Category Archives: Archeologija ir Civilizacijos

Seni archeologiniai archyvai ir istorijos apie senovines civilizacijas.

Archeologija ir Civilizacijos, Uostai, vandens įrenginiai ir keliai

Kinijos kanalai

31 Comments

Kinija

KAI SUJŲ imperatorius 60S po Kr. iškilmingai atidarė Didįjį kanalą, imperatoriška eisena driekėsi 96 km. 40 m pločio ir 2700 km ilgio, lygaus atstumui nuo Graikijos iki Grinvičo, kanalas sujungė svarbiausius miestus Cangana (Sianą) ir Luojangą su Beidzingo sritimi Šiaurėje ir Hangdžou pietuose. Jo krantais ėjo imperinis plentas su lygiais tarpais įrengtomis poilsio stotimis, remonto dirbtuvėmis ir didžiuliais sandėliais grūdams laikyti. Drauge su upėmis bei ežerais jis sudarė reta pasaulio istorijoje vandens transporto sistemą turinčia 50 000 km vandens kelių, kuriais plaukiojo didžiausias pasaulyje laivų skaičius. Jo statybai buvo mobilizuota daugiau kaip milijonas darbininkų, o išlaidos ir pastangos, kurių pareikalavo projekto įgyvendinimas, prisidėjo prie Sujų dinastijos žlugimo po 12 metų.

Tačiau iš tos įspūdingiausios kanalų sistemos, pradėtos V a. pr. Kr., tik Didysis kanalas tebenaudojamas iki šiol. Didžiuma Sujų kanalo buvo pastatyta beveik 2000 km ilgio kanalų tinklo, įrengto II a. pr. Kr., trasoje. XHI a. mongolai įrengė tiesioginį vandens ketuj į Šiaurę nuo Beidzingo, 1000 km su trumpindami Sujii kanalą.

Kinijos kanalai

Statyba ir hidraulinis planavimas

Kiniškas vandens inžineriją reiškiantis terminas gali būti verčiamas „vandens nauda”, o kanalai buvo dalis bendros vandens valdymo sistemos, sukurtos potvyniams išvengti ir sausrai sumažinti. Be šliuzų vandens lygiams reguliuoti, buvo įrengiamos pralaidos ir slenksčiai (povandeninės užtvankos, pastatytos įstrižai pagrindinei upės vagai), derinami su šoniniais kanalais, kuriais galima nuleisti potvynio vandenis arba atvesti vandens iš atsarginių tvenkinių. |Patvinusi Geltonoji upė pravaro 20 000 m3 vandens per sekundę, t. y. pakankamai, kad pakeistų Didžiojo kanalo tėkmės kryptį.) Ten, kur kanalas įsilieto į kita vandens sistemą neretai reikėdavo nukreipti kanalais dali upės ar ežero arba upės vidury pastatyti nukreipiamąjį pylima, kad sumažėtų srovė ir galėtų ramiai praplaukti laivai. Nuo uždumblėjimo (Geltonoji upe kasmet perneša apie 1 000 000 000t dumblo) vidinėje vingių pusėje buvo statomos dantytos dambos, kurios mažino tėkmę, versdamos srovę graužti sekluma priešingoje upės pusėje.

Seniausiuose kanaluose buvo pasitenkinama paprastais užtveriamaisiais ir nuleidžiamaisiais šliuzais su nuleidžiamaisiais (grotų tipo) rąstų vartais, įstatytais į stačius plyšius kanalų krantuose,- jie buvo pakeliami ir nuleidžiami gervėmis, arba suktuvais. Prieš srovę per atvirus šliuzus laivus pertempdavo suktuvais, o pasroviui juos parplukdydavo vandens srautas, plūstelėjęs pakėlus vartus. Apie XI a. buvo pradėta statyti aptvarinius šliuzus, panašius į vakarietiškuosius: laivas įplaukdavo į aptvarą, kur vandenį būdavo galima pakelti arba nuleisti, tačiau vartai po senovei buvo pakeliami, bet ne atveriami, kaip Vakaruose.

Visus kanalų, pylimų ir drėkinimo tinklo įrengimo darbus atlikdavo pašauktieji darbininkai ir kareiviai tradiciniais įrankiais – ilgakočiais mediniais kastuvais su geležinėmis užmovomis ir bambukiniais krepšiais žemėms išnešti, kurie liko nepasikeitę daugiau kaip 2000 metų. Krantai buvo sutvirtinami plūktų žemių sienomis, aptaisytomis akmens plokštėmis. Tekančiam vandeniui užtvenkti arba nukreipti nuo krantų virvėmis nuleisdavo didžiules bambukines pintines (gabionus), pripildytas akmenų, ir didžiulius kaoliango stiebų ryšulius. Paskui kiekvieną sluoksnį išklodavo bambuko plaušinėmis. Tam tikrą supratimą apie darbų mastą duoda vakarietis keliautojas, 1904 m. stebėjęs, kaip 20 000 žmonių įtaiko kaoliango ryšulį į pylimo pralaužą. Toks būdas buvo pigus ir veiksmingas. Akyti ryšuliai, galintys atlaikyti staigius vandens antplūdžius, buvo lankstūs ir galėjo būti naudojami ant lengvo grunto be gilių pamatų. Įstatyti į vietą, jie greitai sugerdavo dumblą ir prilipdavo prie upės dugno. Šio proceso sėkmę užtikrino bambuko pluošto virvės. Lengvesnės, lankstesnės ir tris kartus stipresnės negu kanapinės, kurios vandenyje praranda 20% stiprumo, bambukinės virvės sušlapusios sustiprėja. Šlapia 3,8 cm skersmens bambukinė virvė gali atlaikyti 6 tonų svorį, o lynas iš trijų susuktų virvių turi 517 kg/cm2 atsparumą tempimui, apytikriai kaip plieninė viela.

Archeologija ir Civilizacijos, Uostai, vandens įrenginiai ir keliai

Maribo užtvaka pietų Arabijoje

13 Comments

Senasis Maribas

LIETUS – RETAS svečias pietų Arabijos kalnuose, tačiau kai užeina, gali virsti liūtimi. Vanduo plauna plikus šlaitus, ardydamas uolas ir dirvožemį, ir galiausiai pasrūva lygumomis sukeldamas netikėtą, trumpalaikį potvynį. Ir pranyksta, kartais pasiekęs jūrą, kartais išgaravęs arba susigėręs į dykumos smėlį. Tūkstančius metų krašto žmonės mėgino išsaugoti šį vandenį laukams ir sodams drėkinti. Galbūt sudėtingiausias iš visų jų sumanytų būdų ir, žinoma, palikęs nuostabius griuvėsius, yra Maribo užtvanka centriniame Jemene. Ji buvo kuriama šimtmečiais, o milžiniškas jos dydis buvo ne tiek pradinio projekto dalis, kiek neišvengiama -net nepageidaujama – ankstesnio darbo pasekmė.

Potvynio sutramdymas

Vadi Danos upė, dukart per metus patvindama nuo kelias savaites trunkančio lietaus, ties Maribu veržiasi siauru kalnų tarpekliu. To srauto greitis gali siekti 1000 m3 per sekundę. Gerokai prieš 2000 pr. Kr. įvairiose upės, tekančios per šią lygumą, vietose gyventojai ėmė statyti paprastas žemių užtvankas, tikriausiai kasmet jas atnaujindami. Užtvankos nukreipdavo vandenį į mažų kanalų tinklą, tačiau kanaluose ir laukuose nusėsdavo sąnašos. Norint, kad vanduo tekėtų, sąnašas reikdavo iškasti iš kanalų dugno; dėl to krantuose augo pylimai, o tai mažino dirbamų laukų plotą. Lyginant tuos pylimus, oazės pamažu aukštėjo, pagal vieną apskaičiavimą, vidutiniškai 1,1 cm per metus. Vietomis nuogulų storis yra didesnis kaip 30 m.

Todėl reikėjo statyti naujas užtvankas, kiek galima labiau aukštupyje, o kas šiandien matoma, yra paskutinė tokių statinių eilė. Kiekvienos užtvankos galuose turėjo būti sudėtingi šliuzai į laukus nukreipiamam vandeniui valdyti, kiekviena užtvanka turėjo savą kanalų tinklą. Sunkiausia buvo sukurti konstrukcijas, kurios būtų nepralaidžios vandeniui ir pakankamai tvirtos, taip pat užtikrintų pakankamą tėkme, kad nesusikauptų tiek daug nuosėdų.

Nuo akmenų iki betono

1000-500 pr. Kr., didėjant pietų Arabijos miestams, Maribo inžinieriai sukūrė ar perėmė mūrijimo būdus, panašius į tuos, kuriuos naudojo jų prekybos partneriai Egipte ir Palestinoje. Užtvanką statė iš tankaus kalkakmenio; vienos ar dviejų tonų svorio luitus į vietą nutempdavo rampomis, supiltomis iš žemių. Akmenis suleisdavo be rišamojo skiedinio: kiekvienas jų turėjo būti atskirai aptašytas. Darbui pagreitinti siena buvo statoma sekcijomis, nuo sekcijos kampų link vidurio, kur kiekviena akmenų eilė buvo sujungiama mažesniu, tiksliai pritaikytu pleištišku akmeniu, įstatomu iš viršaus. Ertmė tarp šių sienų buvo užpildoma skalda.

Tačiau paskutiniais amžiais pr. Kr. užtvankos statytojai ėmė taikyti naują būdą, spartesnį ir ekonomiškesnį. Esminė naujovė buvo tinko ir cemento, pagaminto iš vulkaninės uolienos, kurios gausu toje vietovėje, vartojimas,- toks cementas labai atsparus vandeniui. Užtvankos šerdis iš esmės tapo betoninė, laikoma skersinių sienų, o su išorinėmis sienomis sujungta trumpainiais, išsikišusiais į išorę. Kyšančios trumpainių galvos, didesnės negu jų kamienai, veikė tarsi varžtai, tvirtinantys išorines sienas prie mūrinio šerdies. Mažai ką reiškė, jeigu užtvankos bei šliuzų sienoms buvo naudojamas prastesnis akmuo ir pačių akmenų nebereikėjo taip kruopščiai apdoroti, nors jungtys dažnai buvo sutvirtinamos geležinėmis apkabomis.

Beatodairiška plėtra

Užtvanka leido intensyviai drėkinti beveik 100 km2 žemės plotą, išmaitinantį iki 50 000 gyventojų. Pirmaisiais amžiais po Kr. Maribas pamažu prarado politinę galią ir darėsi vis sunkiau surinkti darbo jėgos didesnėms spragoms suremontuoti. Tuo pat metu užtvanka nepaprastai išaugo, ir 500-600 po Kr. ji buvo kelis kartus pralaužta. Paskutinis didelis potvynis įvyko Mahometo gyvenimo laikotarpiu, apie 610 m., ir buvo paminėtas Korane. Pralauža buvo pernelyg didelė, kad būtų užtaisyta.

Archeologija ir Civilizacijos, Uostai, vandens įrenginiai ir keliai

Mohendžo Daro Didysis baseinas

18 Comments

Mohendžo daras

DIDYSIS Mohendžo Daro baseinas yra vienas nuostabiausių garsiosios Indo arba Harapos civilizacijos archeologinių paminklų. Šis sausringoje Sindho provincijos dykynėje stūksantis statinys yra unikalus 3 tūkstantm. pr. Kr. planavimo ir vandens įrenginių inžinerijos pavyzdys.

Indo civilizacija kadaise užėmė daugiau kaip 1 000 000 km2 plotą ir buvo didžiausia pasaulyje žalvario amžiaus civilizacija. Jos miestai klestėjo 2500-2000 pr. Kr. ir prekiavo su Mesopotamijos miestais vakaruose. Mohendžas Daras, arba „mirusiųjų kalva”, buvo didžiausias Indo miestas ir stovėjo pakankamai arti didžiosios upės, kad gautų naudos iš kasmetinių potvynių ir artimo vandens kelio, tačiau pakankamai toli, kad išvengtų potvynio keliamų pavojų.

Šiandien matomas Mohendžo Daras susideda iš dviejų skirtingo aukščio dalių: žemutinio miesto ir tvirtovės. Žemutinio miesto pagrindą sudaro gyvenamieji namai, stačiakampio gatvių tinklo dalijami į kvartalus. Monumentalūs statiniai, tarp jų Didysis baseinas, yra susigrupavę tvirtovės kalvoje, į vakarus nuo gyvenamųjų kvartalų.

Arti tvirtovės kalvos centro yra didelis molio plytų kompleksas. Pietiniame statinio šone pro dvi durų angas patenkama į siaurą prieškambarį, vedantį į stačiakampį kiemą su kolonada, kuriame buvo Didysis baseinas. Rytų pusėje prie kolonados glaudėsi aštuoni plytomis grįsti kambariai; kai kurie turėjo kanalizaciją. Šiaurės pusėje buvo dar vienas kiemas su kolonada. Viename komplekso kampe kylantys laiptai rodo, kad anuomet čia buvo viršutinis aukštas. Atrodo, šis įrenginys turėjo apeiginę ar ritualinę paskirtį.

Nepralaidus vandeniui Didysis baseinas buvo 12 x 7 m dydžio. Jį pripildyti buvo nelengva, nes vandenį reikėdavo traukti iš didelio šulinio, esančio viename rytinių kambarių,- išleisti vandenį buvo galima per kanalą su skliautine (išsikišusių plytų) perdanga, pakankamai aukšta žmogui praeiti. Turint omeny, kad šis 160 m’ talpos rezervuaras Įrengtas 12 m aukščio plytų pakyloje sausringos pusdykumės vidury, Mohendžo Daro Didysis baseinas tikrai yra nuostabus statinys.

Didžiojo baseino statyba

Indo upės šalpoje reta akmenų ir medžių, jeigu jų iš viso yra. Todėl Didysis baseinas buvo pastatytas beveik vien iš plytų, o jo kambariai ne didesni, kaip 4 m pločio – didžiausio vietinės medienos ruošinio ilgio. Baseino vandens izoliacija trijų sluoksnių ir labai sumani. Išorinis sluoksnis, plytų siena, buvo sutvirtinta kontraforsais, kad atlaikytų vandens slėgį. Ji buvo izoliuota nuo vidinio plytų kevalo 3 cm storio vandeniui atsparaus bituminės dervos sluoksniu. Platūs laiptai į baseiną galuose turėjo medines pakopas, įklotas į bitumą. Vandenį tiekiantis šulinys buvo cilindrinės formos, sumūrytas iš pleištiškų plytų, leidžiančių šachtai atlaikyti 15 m vandens stulpo slėgį. Nuleidimo kanalas buvo taip pat plytinis, su skliautinėmis plytų lubomis.

Maudymasis ir apsiplovimas

Senasis indų raštas, pirmąkart atpažintas 1922 m., lieka neiššifruotas ir mažai težinoma apie Indo visuomenės socialinę organizaciją ar religiją. Kol jis bus iššifruotas, Mohendžo Daro tvirtovės ir jos viršūnėje stovinčių pastatų paskirtis tikriausiai liks nežinoma. Vis dėlto išskirtinis Didžiojo baseino pobūdis ir tokio vandens telkinio įrengimas aukštos pakilumos viršuje rodo jo didelę svarbą. Pridėję prie to beveik kiekviename name įrengtą maudyklę, daugiau kaip 700 šulinių ir sudėtingą kanalizaciją, galime padaryti išvadą, jog tai ne vien pilietinės savigarbos išraiška. Iš tikrųjų vandens reikšmė Mohendžo Dare labai primena jo vaidmenį svarbiausiose šiandieninėse to krašto tradicijose. Vanduo yra ir naudinga, ir apvalanti medžiaga – jėga, svarbi gyvenimui tiek šiame, tiek pomirtiniame pasaulyje.

Archeologija ir Civilizacijos, Įtvirtinimai, Šventyklos ir šventovės

Saksavamano šventykla – tvirtovė

11 Comments

Peru, saksavamanas

VIENAS įspūdingiausių prieškolumbinės Pietų Amerikos paminklų, be abejo, yra Saksavamanas, šventykla – tvirtovė ant kalvos, iškilusios šalia buvusios inkų sostinės pietiniuose Peru Anduose. Pirmi europiečiai, ją pamatę 1533 m, palygino su paminklais, pastatytais Ispanijoje, kur “nei Segovijos tiltas, nei kiti Herkulio ar romėnų statiniai nėra tokie nuostabūs, kaip šis”, ir netgi pasiūlė Saksavamaną įtraukti į “statinių, vadinamų Septyniais pasaulio stebuklais”, sąrašą.

Ryškiausias Saksavamuno bruožas šiandien yra trys akmeninės atraminės sienos, juosiančios vieno pusę kalvos, ant kurios tvirtovė stovėjo, jos eina apie 400 m, vingiuodamos kokiais 50 kampų. Žemiausioji siena sumūryta iš puikiai suleistų megalitinių akmenų, taip stebinusių ispanus: „Kas, juos matęs, galėtų pasakyti, kad jie žmogaus rankomis pastatyti. Jie didžiuliai kaip kalnų ar uolų luitai”. Vienas tų luitų turėtų sverti apie 128 t, o kai kurie megalitai yra 5 m aukščio ir tokio pat pločio.

Ispanams tos sienos priminė tvirtovę; taip Sak-savamaną dažnai vadina ir mūsų laikų autoriai. Tačiau nėra įrodymų, kad jis kada nors tikrai buvo tvirtovė, išskyrus 1536 m. Kusko apsiaustį, kai inkai sukilo prieš įsibrovėlius ispanus. Vienas metraštininkas jį vadino „saulės namais”, o tai reikštų, kad Saksavamanas vaidino tam tikra religinį vaidmenį inkų Saulės kulte. Jo karinė paskirtis galbūt buvo simbolinė, o plati aikštė, arba esplanada, įrengta tarp pylimų ir priešais stūksančio didelio aptašytų uolienų gūbrio, vadinamo Rodaderu, galbūt buvo apeiginių kovų, kurios, pasak metraštininkų, vykdavusios žemai, miesto aikštėje, arena. Dabar šioje esplanadoje rengiamas inkų žiemos saulėgrįžos šventės šiuolaikinis vaidinimas, kasmet sutraukiantis tūkstančius turistų.

Be to, Saksava manas veikė kaip didžiulė saugykla: įvairios gėrybės buvo laikomos kvadratinio plano pastatėliuose, vadinamuose qolqa. juose buvo „šaunamųjų ginklų, lazdų, iečių, strėlių, kirvių, sunkių pamuštos medvilnės švarkų ir įvairių ginklų. Čia buvo ir drabužių kareiviams… taip pat audinių, daugybė alavo bei švino ir kitų metalų, daug sidabro ir šiek tiek aukso”.

Šventyklos – tvirtovės viršuje buvo du bokštai, vienas apskritas, kitas stačiakampis, jų pamatai atrasti XX a. 4 dešimtmetį (Garcilaso aprašė trečiu bokštu. tačiau jo pamatus dabar jau sunku išskirti). Už Rodadero kalvos yra teritorija, vadinama Sučuna; ten daug akvedukų, vandens rezervuarų. tunelių, terasų, vidaus kiemų, laiptų ir pastatų, taip pat didelis tvenkinys, kadaise tiekęs vandeni Kusko miestui.

Akmenų gabenimas

Ne tik XVI a. ispanai stebėjosi, bet ir Šiuolaikiniai mokslininkai suka galvas, „kaip tie akmenys buvo pristatomi į vietą… nes jie |inkai| neturėjo nei jaučių, nei vėžinių- beje, ir jaučiai nebūtų jų pa vilkę”. Kai kurie amžininkai tuos statinius laikė burtininkų darbu.

Tačiau atsakymas visai paprastas: gerai organizuoti inkų darbininkų būriai tempdavo akmenis virvėmis. Vienas metraštininkas pasakoja, jog akmenis storomis virvėmis „traukdavo iš tikro dideli žmonių būriai. Jie buvo gabenami ne lygiais keliais, bet gruoblėtais kaliui šlaitais, čia staigiai kylančiais, čia smengančiais, tempiami vien žmonių jėgomis”. Ispanai matė, kaip statant Kusko katedrą vietos darbininkai kilnodavo didžiulius akmenis vien „žmonių jėga ir ilgomis kojos storumo virvėmis iš vijoklinių augalų ir kanapių”. Kaip ir dauguma inkų technologijų, akmenų iškirtimas, gabenimas ir mūrijimas rėmėsi ne yatingais įrankiais, bet puikiais įgūdžiais, jėga ir organizuotumu.

Kji kas mano, kad Saksavamaną pastatydinęs Pučakutis, garsus XV a. inkų karalius ir tariamas imperinio Kusko architektas. „Jis (Pačakutis) įsakė surinkti iš provincijų dvidešimt tūkstančių vyru… iš jų keturi tūkstančiai skaldė ir tašė akmenis; šeši tūkstančiai juos vilko stambiomis virvėmis iš odos ir kanapių; kiti kasė griovius ir dėjo pamatus, dar kiti pjovė stulpus ir sijas medinėms konstrukcijoms…” Kiti autoriai teigia, jog Saksa-vamano statyba buvo tokio masto, kad truko 50 metų arba kad jis buvo statomas net iki ispanų įsiveržimo.

Akmenų suleidimo paslaptys Tačiau kaipgi inkai sugebėjo įstatyti akmenis į mūrą ir taip tiksliai juos suleisti? Labiausiai tikėtinos teorijos remiasi metraščių, archeologijos ir inkų akmens apdorojimo technologijų tyrimų duomenimis.

Pavyzdžiui, architektūros profesorius Jeanas Pierre’as Protzenas įrodė, kad inkų mūrininkai luitus apdorodavo akmens kūjais. Juos tašydavo tol, kol pasiekdavo reikiamą suleidimą. Akmenims pakelti į vietą supildavo žemių pylimus. Vis dėlto Protzenas pripažįsta, kad nors šis Hudas tinka mažesniems akmenims, nevisiškai paaiškina, kaip buvo sumūryti didieji luitai.

Architektas Vincentas Lee siūlo kitą paaiškinimą. Pastebėjęs seką, kuria Saksavamano akmenų luitai buvo įleidžiami į vietą, ir keistas išpjovas bei iškyšas, rastas kai kurių luitų apačioje, Lee sukūrė teoriją, pagrįstą būdu, kuriuo tradicinių medinių trobelių statytojai renčia rąstus naudodami įtaisą, panašų į braižytojo skriestuvą. Jis mano, kad inkai naudojo braižymą ir kopijavimą, ir teigia, jog inkų braižiklis, ar skriestuvas, buvo padarytas iš virvutės, medžio ir akmeninio svambalo svarelio. Jau iškirstą viršutinio akmens formą mūrininkai perkeldavo ant jau įstatyto apatinio akmens, vesdami viršutinį svambalo virvutės galą iš anksto ištašytu viršutinio akmens paviršiumi. Sucentravus svarelį jo skylės atžvilgiu, apatinis virvutės galas tiksliai nukopijuodavo viršutinio akmens profilį. Taip pažymėję formą, apatiniame akmenyje akmeniniais kūjeliais iškaldavo reikiamas įdubas.

Tačiau prieš šiuos darbus reikėdavo atgabenti akmenis į statybos vietą ir užkelti į pakylą virš statomos sienos. Lee aiškina, kad būdavo daroma taip: kalvos šlaito dalį už ir virš statomos sienos išlygindavo padarydami vietos pakylai, o sienai augant tą sienos užnugarį užpildavo žemėmis. Akmenis ant pakylos inkai užpildavo žemo nuolydžio rampomis.

Aptašę apatinį akmenį iki suleidimui tinkamos formos, viršutinį megalitą, pasak Lee, nuleisdavo į vietą panaudodami po juo sudėtą rąstų rietuvę: pakaitomis pakreipdami megalitą į vieną ir kitą puses (perkeldami jo svorį ant medžių rietuvės), mūrininkai iš po akmens ištraukdavo atraminius rąstus. Taip traukdami rąstą po rąsto, įsodindavo megalitą į vietą. Tačiau kadangi metraštininkai neaprašo tokio į skriestuvą panašaus prietaiso ir archeologai nerado panašių įrankių, Lee daro išvadą, kad jo teorija nėra visiškai pagrįsta. Ir Protzenas, ir Lee sutinka, jog galimi kiti aiškinimai.

Akmenų šaltiniai

Didieji akmenys, sudarantys zigzagines Saksavamano sienas, yra iš kalkakmenio luitų, atskeltų pačioje statybos vietoje ir daugelyje uolienų atodangų aplinkinėse kalvose. Kiti akmenys, pavyzdžiui, mažesnieji andezito luitai, naudoti Saksavamano bokštams ir gretimam Sučunos kvartalui statyti, atgabenti iš Rumikolkos, skaldyklos, esančios 35 km į pietryčius nuo Kusko. Po 1540 m. Kusko naujakuriams ispanams Saksavamanas buvo patogus akmenų karjeras, ir tik jo megalitinių akmenų dydis išgelbėjo sienas nuo visiško išardymo. „Ir norėdami išvengti išlaidų, vargo ir gaišaties, kurių pareikalavo iš indėnų akmenų apdorojimas”, – apgailestavo Garcilaso, ispanai lupo mažesnius akmenis savo namams ir bažnyčioms mieste kalvos papėdėje statyti. „Taip buvo sunaikinta tvirtovės didybė, ir paminklas, kurį vertėjo išsaugoti nuo tokio nusiaubimo, visuomet liūdins tuos, kurie susimąsto apie jo praeiti”.

Archeologija ir Civilizacijos, Įtvirtinimai

Masada

49 Comments

masada-Izraeilis

ES SEBEHAS, senovinė Masada, yra aukšta plokščiaviršūnė uolų atodanga, iškilusi Negyvosios jūros pakrantės dykumoje. Šios įspūdingos gamtinės tvirtovės istorija keista ir nerami. Erodas Didysis (37-4 pr. Kr.) pavertė ją beveik neprieinama vieta su ištaigiais rūmais – statiniu, kurį pralenkė galbūt tik milžiniška romėnų rampa ir neregėto masto apgulos darbai, kuriuos teko nuveikti po šimto metų norint susigrąžinti Masadą. Tai vienas puikiausių nuo senovės išlikusių gynybos ir puolimo sistemų pavyzdžių.

Erodo Didžiojo tvirtovė

Dėl daugelio priežasčių Erodas jautėsi nesaugus. Varžovai gviešėsi jo sosto, valdymo pradžioje jam grasino Egipto karalienė Kleopatra: kėsinosi į jo valdas ir turėjo galingą garbintoją – romėną Marką Antonijų.

Erodui reikėjo neįveikiamos tvirtovės, j kurią jis ar jo Aeima galėtų pasitraukti pavojaus atveju, ir Masados uola nuostabiai tam tiko. Jau praeityje ji buvo j tvirtinta, tačiau Erodas ja apsupo siena su kazematais. Viduje buvo daugybė sandėlių ir pastatų, bet nemažai rūpesčių kėlė vandens tiekimas. Erodas, ambicingas statytojas, veikė su jam būdinga energija.

Vandens problema buvo išspręsta gana paprastu, tačiau daug darbo reikalavusiu būdu. Kalvose už Masados buvo užtvenkti du sezoniniai kalnų upeliai, o uolose išskobti kanalai. Su tvirtove jungė akvedukai, kuriais vanduo tekėdavo į uolose iškirstus rezervuarus, talpinusius iki 5000 m1 vandens. Kelios valandos lietaus juos pripildydavo, o vandens perteklių buvo galima nukreipti į papildomus rezervuarus. Jeigu priešas būtų atkirtęs vandens tiekimą akvedukais, vandens atsargų tvirtovėje būtų užtekę ilgam laikui.

Masada Izraelyje

Prie uolos prilipę rūmai

Daug pastangų pareikalavo ir rūmai, kuriuose karalius būtų galėjęs gyventi taip, kaip buvo įpratęs. Tik viena vieta tiko vienumai, buvo kiek saugesnė ir palyginti vėsi, ūksminga, su nuostabiu gamtovaizdžiu – skardingas šiaurinis uolos kyšulys. Kaip tik čia Erodas, iš dalies įsikirsdamas į uolą, iš dalies pastatydindamas masyvius įtvirtinimus, įremtus į žemiau esančias uolas, sukūrė virtinę terasų, ant kurių pasistatydino triaukščius rūmus. Skirtingi jų lygiai sujungti 120 slaptų laiptelių. Visas statinys buvo gausiai išpuoštas mozaikomis ir freskomis, architektūrinės detalės apdailintos dažytu arba paauksuotu tinku.

Apgula

Po Erodo mirties fudėja tapo Romos provincija, o 66 po Kr. sukilo. Masadą užėmė kraštutinių nacionalistu grupė, ir 72 po Kr. ji buvo paskutinė sukilimo atrama. Romėnai apsiautė Masadą 3,5 km ilgio siena, kad niekas nepabėgtų, tačiau nebuvo linkę ilgai apgulai. Kitais metais pasistatę rampa, jie puolė Masadą.

Pradėta artimiausioje patogioje vietoje už tvirtovės sienų, panaudojant uolų kyšulius, 200 m ilgio rampa iškilo 100 metrų, los žemė buvo sutvirtinta medine konstrukcija. Pačiame viršuje buvo pastatyta 25 m aukščio akmeninė pakyla, ant kurios dar įrengtas 30 m aukščio geležimi apkaltas bokštas. Visa tai buvo padaryti nuolat švilpiant gynėjų leidžiamiems sviediniams. Istorikas Juozapas Flavijus tą darbą priskiria Romos kareiviams, tačiau romėnai turėjo atsivarę tūkstančius belaisvių, todėl galima įsivaizduoti, kad daugelis jų, priversti dirbti rampos statyboje, galbūt buvo po ja palaidoti.

Kai galų gale įrenginys iškilo pakankamai aukštai, romėnai strėlėmis ir katapultomis nušlavė gynėjus nuo Masados sienos ir taranu ją sugriovė. Tą naktį gynėjai, norėdami išvengti nelaisvės, išžudė savo Šeimas ir patys nusižudė. Nors akmeninė pakyla išnyko, rampos pylimas išliko kaip vienas didžiųjų romėnu atkaklumo paminklų.

Archeologija ir Civilizacijos, Įtvirtinimai

Didžioji kinų siena

Didžioji kinų siena4

SUKURTA AIBĖ legendų apie „dešimties tūkstančių Li sieną”, kaip kinai vadina savo Didžiąją sieną. Vadinama (neteisingai) vieninteliu žmogaus sukurtu objektu, matomu iš Mėnulio, ji teigia Kinijos, kaip plačios, paslaptingos ir uždaros šalies, vaizdinį. Jos mastui nėra lygių žmonijos istorijoje. Ji driekiasi apie 2700 km, matuojant tiesia linija nuo Sanhaiguano rytiniame Hebėjaus provincijos pajūryje iki Dziajuguano Gansu provincijoje vakaruose, bet tikras jos ilgis, jskaičius dvigubus, trigubus ruožus ir kilpas perėjose bei kitose strateginėse vietose, yra bent dvigubai didesnis. Jeigu iškaitytume ankstesniuosius sienos ruožus, bendras ilgis siektų 10 000 km, t. y. daugiau kaip 20% Žemės perimetro. Išliko kokie 20 000 bokštų ir 10 000 atskirų sargybos, arba signalinių, bokštų, o iš visų akmenų bei plytų būtų galima pastatyti 1 m storio ir 5 m aukščio sieną, dešimt kartų juosiančią Žemės rutulį.

Tačiau iš tikrųjų Didžioji siena yra daugelio ilgų sienų, pastatytų įvairiais Kinijos istorijos laikotarpiais, bendras pavadinimas. Iš pat pradžių toji siena reiškė daugiau, negu vien gynybą: ji žymėjo civilizacijos ribas. Kinų požiūris į sieną yra toks pat kaip į miestą; ji ženklino administracinį vienetą, atskiriantį organizuotą, žemdirbišką kinų pasaulį nuo netvarkingo stepių klajoklių barbarizmo. Todėl įeiti per sieną reiškė įžengti į žinomą civilizuotą pasaulį .

Didžioji kinų siena3

Istorija

Pirmasis imperatorius, 221 pr. Kr. suvienijęs Kiniją, įsakė Meng Dzianui sujungti ir išplėsti virtinę esamų sienų, kurias buvo pastatę jo užkariautos valstybes, ir taip padaryti ištisinę užtvarą nuo genčių, plėšikaujančių šiauriniame ir šiaurvakariniame pasieniuose. Vargai ir žūtys, patirti statant šią pirmą Didžiąją sieną, minimi legendose ir poezijoje. Į darbą buvo pašaukta daugiau kaip 300 000 vyrų, tarp ių: kareivių, valstiečių, prasikaltusių valdininkų, kalinių ir mokslininkų, nepaklususių įsakymui sudeginti klasikinius literatūros kūrinius. Dirbta kalnų arba dykumų rajonuose, nepaprastame šaltyje arba karštyje, be pakankamo maisto ir pastogės,-rašoma, kad kiekvienas pastatytas sienos metras pareikalavo vieno žmogaus gyvybės. Nuo tada sienos būklė atspindėjo Kinijos galią ir požiūrį į klajoklius kaimynus. Taikingo sugyvenimo laikotarpiais siena būdavo apleidžiama ir neremontuojama, o kai Kinijos kaimynai būdavo stiprūs ir priešiški, sieną atstatydavo – gynybos nuo greitų, arkliais jodinėjančių stepių klajoklių liniją. Daugiausia sieną prailgino Chanų dinastija (221 pr. Kr.-220 po Kr.): pastatė kilpą į vakarus Lop Noro link, norėdama apsaugoti Hesi koridorių Gansu provincijoje, vartus į Šilko kelią, nusidriekusį per Vidurinę Aziją. Daug vėlesnių gynybinių sienų pastatė ne kinai, o tautos, užėmusios šiaurės Kiniją ir norėdamos apsisaugoti nuo kitų įsibrovėliu bangų.

Didžioji kinų siena2

Mingų siena

Didžiumą sienos, kuria matome šiandien, pastatydino Mingų dinastija (1368-1644 po Kr.). Tai tarp kalnu keterų vingiuojantis 6 m pločio ties pamatais ir 6-8,7 m aukščio mūras. Viršutinę jo dalį, išgrįstą keturiais plytų sluoksniais, iš išorės juosia aukšta dantyta gynybinė sienelė, iš vidaus – parapetas; siena pakankamai plati, kad galėtu greta joti jos viršumi penki raiteliai. Perėjose ir slėniuose gynybai sustiprinti buvo statomos papildomos sienos. Kas 70 m įrengti stebėjimo bokštai turėjo laiptus, vienodais atstumais stovėjo rampos arkliams ant sienos užkopti. Be to, buvo pastatyti papildomi 10 000 signalinių švyturių greitam žinių perdavimui išilgai sienos: dieną žinią perduodavo dūmų, naktį – ugnies (laužų) signalais. VII a. paprastai buvo reikalaujama, kad signalas 1064 km atstumą nukeliautų per 24 valandas,- puolančiųjų pajėgų dydį parodydavo signalo dydis.

Didžioji kinų siena

Statyba

Ankstyvosios sienos buvo statomos iš vietinių medžiagų plūktų žemių būdais, naudotais visiems Kinijos pastatams. Abipus būsimos sienos sukaldavo lentas, į uždarą ertmę pripildavo žemių ir stipriai suplūkdavo. Lentos būdavo vidutiniškai 4 m ilgio ir aptverdavo 80 m’ žemių, sudarydamos 8-10 cm storio sluoksnius, tačiau Didžiojoje sienoje rasta 3-20 cm storio sluoksnių. Kartais tarp žemių sluoksnių plonai paklodavo nendrių, kad greičiau džiutų.

Gobio dykumoje ir stepėse sienas statydavo iš vietinių augalų, raudonų palmių lapų arba nendrių, 15 cm storio sluoksnius kaitaliodami su plonesniais žvirgždo ir dirvožemio sluoksniais. Tarimo baseine bokštų sienos buvo statomos iš didelių žabų ryšulių ir laukinių tuopų kamienų, kaitaliojant su plūkto molio sluoksniais. Esminis visų šių konstrukcijų bruožas buvo tai, kad kiekvienas sluoksnis buvo kietai suplūkiamas.

Tokio statinio patvarumą liudija išlikusios dalys, datuojamos 656 pr. Kr. Šiaurryčių Kinijoje tebesto-vinčios Cinų dinastijos (III a. pr. Kr.) sienos atkarpos, dabar 3 m aukščio, 4,2 m pločio ties pamatais ir 2,5 m – viršuje, yra iš geltonojo molio, maišyto su nedideliu žvirgždo kiekiu, sluoksnių, suplūktų mažais grūstuvais. Gansu provincijoje yra išlikę dalis Chanų sienos, iki 4 m aukščio, taip pat didelė Jumenguano tvirtovė Dunhuange. Čia tarp plūkto dirvožemio ir smulkaus žvirgždo sluoksnių kas 15 cm įterpti kryžmai sudėtų nendrių sluoksniai, dar gerai išsilaikę. Tvirtovės sienos pakaitomis jungiasi kampuose, o masyvūs vartai į viršų siaurėja, neleisdami sienoms sugriūti. Šiame krašte išliko daugiau kaip 100 signalinių bokštų, pastatytų iš plūktos žemės arba didelių plokščių (38 x 25 x 9 cm] saulėje džiovintų plaušaplyčių. Šie kvadratinio skerspjūvio (17 m pločio ties pagrindu) ir 25 m aukščio ryškiai smailėjantys bokštai, pastatyti kas 1,6-2,5 km, yra kiek išsikišę; bokštų sienose likę pastolių pėdsakų.

Paskutiniai žymūs sienos statytojai Mingai įdiegė naujus būdus. Nors vakarinė Didžiosios sienos dalis pastatyta tradiciškai, rytinė pusė, saugojanti sostinę Beidzingą nuo mongolų ir mandžiūrų, buvo pastatyta iš akmenų ir plytų kevalo su plūktų žemių ir skaldos užpildu. Tokios tvirtovės, kaip Šanhaigu-ano, kur siena prieina prie jūros, buvo panašios į nedidelius miestus su bunkeriais žmonėms pasislėpti ir atsargoms paslėpti karo metu, su pakeliamuoju tiltu, aikštelėmis kareiviams apmokyti ir kariniais sandėliais, taip pat išoriniu aptvaru grūdams ir gyvuliams laikyti.

Tokių įrenginių statyba atsiėjo daug laiko ir pinigų. Pavyzdžiui, vienas vyras su mediniu kastuvu, bambukiniu krepšiu žemėms nešti ir d a u kartinio naudojimo lentomis bei plūktuvais per mėnesj galėjo pastatyti 5,5 m pluktų žemi ii sienos, o tokio pat ilgio sienai iš akmenų ar plytų pastatyti reikėjo 100 vyrų ir meistrų, mokančių dirbti su plytomis, mediena ir akmenimis. Statybinius akmenis pirmiausia reikėjo iškirsti geležiniais arba plieniniais kūjais bei kaltais ir atgabenti iš skaldyklų, dažnai įveikiant stačias uolas. Upių dugne ir lomose įrengdavo darbines pakylas, o akmens plokštes iki 2 m ilgio ir 1 t svorio keldavo skriemuliais arba gervėmis. Kur galima, akmens luitai į viršutinius sienos lygius būdavo užtraukiami iš žemių supiltomis rampomis, tačiau pernelyg stačiose vietose darbininkai pasikliaudavo vien suktuvais ir mediniais svertais arba akmenis keldavo šimtai žmonių. Panašiai būdavo keliamos ir monumentalios, 50 m ilgio ir 10 m pločio, granito plokštės, sudarančios Šanhai-guano sienos pagrindą, kur ji prieina prie jūros.

Plytinis sienų kevalas buvo septynių ar aštuonių sluoksniu storio. Plytas degdavo mažose degimo krosnyse, įrengtose sienos statybos aikštelėse; 1991 m. atkasta sveika degimo krosnis buvo naudojama 41 x 20 x 10 cm plytoms degti; spėjama, jog kiekvienam sienos ilgio metrui reikėjo 22 tokių krosnių. Kokybė buvo griežtai kontroliuoiama: V a. rašytiniuose šaltiniuose sakoma, kad jeigu prižiūrėtojas į plyta įvarydavo ylą 2,5 cm, tą darbininką užmušdavo ir įmūrydavo j sieną. Vienas užrašas Dziajuguano sienos akmenyje, kuriame nurodyta data (1540) ir prižiūrėtojo pavardė, sako, jog rekonstrukcija, per kuria siena buvo dvigubai paaukštinta iki 9 m, paklojant ant suplūktų žemių naujas plytų eiles, truko 100 metų.

Archeologija ir Civilizacijos, Įtvirtinimai

Sirakuzų siena

18 Comments

Sicilija

KAI 405 PR. KR. DIONISIJAS I tapo Sirakūzų valdovu, negaišdamas laiko ėmė tvirtinti didįjį miestą galingu sienų žiedu, įrengdamas tokius sudėtingus gynybinius įrenginius, kokių senovės pasaulis nebuvo regėjęs. Tiesioginė patirtis neseniai įvykusiame kariniame susidūrime su Atėnais (415-413 pr. Kr.), kai priešas galėjo nekliudomas įsirengti stovyklą Epipolių plokščiakalnyje čia pat greta miesto, įtikino Dionisiją, kad Sirakūzai gali tapti neįveikiami tik apjuosus įtvirtinimais visą plokščiakalnį, drauge su Ortidžos salos centru, kuriame stovėjo jo rūmai. Tai, kad jis sugebėjo įvykdyti savo sumanymą per nepaprastai trumpą, vos šešerių metų (402-397 pr. Kr.) laikotarpį, daug pasako apie šio žmogaus įžvalgumą ir energiją, ir milžiniškus darbo jėgos, medžiagų bei pinigų išteklius, kuriuos jis sugebėjo surinkti. Senovės raštuose kalbama, jog 5,3 km ilgio sienos ruožas buvęs pastatytas tik per 20 dienų. Stulbinančio 27 km bendro ilgio Sirakūzų siena tapo ilgiausia senovės graikų pasaulyje gynybine sienų grandine, apjuosusia gamtinį gynybinį gūbrį – Epipolių plokščiakalnį.

Gynybos naujovės

Ypatingą vietą karo meno istorijoje Dionisijui pelnė ne vien gynybinių sienų ilgis. Kitas prieš pat jo valdymą įvykęs karinis susidūrimas, kai 409 pr. Kr. kartaginiečiai apsiautė graikų miestą Seliną, taip pat paskatino Dionisiją apsispręsti, kad vienas svarbiausių dalykų yra modernizuoti gynybinius įtvirtinimus. Sirakūzuose jis įsteigė „karo laboratorijas” ir skyrė premijas tiems, kurie pateikdavo vertingų sumanymų. Pavyzdžiui, buvo keičiami statybos būdai norint sustiprinti akmeninius gynybos statinius: du (vidinis ir išorinis) gynybinių sienų dangalai iš didelių akmens plytų dabar pirmą kartą buvo skersai sujungti akmeniniais ilgainiais, dalijančiais vidinį užpildą į skyrius ir gerokai padidinančiais statinio pastovumą, ypač atsparumą taranavimui. Be to, strategiškai patogiais tarpais sienoje buvo statomi bokštai apginti tokioms opioms vietoms, kaip vartai ir sienos kampai. Nežinoma, kokio aukščio buvo didžioji sienos dalis, nes ji retai kur išlikusi aukštesnė kaip 2,5 m, tačiau turbūt buvo pakankamai aukšta, kad galėtų sėkmingai sutrukdyti kartaginiečiu puolimą nuo apgulos bokštų.

Kalkakmenis sienoms statyti buvo kertamas kuo arčiau gynybinių įtvirtinimų – dar matyti keletas nedidelių kasinių čia pat prie sienų; tačiau pagrindinės Sirakūzų akmens skaldyklos šiauriniuose užstatytos teritorijos pakraščiuose neabejotinai tiekė didžiąją statybinių medžiagų dalį.

Vakariniame Epipolių plokščiakalnio gale stūkso įspūdinga Eurialo tvirtovė, sauganti pagrindinius -vakarinius – Epipolių vartus iš šiaurės pusės. Pastarieji įrengti gale atviro kiemo, kuris siaurėja puolantiesiems artėjant prie vartų – tai gudrybė priešams „sugrūsti”. Vėliau viena iš buvusių dvigubų vartų angų buvo užtverta, o kieme įžambiai pastatytos trumpos sienos, kad priešui prie vartų angos tektų brautis vingiuotu keliu. Beveik neabejotina, kad tai įvyko po Dionisijo valdymo, o pats Eurialo fortas, koks matomas dabar, yra vėlesnis statinys, didintas ir tvirtintas Agatoklio (317-289 pr. Kr.) ir dar vėliau, IU a. pr. Kr. Bet pirmiausia jis tebėra genialių Dioiiisiįo sumanymų puolimo ir gynybos karo meno srityje liudininkas.

Penkios masyvios pakylos, tebedunksančios tarp griuvėsių, buvo skirtos milžiniškoms katapultoms. ]os tikriausiai pastatytos valdant Agatokliui arba per pirmąjį punų karą (264-241 pr. Kr.), nors dėl tikslių šių darbų datų vis dar abejojama. Sienas juosė didžiulis V plano griovys. Sudėtingas požeminių galerijų tinklas (dar vienas kartaginiečių apgulos palikimas), jungiantis forto vidų su griovių sistema, buvo skirtas kariuomenei slaptai perkelti ir žemėms, priešo sumestoms į griovius, pašalinti. Didžiulis penkiašonis priešakinis įtvirtinimas ir naujas išorinis griovys, abudu taip ir nebaigti, tikriausiai statyti tiesiog prieš romėnų surengtą Sirakūzų apgulą 213 pr. Kr. ir todėl galbūt susiję su garsiojo Sirakūzų matematiko ir mokslininko Archimedo, padėjusio projektuoti naujus gynybinius įrenginius romėnams neprileisti, vardu. Tačiau šis didis žmogus žuvo per Romos kariuomenės puolimą, nors karo vado Marcelas buvo įsakęs paimti jį gyvą.

Archeologija ir Civilizacijos, Įtvirtinimai

Mergelės pilis

Pietų Anglija

MERGELĖS PILIS yra vienas didžiausių ir, žinoma, įspūdingiausių iš kokių 1000 fortų, pastatytų pietų Britanijoje per 1-ą tūkstantm. pr. Kr., t. y. laikotarpiu, tradiciškai vadinamu geležies amžiumi. Iš tolo jis atrodo panašus į milžinišką gyvatę, susiraičiusią aplink ilgą žemą kalvą banguotame kreidingame kraštovaizdyje. Artėjant prie šio statinio, išryškėja koncentriški pylimų ir griovių žiedai išvagoję kalvos šlaitą ir pavertę šį stačiašlaitį plokščiakalnį stipriai įtvirtintu aptvaru. Šiomis gynybos linijomis aptverta kiek daugiau kaip 17 ha kalvos viršaus.

Kalvos Šiaurėje ir pietuose viena paskui kitą einančios pylimų linijos, perskirtos grioviais, sudaro stiprius gynybos įtvirtinimus. Tačiau šio statinio sandarą ryškiausiai iliustruoja rytinio ir vakarinio galų įėjimai: raityti išoriniai įtvirtinimai priverstų užpuolikus gerokai pavingiuoti gynybos linijomis, kol jie pasiektų paskutinę vidinio pylimo vartų porą.

Mergelės pilis

Kalvos forto statyba

Kalvos įtvirtinimai, kuriuos matome šiandien, yra daugiau kaip 300 metų trukusios statybos, plėtimo ir rekonstrukcijų padarinys. Pirmasis fortas, pastatytas VI a. pr. Kr., juosė tik rytinę kalvos dalį. Pagrindinė statybinė medžiaga buvo gaunama iš pačios statybos aikštelės: paprastą šviežiai iš griovio iškirstos kreidos sąvartą apvelėnuodavo. Šaknų žymės rodo, kad šis 10 m pločio ir galbūt 4 m aukščio pylimas buvo apsodintas erškėčių gyvatvore.

Ypatingas dėmesys buvo skirtas įėjimui. Abi rytų įėjimo pusės, ankstesniojo pylimo galai buvo sutvirtinti medienos danga arba įrėminti mediniu įtvaru, sudarytu iš priekinės ir užpakalinės vertikalių rastų sienelių, sujungtų sijomis, perveriančiomis kreidos pylimą. Tikriausiai statytojai pirmiausia pastatė medinius griaučius, sujungė rąstus bei sijas mediniais kaiščiais, paskui šią konstrukciją pripildė kreidos gabalų. Vartai irgi buvo mediniai, turbūt iš gretimuose miškuose augusių ąžuolų. Vėlesniais etapais šie mediniai įtvirtinimai pakeisti akmeninėmis sienelėmis iš kalkakmenio, iškirsto netoli Apvio, apie 3 km į pietus.

Reikšmingiausias pokytis Mergelės pilies istorijoje buvo kuklaus pirmojo forto išplėtimas IV a. pr. Kr., kad apimtų visą kalvos viršūnę. Paskui fortas buvo nuolatos tobulinamas ir taisomas. Kreidinis išplėsto forto vidaus pylimas iš pradžių buvo paaukštintas velėnuotu brustveru, paskui kreidos sampilu, o vėliau ant ankstesnių statinių buvo pastatytas įspūdingesnis pylimas – ne iš kreidos, bet iš molio. Molį kasdavo iš karjero duobių, esančių šalia vidinės pylimo pusės.

Šiuose vėlesniuose etapuose vidiniai ir išoriniai pylimo šlaitai buvo padengti kreidos arba kalkakmenio plytomis. Paskutiniame etape išilgai vidinio pylimo viršūnės buvo pastatyta stačių masyvių rąstų tvora, kuriai vėliau tiesiog susiliejus su priešais esančiu V formos grioviu, susidarė dabar matomas vienas skardus 14 m aukščio šlaitas. Už šio vidinio pylimo ėjo išoriniai aptvarai, du šiaurėje ir du pietuose. Visa ši nuo kalvos viršūnės darniai besileidžianti pylimų ir griovių virtinė buvo nepakartojamas reginys. Galimas dalykas, kad tokie gilūs gynybiniai grioviai (iki 130 m pietų pusėje) buvo sumanyta norint apsisaugoti nuo priešo svaidomų akmenų – kasinėjant rasta daug svaidyklių, o gal ji buvo pastatyta tiesiog įspūdžiui sukelti.

Nežinoma, kiek žmonių buvo sutelkta Mergelės pilies statybai, nei kaip darbas buvo organizuotas. Galbūt galima įsivaizduoti, kad beveik kasmet etapais vykę statyba, taisymai ir perstatymai truko 300 ar daugiau metų. Forto viduje buvo gatvių ir apskritų namų pėdsakų. Didžiuliai grūdų kiekiai, laikyti duobėse ir virš žemės pakeltuose aruoduose galbūt buvo surenkami iš pavaldžių bendruomenių ir naudojami darbininkams, tam tikrais metų laikotarpiais triūsiantiems prie gynybinių įtvirtinimų, maitinti. Taigi forto statyba drauge buvo ir mechanizmas bendruomenėms susieti per bendrą darbą ir maisto duokles. Rezultatas yra iš tikro įspūdingas monumentalus statinys, sumanytas tiek stulbinti, tiek ginti tiems, kurie ieškojo jame prieglobsčio.

Archeologija ir Civilizacijos, Kapai ir kapinės

Senoviniai kapai ir senovinės kapinės

22 Comments

tutankhamonas

DAUGELIS žymiausiu senovės pasaulio statinių buvo ne rūmai ar Šventyklos, bet didingi kapai. Ar tai būtų Egipto piramidės, ar Kinijos imperatoriaus Si Huangdi mauzoliejus, ar priešistoriniai Europos pilkapiai – laidojimo paminklai dažnai buvo statomi norint apstulbinti ir įsiamžinti. Pavyzdžiui, dinastijų Egipte kasdienio gyvenimo pastatai, net faraonų rūmai, paprastai buvo statomi iš plaušaplyčių, todėl jų liko tik pliki griuvėsiai. Tačiau šventyklos ir kapavietės, pastatytos iš akmenų ar išskobtos uolose, paliko tvarius pėdsakus.

Taip jau yra, kad daugelis didžiausių senovės pasaulio statybinių pajėgų buvo naudojamos įspūdingiems kapams kurti. Dažniausiai iškildavo didžiulis monumentas, smarkiai išsiskiriantis aplinkoje. Iš Septynių pasaulio stebuklų šia kategorijai galima priskirti Cizos piramides ir Halikarnaso mauzoliejų, taip pat nabatėjų valdovų kapus Petroje su puošniais fasadais ir palyginti paprastais uolose iškirstais kambariais. Ankor Vate Kambodžoje visas antkapinis statinys sukurtas kaip sudėtinga šventykla, gausiai išpuošta skulptūromis ir pasižyminti turtinga kosmine simbolika. Ji buvo skirta teisingai pusdievio valdovo padėčiai kosmoso sąrangoje nustatyti. Močių piramidės arba )aponijos imperatoriaus Nintoku rakto skylutės formos pilkapis irgi buvo sukurti tokie, kad vien dydžiu dominuotų.

Tačiau be antkapio dydžiu pabrėžiamos dinastiįos didybės ir galios, buvo poreikis aprūpinti valdovą pomirtiniam gyvenimui pagal to meto ir visuomenės tikėjimą, tad įspūdingi išorės statiniai dažnai slėpė tokius pat prašmatnius laidojimo kambarius. Kinijos imperatoriaus Ši Huangdi kapas po Li kalnu buvo aklinai uždarytas. Niekas tiksliai nežino, kas jame paslėpta, tačiau senovės raštuose kalbama apie požeminius rūmus su gyvsidabrio upėmis.

Iš tikrųjų tais atvejais, kai randamas laidojimo kambarys, jis dažnai daug labiau rodo statytoji) meistriškumą negu išorinis statinys. Pavyzdžiui, majų valdovo Pakalio amžinojo poilsio vieta po piramide Palenkėję yra daug nuostabesnė už pačią piramidę. Panašiai ir Atrėjo lobynas Mikėnuose: avilio formos kambario vidus stulbina tiek dydžiu, tiek konstrukcija, tačiau didžioji išorinio statinio dalis paslėpta kalvos šlaite. Tą patį galima pasakyti ir apie Egipto karalių kapus Karalių slėnyje. Išskyrus įėjimo angą, išorėje nebuvo beveik nieko, rodančio, kad slėnio šlaitų gilumoje yra toks įmantriai išpuoštas kompleksas kaip Sečio I laidojimo kambarys.

Tutanchamono kapas

Virš tokių paslėptų kapų pastatyti monumentalūs antkapiai turi vieną svarbų pranašumą: kadangi jie matomi, gali amžiais perduoti tam tikrą idėją, nesvarbu, kokia ji: akivaizdi ar numanoma. Etruskų kapinės Červeteryje, Italijoje, – tai ištisas kapinynas su įvairaus dydžio ir stiliaus kelių šimtmečiu kapais. Čia pastabus stebėtojas gali suvokti tradicijų pokyčius (nedaugelis papročių išlieka nepakitę daugelį metų) ir visuomenėje įvykusias permainas. Po didelių apskritu ankstesnio laikotarpio kapų atsirado eilės kuklesnių, labiau sugrupuotų kapų, galbūt atspindinčių paties Červeterio miestovaizdį.

Tačiau jeigu ieškosime tikrai paslaptingų paminklų, tokie yra priešistoriniai kapai, pavyzdžiui, Niugreindžo Airijoje. Šis megalitinis statinys, stebinantis ir savo dydžiu, ir puošimais, išraižytais pilkapį juosiančiuose akmenyse, koridoriuje ir laidojimo kambaryje, pareikalavo iš j statytojų išties milžiniškų pastangų. Bet viduje rasti palaikai, šimtmečiais lankytojų barstyti ir trypti, mažai tepadeda suprasti, kas čia anuo metu vyko. Tačiau kiekvienų metų pabaigoje tekančios saulės spinduliai, praėję pro stogo kiaurymę ir koridoriumi, apšviečia centrinio kambario grindis. Vargu ar galima surasti simbolį, kuris labiau kurstytų vaizduotę, kaip „mirštanti” saulė, apšviečianti laidojimo vietą ir teikianti atgimimo viltį. Kadangi nėra rašytinių įrodymų, galime nesuprasti tikslios to meto tikėjimų prasmės, tačiau kapo sandara vis dėlto padeda suvokti jo simboliką.

Archeologija ir Civilizacijos, Septyni pasaulio stebuklai

Septyni pasaulio stebuklai

7 pasaulio stebuklai

SEPTYNIS SENOVĖS pasaulio stebuklus sudarė įvairių laikų monumentai, turėję bendrą „įstabumo” savybę: gebėjimą įkvėpti pagarbią baimę ir susižavėjimą. Sis išskirtinumas buvo pasiekiamas dydžiu (didžiausi akmeniniai pastatai), puošnumu (prabangiausios skulptūros), įspūdinga technika (aukščiausias bronzos liejinys) arba tam tikru šių priemonių deriniu.

Vakarų pasaulyje mintis sudaryti konkretų žmogaus sukurtų „stebuklų” sąrašą gyvuoja bent jau nuo graikų laikų. Herodotas, rašęs V a. pr. Kr., pasakoja apie „tris žymiausius darbus, kuriuos galima pamatyti graikų žemėse”, visi jie samiečių sukurti: tunelinis akvedukas, uosto molas ir didžioji Heros šventykla Šamo saloje. Septynių pasaulio stebuklų sąvoka yra šios minties tąsa.

Pradžia buvo padaryta helenizmo laikotarpiu, po Makedonijos karaliaus Aleksandro Didžiojo užkariavimų. Senesnės civilizacijos – Egipto, Babilonijos ir Persijos – buvo įtrauktos į naująjį daugiakalbį pasaulį, kuriame viešpatavo graikų kultūra, o graikų kalba iš tikro buvo lingua franca (hibridinė). Pats skaičius „septyni” galbūt kilęs iš Artimųjų Rytų, kaip (kiek vėliau) ir septynių dienų savaitė. Visi tie septyni stebuklai parinkti iš Aleksandro Didžiojo užkariautų kraštų, bet ne visi buvo sukurti pagal graikų tradicijas. Piramidės buvo be galo senos,* kabantieji Babilono sodai (arba Babilono sienos kituose „stebuklų” variantuose) neturėjo nieko graikiško. Tačiau sugretinę savo darbus su šiais, graikai galėjo palyginti savo laimėjimus su tuo metu Aleksandro įpėdinių valdomu karalysčių kūriniais. Galbūt nieko nuostabaus, kad šias varžybas laimi graikai, nes iš septynių tradiciškai pripažįstamų pasaulio stebuklų penki buvo ištašyti, nulieti arba sukonstruoti graikų ar helenizmo menininkų ir architektų.

Seniausias Septynių pasaulio stebuklų variantas priklauso III arba II a. pr. Kr., tačiau net ir tuo atveju šis sąrašas skiriasi nuo dabar žinomo. Vienas iš ankstyvųjų šaltinių yra trumpas eilėraštis, kurio autorius buvo Antipatras Sidonietis (miręs apie 125 pr. Kr.) arba Antipatras Tesalonikietis (kūrė apie 20 pr. Kr.-20 po Kr.). Poetas šlovina Olimpijos Dzeuso statulą, Rodo kolosą, kabančiuosius Babilono sodus, Egipto piramides, Halikarnaso mauzoliejų ir Efeso Artemidės šventyklą. Tačiau vietoje Faro, arba Aleksandrijos, švyturio jis mini Babilono sieną, pakankamai plačią, kad ja galėtų važiuoti kovos vežimas. Taigi nors tuo metu jau buvo aiškiai nusistovėjęs bendras sąrašo pobūdis ir skaičius „septyni”, konkretus turinys dar nebuvo nustatytas. Iš tikrųjų romėniškuoju laikotarpiu tas sąrašas buvo toliau keičiamas, nes įvairūs rašytojai stengėsi įtraukti naujus statinius, kurie atitiko jų pačių planus. Romėnų poetas Marcialis (1 a. po Kr. pabaigoje) pridėjo tuo metu Romoje užbaigtą Flavijaus amfiteatrą (Koliziejų). Krikščionių rašytomis (Grigalius Tūrietis (VI a. po Kr.) įtraukė Nojaus laivą įr Saliamono šventyklą. Stebėtina, kad Aleksandrijos švyturys sąraše pasirodė tik po romėniškojo laikotarpio. Tačiau jis tapo konkretaus Septynių pasaulio stebuklų sąrašo, atgaivinto per Renesansą, pagrindiniu elementu.

Kiekvienas iš Septynių stebuklų reiškė žmogaus sugebėjimų viršūnę tam tikroje technologijos srityje. Taip Egipto piramidės buvo žymiausias statybos iš akmens pavyzdys, kabantieji Babilono sodai | tekančio vandens panaudojimo, Rodo kolosas -bronzos liejimo meistriškumo. Tačiau iš tikrųjų visas tas sumanymas buvo vaizduotės kūrinys, literatūrinė išmonė. Nepaisant Antipatro tvirtinimo, jis negalėjo būti matęs kabančiųjų sodų, nes jie buvo pražuvę prieš daugeli šimtmečių. Tuomet, kai jis rašė, Rodo kolosas irgi nebestovėjo, buvo likę tik jo griuvėsiai. Tačiau vargu ar tai svarbu. Archeologija parodo, kad visi septyni pasaulio stebuklai buvo išties nepaprasti žmonių laimėjimai, o jiems sukurti naudoti būdai akivaizdžiai liudija senovės technologijų galimybes.