Kaip atsirado kalba?

Kalbėjimas – vienas paprasčiausių ir drauge vienas sudėtingiausių mūsų kasdieninės veiklos dalykų.

Jis nereikalauja pastangų, yra malonus; jis neatskiriama buvimo žmogumi ir dalyvavimo visuomenės gyvenime dalis. Kaip rūšis, mes neišvengiamai bendraujame, kalba išreikšdami savo giliausius jausmus, pasidalydami įgytomis žiniomis ir supratimu, o dažnai tiesiog kasdieninio gyvenimo smulkmenomis. Bendraudami tampame vieno iš nuostabiausių evoliucijos rezultatų – kalbos vartojimo – dalyviais. Daugelis mūsų pasakymų gali būti nepaprasti; visi be išimties jie sudaromi pagal sudėtingas gramatikos taisykles, kurias net ne visai suvokiame, pasirinkdami žodžius iš 60 000 žodžių atsargų, turimų vidutinio visuomenės nario. Sunku įsivaizduoti gyvenimą be kalbos, o kai žmonės neįgali šnekėtis įprastiniu būdu, jei vartoja ženklų kalbą, kurios kiekvienas elementas toks pat sudėtingas kaip ištartas žodis.

Jokia kita gyvūnų bendravimo sistema nė iš tolo nepanaši į žmonių kalbą. Paukščių čiulbėjimas, beždžionių šūksmai ir skruzdėlių feromonai – sudėtingos sistemos, tačiau nė viena iš jų neduoda galimybės perduoti žinių apie ateities ar praeities įvykius, nesusijusius su šio momenro patirtimi arba galbūt sukurtus vaizduotės. Šimpanzės, mūsų artimiausi dabar gyvenantys giminaičiai, bendrauja garsais bei gestais ir gali išmokti manipuliuoti simboliais laboratorijoje. Mokslininkai daugelį metų eksperimentuoja norėdami nustatyti, ar šimpanzės neturi bent trupinėlio panašios į žmogaus kalbos apraiškų; daugelis jų daro neigiamą išvadą. Atrodo, kad šimpanzės visiškai nesugeba išmokti daugiau kaip keleto šimtų “žodžių”, o gramatinis jų “pasakymų” sudėtingumas niekada nesiekia daugiau nei paprasčiausias žodžių surikiavimas.

Galimas dalykas, kad žmonių protėviai, daugiau kaip prieš 5 milijonus metų gyvenę Rytų Afrikoje, turėjo panašius į šimpanzių “kalbos” gebėjimus, kurie iš tikro yra niekas. Tikriausiai jie bendravo šūksniais ir gestais. Iš šio bendravimo būdo žmonių kalba, matyt, išsirutuliojo labai palengva, ne per vieną ankstyvosios kalbos pakopą, bet nuėjus daug labai mažų žingsnelių iki sudėtingos dabartinės kalbos, kuria pradėjo kalbėti maždaug prieš 130 000 metų iškilusi mūsų rūšis Homo sapiens.

Kalbos raida buvo ilgas ir nuoseklus procesas. Pirminis jos šaltinis buvo bendravimo sistemos, kurias ir šiandien vartoja beždžionės. Reikėjo, kad susidarytų tam tikros būdingos sąlygos, kaip sėkmingas tarpusavy nesusijusių evoliucijos laimėjimų rezultatas, ir kad tuomet atrankos veiksniai padėtų išlikti tiems individams, kurie gali tiek išsakyti savo mintį, tiek suprasti kitus. Tie atrankos veiksniai tikriausiai buvo susiję su gyvenimu didelėse socialinėse grupėse, maisto ieškojimu ir keitimusi žiniomis apie įrankių darymą. Labiausiai tikėtina, kad dideles smegenis turintys žmonės bent jau prieš 250 000 metų buvo ne tik sumanūs medžiotojai – rankiotojai, bet ir aitringi plepiai.