NEDAUGELIS archeologinių vietovių (jeigu išvis tokių buvo) paskatino prirašyti tiek literatūros ir tiek nesąmonių, kaip Didžioji Zimbabvė. Kai XIX a. pabaigoje pirmą kartą buvo atkreiptas pasaulio dėmesys į šiuos įspūdingus akmeninius statinius, buvo spėjama, kad tai pietų Afrikos centrinės dalies gyvenvietė, įkurta svetimšalių, gal net finikiečių, neaiškiu būdu susieta su bebos karaliene. Dabar manoma, jog jie simbolizuoja vietos afrikiečių kultūrą ir laimėjimus; jų vardu net pavadintas kraštas, kuriame jie stovi.

Statinio sandara

Didžioji Zimbabvė stovi plynaukštės, įsiterpusios tarp Zambezės ir Limpopo upių, dabar – Zimbabvės Respublikos, pietvakarinėje dalyje. Šonų kalba Zimbabvė reiškia „akmeninius namus” arba „garbinguosius namus” ir taikoma ne tik didžiajam statiniui, bet ir daugybei mažesnių akmeninių namų griuvėsių, plačiai išsibarsčiusių šioje vietovėje. Nors jis dažnai (ypač kolonijiniais laikais) klaidingai vadintas paprastu Zimbabvės vardu, dabar šis statinys teisingai įvardytas kaip Didžioji Zimbabvė.

Savo klestėjimo metais Didžioji Zimbabvė buvo didelis miestas, užėmęs maždaug 78 ha plotą ir turėjęs kokius 18 000 gyventojų. Čia išlikę dveji pagrindiniai akmeniniai griuvėsiai ir nemažą plotą užima mažesnių statinių liekanos. Gretimame slėnyje išsidėstę didesni pavieniai aptvarai; kai kuriuose stovėjo apskriti drėbtiniai namai šiaudiniais stogais, sujungti panašios konstrukcijos sienomis. Vienas aptvaras išsiskiria dydžiu ir sudėtingumu, yra likę perstatinėjimo ir išplėtimo pėdsakų. Išorinė aptvaro siena siekia daugiau kaip 10 m, tokio pat aukščio ir viduje stovintis tvirtas akmeninis bokštas.

Nepaisant didelio statybos masto ir meistriškumo, Didžiosios Zimbabvės akmens statinių architektūra iš esmės paprasta. Ji pastatyta be skiedinio iš grubiai tašytų stačiakampių granito plytų. Šie akmenys tikriausiai paimti iš sluoksniais savaime atskylančių uolienų apvaliose granito kalvose (kopje), būdingose vietos gamtovaizdžiui. Siauros durų angos buvo perdengtos akmeninėmis, rečiau medinėmis, sąramomis, laikančiomis viršutines mūrinio eiles. Atviros kūgiškos angos, pro kurias šiandieniniai lankytojai įžengia į Didįjį aptvarą, atsirado dėl netikslios rekonstrukcijos, atliktos XX a. pradžioje, kai buvo pakeistos sugriuvusios sąraminės angos. Nėra įrodymų, kad būtų buvę naudoti detalūs planai, matavimai ar pasvarai; nebuvo nei kupolų, nei skliautų. Kiti statiniai sumaniai padaryti iš plaušamolio, saulėje džiovinto dėl kietumo ir patvarumo. Nors išsiskirianti dydžiu ir kruopščia konstrukcija, Didžioji Zimbabvė turi tuos pačius stilistinius ir technologinius bruožus, kaip ir daugybė kitų akmeninių pastatų pietų Afrikoje.

Neseni tyrinėjimai leidžia apžvelgti Zimbabvę pietų Afrikos pastarųjų dviejų tūkstantmečių istorijos kontekste. Ankstyviausi paprastos akmenų sienos pavyzdžiai gali būti datuojami X a. po Kr Iki XIII a. antros pusės akmeniniai aptvarai ir platformos buvo statomi drauge su drėbtiniais namais Tačiau didžiausios statybos vyko XIII a. pabaigoje-XV a., kai buvo pastatyti svarbesnieji pastatai šiandien matomi Didžiojoje Zimbabvėje.

Statinio paskirtis

Beveik neabejotina, kad Didžiosios Zimbabvės gyventojai buvo tiesioginiai dabartinių šonų protėviai. Šie ryšiai skatino išsiaiškinti, kokiu tikslu buvo naudojamos įvairios Didžiosios Zimbabve dalys, ypač akmeniniai pastatai. Tų tyrimų išvados lieka prieštaringos, nes dažniausiai remtasi neaiškios kilmės legendomis ir prastai užrašytais vėlesnių laikų duomenimis. Nors negalima neigti galimos šio darbo vertės, vis dėlto šiuo metu patartina nepasikliauti prielaidomis, jog pagrindinis akmeninis aptvaras buvęs moterų iniciacijos vieta arba kad tam tikroje statinio dalyje gyvenusios karalių žmonos.

Tačiau aišku, kad Didžioji Zimbabvė buvo valdovų, kontroliavusių svarbesniąsias teritorijas, išteklius ir prekybą, sostinė. Importuotų gaminių, kaip antai stiklo karoliukų, kiniškos ir persiškos keramikos, Artimųjų Rytų stiklo ir monetų, nukaltų viename iš rytų Afrikos pajūrio uostų, čia pasitaiko dažniau, negu bet kurioje kitoje tų laikų Zimbabvės vietovėje. Čia rasta ir auksinių bei varinių dirbinių iš kitų šios šalies rajonų, todėl spėjama, jog produktai iš atokesnių sričių buvo renkami Didžiojoje Zimbabvėje ir keičiami į prekes, atgabentas iš svetur.

Didžiosios Zimbabvės klestėjimo laikotarpis sutampa ne tik su jos architektūros pakilimu, bet ir su aukso eksportu per Indijos vandenyno pakrantę. Ji buvo centras tarpusavy susijusių gyvenviečių tinklo, kuris tęsėsi nuo šiaurės Zimbabvės iki pietų Mozambiko pajūrio lygumos.

Reikšminga, kad Didžiosios Zimbabvės, kaip vienos pagrindinių gyvenviečių, raida beveik tiksliai sutapo su ankstesnio centro, gyvavusio Mapungubvės vietovėje Limpopo slėnyje arti Zimbabvės, Pietų Afrikos Respublikos ir Botsvanos sienų sandūros, žlugimu. Atrodo, kad XIII a. pabaigoje dėl ne visai suprantamu priežasčių, galbūt susijusių su ganyklų nualinimu ir aplinkos pablogėjimu, Šis politinis-ekonominis centras persikėlė iš Limpopo slėnio į šiauresnę plynaukštės sritį. Naujoji Didžiosios Zimbabvės vieta buvo geresnė tiek aukso išteklių naudojimo, tiek priėjimo prie Indijos vandenyno per Sabio upę atžvilgiu.

Suklestėjimas ir žlugimas

Didžiosios Zimbabvės žlugimas XV a. įvyko tuo metu, kai politinė valdžia persikėlė į šiauresnę vietovę šalia Zambezės slėnio, kuris tuomet baigė nurungti Sabio upę, kaip pagrindinis kelias tarp vidaus sričių ir pajūrio. Apie XVI a. vidurį portugalai Zambezės slėniu įsismelkė į krašto gilumą. Centrinėje ir pietvakarinėje Zimbabvėje Guruhusvos karalystė išlaikė daugelį Didžiosios Zimbabvės tradicijų, tarp jų statybą iš akmens, ir XVII—XVIII a. prekiavo su portugalais. Taigi archeologiniai radiniai paremia legendų teiginius apie kultūrines sąsajas tarp Didžiosios Zimbabvės gyventojų ir šiuolaikinių šonų kalbą vartojančių žmonių.

DIDŽIULIS ČANČANO rūmų kompleksus statydinosi Čimoro (Čimu), didžios Peru karalystės, gyvavusios X-XV a., valdovai. Tai įžymiausi šios rūšies statiniai Pietų Amerikoje.

Čan čanas pradėtas statyti apie 900 m., o apie 1350 m. miestas jau klestėjo, kaip didžiausios karalystės, viešpatavusios Peru pakrantėje prieš iškylant inkams, centras. Jo griuvėsiai driekiasi dykumoje netoli Ramiojo vandenyno, šalia dabartinio Truchilijo Močės slėnyje. Centrinėje Čan čano dalyje išsidėstę monumentalūs stačiakampiai statiniai, vadinami tvirtovėmis (ciudadelas). Jie užėmė 6 kv. km plotą, juose gyveno paskesnieji Čimu karaliai, jų šeimos ir pavaldiniai, čia buvo valdžios būstinė ir Čimoro gėrybių paskirstymo centrai.

Miestas buvo išsiplėtęs apytikriai 20 kv. km teritorijoje, tačiau ne visa ji buvo užimta vienu metu. Tarp didžiųjų “tvirtovių” buvo išsibarstę mažesnių kilmingųjų gyvenamieji namai ir moumentalios laiptuotos piramidės (huakos), arba pilkapiai, iš plaušaplyčių. Be to, kaiminystėje buvo maži namai iš supintų nendrių, didelės kapinės ir įdubę laukai – daržai, iškasti – žemiau slėnio dugno, kad būtų drekinami gruntinio vandens. Virš “tvirtovių” iškilę penki paminkliniai kauburiai, tikriausiai šventyklos. Šiandien beveik visas miestas virtęs griuvėsiais, molinių plytų sienos aptirpusios nuo Ninjo liūčių, o laidojimo pakylos išplėstos.

Rūmų kompleksai

Čan čano rūmų kompleksai orientuoti šiaurės-pietų kryptimi, juos supa įspūdingos, ant akmeninių pamatų sumūrytos nedegtų plytų sienos, kai kurios net 9 m aukščio. Jos patikimai atitvėrė Čimu diduomenę nuo liaudies. “Tvirtovės” skiriasi vidaus sandara, tačiau įprastinė vėlyvojo laikotarpio “tvirtovė” buvo dalijama į tris skyrius: šiaurinį, vidurinį ir pietinį. Jų dydžio – didžiausias 20 530 kv. m ploto – arba kambarių skaičiaus nevienodumas galbūt atspindi Čimu karalių turtų didėjimą ir mažėjimą.

Į rūmų aptvarą buvo patenkama iš šiaurės pusės pro vienintelius vartus, abipus jų nišose stovėjo po išdažytą medinę žmogaus figūrą. Už vartų buvo didžiulis kiemas su žemais suolais pakraščiuose  ir plačia žema pakyla, į kurią iš pietų pusės vedė rampa. Kiemo sienos buvo išpuoštos plaušaplyčių frizais su geometriniais raštais ir paukščių, žuvų bei mitinių būtybių figūromis. Iš šio kiemo, kuris, regis, buvo viešiausias, koridoriai vedė į U formos statinius, vadinamus audiencijomis; tai tikriausiai buvo administracinės ir diduomenės gyvenamosios patalpos. Kai kurios audiencijos, matyt, kontroliavo kelią į kiemus su sandėliais, o kitos atliko administracines funkcijas.

Centrinėje dalyje taip pat buvo kiemų, audiencijų ir sandėlių, tačiau svarbiausia vieta buvo laidojimo pakyla. Didingos sienos apjuosta plaušaplyčių pakyla buvo išvarpyta kapų. Vidury įrengta I formos patalpa buvo Čimu karaliaus kapo rūsys. Ataskaitos, rastos tarp gausių kolonijinių turtų dokumentų, ir archeologiniai kasinėjimai bent kiek parodo, kokie turtai kadaise galėjo būti sudėti į šias laidojimo pakylas: dailūs keramikos dirbiniai, audiniai, audimo įrankiai, medžio drožiniai ir metalo dirbiniai, taip pat griaučiai tarnų, galbūt rituališkai paaukotų, kad lydėtų Čimu karalių į pomirtinį gyvenimą.

Čimu valdovų mumijas reguliariai išnešdavo iš laidojimo kambarių ir iškilmingai apdovanodavo. Vieną tokią ceremoniją galbūt pailiustruoja mažas architektūrinis modelis, vaizduojantis aptvarą, panašų į tuos, kurie supa Čan čano laidojimo pakylas. Rampas ir mumijas supantis aptvaras išpuoštas mažytėmis medinėmis muzikantų ir valdininkų figūrėlėmis. Galimas daiktas, jog čia pavaizduota karalių kapų rūsių atidarymo ir aukų karaliams protėviams, palaidotiems viename iš Čan čano rūmų kompleksų, papildymo ceremonija.

VIENAS KELIAUTOJAS, IV a. po Kr. atvykęs į Romą, stebėjosi “pirtimis, atrodančiomis kaip ištisos provincijos”. Romos pirtys jau buvo pripažintos vienu iš miesto stebuklų, o visų žaviausias pastatydino imperatorius Karakala. Markui Aurelijui Antoninui, geriau žinomam Karakalos vardu, neilgai teko valdyti: nuo 211 iki nužudymo 217 po Kr. Amžininkai jo neapkentė dėl žiaurumo, o ypač dėl jaunesniojo brolio ir bendraįpėdinio nužudymo neva motinos glėbyje. Nepaisant to, jis paliko du tvarius paminklus: visuotinę Romos pilietybę, suteiktą visiems laisviems imperijos žmonėms, ir nuostabias pirtis Romoje, pavadintas jo vardu.

Imperijos Romos pirtys

Karakalos valdymo metu jau mažiausiai tris šimtmečius romėnų miestai buvo neįsivaizduojami be viešųjų pirčių. Svarbiausi ankstyvųjų pirčių elementai – persirengimo kambarys ir bendra šilto vandens vonia karštame kambaryje (kaldarijuje0, į kurį buvo patenkama per kiek pašildytą kambarį (tepidarijų). Kai kuriose dar būdavo sausesni prakaitavimo kambariai, panašūs į saunas, ir šaltas kambarys su pasinėrimo baseinu (frigidarijus). Šios pirtys buvo vietinio pobūdžio, prastai apšviestos ir kukliai papuoštos; tai buvo miesto gyventojams skirti praktiški higienos įrenginiai.

Tariamai tos pačios paskirties, imperatorių sukurtos pirtys Romoje iš tikro buvo labai skirtingos. Didžiausios, pavyzdžiui, Karakalos pirtys, buvo miestelio dydžio: didžiulis maudyklių statinys stovėjo parko teritorijoje, jį supo bibliotekos, auditorijos, meno galerijos ir bėgimo takai. Didžiulės buvo ir maudymosi patalpos, su oolimpinio dydžio plaukimo baseinais ir erdviais (59 m ilgio) frigidarijais, puikiai apšviestais per didžiulius įstiklintus langus. Visur durys ir sienos spindėjo brangiu marmuru, gautu iš įvairių imperijos vietovių, o stiklinėse nišų bei skliautų mozaikose atsispindėjo vanduo. Kas žingsnį į mauduolius žvelgė statulos, pavyzdžiui, milžiniška 4 m aukščio romėnų gydymo dievo Asklepijo figūra, tviskėjusi auksu žymiausioje Karakalos pirčių vietoje. Apsuptas šios prabangos, eilinis romėnas negalėjo nesižavėti didžia galia ir dieviška padėtimi imperatorių, kurių vardais pirtys buvo pavadintos.

Apskritai milžiniškas statybos mastas ir drąsūs techniniai sprendimai rodo, kad Karakalos pirčių statytojai pranoko  save ir pavertė šį statinį įspūdingu reginiu, akivaizdžiai demonstruojančiu imperinės Romos galią.

(Hadrianas) pasistatydino Tivolyje vilą, tokią nuostabią ir taip sutvarkytą, kad galėjo ten įamžinti garsiausius provincijų ir vietovių vardus, pavadindamas (jos dalis) Likėju, Akademija, Pritanais, Kanobu, (Stoa) Poikile, Tempės slėniu. Ir, kad nieko nestigtų, net sukūrė požemio karalystę. AUGUSTO ISTORIJOS, HADRIANO GYVENIMAS, IV A. PO KR.

HADRIANO VILA Tivolyje yra puikiausias architektūrinis Romos imperatoriaus dvaro turtingumo ir prabangos liudijimas. Plačiai nusidriekęs lėkštoje kalvos papėdėje, šis gausus ir nuostabus paviljonų, maudyklių ir kitų žavių vandens įrenginių kompleksas parko gamtovaizdyje, nors virtęs griuvėsiais, leidžia pajusti pačios Romos imperatorių rūmų, visų pirma prarastųjų “Auksinių namų”, Nerono pastatydintų prieš 70 metų, spindesį.

Devynerius iš 20 savo valdymo metų (117-138 po Kr.) Hadrianas praleido keliaudamas, nuo Britanijos iki Egipto ir rytinio Viduržemio jūros baseino, taip tapęs pirmuoju imperatoriumi, aplankiusiu visus imperijos kraštus. Jis buvo labai išsimokslinęs, mokėjo dvi kalbas, lotynų ir graikų, gerai išmanė filosofiją ir retoriką ir labai domėjosi architektūra, o gal net turėjo architekto gabumų. Jam valdant Romoje buvo pastatyta daugelis įžymių statinių, pirmiausia Panteonas ir masyvi Veneros ir Romos šventykla (išlikę griuvėsiai). Tai buvo visuomeniniai pastatai, bet sau pramogai ir poilsiui jis pastatydino nuostabią didžiulę vilą Tivolyje (senovės Tibūre) už 28 km nuo miesto.

Tivolis nuo seno buvo turtingų romėnų mėgstama vieta, kur jie statė vilas norėdami pabėgti nuo kankinančio sostinės karščio vasarą. Tačiau šios užmiesčio vilos buvo ne tik vasaros poilsio vieta, jos turėjo ir svarbesnę paskirtį. Iš pradžių kaimo vila buvo darbinis vienetas, žemės ūkio dvaro centras. Vėliau ji tapo laisvalaikio (otium), gyvenimo dalies, liekančios nuo darbo arba valstybės reikalų (negotium), židinys. Prabangių helenistinių Rytų rūmų, ypač karališkųjų Ptolemajo rūmų Aleksandrijoje, pavyzdžiu romėnai savo vilose bei užmiesčio dvaruose (horti) įrengdavo vonias ir valgomuosius, gimnastikos sales ir bibliotekas, užveisdavo formalius sodus, papuoštus dekoratyviai apkarpytais medžiais bei egzotiškais vaismedžiais, ir dirbtinius laukinės gamtos kampelius su taip pat egzotiškais gyvuliais ir paukščiais paauksuotose narvuose. Visa tai prašmatniai išpuošdavo ir pavadindavo pasakiškų garsiųjų Rytų vietovių vardais. Statybai dažniausiai pasirinkdavo vaizdingą vietovę ir pagražindavo teritoriją terasomis bei pylimais. Svarbus būdavo ir vanduo – gamtinių telkinių arba dirbtinių kanalų. Tvenkiniuose buvo veisiamos žuvys vaišių stalui, akvedukai tiekė vandenį vonioms, čiurlenantys fontanai vėsino orą ir gaivino protą.

Vila Tivolyje

Nors Hadriano vila iš esmės atitiko tradiciją, jį buvo išskirtinio masto kūrinys su ypatingais statiniais. Kadangi, kaip žinia, imperatoriaus laisvalaikis buvo santykinis dalykas, matyt, su juo atsikeldavo nemažas būrys dvariškių. Kad Hadrianas viloje tvarkydavo valstybės reikalus, liudija, pavyzdžiui, oficialaus laiško, kurį jis pasiuntė iš Tivolio 125 po Kr. vasaros pabaigoje, kopija. Neseniai atliktu apskaičiavimų vila užėmė apie 120 ha; tai atitiktų Kju Gardenso botanikos sodo Londone arba net tokio nemažo romėnų miesto, kaip Pompėja ar Ostija, dydį. Kai kuriais atžvilgiais ji buvo panaši į miestą: turėjo šventyklų, pirčių, sandelių ir teatrą, tačiau trūko gyvenamųjų ir prekybinių miesto statinių samplaikos – viskas buvo išdėstyta griežtai pagal imperatoriaus poreikius ir pomėgius.

Iki šiol tik pusė vilos ploto iškasinėta archeologų, todėl kartais sunku suprasti ryšį tarp atskirų statinių ar jų grupių. Tačiau aišku, kad buvo statoma visad atsižvelgiant į vietovės galimybes: pabrėžiant reljefo pokyčius, daugelis fiziškai atskirtų vietų vizualiai sujungtos. Kartais fizinis atskyrimas labiau tariamas negu tikras: “požeminė karalystė” (platus tarnybinių koridorių ir tunelių tinklas) jungia visus statinius į visumą.

Daugelis vilos objektų buvo pavadinti – šiek tiek atsitiktinai – įžymių senovės statinių vardais; tai suprasti padeda aukščiau pacituota ištrauka iš “Hadriano gyvenimo”. Tokie pavadinimai senovės pasaulyje buvo įprasti ir nederėtų jų nepaisyti, tarsi jie būtų vien vaizduotės padarinys. Turint omeny Hadriano prisirišimą prie Rytų miestų, nenuostabu, kad jis vieną parką pavadino garsiosios Platono Akademijos giraitės Atėnuose vardu; galų gale net Romos respublikos oratorius Ciceronas vienoje savo vilų turėjo “Akademija”. Akademija, Likėjus, Poikilė ir Pritanai primena Atėnus, o Kanobas – kitą Hadriano mėgtą miestą: Aleksandriją ir jos įžymųjį kanalą.

Dar neseniai Ktesifonto arka, stovinti dabartiniame Irake, į pietus nuo Bagdado, buvo aukščiausia ir galbūt plačiausia pasaulyje paraboline arka. Ir šiandien tai nepaprastas reginys. Ji pavadinta Susanidų valdovo, kuriam buvo pastatyta, vardu – Taq Kisra (Chosrovo arka). Iš tikro yra skliautas, anuomet buvęs rūmų, kurių išliko tik puse fasado, centrinė puošmena. Šioje skliautinėje salėje kitados iškilmingai sėdėdavo Sasanidų imperatorius, apsuptas bizantinio marmuro puošinių ir mozaikų, vaizduojančių Ančių Antiochijos užgrobimą. Virš galvos spindėjo nuostabi karūna, gerokai per sunki dėvėti, nukarusi nuo skliauto ant aukso grandinės. Po kojomis buvo kilimas, vaizduojantis sodą, išpuoštas auksu ir brangakmeniais ir ne mažesnis kaip 25 x 25 m.

Rytų ir Vakarų puošmena

540 po Kr. Chosrovas I, iš esmės reformavęs savo paveldėtą chaotišką imperiją, jau buvo pakankamai stiprus, kad žygiuotų prieš Bizantiją. Pergalingai kariaudamas, jis pasiekė graikų miestą Antiochiją ir ją užgrobė. Jis išsigabeno ne tik didžiumą jos gyventojų ir galybę puikių architektūros elementų, bet ir idėjas dėl naujų rūmų savo žiemos sostinėje Ktesifonte. Jie turėjo būti didesni ir geresni už visa, kas iki tol buvo pastatyta jo šalyje, ir pelyti jam vardą valdovo, lygaus tų laikų Bizantijos ir Indijos valdovams.

Imperatoriaus Justiniano atsiųsti specialistai padėjo pastatyti rūmus, kurie sujungė kelias tradicijas. Pagrindinis statinio planas buvo tradiciškas Sasanidų, tačiau jame pritaikyti graikų-romėnų stiliaus, prieš kelis šimtmečius atėjusio į Rytus, fasadai su kolonomis. Tačiau įspūdingiausia jų dalis buvo ypač aukštas skliautas, pastatytas nuožulniai klojant plytas. Nors įgūdžius, reikalingus Ktesifonto masto arkai pastatyti, tikriausiai atsinešė Justiniano specialistai, būdas buvo mesopotamiškas, galbūt siekia 2500 pr. Kr. ar net senesnis, kai buvo naudojamas mažesniems stogams iš plaušamolio plytų mūryti.

Įstabaus grožio rūmai

637 po Kr. arabai užgrobė ir apiplėšė Ktesifontą, o Chosrovo arką naudojo kaip mečetę, tačiau jiems nepatiko pernelyg pelkėtas kraštas, ir šis miestas pamažu buvo apleistas. Vis dėlto net po dviejų šimtmečių Chosrovo rūmai dar buvo vadinami puikiausiu visų laikų plytų statiniu. Nors dauguma tų plytų galų gale pateko į kitus pastatus, arką buvo sunku išardyti. Iki šiol ji atlaikė net netoliese kritusias galingas dabartines bombas.

Sigirijos rūmai ir pramogų parkai, klestėję V a. po Kr., buvo viena įspūdingiausių anstyvųjų viduramžių rezidencijų Azijoje. Pastatyti ant beveik 200 m aukščio grynos uolos, apsupti įmantraus parko, sukurto daugeliu šimtmečių ankščiau už Mogolų, yra unikalus paminklas – juolab stulbinantis, nes buvo sukurtas sausringoje Šri Lankos zonoje.

Visą kompleksą, užimantį ne mažesnį kaip 40 ha plotą, sudaro išorinis kiemas, vidinis kiemas ir tvirtovė. Išorinis kiemas apjuostas grioviu ir siena. Išorinio kiemo alėja veda per simetriškų vandens sodų su rezervuarais, fontanais, tvenkiniais ir pramogų paviljonais kompleksą. Vidinis kiemas kyla daugeliu terasų, nusagstytų paviljonais, olomis ir tinkuotais rieduliais. Galiausiai ilgi laiptai veda į uolų atodangos viršūnėje esančią tvirtovę: pirmiausia patenkama į uolos pakraščiu einančią išpuoštą galeriją, iš jos  – į terasą šiaurinėje uolos pusėje. Dabar labai apirusioje priekinėje uolos dalyje kitados buvo iš plytų suformuota liūto galva ir letenos – iš čia ir pavadinimas Sigirija, arba “liūto uola”. Į tvirtovę buvo kopiama laiptais pro liūto nasrus. Sunku įsivaizduoti įtaigesnį karaliaus valdžios simbolį. Viršūnėje ant dirbtinių terasų rikiavosi pastatai, kiemai ir rezervuarai. Aukščiausioje terasoje buvo asmeniniai karaliaus apartamentai, iš kurių po 1500 metų dūlėjimo mažai kas beliko.

Prieglobsčio vieta?

Sigirijoje buvo gyvenama tik Kasapos I valdymo laikotarpiu (473-491 po Kr.). Pasak Kulavasamos metraščio, Kasapa nužudė savo tėvą Dhatuseną (455-473 po Kr.), o brolį, galimą salos karalystės paveldėtoją, privertė gyventi tremtyje. Metraštyje rašoma, jog Kasapa perkėlė savo rūmus iš Anuradhapuro (tradicinės sostinės) į Sigiriją, nes bijojo brolio sugrįžimo. Tačiau labiau tikėtina, kad Kasapa norėjo įkurti Sigirijoje naują dinastijos centrą, tokį didingą, kad niekas nesuabejotų jo padėtimi. Po 18 metų, per kuriuos Kasapa išpirko savo kaltę už nusikaltimus, sugrįžo jo brolis Mogalana. Kasapai mirus, naujasis valdovas persikėlė atgal į Anuradhapurą, palikęs Sigiriją džiunglėms.

Prisitaikymas prie gamtos

Šis įspūdingas kompleksas buvo sukurtas sumaniai panaudojant reljefą. Daugybė paviljonų bei rūmų tvirtovėje ir vidiniame kieme buvo pastatyti dirbtinėse terasose iš gneiso skaldos, sustiprintose tašytų akmenų arba plytų sienomis. Sienos buvo sutvirtintos sujungiant jas su laiptuotomis įrantomis gretimose uolose ir rieduliuose. Vanduo atvestas į parkus irgi pasinaudojant topografinėmis vietovės ypatybėmis; toks vandentiekis yra didelis viduramžių hidraulikos laimėjimas. Vandenį uolų atodangos viršuje rinkdavo į rezervuarus, o perteklių kanalais nukreipdavo į vandens sodus. Stačiai vandenį nuleisdavo kalkakmenio latakais, sutvirtintais metalinėmis apkabomis, arba akmenyse iškaltais grioveliais, o horizontalia kryptimi leisdavo plytiniais ar akmeniniais kanalais, glaistytais moliu. Reguliuojami pralaidomis, vandentiekiai ėjo per aukštesniuosius tvenkinius žemyn į sudėtingesnius baseinėlius, kanalus ir kalkakmeniu apdailintus fontanus vakarų pusėje, kur vandens slėgis buvo didžiausias.

Žemės rojus

Sigirija – ne tik ištaiginga rezidencija, bet ir bandymas sukurti žemėje rojų, Derinant archeologinių ir rašytinių šaltinių duomenis, galima sutapatinti Sigiriją su Alakamanda, dievo Kuberos rūmais Meraus kalno viršūnėje, reiškusioje pasaulio centrą. Tas kalnas toks šviesus, jog vadintas “dangaus mergelių veidrodžiu”. Pasak legendos, Kuberos rūmai, pasiekiami per Himalajus, stovi Anotatos ežero krante, netoli pramogų parko Kaitrarathos. Rūmai esą pastatyti iš marmuro, o jų gyventojai pasakiškai turtingi ir nepažįsta žemiškų nelaimių.

Šio dangiškojo gamtovaizdžio elementus galima atpažinti ir Sigirijoje; ji stovi ant tvenkinio kranto, arti pramogų parkų. Norint pasiekti tvirtovės kompleksą, išgrįstą kristaliniu kalkakmeniu, reikia užkopti laiptais tarp tinkuotų vidinio kiemo akmenų, primenančių Himalajų sniegynus, ir pereiti galerija, vadinama veidrodine siena, su freskomis, vaizduojančiomis žaibų deives ir debesimis plaukiančias mergeles. Šri Lankos archeologo S. Paranavitanos žodžiais tariant, Sigirija “turėjo būti Alakamandos miniatiūra, čia gyvendamas Kasapa pasiskelbė žemiškuoju Kubera”.

Tenesigiria daugiau barbariškasis Memfis savo piramidėmis, tenesididžiuoja asirai Babilonu; gana liaupsinti švelniuosius jonėnus dėl Artemidės šventyklos ar garbinti Delą dėl daugelio ragų altoriaus, ar kelti į padanges karijiečius, šlovinti Mauzoliejų, pakibusį ore. Visi tie darbai nublanksta prieš Cezario amfiteatrą. Garsas eis apie vieną kūrinį vietoje visų kitų. – MARCIALIS, I A. PO KR.

Šie poeto Marcialio žodžiai – parašyti Flavijaus amfiteatro atidarymo proga 80 po Kr., išties buvo pranašiški, nes pavadintas kitu  vardu – Koliziejumi – šis milžiniškas statinys viduramžių žmonių sąmonėje tapo pagoniškosios Romos galios ir ištvermės simboliu. Šiandien Flavijaus amfiteatrą dažniausiai siejame su ten vykusiu kruvinu laukinių žvėrių galabijimu ir gladiatorių kovomis. Tačiau Marcialis mums primena, jog Koliziejus – taip pat garsus statybos žygdarbis, besiveržiantis su Septyniais senovės pasaulio stebuklais. Iki to meto Romoje nieko tokiu mastu nebuvo pastatyta, ir net IV a. Po Kr., kai jau stovėjo didieji pirčių kompleksai ir tokios šventyklos, kaip Panteonas, palyginti su juo, Koliziejus liko vienas pagrindinių to didmiesčio stebuklų.

Statyti Koliziejų pradėjo imperatorius Vespasianas 8 dešimtmečio po Kr. Pradžioje, ir didžiumą darbų baigė jo sūnus Titas, nors požeminius statinius teko užbaigti paskutiniam Flavijų imperatoriui Domicianui. Pirmas nuolatinis Romos amfiteatras Marso lauke (Campus Marcius) pražuvo per 64 po Kr. Gaisrą. Imperatorius Neronas jį pakeitė laikinu mediniu statiniu, nors daugiausia dėmesio ir lėšų skyrė didžiulių naujų rūmų su vila, Auksinių namų, statybai. Kai Neronas buvo priverstas nusižudyti ir imperatoriumi tapo Vespasianas, naujasis valdovas padarė įžvalgų ir puikų politinį mostą: pastatydino amfiteatrą, naują liaudies susiėjimo vietą, pačiame Nerono Auksinių namų parke. Be to, statybos išlaidas apmokėjo ne iš valstybės iždo, o iš karo grobio.

Statyba

Nors Koliziejaus konstrukcija buvo pagrįsta nusistovėjusiomis architektūros normomis, nuo seno taikytomis romėnų teatrams ir amfiteatrams, šis statinys ypatingas. Nepaprastai aukštas fasadas buvo padalytas į keturis horizontalius žiedus, sudarytus iš trijų aukštų arkadų po 80 arkų, įrėmintų dorėninio, jonėninio ir korintinio orderių puskolonėmis, ir mūrinio atiko, papuošto korintiniais piliastrais. Arkos atspindėjo vidinę statinio sandarą: spindulinių laiptinių ir žiedinių koridorių tinklą, per kurį buvo patenkama į sėdimas vietas, išdėstytas aplink ovalinę areną. Žiūrovai, kurių susirinkdavo 50 000 – 73 000, buvo skirstomi pastato prieigoje, apribotoje ratu išdėstytais stulpeliais, ženklinančiais 76 sunumeruotas pirmojo aukšto arkadas, pro kurias žiūrovai galėjo greitai ir lengvai pasiekti jiems skirtus tribūnų sektorius. Tuos sektorius laikė trimis aukštais išdėstyti betoniniai skliautai, o pačiame viršuje buvo įrengtos medinės tribūnos. Arena buvo atskirta tvora ir aukšta pakyla su marmurinėmis kėdėmis, skirtomis valdininkams, taip pat imperatoriaus ir magistrų ložėmis, turėjusiomis savus įėjimus.

Koliziejus buvo pastatytas žemoje vietoje palei Nerono Auksinių namų ežerą. Vidutiniškai 13 m storio akmeninė pamatų pakyla buvo paklota ant masyvaus molio klodo. Fasadas ir vidaus galerijos, taip pat kai kurie pagrindiniai pirmo ir antro aukštų tarpsieniai buvo iš travertino – tvirto, kieto vulkaninės kilmės kalkakmenio. Daugelis spindulinių sienų buvo iš minkštesnės, lengvesnės vulkaninės uolienos tufo, o didžiuma viršutinių aukštų ir skliautų buvo betoniniai.

Inžinerinės pramogos

Amfiteatro atidarymas buvo atšvęstas prašmatniomis žaidynėmis, trukusiomis šimtą dienų. Marcialis, vaizdžiai jas aprašęs, giria įspūdingus “specialiuosius efektus”. Arenos grindys buvo ne masyvus klojinys, bet medinė perdanga, slepianti nepaprastai sudėtingą požeminį pasaulį. Čia, naudojantis siaurų aptvarų, narvų ir keltuvų sistema, valdoma atsvarais, buvo galima išleisti į areną iš karto 64 laukinius žvėris, o kiti mechanizmai arenos vidury iškeldavo ir nuleisdavo kalnų ir panašias dekoracijas, sudarančias foną vyksiančioms skerdynėms.

Atike, arba viršutiniame aukšte, yra pėdsakų vieno įspūdingiausių amfiteatro patogumo įrenginių – didžiulę uždangą (velarijų), saugojusią žiūrovus nuo nepalankių orų. Tarp piliastrų buvo išsišovusios didelės travertino iškyšos, kiekviename tarpe po tris, o tiesiai virš kiekvienos iškyšos karnize buvo vertikali kvadratinė kiaurymė. Spėjama, jog tie elementai laikė 240 aukštų stiebų, sudariusių uždangos rėmus. Daug ginčijamasi dėl to, kaip veikė tas įrenginys, nors faktas, kad, prireikus velarijų išskleisti, Romoje buvo laikoma 1000 jūrininkų iš Neapolio įlankoje stovinčio laivyno, kelia tam tikrų minčių. Pagal vieną teoriją, stiebai laikė virves, vienu galu pritvirtintas prie arenoje gulinčio ovalinio žiedo, kitu – prie kabestanų, pritvirtintų prie akmenių stulpų, išdėstytų aplink amfiteatrą. Kabestanais tempiant virves, centrinis žiedas pakildavo aukštai virš arenos ir ant virvių tinklo išsiskleisdavo uždangos. Kiti specialistai įsivaizduoja konstrukciją iš stiebų, laikančių vidun ištiestus horizontalius ar palinkusius skersinius su tarp jų ištemptomis uždangomis. Nesvarbu, koks iš tikro buvo tas įrenginys, turint omenyje Koliziejaus dydį, velarijus turėjo būti didelis inžinerijos laimėjimas, toks pat didis kaip ir pats amfiteatras. Tačiau velarijaus seniai nėra, ir tik niūrus travertino bei betono kevalas stovi kaip nuolatinis Amžinojo miesto simbolis.