjas aplink ir po luitu. Tuos luitus turbūt iškirsdavo iš stačios uolos sienos, kad būtų paprasčiau ištraukti iš skaldyklos.

Statulas egiptiečiai kaldavo iš rūpestingai atmatuotų stačiakampių akmens luitų. Kiekvieno luito paviršiuje nubraižydavo stačiakampių tinklą, kuriuo naudojosi teisingoms statulos proporcijoms nupiešti. Paskui daužydavo akmens perteklių, kol statula įgaudavo apytikrę formą. Tuomet vyresnieji skulptoriai baigdavo kalti statulą ir išraižydavo tekstus arba iškaldavo reljefus. Atsižvelgdami į medžiagą, statulas gludindavo arba dažydavo. Paprastai egiptiečių skulptūros ir architektūriniai elementai būdavo galutinai apdailinami pastatyti, nes akmens perteklius apsaugodavo luitą nuo apdaužymo ir kitokio su žalojimo gabenant ir statant. Tačiau milžiniškoms skulptūroms ir kitiems labai dideliems akmens luitams didžiumą kalimo darbų turbūt atlikdavo skaldykloje, kad prieš gabenant kiek galima sumažėtų svoris.

Akmens luitai, Amenhotepo III ir Ramzio II naudoti jų kolosams, yra didžiausi egiptiečių kada nors gabenti daiktai. Memnono kolosai svėrė maždaug po 700 tonų, o Ramzio II statulos apie 1000 tonų,- manoma, kad jie buvo gabenami sausuma. Nors nėra užrašų, pasakojančių apie konkrečiai šių blokų kelionę, viename Vidurinės karalystės (apie 1850 pr. Kr.) reljefe parodytas mažesnės, bet kolosalios vyro, vardu Džehutihotepas, skulptūros gabenimas. Apie 58 t sverianti statula gabenama stačia ant medinių rogių, prie kurių pririštos keturios virvės. Kiekvieną virvę traukia 43 vyrų būrys. Rogių priešakyje stovintis vyras pila ant kelio vandenį, kad lengviau slystu.

Atlikus eksperimentą su pakrautomis rogėmis, nustatyta, kad maždaug vienai tonai lygiu žemės paviršiumi vilkti reikalingi trys vyrai. Vadinasi, kiekvienam Memnono kolosui reikėjo 2100 vyrų ir apie 3000 vyrų kiekvienai Ramzio II statulai gabenti. Šis skaičius labai išaugtų, jeigu žemė nebūtų lygi: maždaug tris kartus daugiau žmonių reikėtų kolosui užtempti 1:10 statumo šlaitu. Dar reikėtų žmonių tvirtai ir lygiai pakrovimo aikštelei įrengti – kad statula lengviau slystu ir neklimptų į smėlį. Spėjama, kad po rogėmis galėjo būti dedami mediniai ristuvai, sumažinantys trintį, tačiau tokiu atveju būtų buvę labai sunku statula valdyti net lygiame kelyje, ir ypač pavojinga – nuokalne. Kaip matyti Džehutihotepo atveju, beveik neabejotina, jog vanduo buvo naudojamas pavažoms šlapinti, kad sumažėtų trintis.

Bendros pajėgos, drauge su akmenų skaldytojais, sargais ir meistrais, tikriausiai buvo daug didesnės negu minimalus žmonių skaičius, reikalingas vienam akmens luitui pergabenti. Turint omeny papildomus darbininkus, reikalingus statulai vilkti sunkiuose kelio ruožuose, šį skaičių reikėtų patrigubinti. Taigi Ramzio II kolosui būtų reikėję 9000 vyrų ir galbūt apie 12 000 – Memnono kolosams iškalti ir pastatyti.

Kolosus teko vilkti didžiuliais nuotoliais: Memnono kolosų luitai buvo atgabenti iš skaldyklų, esančių už 700 km Nilu nuo Tėbų. Vyrauja nuomonė, jog šie akmenys buvo per sunkūs plukdyti Nilu prieš srovę ir tikriausiai vilkti sausuma. Vis dėlto reikėtų pasakyti, kad kai kuriose vietose buvo būtina perkelti luitus per upę į vakarų krantą; po to juos turbūt pakraudavo į laivus. Todėl atrodo įmanoma, kad bent dalį kelio statulos galėjo būti plukdomos kanalais (kuriuose srovė būtų buvusi silpnesnė).

Galų gale, po mėnesius ar metus trukusios kelionės, atgabentas skulptūras reikėjo pastatyti ant pjedestalų. Nors Džehutihotepo vaizduojama statula velkama stačia, beveik tikra, kad kolosai buvo gabenami paguldyti ant šono: taip apkrova buvo paskirstoma didesniame plote ir sumažinama galimybė statulai nugriūti kelyje. Ant pjedestalo kolosas buvo keliamas tikriausiai panašiai kaip obeliskai (p. 266). Pastačius į vietą, aplink statulą įrengdavo pastolius, kad prityrę skulptoriai galėtų užbaigti figūras ir išraižyti reljefus sosto šonuose.

Memnono kolosai tebestovi, nors šventykla, kurios priekyje jie buvo pastatyti, seniai sugriuvusi. Jie traukė keliautojus graikų ir romėnų laikais, o dar labiau išgarsėjo nukentėję per žemės drebėjimą 27 pr. Kr. Ypač buvo apgadintas šiaurinis kolosas, ir sakoma, kad nuo tada, saulei tekant, jis skleisdavo šiurpius garsus. Gali būti, kad juos sukeldavo akmens įskilose susikaupusi rasa: ryto saulėje įšilusi, ji plėsdavosi. Antikos laikų keliautojai statulą vadino „balsinguoju Memnonu”, – iš čia kilo šiuolaikinis pavadinimas, – Homero veikėjo Memnono, dainavusio savo motinai, aušros deivei Eos, vardu. Deja, „dainavimas” liovėsi, kai Romos imperatorius Septimijus Severas, reikšdamas pagarbą dievams, statulą restauravo.

OBELISKAI YRA VIENI lengviausiai atpažįstamų Egipto paminklų. Tai didžiuliai kvadratinio skerspjūvio monolitai, kiek siaurėjantys iki piramidinės viršūnės, kuri dažnai būna paauksuota, kad atspindėtų saulės spindulius. Žinoma, kad Saulės šventyklų su masyviais mūriniais žemų obeliskų pavidalo statiniais buvo V dinastijos valdymo metais (apie 2465-2323 pr. Kr.), o netrukus buvo iškalti ir pirmi monolitiniai klasikinių proporcijų obeliskai. Ankstyviausias užbaigtas karališkas obeliskas pastatytas XII dinastijos laikais (apie 1950 pr. Kr.), tačiau didžiausias ir įspūdingiausias priskirti-

FAKTAI

nas XVIII dinastijos viduriui (apie 1504— 1425 pr. Kr.). Obeliskai buvo pašvęsti Saulės dievui Ra ir randami vietovėse, susijusiose su Saulės dievu garbinimu. Dažniausiai jie buvo statomi poromis abipus Egipto šventyklų piloninių vartų, nors būta ir pavienių obeliskų.

Akmenų atskėlimas

Obeliskai buvo atskeliami ii labai kietų akmenų, pakankamai tvirtų, kad būtų galima be įskilimų iškalti grakščių proporcijų galutinį gaminį, kuris atlaikytų gabenimu. Asuano granitas buvo pats populiariausias akmuo, o tai, kad buvo pasirenkamas rausvas ir raudonas granitas, galbūt atspindi šių spalvų sąsaja su saule. Ypač naudingas informacijos apie granito skaldymą ir obeliskų gamybą šaltinis yra nebaigtas obeliskas, saugomas Asuano akmenų skaldykloje. Manoma, jog jis gamintas Tutmozio III valdymo metais (1479-1425 pr. Kr.) ir, jeigu būtų buvęs užbaigtas, būtų didžiausias obeliskas Egipte: 41,75 m aukščio ir apie 1150 t svorio. Nelaimei, atskeliamas monolitas įskilo, buvo paliktas ir išliko tik kaip aiškus naudotų atskėlimo būdų daiktinis įrodymas.

Granitas – labai kietas akmuo, jo neįmanoma iškirsti su egiptiečių turėtais palyginti minkšto metalo įrankiais, todėl buvo vartojami akmeniniai. Doleritiniais grūstuvais kvarco grūdeliai būdavo sugrūdami ir nušluojami. Uolos paviršiuje darbininkai nužymėdavo obelisko kontūrus ir aplink juos išdaužydavo uolieną. Iškirsdavo griovį, pakankamai platų, kad jame galėtų stovėti dirbantis žmogus, ir pakankamai gilų, kad būtų įmanoma pasikirsti po obelisku. Tokiame griovyje dirbdami, vienu metu galėjo daužyti akmenį apie 150 žmonių. Svertais obeliską atskeldavo nuo pagrindo ir, naudodami statramsčius, pakeldavo virš aplinkinės uolienos lygio. Tuomet jį įtaisydavo ant medinių rogių, kad būtų galima pergabenti.

Gabenimas

Asuane iškirstus obeliskus reikėjo gabenti nemažais atstumais. Pavyzdžiui, Karnakas, kur buvo pastatyti du Hatšepsut obeliskai, yra 220 km į šiaurę nuo Asuano. Nuo akmens skaldyklų iki upės buvo pastatyta krantinė: išlygintas žemės paviršius rogėms su sunkiais obeliskais vilkti. Tarus, kad vienas vyras lygia žeme gali traukti apie pusę tonos, kiekvienam 320 t sveriančiam Hatšepsut obeliskui tempti būtų reikėję maždaug 1000 vyrų. Jeigu būtų buvęs užbaigtas Nebaigtasis obeliskas, būtų reikėję 3500 vyrų.

Nuvilkę obeliską ant upės kranto, jį pakraudavo į baržą. Tai turėjo būti sudėtinga ir sunki operacija. Plinijus I a. po Kr. aprašė tradicinį obeliskų pakrovimo į baržas būdą. Anot jo, baržą įplukdydavo į kanalą netoli skaldyklos ir nugramzdindavo luitais, kurių bendras svoris būdavo didesnis už obelisko. Obeliską nutempdavo skersai kanalo į reikiamą vietą virš baržos ir iškraudavo balastinius luitus. Barža imdavo kelti obeliską. Tuomet obeliską pasukdavo tiek, kad jis atsidurtų išilgai baržos vidurio linijos.

Hatšepsut šventyklos Deire reljefe parodyta, kaip pora obeliskų gabenami į Karnaką. Abu pakrauti į vieną baržą ir paguldyti išilgai jos taip, kad liestųsi jų pagrindai. Taip svoris gana tolygiai paskirstomas, nes sunkiausios obeliskų dalys yra baržos centre. Jeigu šis aprašymas pakankamai tikslus, barža turėjo būti daugiau kaip 100 m ilgio ir gana plati – dėl pastovumo. Toks didelis laivas būtų buvęs sunkiai valdomas: laivugalyje turėjo keturis vairus, vairuojamus keturių vairininkų ir velkamus virtinės irklinių valčių, prisirišusių virvėmis. Varžą pirmyn būtų variusi upės srovė, o irklinėms valtims tikriausiai daugiau būtų reikėję ne traukti, bet valdyti ir kreipti baržą. Baržai pasiekus galinę vietą, ji buvo pritvirtinama prie krantinės ir iškraunama, o obeliskai nuvel-kami į reikiamą vietą.

Apdaila

Egiptiečiai buvo linkę galutinai apdailinti savo paminklus jau pastatytus. Tačiau Tutmozio III obeliskas buvo išpuoštas, bet nepastatytas, taigi, matyt, ne visada elgtasi vienodai, šlifavimo akmenimis ir smulkiais kvarco grūdeliais obeliskus nugludindavo iki blizgesio, paskui braižytojas paviršiuje nubraižydavo puošinių kontūrus, o įgudęs skulptorius akmeniniais įrankiais iškaldavo reljefus. Galiausiai ant obelisko viršūnės užmaudavo metalinį gaubtą ir pritvirtindavo įkaldami metalą į reljefinių paviršių griovelius. Šis sidabro ir aukso lydinio aptaisas spindėjo saulėje, todėl obeliskas buvo iš toli matomas.

Statyba

Nėra išlikusios vaizdinės ar rašytinės medžiagos, aiškinančios, kaip egiptiečiai statė obeliskus, išskyrus simbolinį karaliaus, kuris stato obeliską traukdamas virvę, piešinį. Sukurtos dvi aiškios teorijos apie egiptietiškus statybos būdus. Pasak vienos, obeliskas iš pradžių būdavo traukiamas rampa pagrindo galu į priekį, kol persisverdavo į duobę ir galu įsiremdavo į pamatą, tada virvėmis būdavo pastatomas. Norint valdyti galo nuleidimą į duobę, galbūt buvo pilama smėlio. Pagal antrą teoriją, obeliskas buvo traukiamas žemės paviršiumi, kol jo pagrindo galas įsiremdavo į plinte iškirstą griovelį; tuomet viršutinis galas svertais ir statramsčiais būdavo keliamas iki tokio kampo, kad būtų galima traukiamą virvėmis obeliską pastatyti stačią. Nors šis antrasis būdas atrodo labai pavojingas ir sunkus, grioveliai išlikusiuose obeliskų plintuose ir nedidelis kai kurių obeliskų nuokrypis nuo pamato rodo, jog labiau tikėtina, kad egiptiečiai taikė šį metodą.

Vėlesnė istorija

Egiptiečių obeliskų gabenimo ir statymo rūpesčiai nesibaigė su juos sukūrusią civilizacija. Dėl įspūdingos formos ir simbolinių sąsajų jie tapo labai mėgstami Romos imperijoje. Pirmuosius obeliskus i Romą maždaug 10 pr. Kr. atgabeno Augustas, o paskesnieji imperatoriai gerokai papildė Romos kolekciją. Keletas obeliskų vėliau buvo rasti senovės Romos griuvėsiuose, o XVI-XVIII a. popiežiai juos atstatė atnaujindami savo miestą. XIX a. dar trys obeliskai buvo išgabenti iš Egipto ir pastatyti Paryžiuje, Londone ir Niujorke. Šiandien net 13 Egipto obeliskų stovi Romoje, o tik keturi pačiame Egipte.

Kas kartą, kai obeliską reikėdavo išgabenti iš Egipto, jis būdavo transportuojamas ir statomas įvairiais būdais: panaudojant pastolius, suktuvus arba šarnyrus. Vis dėlto nė vienas šių sudėtingų inžinerinių būdų neprilygsta egiptiečių žygdarbiui – jie sukūrė šiuos nepaprastai dailius paminklus vien akmeniniais įrankiais ir gabeno bei statė be šiuolaikinių mechanizmų.

DIDYSIS GIZOS SFINKSAS tebėra vienas ypatingiausių Egipto paminklu. Didysis sfinksas yru vienas ankstyviausiu ir didžiausias tos rūšies kūrinys. Neaišku, kokia buvo pirminė Didžiojo sfinkso prasmė, tačiau vėlesniu kartu egiptiečiai tikėjo jj esant Saulės dievo Horemacheto, „horizonto Horo”, dar sieto su pirmaprade karaliaus valdžia, apvaizda.

Sfinksas buvo iškaltas iš Gizos plynaukštės uolos tikriausiai Senosios karalystės karaliaus Chefreno (Chafrės) valdymo metais (apie 2520-2494 pr. Kr.), nes stovi greta jo piramidės tako ir slėnio šventyklos. Nors pastaruoju metu, remiantis Sfinkso erozijos lygiu, iškelta mintis, kad jis buvo iškaltas keletą tūkstantmečių anksčiau už piramides, tačiau, įvertinus archeologinį kontekstą, mažai tikėtina, jog Sfinkso skulptūra yra sukurta ankščiau negu Chefreno kompleksas.

Statyba

Sunku nustatyti, koku buvo vietos topografija priet Sfinkso statyba, nes čia buvo kertami akmenys piramidžių statyboms. Tačiau atrodo, jog Sfinkso galva iškalta m likusio uolienų monolito, išsikišusio iš plynaukštės; panaši uolų atodanga netoliese tebestovi. Ši uolienos iškyša tikriausiai tyčia buvo palikta vietoje, kai aplinkinės uolos buvo skaldomos piramidėms statyti, nes Sfinkso galva ir liemuo yra virš aplinkinės žemės lygio.

Žemutinės Sfinkso dalys buvo iškaltos žemiau plynaukštės lygio, o norint tai padaryti, aplink uolos masę, iš kurios ketinta suformuoti liemenį, buvo iškastas U formos griovys. Kaip ir piramidės bei gretimos šventyklos, Sfinksas orientuotas tiksliai į rytus, tačiau aplink jį iškirstas griovys yra trapecinis, nes pietiniame šone jis eina lygiagrečiai su Chefreno piramidės taku. Sfinkso statybos laikotarpiu egiptiečiai buvo linkę skaldyti ir gabenti labai didelius akmens luitus, todėl neturėjo būti sunku surasti darbo jėgos šiai tranšėjai iškasti.

Kai prie uolienos buvo galima prieiti iš viršaus, egiptiečiai akmens luitams atskelti uoloje iškapojo stačiakampį siauri) griovelių tinklą. Uolieną darbininkai kapodavo kieto akmens kaltais ir akmeniniais, o galbūt ir variniais kirtikliais. Griovelius iškirsdavo kiek gilesnius negu norimas akmens luito storis, paskui truputį įsikirsdavo po juo ir, naudodami medinius svertus, luitą atskeldavo ir iškeldavo. Kertant griovį aplink Sfinksą, daugelis masyvių luitų, matyt, buvo nuvilkti į šalį – iki Sfinkso šventyklos, kur panaudoti jos šerdžiai statyti: šių blokų sluoksnių sandara tiksliai atitinka sluoksnius, matomus griovio šonuose ir sfinkso liemenyje.

Pašalinus visą akmens perteklių, buvo iškaltas Sfinksas ir kruopščiai apdailintas variniais kaltais ir mediniais plaktukais. Stiliaus atžvilgiu galvos bruožai visai atitinka karališkas Chefreno skulptūrų linijas, kaip ir karališkos regalijos: galvos dangalas nemes ir kobra ant kaktos. Ant Sfinkso veido dar matyti raudonų dažų žymės: šios spalvos tradicija siekia ne vėlesnius, kaip Plimlaus apsilankymo 1 a. po Kr., o gal ir gerokai senesnius laikus. Plinijus šiai spalvai priskiria kultinę reikšmę, ir tai tikriausiai tiesa, nes egiptiečiai raudonu spalva siejo su Saulės kultu.

Iš tikrųjų Sfinksas nėra labai proporcingas: liemuo per ilgas, o galva per maža. Galbūt senovės skulptorius varžė medžiaga: galvos dydį galėjo apriboti natūralaus uolos luito, iš kurio ji iškalta, dydis, o liemuo galbūt buvo pailgintas prisitaikant prie aptikto statmeno uolienos defekto, kuris dabar matomas prieš pat užpakalines kojas. Tačiau keistos proporcijos gali liudyti ir apie skulptorių nepatyrimą. Kiek žinoma, tai buvo pirma tokia milžiniška skulptūra Egipte – ir to meto akmentašiams turbūt buvo nelengva apdoroti tokį didžiulį akmenį. Keistos kai kurių to laikotarpio natūralaus dydžio skulptūrų proporcijos rodo, kad egiptiečiai dar nebuvo sukūrę koordinačių tinkleliu pagrįstų būdų, sėkmingai naudotų kuriant vėlesnes skulptūras,- be to, darbininkams galėjo būti sunku kirsti iš nelygaus luito. Egiptiečių skulptoriai labiau mėgo stačiakampius luitus, nes galėdavo nubraižyti kūrinio metmenis ir tiksliai dviem matmenimis pažymėti skulptūros elementus.

Minkštas liemens akmuo jau gerokai apdūlėjęs, tačiau 4500 metų senumo skulptūros galva palyginti gerai išsilaikiusi. Šį nevienodumą galima paaiškinti skirtinga geologinių sluoksnių kokybe. Markas Lehneris išskyrė tris naudoto kalkakmenio tipus: kieta geros kokybės galvos akmenį, minkštus rumbuotus korpuso sluoksnius ir trapų, pilną fosilijų pagrindo sluoksnį. Erozija kelia vėjo pustomas smėlis. Jis nugraužė minkštesnes akmens dalis ir paliko kietesnes vietas, išsišovusias rumbais. Tačiau Sfinksui pakenkė ne vien gamtos jėgos: nosies jis neteko apie VIII a. po Kr., kai sufijai, kurių įsitikinimu ši skulptūra buvęs šventvagiškas stabas, apgadino veidą. Nuo kaktos nudaužta kobros galva, o barzdos skeveldros, rastos smėlyje Sfinkso papėdėje, irgi byloja apie tyčinį kenkimą.

Restauravimas ir atkasimas

Didžiojo sfinkso konservavimas ir restauravimas vyko tikriausiai nuo II tūkstantm. pr. Kr. vidurio, kai buvo atgaivintas Sfinkso kultas. I šiaurryčius nuo jo buvo pastatyta naujų šventyklų, o tarp jo letenų įrengta koplyčia. Šios koplyčios centre buvo stela, kurioje pavaizduotas faraonas Tutmozis IV (apie 1401-1391 pr. Kr.), aukojantis Sfinksui. Pasak įrašo, Sfinksas sapne pasirodęs karalaičiui ir pasiūlęs Egipto sostą su sąlyga, kad jis nuvalytų supustytą smėlį ir pataisytų jo figūrą. Dabar korpusas beveik ištisai padengtas įvairaus didumo mūro lopais. Galima išskirti tris svarbiausius senovės atstatymų etapus (Lehnerio I-III fazes) ir keturias pagrindines šių laikų kampanijas, kurių paskutinė užbaigta 1998 m.

Daugelio žmonių, apsilankiusių čia per pastaruosius du tūkstantmečius, įrašai ir piešiniai sako, kad didžiuma Sfinkso istorijos palaidota po vėjo suneštu smėliu, matoma tik jos viršūnė. Nuo XIX a. stengtasi išvalyti statybos vietą, deja, kartu sunaikinta daug vertingos archeologinės informacijos. Galų gale, XX a. 4-ame dešimtmetyje Sėlimas Hassanas ne tik pašalino likusį smėlį, bet ir ėmė nuodugniai tyrinėti iškasenas. Nors Sfinkso aplinka išvalyta iki pagrindinės uolienos, jo statybos ir reikšmės tyrimas tebevyksta: Egipto senienų valdybos generalinio direktoriaus Gastono Maspero žodžiais (pasakytais XIX a. pabaigoje) tariant, „Sfinksas mums dar nepapasakojo visų savo paslapčių”.

PIETINĖJE BRETANĖS pakrantėje, netoli Lok mariakerio, ant žemės riogso keturi milžiniški suskilusio akmens luitai. Tai yra Didžiojo sudužusio menhyro (stovinčio akmens), didžiausio monolito, pastatyto Europoje priešistoriniais laikais, griuvėsiai. Kai buvo sveikas, turėjo būti 20 m aukščio, o keturi luitai drauge sveria apie 280 tonų. Galima būtu manyti, kad tokį žygdarbį būtų galėjusi padaryti tik bendruomenė, kuri turėjo daugelio šimtmečių akmenų tašymo, gabenimo ir statymo patirtį. Tačiau iš tikrųjų naujausių tyrimų rezultatai sako, jog Didysis menhyras priklauso ankstyviausiai Bretanės neolito fazei, apie 4500 pr. Kr.

Akmens gabenimas ir apdaila Didžiojo menhyro akmuo yra stambiagrūdis granitas, tikriausiai atskeltas uolienų atodangoje Orcji upės žiotyse, 12 km į šiaurę. Galbūt dalį kelio buvo gabentas vandeniu, tačiau, norint nuvilkti šį luitą bent kelis metrus, būtų reikėję neįtikėtino išmoningumo ir didelės darbo jėgos. Neturime užmiršti, kad jis septynis kartus sunkesnis už didžiausią iš Stounhendžo akmenų ir daugiau kaip dukart ilgesnis.

Iš pirmo žvilgsnio Didysis sudužęs menhyras gali atrodyti lyg ir beformis, bet atidžiau įsižiūrėjus matyti didelio daužymo ir kalinėjimo norint išlyginti paviršių pėdsakai. Toji apdaila buvo daroma akmenį pastačius, nes į žemę įkastas menhyro pagrindas liko neapdorotas.

Maždaug per vidurį antžeminė menhyro dalis buvo papuošta raižiniu. Apiręs išlikęs raižinys šalia antro didesniojo luito nuskilusio galo, ir manoma, kad pavaizduotas akmeninis kirvis medine rankena, nors kirvio ašmenys gan trumpi ir keistai užapvalinti. Ilgus amžius veikę orų reiškiniai gerokai apgadino paviršius, ir jau sunku išskirti raižinį, išskyrus tuomet, kai įžambiai krinta vakariniai saulės spinduliai. Anuomet jis tikriausiai buvo ryškesnis ir galbūt net dažytas.

Pastatymas ir nugriovimas

Didysis menhyras toks didžiulis, kad daug metų abejota, ar iš viso kada nors buvo pastatytas stačias. Pasak legendos, jis buvęs pastatytas, tačiau nuvirtęs per žemės drebėjimą arba kažkuriuo metu per pastaruosius 2000 meti) suskaldytas žaibo. Tačiau kruopščiai ištyręs luitų lūžių paviršius, prancūzų archeologas )eanas L’Helgouachas padarė išvadą, jog menhyrą nuvertė žmonės dviem atskirais etapais. Pirma, kai jis dar stovėjo, aplink menhyrą žiedu varant pleištus, buvo atskelti du jo trečdaliai; jie nuvirto į rytus ir sudužo i tris dalis. Dantytus pleištų pėdsakus galima įžiūrėti apatinio luito pakraščiuose. Tuomet dar liko masyvus strampas, tvirtai stovintis žemėje, bet per vėlesnę operaciją jis buvo ištrauktas iš įdubos ir parverstas, šį kartą vakarų kryptimi. Taip paaiškėjo, kodėl Didžiojo menhyro viršutinė ir apatinė dalys guli skirtingomis kryptimis.

Šalia Didžiojo menhyro atrastos įdubos rodo, kad jis stovėjo ne vienas, bet buvo paskutinis menhyrų voroje, kuri apytikriai tiesia linija ėjo šiaurės kryptimi apie 55 m. Kitų akmenų lizdai, tolstant nuo Didžiojo menhyro, mažėja, o pačių monolitų liko tik mažytės nuolaužos.

Kas atsitiko akmenims, kadaise stovėjusiems šiose duobėse? Atsakymu randame kori doriniuose kapuose La Table dės Marchand, esančiuose keli metrai nuo Didžiojo menhyro, ir Gavrini – saloje už 4 km į rytus. Jau seniai buvo žinomi kirvio su rankena ir ilgaragio galvijo piešiniai, išraižyti apatinėje La Table dės Marchand apdailos akmens pusėje; tačiau 1984 m. kasinėjant atrasta viršutinė Gavrini apdailos akmens pusė ir išaiškinta, kad ji yra to paties akmens dalis. Tie du akmenys, matyt, buvo iš vieno masyvaus stačioįo akmens, vėliau apversto ir suskilusio. Nors Didysis sudužęs menhyras buvo paliktas, kur nuvirto, antrojo menhyro dalys buvo panaudotos gretimiems neolitiniams paminklams. Taigi griovimas tikriausiai vyko neolito periodu, kai vienos kartos šventieji akmenys buvo negailestingai verčiami ir įmūrijami į palikuonių kapų paminklus.