ATĖNŲ PARTENONAS yra ne tik žymus ir novatoriškas architektūros laimėjimas, bet ir Graikijos nepriklausomybės, kultūros ir didybės simbolis. Jis  iškilo nuniokotame krašte. 480 pr. Kr. persai užpuolė ir nusiaubė Atėnus. Jie naikino visuomeninius pastatus bei paminklus, masiškai žudė  atėniečius, plėšė šventyklas ir padegė Akropolį (miesto tvirtovę). Tik po trisdešimties metų buvo pasiekta taika ir pradėta atstatyti Atėnus pagal ambicingą atstatymo ir atnaujinimo programą, remiama politiko Periklio. Šios programos viršūnė yra Partenonas pradėtas statyti 447 pr. Kr. Akropolyje, ant ankstesnės šventyklos liekanų. Įškilęs virš  miesto, Partenonas buvo tiek Atėnų bei jų laimėjimų įamžinimo paminklas, tiek deivės Atėnės kulto centras.

Architektų Iktino ir Kalikrato suprojektuotame Partenone daug architektūrinių elementų suderinta su visiškai nauju būdu. Pastatytas ant 69,5 m ilgio ir 30,88 m pločio stereobato (laiptų pavidalo pamato), jis turi 8 dorėnines kolonas galuose ir 17 šonuose . Pagrindinė patalpa, arba celė, buvo padalyta į dvi dalis. Manoma, jog vakarinis galas buvo lobynas, o didesniame rytiniame gale stovėjo didžiulė chrizoelefantininė Atėnės statula, sukurta didžiausio to metų graikų skulptoriaus Feidijo. I celę įeinama per dorėninį 6  kolonų prieangį.

Skulptūros

Viena žymiausių Partenono ypatybių buvo jo skulptūros, skirstomos į tris grupes. Pirmosios buvo raiškiai iškirstos trikampių frontonų figūros statinio galuose. Antrosios – 92 metopos, arba stačiakampės plokštės, iškalinėtos lėkštesniais reljefais, – pakaitomis su lygesniais triglifais juosia visą  išorinę pastato dalį po karnizais. Paskutinis, bet ne menkiausias skulptūrinis puošinys buvo ištisinis 160 m ilgio frizas, aukštai kolonados viduje, aplink viršutinę celės dalį.

Nenuostabu, kad statydami tokią puošnią ir brangią šventyklą, atėniečiai  kreipėsi į Feidiją, kad suprojektuotų skulptūrų schemą ir prižiūrėtų jos vykdymą. Isitaisę aukštai ant medinių pastolių, Feidijas su pagalbininkais penkerius ar šešerius metus (apie 438 – 432 pr. Kr.) dirbo kirsdami ir spalvindami skulptūras , kurios vėlesnėms kartoms tapo klasikinio graikų meno aukščiausių laimėjimų pavyzdžių. Tarp jų – garsiosios “Elgino marmurinės skulptūros”, 1801 m. išgabentos iš Partenono į Angliją.

Statyba

Partenono statyba truko devynerius metus, buvo sunaudota gerokai daugiau kaip 230 000 t akmens. Tai reiškia, kad kiekvieną dieną buvo atskeliama, gabenama, apdailinama ir įmūrijama daugiau kaip 70 t akmenų. Iš tikrųjų šis skaičius buvo gal ir didesnis, nes dar neatsižvelgta į eilines nedarbo dienas arba religines šventes. Neatsižvelgta ir į kitas, marmurą, medžiagas. Žinome, jog geležinės sankabos buvo naudojamos statybiniams akmenims ir skulptūroms sutvirtinti, medis – stogo konstrukcijoms, o dažai – skulptūroms ir kitoms architektūrinėms detalėms pagražinti. O kur dar  frontono skulptūros… Aišku, kad net šiuo labai atsargiu įvertinimu statybai reikėjo daug darbininkų grupių.

Viena ar daugiau grupių atvilkdavo akmenis nuo vežimų iki darbo aikštelių, kiti pakeldavo luitus į jų vietą. Grupės akmentašių apdailindavo įvairias architektūrines dalis tiek ant žemės, tiek galutinėje jų padėtyje. Pavyzdžiui, mažiausiai 28 vyrų reikėjo vidutinio dydžio kolonos cilindriniam akmeniui nuo vežimo sijų rogėmis atgabenti į reikiamą darbo vietą. Vienas mūrininkas kolonos cilindrą apdorodavo ant žemės, kitas baigdavo apdailą įstačius jį į vietą. Papildomų darbininkų reikėjo luitui kranu pakelti ir įstatyti į vietą.

Paskaičiuota, jog vienas vežimo reisas iš Pentelikono skaldyklos į Akropolį būtų trukęs visą darbo dieną. Skaičiuojant, kad vežimu būdavo gabenamas vienas 70 t sveriantis kolonos cilindras, išeina, kad reikėjo mažiausiai 9-14 vežimų, daugiau kaip 300 mulų, 250 gabenimo darbininkų, 18-28 akmentašių ir šimtų kitų žmonių akmenis atskelti ir kilnoti. Iš tikro šioje statyboje buvo sutelkti beveik visi Atėnų darbininkai ir meistrai. Gyventojai, ilgus metus kentę karą ir niokojimą, gavo darbą bei aiškų tikslą ir progą vėl sustiprinti savo valstybės įvaizdį. Jau vien Partenono dydis ir šio darbo mastas stiprino atėniečių gerovę, galią ir šlovę.