Cortesui ir jo vyrams Didžioji actekų šventykla (Templo Mayor), pagrindinis apeiginis Tenočtitlano statinys, iš tikrųjų padarė didelį įspūdį. Tai iš ties buvo paminklinis kalnas, dievų verti namai. Piramidės pagrindas buvo beveik kvadratinis, šonai apie 80 m ilgio; virš miesto kilo daugiau kaip 30 m aukščio viršūnė, į kurią buvo kopiama viena iš dviejų gretimų laiptų po 113 pakopų, esančių vakariniame piramidės šone. Viršūnėje stovėjo dvi šventyklos, pašvęstos miestą globojančiai dievybei Huicilopočtilui, ir vandens derlingumo dievui Tlalokui. Priešais jas buvo 44 m pločio aikštė, kur vykdavo apeigos, taip pat būdavo aukojami žmonės.

Piramidė, kuria ispanai žavėjosi, yra VII etapo statinys, nes ji pastatyta ant viena kitą keitusių piramidžių, pradedant nuo I etapo, masyvių griuvėsių. Ankstyviausioji Didžioji šventykla buvo pašvęsta XIV a., tai buvo pirmasis naujai įkurto Tenočtitlano miesto pastatas. Dievų ženklas miestui statyti buvo ant kaktuso, augančio ant uolos pelkėtoje saloje, tupintis erelis; dabar tai Meksikos valstybinės vėliavos pagrindinis motyvas. Šioje vietoje buvo pastatyta pirmosios šventyklos pakyla iš žemių ir šiaudais dengtos relikvinės; vėliau jas didinant ir iš naujo pašvenčiant, nusistovėjo nuolatinė jų forma.

Actekų sostinė Tenočtitlanas 1519 m buvo didžiausias Amerikos žemynų miestas, kaip šiais laikais tebėra Meksikas. 1519 m. milijonai gyventojų nuo Meksikos įlankos pajūrio iki Ramiojo vandenyno sumokėjo Tenočtitlano valdovams duoklę milžinišku brangiųjų bei praktiškųjų gėrybių kiekiu ir šimtų tūkstančių prasčiokų darbu. Kaip ir bet kurių kraštų dideli ponai, Tenočtitlano valdovai puikavosi turtais, statydami prabangius rūmus sau ir monumentalias šventyklas bei apeiginius pastatus savo dievams.

Stačiakampio Tenočtitlano gatvių plano centre stovėjo pagrindinis apeigų  kompleksas. Apytikriai 500 x 500 m ploto teritorijoje spietėsi dešimtys šventyklų, gyvenamųjų kvartalų ir relikvinių. Į keturias pasaulio šalis nuo jos ėjo pagrindinės gatvės ir kanalai. Vakarinėje komplekso pusėje, atkreipta į rytus, stovėjo Didžioji šventykla, miesto visuomeninės ir apeiginės veiklos židinys, pastatytas ant geografinės ir kosmologinės ašies, jungiančios žemiškąją sritį su aukštesniuoju ir žemesniuoju šventosios visatos lygiais, taip pat su besiplečiančia actekų imperija. Teritorijos pietinė dalis buvo (ir yra) pagrindinė miesto aikštė, o jos rytų pusėje, atkreipti į aikštę, stovėjo Motekusomos rūmai, dabar Meksikos nacionaliniai rūmai.

Visi jo namai dabar pakeisti į pirkias, pastatytas iš kreidos ir apdengtas [palmių] lapais.Tačiau čia stovi ir didinga šventykla, kurios sienos iš akmens ir kalkių. – LEO AFRICANUS, 1600

Šis, žinoma, netikslus Timbuktu, dabartinės Malio valstybės (Vakarų Afrikoje) miesto, aprašymas buvo pirmasis Europoje. Jo autorius – Leo Afrikietis, Ispanijos mauras ir atsivertėlis į krikščionybę, kurio kelionių pasakojimas 1600 m. buvo išverstas į anglų kalbą. Nuo tada Timbuktu tapo metafora, liaudies vaizduotėje reiškiančia kažką tolimo, egzotiško ir paslaptingo.

Įkurtas antro tūkstantm. pradžioje, kaip kupranugarių vilkstinių galinė stotis, prekybos dėka miestas suklestėjo ir išgarsėjo musulmonų pasaulyje – islamo mokslo centras, universitetinis miestas, traukęs mokslininkus iš įvairių kraštų. Mokymo židiniai buvo mečetės, matomi Timboktu – kuris yra vienas puikiausių plaušamolio architektūros Afrikoje, jeigu ne pasaulyje, pavyzdžių – gerovės ir musulmonų tapatumo simboliai.

Neaišku, kada buvo įkurtos trys pagrindinės mečetės: nėra tikslių istorinių duomenų ir nedaryti archeologiniai tyrimai. Be to, nuo ano meto mečetės buvo ne kartą perstatytos, nes margoje Timboktu istorijoje keitėsi miesto valdžia, tikinčiųjų bendruomenių dydis ir religiniai reikalavimai. Svarbiausia ir seniausia yra Džinguereberio mečetė, gal įsteigta XIII a. Antra pagal reikšmę yra Sankore, buvusi pagrindiniu musulmonų mokymo centru, įkurta kažkada 1325-1433 m., mandų tautos, arba Malio, valdymo laikotarpiu. Trečia mečetė, Sidi Jahja, irgi svarbi. Ji įkurta apie 1440 m ., tačiau 1938 m. prancūzai ją perstatė iš “akmenų” (kieto molio, vadinamo “Timboktu akmenimis”), todėl iš tikrųjų ji negali būti priskirta “plaušamolio mečetėms”.

Ateities vaizdas

Pastaruoju metu buvo pripažinta Timboktu molinių mečečių reikšmė, o miestas įtrauktas į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Ne mažiau svarbu, kad mečetės iki šiol naudojamos pagal jų paskirtį: kaip islamo maldos ir mokymo vietos. Jos vis dar atlieka vietinių centrų, palaikančių bendruomenės tapatumo ir pasididžiavimo jausmus, vaidmenį, tebėra tvarkomos ir prižiūrimos. Taip remontuojant ir perstatinėjant tęsiasi šimtmečius trunkanti Timboktu šventyklų evoliucija.

VIII – XV a. Jungtinių Valstijų pietuose ir pietryčiuose klestėjo keletas galingų genčių vadų valdų, archeologų vadinamų bendru “Misisipės kultūros” vardu. Misisipės bendruomenes vienijo tik stiprūs religiniai įsitikinimai, iki šiol mažai suprasti, o terminas “Misisipės kultūra” apima platų spektrą bendruomenių, nuo mažų genčių iki milžiniškų apeiginių centrų, kurių didžiausias buvo Kahokija rytiniame Misisipės krante, netoli dabartinio Rytų Sent Luiso miesto.

Kahokija yra nepaprastai derlingame Misisipės žemumos rajone, kur kitados buvo gausu žuvų, medžiojamų paukščių bei žvėrių ir valgomų laukinių augalų. X a. susivienijus daugeliui mažų gyvenviečių, čia ėmė augti apeiginis centras. Savo klestėjimo viršūnėje 1050-1250 m. Kahokija užėmė daugiau kaip 13 kv. km plotą. Šiaudais dengtuose mediniuose (stainių) namuose, išsidėsčiusiuose abipus rytų-vakarų kryptimi besidriekiančios centrinės zonos, maždaug 800 ha plote gyveno daugiau kaip 10 000 žmonių. Centrinėje Kahokijos teritorijoje išsirikiavę 100 įvairios formos ir dydžio maundų (žemių sampilų); dauguma jų susispietę aplink atviras aikštes. Didžiausias jų yra Vienuolio maundas, iškilęs virš gyvenvietės ir aplinkinio kraštovaizdžio.

Vienuolio maundo statyba

Vienuolio maundas buvo keturiū terasų žemės statinys, siekęs 30,4 m aukštį. Jis yra 316×240 m dydžio ir užima 6,4 ha plotą. Statydami šį didžiulį pilkapį, darbininkai – tikriausiai vietinių kaimų gyventojų būriai  – supylė daugiau kaip 614 478 kūb. m. žemės, nešiodami ją paprastomis vytelių pintinėmis. Maundas buvo pastatytas keliais etapais apie 950-1050 po Kr., kaip dalis daug didesnio apeiginio centro. Dumblo ir molio sluoksnius padengdavo rupesnėmis medžiagomis, taip garantuodami vidinį nusausinimą. Pietiniame ir vakariniame šonuose statinys sustiprintas išoriniais kontraforsais. Kad statytojams darbas pavyko, patvirtina toks faktas, jog, nepaisant statybinių medžiagų netvirtumo ir milžiniškos kauburio masės, daugiau kaip tūkstantį metų jis išliko nesuiręs. Galimas dalykas, kad po kiekvieno statybos etapo viršūnėje buvo įrengiama šventykla šiaudiniu stogu. Vienuolio maundas yra daugiau kaip dukart didesnis už kitus Kahokijos pylimus, todėl pastatas, kadaise stovėjęs jo viršūnėje, tikriausiai buvo viso apeiginio komplekso židinys.

Abiejose Vienuolio maundo pusėse dviem eilėmis rikiavosi kai kurie kiti didesnieji Kahokijos maundai, o čia pat į pietų nuo jo plytėjo centrinė aikštė. Dauguma jų buvo “platforminiai maundai” – žemės sampilai plokščiu viršumi, kur stovėjo svarbūs visuomeniniai pastatai arba aukštuomenės gyvenamieji namai ir medžio ir šiaudų. Tyrinėtojai spėja, kad kai kurie Kahokijos maundai buvo laidojimo namai, kuriuose mirusiuosius laikydavo, kol jų kūnai suirdavo, tada kaulus palaidodavo. Visas 80,9 ha centrinis plotas buvo apjuostas didele statinių tvora su sargybos bokštais ir vartais, galbūt norint atskirti Vienuolio maundą bei kitus apeiginius statinius ir aukštos padėties asmenis nuo prastuomenės.

Kosmologinė reikšmė

Kahokijos planas yra seniausias žinomas tradicinio pietryčių Amerikos indėnų kosmoso sampratos atspindys: keturias pasaulio šalis atspindi Vienuolio maundo, mažesniųjų pylimų ir centrinės aikštės padėtis. Etnografiniai ir archeologiniai duomenys rodo, kad stačiakampė aikštė buvo keturšonio kosmoso planas su šiaurės-pietų ašimi, galbūt padalyta į keturias dalis. Anthony Aveni nuomone, Kahokijos valdovai pagal saulę planuodavę metines apeigas, kuriomis pažymėdavę žemdirystės metų laikus. Šis svarbiausias iš visų Misisipės centrų buvo suplanuotas norint suderinti dvasines vaisingumo ir gyvybės sferas ir įteisinti gyvuosius valdovus, kurie buvo bendravimo su antgamtine karalyste tarpininkai. Kahokijos viešosios apeigos vykdavo simboliniame žmogaus sukurtame kraštovaizdyje, kur įvairių panašių gyventojų grupių rinktinių narių palaikus apdorodavo, paskui laidodavo įtvirtindami ryšį tarp gyvųjų ir protėvių.

Pagal prieškolumbines Šiaurės Amerikos normas Vienuolio maundas buvo milžiniškas statinys, o jis yra tik dalis daug didesnio apeiginio centro. Tuo labiau Misisipės pylimai stulbina pagalvojus, kad juos statė žmonių bendruomenės, vartojusios paprasčiausias technologijas. Milžiniškas Kahokijos dydis atspindi politinę ir religinę jos statytojų galią, aplinkinių žemių derlingumą ir strateginę padėtį prie pagrindinių Misisipės  prekybos kelių. Du šimtmečius Vienuolio maundas stovėjo dvasiniame ir politiniame sudėtingo čiabuvių pasaulio centre, kol XIII a. nugrimzdo užmarštin.

Borobudūras yra įspūdinga laiptuota, daugiau kaip 30 m aukščio piramidė, susidedanti iš viena ant kitos pastatytų terasų, išpuoštų Budhos statulomis, perforuotomis varpo formos stupomis, miniatūrinėmis stupomis ir bareljefinėmis plokštėmis. Pirmosios šešios terasos kvadratinės, kiekviena mažesnė už žemesniąją, o šeštoji atlieka plokščios pakylos vaidmenį: ant jos stovi dar trys apskritos terasos, kurių viršutinė karūnuota varpo formos stupa. Puošinių gausumas ir kompozicijos išskirtinumas daro šią šventyklą vienu įspūdingiausių unikalių budizmo paminklų Pietryčių Azijoje.

Pastatytas VIII-XI a. po Kr., šis statinys stūkso žemos kalvos viršūnėje Kedaus slėnyje centrinėje Javoje. Labiausiai garsėja gausiais sienų reljefais, nusidriekusiais 2,5 km. Bazinės terasos siena, vėliau apjuosta sutvirtinimu, išpuošta reljefais, vaizduojančiais Karmavibhangą, arba “Traktatą apie priežasties ir pasekmės veikimą”. Kiekviena iš keturių aukščiau stovinčių terasų apjuosta baliustrada, sudarančia galeriją, taip pat išpuošta bareljefais. Pirmosios galerijos sieninės skulptūros vaizduoja scenas iš Lalitavištaros, arba istorinio Budhos gimimų istorijų. Antrojoje, trečioje ir ketvirtoje galerijose vaizduojami Gandavjuhos, arba piligrimo budistinio kelio, epizodai. Be to, kiekviena baliustrada turi nišas su Budhos atvaizdais. Kiekviename piramidės šone dešimt trumpų laiptinių veda į viršūnę. Spėjama, jog iš pradžių visas statinys buvo išdažytas ryškiomis spalvomis, nes kai kur išlikę mėlynų, žalių, raudonų ir juodų dažų pėdsakų, taip pat auksinių lakštelių.

Varžovų dinastijos

Mažai žinoma centrinės Javos istorija iki IX a. po Kr., bet ji buvo centras iš esmės jūrinės imperijos, 760-800 po Kr. valdžiusios chmerų gyvenamas salas ir gretimas žemyno sritis. Imperijos valdžia dalijosi ir galbūt dėl jos kovojo dvi konkuruojančios Sailedrų ir Sandžajų dinastijos; pirmoji garbino Budą (Taigi budista), antroji Šivą (induistai). Iš išlikusių epigrafų paaiškėja, kad VIII a. pabaigoje baigus pirmą Borobodūro statybos etapą, centrinę Javą valdė Sailendrų linijos atstovas, tačiau paskutinėje statinio fazėje ją jau valdė Sandžajai.

De Casparisas teigia, kad šį statinį galima tapatinti su terasine šventykla, Sailendrų karaliaus Indros įkurta VIII a. pabaigoje. Vėliau, 842 m., karalienė Šri Kahulunan, Sailendrų princesė, ištekėjusi už Sandžajų karaliaus, jai padovanojo kaimą ir žemių, Antra vertus, Dumarcay mano, jog iš tikrųjų monumentą įkūrė Indros pirmtakas Višnus (apie 775-784 po Kr.), tačiau vėliau rekonstravo Indra ir Samaratunga, vėliau truputį perdirbo Sandžajų dinastija.

Šventyklos raida

1908-1911 m, Borobudūras buvo iš esmės konservuotas stengiantis pataisyti krypstančias sienas ir smengančias grindis. Tačiau kai šios bėdos pasiekė grėsmingą mastą, 1973 m. UNESCO pradėjo kampaniją šiam unikaliam paminklui išgelbėti. Pagal projektą buvo ištirta  geologinė, cheminė ir hidraulinė monumento struktūra, padaryti gręžiniai jo aplinkai ištirti. Šis darbas leido suprasti paminklo raidą ir statybą. Dabar yra įrodymų, jog jis stovi ant kalvos, kurios forma buvo gerokai perdirbta.

Pasaulio modelis

Borobudūras buvo sumanytas ne kaip atskiras paminklinis statinys, bet kaip gretimos viharos, arba vienuolyno, apeigų centras. Nors nėra atpažintų šio komplekso liekanų, senų statinių rasta 600 m į šiaurvakarius ir mažų stupų – rytinėje kalvos papėdėje. Be to, visai galimas dalykas, jog Borobudūras įėjo į svarbų kompleksą, kuriam priklausė kaimyninės Kandi Menduto ir Kandi Pavono šventyklos. Iš dalies jį galima laikyti didžiai išpuošta budistų stupą, tačiau jis reiškia daugiau negu Budhos atminimo pagerbimą. Kai kurie mokslininkai mėgino aiškinti jį kaip mikrosomą, arba pasaulio modelį. Pagal bareljefų pobūdį ir padėtį jie skirstomi į tris pagrindines budizmo kosmologijos sritis. Pirmosios terasos bareljefai ir pirmos galerijos scenos vaizduoja Kamathatu, arba troškimų sritį; antros, trečios ir ketvirtos galerijų bareljefuose vaizduojama Rupadhatu, arba (grynųjų) formų sritis; o apskritose terasose – Arupadhatu, arba neformiškumo sritis. Centrinė stupa vaizduoja patį Budha. Taigi šis statinys simboliškai vaizduoja fizinę ir dvasinę tikinčiojo kelionę.

Be to, spėjama, jog Borobudūras turėjo tą pačią mikrokosminę paskirtį kaip laiptuotosios chmerų piramidės. De Casparisas įrodinėja, kad Borobudūro pavadinimas gali būti verčiamas kaip “bodhisatvos tobulėjimo dešimties etapų kalnas”, “kalnas su nuosekliai kylančiomis pakopomis” ir “žemės telkimo karaliai”. Todėl jis galėjęs simbolizuoti pasaulį, Meraus kalną ir Budhą, taip pat galėjęs būti galingas dinastinis kulto centras, simbolizavęs Sailendrų giminės nepriklausomumą.

MAHAVIHARA, arba žymus Somapuros vienuolynas Paharpure yra didžiausias atskiras budistų vienuolynas Pietų Azijoje ir vienas didžiausių budistinės plytinės architektūros laimėjimų. Jį įkūrė antrasis Palų valdovas Dharmapala (770-810 po Kr.)., valdęs dabartinę Bengaliją ir Biharą, o statinio vietą (apie 40 km į vakarus nuo jo sostinės Mahasthano) galima paaiškinti tuo, kad čia ankščiau būta šventų pastatų. Po centrine šventykla ir pakartotinai panaudotais brahamiškais akmeniniais atvaizdais rasti V a. po Kr. džainistų vienuolyno įsteigimo užrašas ir statinio liekanos. Matyt, čia jau būtą konkrečios  šventovės, kai Dharmapala nusprendė pastatyti savo Somapurą, arba “Mėnulio miestą”.

Paharpuras suplanuotas ir pastatytas kaip vienas masyvas, jungiantis gyvenamasiais celes su centriniu religiniu pastatu. Jį sudaro trys pagrindinės dalys: vihara (vienuolynas), kiemas ir centrinė šventykla. Vihara yra kvadrato formos statinys, kurio vieno šono ilgis 307 m; jis turi 177 atskiras celes, atviras į bendrą verandą. Vienuolyno šiaurinės sienos viduryje įrengtas monumentalus įėjimas ir, jį imontuojant, kituose trijose sienose pastatyti panašūs monumentalūs mūrai. Kita ansamblio dalis, kiemas, užima 9 ha plotą; jame išdėstyta daugybė statinių – nuo centrinio bokšto, stupų ir šventyklų modelių iki virtuvių, valgyklų ir gyvenamųjų pastatų.

Netoli kiemo vidurio stovi centrinė šventykla, kadaise įspūdingai iškilusi virš aplinkinių pastatų 22 m. Tai kryžiaus plano statinys su įtrauktais kampais, iškilęs ant trijų masyvių terasų. Jį supa paveikslais papuoštos galerijos ir salės. Laiptai veda į aukštesnįjį ir žemesnįjį šventyklos aukštus, tačiau jos viršūnė labai apirusi. Šventyklos centre buvo 22 m gylio šulinys, leidęsis iš viršutinės terasos vidurio; jame kitados tikriausiai laikytos relikvijos, virš kurių ir pastatytas šis didingas paminklas. Terasos ir galerijos dekoruotos apie 300 terakotos plokščių, o žemutinė siena papuošta 63 akmeniniais brahmaniškųjų dievybių atvaizdais, kurių puošnumas liudija apie paminklo svarbą.

Nors iš esmės jis buvo pastatytas vienu laikotarpiu, pirminis satinys buvo ne kartą rekonstruotas, o daugelis kiemo elementų atsirado vėliau. Kai kurie pakeitimai susiję su naujomis apeigomis, religine veikla, bet kiti atspindi globėjų rato plėtimąsi. Tačiau svarbiausia liko monarchų globa, ir kai naujos, Senų dinastijos Bengalijos valdovai XII a. po Kr. liovėsi rėmę budistų vienuolynus, šis statinys buvo apleistas ir lėtai irdamas tapo panašus į gamtinę kalvą šiaip jau lygiame kraštovaizdyje.

Plytų mūras

Centrinė Paharpuro šventykla yra viduramžių inžinerijos stebuklas, pastatytas vien iš plytų, surištų molio skiediniu. Akmenų beveik neįmanoma rasti didžiųjų upių, Gango ir Brahmaputros, apsemiamoje žemumoje. Statyti iš plytų jau bandyta Mahasthane ankstesniame amžiuje. Ten vadinamasis Lakšindarer Medh Gokulas, 14 m aukščio terasinis statinys, buvo pastatytas iš žemių pripiltų plytinių narvelių, sujungtų molio skiediniu. Iš tokių konstrukcinių vienetų buvo padarytas pigus ir patikimas pastato pamatas, padedantis išvengti pavojaus, kad monumentas bus per sukus sąnašiniam dirvožemiui. Šis būdas ištobulintas Paharpure, kur trys masyvios terasos pasiekė apie 30 m bendrą aukštį.

Paharpuras buvo ne vien kulto pastatas, bet ir mokymo vieta. Dekoratyvinės terakotos plokštės Paharpure galbūt turėjo ypatingą mokomąją paskirtį: Vaizduodamos dievybes, augalus ir gyvūnus, vyrus ir moteris, jos pateikė pasaulio paveikslą. Iš tikrųjų galima įsivaizduoti, jog visas šventyklos bokšto kompleksas yra Meraus kalno, dangiškojo pasaulio centro, dievų valdovo buveinės modelis. Ar Dharmapala, sukūręs nuosavą Merų, tikėjosi įsikurti tokio tobulo pasaulio centre? Neabejotina, kad Palų sumanyta laiptuotos ar terasinės bokšto šventyklos, stovinčios kvadratinio aptvaro centre, idėja kūrybiškiausiai buvo įgyvendinta ne Pietį, bet Pietryčių Azijoje, po keturių šimtmečių pastačius Ankor Vatą.

APSKRITI KVADRATINIAI, aštuoniakampiai ir tiesūs pylimai, supilti Šiaurės Amerikos hopvelių, stulbina lankytoją, ypač žvelgiant iš oro. Hopvelių indėnai, pavadinti vieno ūkio Roso apygardoje, Ohajo valstijoje, vardu, archeologams geriausiai žinomi dėl prašmatnių laidojimo papročių. Šie paprasti žemdirbiai didžiulius bendruomenės išteklius skyrė pylimams ir sudėtingiems pilkapiams statyti. Kai kurie kompleksai, pavyzdžiui, Maund Sityje, Ohajuje, užėmė plotą, lygų keliems Niujorko kvartalams ir didesnį negu Egipto Cheopso piramidės pagrindas.

Hopveliai mirusiuosius dažniausiai degindavo, o prabangiai laidodavo įžymių šeimų narius: apvilkdavo puošniais drabužiais, ant veido uždėdavo apeigines kaukes. Viename Ohajo maunde vienas greta kito gulėjo vyras ir moteris, dėvintys dirbtines lakštinio vario nosis. Moteris vilkėjo drabužiu, išpuoštu tūkstančiais kriauklinių karoliukų. Hopvelių meistrai, iš vario iškaldavo nuostabių žmonių ir gyvulių figūrėlių, iš žėručio ir kitų egzotiškų medžiagų padirbdavo puikių apeiginių daiktų. Tokiais dirbiniais kaimyninių genčių vadai gausiai apdovanodavo vieni kitus per religines šventes; taip atokiai gyvenantys žymūs asmenys sutvirtindavo apeiginius ir ekonominius ryšius, kurie padėdavo nusistovėti ilgalaikiams santykiams.

Maždaug 250 po Kr. hopveliai, gyvenę šalia dabartinio Niuarko miesto, pradėjo įgyvendinti didelį pylimų statybos projektą. Daugiau kaip keletas kartų (statybos trukmė nežinoma) kūrė šį sudėtingą pylimų labirintą, kur 10,4 kv. km plote yra aštuonkampis, kvadratas ir apskritimai. Iš oro Niuarko pylimai atrodo kaip sunkiai paaiškinamas kratinys, ypač todėl, kad didžiumą šio komplekso dabar užima golfo aikštynai. Laimei, karalienės Viktorijos laikų archeologai Ephraimas Squires ir Edwinas Davisas XVIII a 5-tą dešimtmetį tyrinėjo šiuos pylimus ir jie išliko beveik nesugadinti. Neseniai fizikas Ray Hiveley ir filosofas Hornas sudarė tikslų šio paminklo dabartinį žemėlapį. Jie išaiškino, jog aptvarai ir maundai pastatyti labai tiksliai, tiksliai nustačius kampus ir astronominę orientaciją. Pavyzdžiui, Niuarko aštuonkampis, užimantis 18 ha plotą ir turintis kiekviename kampe angas, buvo pastatytas panaudojant gretimo apskrito pylimo skersmens matmenį. Prie aštuonkampio prijungtas 321,3 m skersmens “Observatorijos ratas”. Hiveley ir Hornas išnagrinėjo ratų skersmenis, aštuonkampio kraštines bei įstrižaines ir kvadrato kraštines ir apskaičiavo, kad statytojai vartojo tikslų matavimo vienetą.

Niuarko astronomija

Be to, Hiveley ir Hornas pateikė aiškų įrodymą, kad Niuarko pylimai išrikiuoti pagal dangaus kūnus.  Naudodamiesi astronominėmis lentelėmis, šie mokslininkai apskaičiavo  Saulės ir Mėnulio patekėjimo ir nusileidimo azimutus 250 m., t.y. apytikrę pylimų pastatymo datą. Jie palygino šiuos azimutus su pylimų formos bruožais, simetrijos ašimis ir ypatingais taškais, pavyzdžiui, pylimų centrais, ir nerado suderinimo su Saule įrodymų. Tačiau Niuarko aštuonkampis atitinka kraštutinius šiaurinį ir pietinį Mėnulio pakilimo virš horizonto taškus, kurių kartojimosi ciklas lygus 18,61 metų. Ilgosios, 1,7 m aukščio, aštuonkampio sienos būtų leidusios stebėtojui nustatyti azimutus ketvirčio laipsnio tikslumu. Hiveley ir Hornas nubraižė lenteles, parodančias, kad kelio, jungiančio Niuarko aštuonkampį ir gretimą apskritą pylimą, ašis pusės laipsnio tikslumu ženklina penkis iš aštuonių tolimiausių Mėnulio judėjimo taškų, o šio vizavimo taškai yra keturiose aštuonkampio viršūnėse.

Niuarko statinių rikiavimas pagal Mėnulį tikriausiai buvo pakankamai tikslus, kad leistų numatyti Mėnulio užtemimo, artimos žiemos arba vasaros saulėgrįžoms, metus. Be to, jie leido hopveliams stebėti mėnesinius ir 18,6 metų Mėnulio ciklus. Kai kurie specialistai mano, jog aštuonkampis ir kvadratas atspindi hopvelių rūpinimąsi ne tik gerbiamų protėvių laidojimu komplekso pilkapiuose, bet ir kalendorinėmis apeigomis, derinamomis su astronominiais įvykiais, tarytum hopveliai būtų taip tvarkę savo žemiškąją aplinką, kad ji atspindėtų dangų.