Monumentą, pastaruosius 500 metų vadintą “Saulės piramide”, iš tikrųjų reikėtų vadinti “Laiko piramide”, nes, pasak senovės meksikiečių legendos, ji ženklinanti vietą, kurioje prasidėjęs laikas. Piramidė buvo pastatyta beveik prieš 2000 metų, kaip paminklas šiam tolimos praeities įvykiui atminti, kaip didžiųjų dievų garbinimo vieta ir galbūt ją pastočiusio valdovo kapas. 60 m virš Teotihuakano slėnio lygumos vėsiame ir sausame centrinės Meksikos plokščiakalnyje iškilusi piramidė yra puikiausias Teotihuakano, pirmo didžiojo senovės Meksikos miesto, architektūrinis žygdarbis.
Teotihuakanas įkurtas I tūkstantm. pr. Kr, be ypatingų užmojų, kaip vienas iš dviejų svarbių miestų Meksikos slėnyje; abu jie stovėjo lygioje ežero pakrantėje, kalnų fone. Keleri šimtai metų pr. Kr. ugnikalnio išsiveržimai ėmė kelti grėsmę Teotihuakano varžovui, o galiausiai palaidojo jį po lavos srautu. Pabėgeliai įsikūrė Teotihuakane, kur jie ir jų palikuonys dirbo įgyvendindami didžiausius senovės Meksikos “visaliaudinės statybos” projektus: dvi didžiles (Mėnulio ir Saulės) piramides, masyvų apeiginį kelią (Mirusiųjų gatvę), didžiulius aptvarus (Citadelės ir Didįjį aptvarą) ir galiausiai statydami sau namus bei daugiabučius pastatus. Taip Teotihuakanas išaugo aplink Saulės piramidę 20 kv. km plote, kur tilpo daugiau kaip 100 000 gyventojų.
Teotihuakano kalnų ir olų įprasminimas
Mokslininkai mano, kad pabėgeliai prie šių projektų dirbo savanoriškai, prižiūrimi Teotihuakano valdovų ir tarnaudami šventosioms miesto dvasioms. Tikėdami gamtovaizdžio dvasingumu, kalnus ir urvus jie laikė šventais ir galingais, o Teotihuakano slėnis buvo turtingas visų šių aplinkos požymių. Būsimojo miesto vidury ėjo urvas su įėjimo anga vakaruose, orientuotas ta kryptimi, kur saulė leidosi tam tikromis astrologijos ir žemdirbystės požiūriu svarbiomis dienomis. Ant šio urvo I a. pr. Kr. buvo pastatyta šventykla – ankstyviausias statinys Saulės piramidės vietoje, sudarytas iš kelių didelių kauburių virš urvo angos ir vidaus kambario.
Stovint ties urvo anga, bet žvelgiant į šiaurę, tiksliai statmenai vakarų tiesiai matymo linijai, buvo matyti miesto šventojo kalno viršūnės įlinkis. I a. po Kr. pradžioje Teotihuakano darbininkai nutiesė grįstą kelią, dabar vadinamą Mirusiųjų gatve, – nuo urvo angos pietuose iki šventojo kalno papėdės šiaurėje, kur jie pastatė Mėnulio piramidę, pirmą didįjį miesto statinį.
Į amžiaus pabaigą urvo šventyklos vietoje užvirė Saulės piramidės statyba. Nedaug tegalime pasakyti apie statybos etapus, nors tolesni kasinėjimai galbūt pagaliau padės atsakyti į klausimą, kiek kartų piramidė buvo atstatyta. Tačiau žinome, kad jos pamatinė platforma buvo didelis kvadratas, su 349 m ilgio kraštinėmis. Šioje platformoje, ant kvadratinio apie 184 m pločio pagrindo, buvo iškilęs maždaug 46 m aukščio priešpaskutinis piramidės variantas. Ji buvo sumūryta iš suspaustų vulkaninio žvyro, padengta storu sluoksniu skiedinio iš vulkaninio žvirgždo ir apdailinta kalkių tinku bei dažais. Piramidės viršūnėje stovėjo šventykla, o gal net dvi, skirtos dviem pagrindinėms miesto dievybėms: Audros dievui ir Didžiajai deivei. Teotihuakano apeigų centras buvo išplėstas II a. po Kr.: grįstas kelias prailgintas pietų kryptimi, o šalia jo įrengtos didžiulės aikštės.
Kažkada prieš 225 m. po Kr. Saulės piramidė įgavo tokį pavidalą, kokį matome šiandien, nepaisant vėliau apgriautos viršūnės ir apdailos. Užbaigtos piramidės kiekvieno šono ilgis ties pagrindu buvo apie 226 m, truputi mažesnis negu Egipto Didžiosios Cheopso piramidės. Saulės piramidės, su šventykla viršūnėje, aukštis buvo apie 75 m t.y. ji perpus mažesnė už Cheopso. Statant ant pirmosios piramidės, reikėjo sutvirtinti visą konstrukciją; dabar dėl išardyto paviršiaus tie sutvirtinimai gerai matomi. Lig pat viršaus eina statūs akmens kontraforsai. Tarpai tarp jų buvo užpildyti, o visas paviršius padengtas 7 m storio mūru, sugrūsto vulkaninio žvirgždo sluoksniu ir galiausiai kalkių tinku ir dažais.