Borobudūro budistų šventovė

Borobudūras yra įspūdinga laiptuota, daugiau kaip 30 m aukščio piramidė, susidedanti iš viena ant kitos pastatytų terasų, išpuoštų Budhos statulomis, perforuotomis varpo formos stupomis, miniatūrinėmis stupomis ir bareljefinėmis plokštėmis. Pirmosios šešios terasos kvadratinės, kiekviena mažesnė už žemesniąją, o šeštoji atlieka plokščios pakylos vaidmenį: ant jos stovi dar trys apskritos terasos, kurių viršutinė karūnuota varpo formos stupa. Puošinių gausumas ir kompozicijos išskirtinumas daro šią šventyklą vienu įspūdingiausių unikalių budizmo paminklų Pietryčių Azijoje.

Pastatytas VIII-XI a. po Kr., šis statinys stūkso žemos kalvos viršūnėje Kedaus slėnyje centrinėje Javoje. Labiausiai garsėja gausiais sienų reljefais, nusidriekusiais 2,5 km. Bazinės terasos siena, vėliau apjuosta sutvirtinimu, išpuošta reljefais, vaizduojančiais Karmavibhangą, arba “Traktatą apie priežasties ir pasekmės veikimą”. Kiekviena iš keturių aukščiau stovinčių terasų apjuosta baliustrada, sudarančia galeriją, taip pat išpuošta bareljefais. Pirmosios galerijos sieninės skulptūros vaizduoja scenas iš Lalitavištaros, arba istorinio Budhos gimimų istorijų. Antrojoje, trečioje ir ketvirtoje galerijose vaizduojami Gandavjuhos, arba piligrimo budistinio kelio, epizodai. Be to, kiekviena baliustrada turi nišas su Budhos atvaizdais. Kiekviename piramidės šone dešimt trumpų laiptinių veda į viršūnę. Spėjama, jog iš pradžių visas statinys buvo išdažytas ryškiomis spalvomis, nes kai kur išlikę mėlynų, žalių, raudonų ir juodų dažų pėdsakų, taip pat auksinių lakštelių.

Varžovų dinastijos

Mažai žinoma centrinės Javos istorija iki IX a. po Kr., bet ji buvo centras iš esmės jūrinės imperijos, 760-800 po Kr. valdžiusios chmerų gyvenamas salas ir gretimas žemyno sritis. Imperijos valdžia dalijosi ir galbūt dėl jos kovojo dvi konkuruojančios Sailedrų ir Sandžajų dinastijos; pirmoji garbino Budą (Taigi budista), antroji Šivą (induistai). Iš išlikusių epigrafų paaiškėja, kad VIII a. pabaigoje baigus pirmą Borobodūro statybos etapą, centrinę Javą valdė Sailendrų linijos atstovas, tačiau paskutinėje statinio fazėje ją jau valdė Sandžajai.

De Casparisas teigia, kad šį statinį galima tapatinti su terasine šventykla, Sailendrų karaliaus Indros įkurta VIII a. pabaigoje. Vėliau, 842 m., karalienė Šri Kahulunan, Sailendrų princesė, ištekėjusi už Sandžajų karaliaus, jai padovanojo kaimą ir žemių, Antra vertus, Dumarcay mano, jog iš tikrųjų monumentą įkūrė Indros pirmtakas Višnus (apie 775-784 po Kr.), tačiau vėliau rekonstravo Indra ir Samaratunga, vėliau truputį perdirbo Sandžajų dinastija.

Šventyklos raida

1908-1911 m, Borobudūras buvo iš esmės konservuotas stengiantis pataisyti krypstančias sienas ir smengančias grindis. Tačiau kai šios bėdos pasiekė grėsmingą mastą, 1973 m. UNESCO pradėjo kampaniją šiam unikaliam paminklui išgelbėti. Pagal projektą buvo ištirta  geologinė, cheminė ir hidraulinė monumento struktūra, padaryti gręžiniai jo aplinkai ištirti. Šis darbas leido suprasti paminklo raidą ir statybą. Dabar yra įrodymų, jog jis stovi ant kalvos, kurios forma buvo gerokai perdirbta.

Pasaulio modelis

Borobudūras buvo sumanytas ne kaip atskiras paminklinis statinys, bet kaip gretimos viharos, arba vienuolyno, apeigų centras. Nors nėra atpažintų šio komplekso liekanų, senų statinių rasta 600 m į šiaurvakarius ir mažų stupų – rytinėje kalvos papėdėje. Be to, visai galimas dalykas, jog Borobudūras įėjo į svarbų kompleksą, kuriam priklausė kaimyninės Kandi Menduto ir Kandi Pavono šventyklos. Iš dalies jį galima laikyti didžiai išpuošta budistų stupą, tačiau jis reiškia daugiau negu Budhos atminimo pagerbimą. Kai kurie mokslininkai mėgino aiškinti jį kaip mikrosomą, arba pasaulio modelį. Pagal bareljefų pobūdį ir padėtį jie skirstomi į tris pagrindines budizmo kosmologijos sritis. Pirmosios terasos bareljefai ir pirmos galerijos scenos vaizduoja Kamathatu, arba troškimų sritį; antros, trečios ir ketvirtos galerijų bareljefuose vaizduojama Rupadhatu, arba (grynųjų) formų sritis; o apskritose terasose – Arupadhatu, arba neformiškumo sritis. Centrinė stupa vaizduoja patį Budha. Taigi šis statinys simboliškai vaizduoja fizinę ir dvasinę tikinčiojo kelionę.

Be to, spėjama, jog Borobudūras turėjo tą pačią mikrokosminę paskirtį kaip laiptuotosios chmerų piramidės. De Casparisas įrodinėja, kad Borobudūro pavadinimas gali būti verčiamas kaip “bodhisatvos tobulėjimo dešimties etapų kalnas”, “kalnas su nuosekliai kylančiomis pakopomis” ir “žemės telkimo karaliai”. Todėl jis galėjęs simbolizuoti pasaulį, Meraus kalną ir Budhą, taip pat galėjęs būti galingas dinastinis kulto centras, simbolizavęs Sailendrų giminės nepriklausomumą.

Paharpuro budistų vienuolynas

MAHAVIHARA, arba žymus Somapuros vienuolynas Paharpure yra didžiausias atskiras budistų vienuolynas Pietų Azijoje ir vienas didžiausių budistinės plytinės architektūros laimėjimų. Jį įkūrė antrasis Palų valdovas Dharmapala (770-810 po Kr.)., valdęs dabartinę Bengaliją ir Biharą, o statinio vietą (apie 40 km į vakarus nuo jo sostinės Mahasthano) galima paaiškinti tuo, kad čia ankščiau būta šventų pastatų. Po centrine šventykla ir pakartotinai panaudotais brahamiškais akmeniniais atvaizdais rasti V a. po Kr. džainistų vienuolyno įsteigimo užrašas ir statinio liekanos. Matyt, čia jau būtą konkrečios  šventovės, kai Dharmapala nusprendė pastatyti savo Somapurą, arba “Mėnulio miestą”.

Paharpuras suplanuotas ir pastatytas kaip vienas masyvas, jungiantis gyvenamasiais celes su centriniu religiniu pastatu. Jį sudaro trys pagrindinės dalys: vihara (vienuolynas), kiemas ir centrinė šventykla. Vihara yra kvadrato formos statinys, kurio vieno šono ilgis 307 m; jis turi 177 atskiras celes, atviras į bendrą verandą. Vienuolyno šiaurinės sienos viduryje įrengtas monumentalus įėjimas ir, jį imontuojant, kituose trijose sienose pastatyti panašūs monumentalūs mūrai. Kita ansamblio dalis, kiemas, užima 9 ha plotą; jame išdėstyta daugybė statinių – nuo centrinio bokšto, stupų ir šventyklų modelių iki virtuvių, valgyklų ir gyvenamųjų pastatų.

Netoli kiemo vidurio stovi centrinė šventykla, kadaise įspūdingai iškilusi virš aplinkinių pastatų 22 m. Tai kryžiaus plano statinys su įtrauktais kampais, iškilęs ant trijų masyvių terasų. Jį supa paveikslais papuoštos galerijos ir salės. Laiptai veda į aukštesnįjį ir žemesnįjį šventyklos aukštus, tačiau jos viršūnė labai apirusi. Šventyklos centre buvo 22 m gylio šulinys, leidęsis iš viršutinės terasos vidurio; jame kitados tikriausiai laikytos relikvijos, virš kurių ir pastatytas šis didingas paminklas. Terasos ir galerijos dekoruotos apie 300 terakotos plokščių, o žemutinė siena papuošta 63 akmeniniais brahmaniškųjų dievybių atvaizdais, kurių puošnumas liudija apie paminklo svarbą.

Nors iš esmės jis buvo pastatytas vienu laikotarpiu, pirminis satinys buvo ne kartą rekonstruotas, o daugelis kiemo elementų atsirado vėliau. Kai kurie pakeitimai susiję su naujomis apeigomis, religine veikla, bet kiti atspindi globėjų rato plėtimąsi. Tačiau svarbiausia liko monarchų globa, ir kai naujos, Senų dinastijos Bengalijos valdovai XII a. po Kr. liovėsi rėmę budistų vienuolynus, šis statinys buvo apleistas ir lėtai irdamas tapo panašus į gamtinę kalvą šiaip jau lygiame kraštovaizdyje.

Plytų mūras

Centrinė Paharpuro šventykla yra viduramžių inžinerijos stebuklas, pastatytas vien iš plytų, surištų molio skiediniu. Akmenų beveik neįmanoma rasti didžiųjų upių, Gango ir Brahmaputros, apsemiamoje žemumoje. Statyti iš plytų jau bandyta Mahasthane ankstesniame amžiuje. Ten vadinamasis Lakšindarer Medh Gokulas, 14 m aukščio terasinis statinys, buvo pastatytas iš žemių pripiltų plytinių narvelių, sujungtų molio skiediniu. Iš tokių konstrukcinių vienetų buvo padarytas pigus ir patikimas pastato pamatas, padedantis išvengti pavojaus, kad monumentas bus per sukus sąnašiniam dirvožemiui. Šis būdas ištobulintas Paharpure, kur trys masyvios terasos pasiekė apie 30 m bendrą aukštį.

Paharpuras buvo ne vien kulto pastatas, bet ir mokymo vieta. Dekoratyvinės terakotos plokštės Paharpure galbūt turėjo ypatingą mokomąją paskirtį: Vaizduodamos dievybes, augalus ir gyvūnus, vyrus ir moteris, jos pateikė pasaulio paveikslą. Iš tikrųjų galima įsivaizduoti, jog visas šventyklos bokšto kompleksas yra Meraus kalno, dangiškojo pasaulio centro, dievų valdovo buveinės modelis. Ar Dharmapala, sukūręs nuosavą Merų, tikėjosi įsikurti tokio tobulo pasaulio centre? Neabejotina, kad Palų sumanyta laiptuotos ar terasinės bokšto šventyklos, stovinčios kvadratinio aptvaro centre, idėja kūrybiškiausiai buvo įgyvendinta ne Pietį, bet Pietryčių Azijoje, po keturių šimtmečių pastačius Ankor Vatą.

Niuarko pylimai, Ohajas

APSKRITI KVADRATINIAI, aštuoniakampiai ir tiesūs pylimai, supilti Šiaurės Amerikos hopvelių, stulbina lankytoją, ypač žvelgiant iš oro. Hopvelių indėnai, pavadinti vieno ūkio Roso apygardoje, Ohajo valstijoje, vardu, archeologams geriausiai žinomi dėl prašmatnių laidojimo papročių. Šie paprasti žemdirbiai didžiulius bendruomenės išteklius skyrė pylimams ir sudėtingiems pilkapiams statyti. Kai kurie kompleksai, pavyzdžiui, Maund Sityje, Ohajuje, užėmė plotą, lygų keliems Niujorko kvartalams ir didesnį negu Egipto Cheopso piramidės pagrindas.

Hopveliai mirusiuosius dažniausiai degindavo, o prabangiai laidodavo įžymių šeimų narius: apvilkdavo puošniais drabužiais, ant veido uždėdavo apeigines kaukes. Viename Ohajo maunde vienas greta kito gulėjo vyras ir moteris, dėvintys dirbtines lakštinio vario nosis. Moteris vilkėjo drabužiu, išpuoštu tūkstančiais kriauklinių karoliukų. Hopvelių meistrai, iš vario iškaldavo nuostabių žmonių ir gyvulių figūrėlių, iš žėručio ir kitų egzotiškų medžiagų padirbdavo puikių apeiginių daiktų. Tokiais dirbiniais kaimyninių genčių vadai gausiai apdovanodavo vieni kitus per religines šventes; taip atokiai gyvenantys žymūs asmenys sutvirtindavo apeiginius ir ekonominius ryšius, kurie padėdavo nusistovėti ilgalaikiams santykiams.

Maždaug 250 po Kr. hopveliai, gyvenę šalia dabartinio Niuarko miesto, pradėjo įgyvendinti didelį pylimų statybos projektą. Daugiau kaip keletas kartų (statybos trukmė nežinoma) kūrė šį sudėtingą pylimų labirintą, kur 10,4 kv. km plote yra aštuonkampis, kvadratas ir apskritimai. Iš oro Niuarko pylimai atrodo kaip sunkiai paaiškinamas kratinys, ypač todėl, kad didžiumą šio komplekso dabar užima golfo aikštynai. Laimei, karalienės Viktorijos laikų archeologai Ephraimas Squires ir Edwinas Davisas XVIII a 5-tą dešimtmetį tyrinėjo šiuos pylimus ir jie išliko beveik nesugadinti. Neseniai fizikas Ray Hiveley ir filosofas Hornas sudarė tikslų šio paminklo dabartinį žemėlapį. Jie išaiškino, jog aptvarai ir maundai pastatyti labai tiksliai, tiksliai nustačius kampus ir astronominę orientaciją. Pavyzdžiui, Niuarko aštuonkampis, užimantis 18 ha plotą ir turintis kiekviename kampe angas, buvo pastatytas panaudojant gretimo apskrito pylimo skersmens matmenį. Prie aštuonkampio prijungtas 321,3 m skersmens “Observatorijos ratas”. Hiveley ir Hornas išnagrinėjo ratų skersmenis, aštuonkampio kraštines bei įstrižaines ir kvadrato kraštines ir apskaičiavo, kad statytojai vartojo tikslų matavimo vienetą.

Niuarko astronomija

Be to, Hiveley ir Hornas pateikė aiškų įrodymą, kad Niuarko pylimai išrikiuoti pagal dangaus kūnus.  Naudodamiesi astronominėmis lentelėmis, šie mokslininkai apskaičiavo  Saulės ir Mėnulio patekėjimo ir nusileidimo azimutus 250 m., t.y. apytikrę pylimų pastatymo datą. Jie palygino šiuos azimutus su pylimų formos bruožais, simetrijos ašimis ir ypatingais taškais, pavyzdžiui, pylimų centrais, ir nerado suderinimo su Saule įrodymų. Tačiau Niuarko aštuonkampis atitinka kraštutinius šiaurinį ir pietinį Mėnulio pakilimo virš horizonto taškus, kurių kartojimosi ciklas lygus 18,61 metų. Ilgosios, 1,7 m aukščio, aštuonkampio sienos būtų leidusios stebėtojui nustatyti azimutus ketvirčio laipsnio tikslumu. Hiveley ir Hornas nubraižė lenteles, parodančias, kad kelio, jungiančio Niuarko aštuonkampį ir gretimą apskritą pylimą, ašis pusės laipsnio tikslumu ženklina penkis iš aštuonių tolimiausių Mėnulio judėjimo taškų, o šio vizavimo taškai yra keturiose aštuonkampio viršūnėse.

Niuarko statinių rikiavimas pagal Mėnulį tikriausiai buvo pakankamai tikslus, kad leistų numatyti Mėnulio užtemimo, artimos žiemos arba vasaros saulėgrįžoms, metus. Be to, jie leido hopveliams stebėti mėnesinius ir 18,6 metų Mėnulio ciklus. Kai kurie specialistai mano, jog aštuonkampis ir kvadratas atspindi hopvelių rūpinimąsi ne tik gerbiamų protėvių laidojimu komplekso pilkapiuose, bet ir kalendorinėmis apeigomis, derinamomis su astronominiais įvykiais, tarytum hopveliai būtų taip tvarkę savo žemiškąją aplinką, kad ji atspindėtų dangų.

Romos Panteonas

NEDAUG Vakarų pasaulio statinių kėlė tiek entuziazmo arba tiek daug ginčų, kaip Romos Panteonas. Nors akivaizdžiai paprastas rotondos su sferiniu kupolu, kylančios už didingo šventyklos fasado, derinys įkvėpė pastatyti daugybę pastatų, nuo Paladijaus (Šv. Jurgio bažnyčios) Venecijoje iki Thomaso Jeffersono namo Montičele, Virdžinijos valstijoje, niekas visiškai neatkūrė to stulbinamo įspūdžio, kurį kelia pats originalas. Dėl milžiniško dengiamojo ploto dydžio patį kupolą pamėgdžiojo tokie ambicingi architektai, kaip seras Christoperis Wrenas. Tačiau Wreno Šv. Povilo katedros Londone kupolas yra tik 35 m skersmens, o Panteono – 44 m. Iš tikrjųjų Panteonas iki XX a. buvo vienas didžiausių vienaangių kupolų, pelnytai laikomas žymiausiu išlikusiu romėnų statybos ir architektūros šedevru.

Nors Panteonui buvo lemta tapti, pasak popiežiaus Urbono VIII 1632 m. čia pastatytos memorialinės lentos, “garsiausiu statiniu visame pasaulyje”, jis retai minimas senovės šaltiniuose, be to, juose stinga aiškaus jos išvaizdos ir paskirties aprašymo. Monumentalus užrašas fasade teigia, jog jį pastatęs Agripa, imperatoriaus Augusto “dešinioji ranka”, bet pastatas, kurį matome šiandien, buvo trečiasis Panteonas šioje vietoje, ir jį  pastatydino imperatorius Hadrianas (117-138 po Kr.). Archeologija neduoda aiškių duomenų apie ankstesnius statinius, tačiau literatūriniuose šaltiniuose rašoma apie Sirakūzų kariatides ir bronzinius kapitelius, kuriems lygių Hadriano Panteone nesą.

Dėl jo paskirties tenka pasikliauti Cassiusu Dio, Romos konsulu 229 po Kr., teigusiu, jog jis pavadintas panteonu todėl, kad jame buvo visų dievų statulos, arba todėl, kad skliautinės lubos priminė dangų ir kad Hadrianas ten tvarkydavo valstybės reikalus; be to, anot Dio, pirmajame Panteone stovėjo Julijaus Cezario ir Augusto statulos. Šių dienų mokslininkai vis dar nenusprendžia, kas tai: visų dievų šventykla ar dinastinis Augusto paminklas, imperatoriaus priėmimų salė ar kosmoso simbolis, “matomas visatos paveikslas”, kaip vėliau jį pavadino poetas Shelley, – viskas įmanoma. Net Romos respublikoje buvo įprasta Senatui rinktis įvairiose šventyklose, ir imperatoriai tęsė šią tradiciją. Taip pat neretai imperatoriaus atvaizdas buvo statomas tarp dievų arba siejamas su kosmologiniais simboliais, vaizduojančiais imperatoriaus vietą dieviškoje pasaulio sąrangoje. Tačiau slėpininga vidaus erdvė po didžiuliu iš centro apšviestu kupolu skatina kiekvieną, kaip ir Mikelandželą, ieškoti kažkokios mistinės, iki galo neišsprendžiamos, esminės šio žymiausio Romos pastato paslapties.

Adžantos budistų olos

ADŽANTOS šventyklos ir vienuolynai, esantys už 320 km į šiaurryčius nuo Bombėjaus, yra puikūs budistų uolų architektūros pavyzdžiai Pietų Azijoje, išpuošti daugybe freskų, vaizduojančių scenas tradicine budizmo tematika. Jos duoda puikią galimybę tyrinėti ankstyvąją budistinės architektūros raidą, nes dauguma kitų šio laikotarpio kūrinių buvo mediniai ir jau senai išnyko.

30 olų Adžantoje, siauro tarpeklio uolose virš Vaghoros upės, buvo iškirstos dviem atskirais etapais: pirmosios II ir I a. pr Kr., kitos V-VI a. po Kr. Iš pradžių į jas buvo patenkama iš 30 m gylio tarpeklio dugno uolose iškirstais laiptais. Olas galima suskirstyti į stupų šventyklas ir vienuolynus. Abiejų kategorijų statiniai išpuošti puikiomis freskomis, kuriose vaizduojami Budha, bodhisavatos, arba nušvitusios būtybės, ir svarbūs įvykiai iš Budhos gyvenimo ir Džatakos, arba ankstesniųjų Budhos gimimų. Penkios šventyklos turi kruopščiai išpuoštus fasadus su durimis vidury ir pasagos formos langu virš jų. Viduje yra centrinis kambarys su skliautinėmis lubomis ir apside, apjuosta žiedine nava, atskirta pilioriais. Pagrindinis pastato akcentas, stupa, stovi apsidės centre.

Vienuolynai, antra olų kategorija, labai skiriasi dydžiu; 6-a ola turi net dvejas grindis, sujungtas su laiptais. Kiekvienas vienuolynas turi susirinkimų salę, apsuptą gyvenamųjų celių, o vėlėsni statiniai – ir relikvinę. Nors šių abiejų rūšių paminklai iškirsti uolose, juose daug architektūrinių elementų, paprastai būdingų medinėms konstrukcijoms: išdrožinėtų nerviūrų, gegnių, gembiu ir net sienų dantų. Dauguma Adžantos olų buvo iškaltos viešpataujant Vakatakos dinastijai, kuri V ir VI a. po Kr. valdė didžiumą vakarinio Dekano.

Patogi Adžantos padėtis – arti judrių prekybos kelių į Dekaną – traukė piligrimus ir prekiautojus, kurių vienas kitas, pavyzdžiui, pirklys Ghanamadada, įrengdavo čia olą tikėdamiesi už tai  sėkmės kelionėse. Tačiau ne visos olos buvo dovanotos ir pašvęstos vieno asmens. Užrašytos net keturios 9-tos olos dovanos, o iš to, kad Vašithiputra dovanojo duris 10-ai olai, galima spėti, jog kai kurios olos atsirado per daugelį etapų ir pakeitimų.

Šventyklų iškirtimas

Šešios olos niekad nebuvo užbaigtos, tad jų tyrinėjimas leidžia suprasti pradinius statybos žingsnius. Pirmiausia parinkdavo minkšto, stambiagrūdžio bazalto uolos sritį be pastebimų įtrūkimų ar įskilimų. Tuomet nužymėdavo fasadą ir pradėdavo kirsti metaliniais įrankiais. Iš pradžių iškaldavo lubas ir toliau dirbdavo, todėl nereikėjo pastolių. Kaldami žemyn, išskobdavo pailgas darbines  ertmes, būsimų piliorių eilių vietoje palikę tarpines sienas, kurias vėliau prakirsdavo. Vienuolynuose pirma iškirsdavo centrines sales, paskui gyvenamąsias celes, kurių daugelis liko nebaigtos. Baigus parengiamąjį tašymą, buvo galima kalinėti ir gludinti.

Seniau mokslininkai paskaičiavo, kad kai kurioms oloms įrengti tikriausiai reikėjo daugiau kaip 100 metų; pavyzdžiui, norint padaryt 11-tą olą, reikėjo pašalinti daugiau kaip 350 kūbinių metrų kietos uolienos. Mūsų laikais Vidya Dehejia pareiškė nuomonę, jog būtų užtekę 15 metų. Naujai išskobtų patalpų gruoblėti paviršiai buvo lyginami padengiant juos storu žemės, žvirgždo arba smėlio, augalų plaušų, ryžių luobelių ir žolės mišinio sluoksniu. Paskui šį paviršių užtepdavo kalkių skiediniu ir papuošdavo prašmatniomis freskomis. Kontūrus išpiešdavo medžio anglimi, užtapydavo foną, tada imdavosi smulkių priekinių plano detalių. Dažams būdavo naudojamos sumaltos gamtinės medžiagos, surištos gyvuliniais klijais. Raudoną ir geltoną spalvas gaudavo iš ochros. baltą – iš kaolino, juodą – iš lempos suodžių, o mėlyną – iš lazurito.

Adžanta atliko dvejopą funkciją: gyvenamojo vienuolyno ir kulto centro. Nepaisant jos atokios padėties, ją globojo ir rėmė tiek turtingi vietiniai valdovai, rūmų pareigūnai, tiek prasčiokai.

Prie lempomis apšviestų freskų buvo galima mokyti pasauliečius ir jaunus vienuolius budizmo tradicijų ir rengti juos gimimų ir mirčių ciklui, kuris atsispindėjo nuostabiuose miškų, miestų, rūmų ir dangaus paveiksluose. Vienintelė viltis žmonėms išsivaduoti iš šio ciklo buvo daryti gerus darbus. To, matyt tikėjosi Čarja iš Sačivos, užrašęs savo vertingoje dovanoje 10-tai olai: “Tegul ši auka padeda visoms mąstančioms būtybėms išsilaisvinti iš vargų”.

Didžioji Sančio stupa

Sančis yra vienas geriausiai išsilaikiusių pavienės budistinės architektūros kompleksų Pietų Azijoje. Ant vienos iš smiltainio kalvagūbrio viršūnių Centrinėje Indijoje  III a. pr. Kr. -XII a. po Kr. buvo pastatyta daugybė stupų, šventyklų, vienuolynų ir kolonų, tačiau visų aukščiausia 16,5 m aukščio Didžioji stupa. Ją juosia eisenų kelias su akmenine tvora. Keturi apeiginiai vartai, atkreipti į keturias pasaulio šalis, išpuošti dailiai iškalinėtais bareljefais, vaizduojančiais scenas iš Budhos gyvenimo, ankstesnių Budhos gimimų ir ankstyvosios budizmo istorijos. Ant cilidriško stupos cokolio kyla nupjauto pusrutulio pavidalo kupolas, karūnuotas stačiakampiu akmeniniu aptvaru, supančiu trigubą akmeninį skėtį. Nors stupos masės ir vartų bei aptvarų sudėtingų raižinių kontrastas daro stulbinantį įspūdį, tačiau pradinė stupos išvaizda turėjo būti dar įspūdingesnė. Kupolas ir cokolis buvo padengti baltu kalkių tinkų, aptvarai ir vartai buvo nuspalvinti pusskaidriais rausvais dažais, stupos paviršius ištapytas klostėmis ir girliandomis, o viršūnės skėčiai paauksuoti.

Imperatoriškoji pradžia

Paminklas, kokį dabar matome, yra kelis šimtmečius vykusių statybų ir gražinimų rezultatas. Didžiąją stupą pradėjo Maurijų imperatorius Ašoka (272-235 pr. Kr.) III a. pr. Kr. viduryje. Pirmasis plytų statinys buvo tik pusės dabartinės stupos dydžio; jame turbūt buvo laikomi paties Budhos palaikai. Be to, Ašoka šalia stupos pastatydino 13 m aukščio memorialinį šlifuoto smiltainio stulpą ir iškaldino jame ediktą, draudžiantį skaldyti budistų broliją. Manoma, kad Ašokos stupą apgadino pirmasis paskesnės Sungų dinastijos valdovas Pušjamitra, tačiau paskui, valdant jo sūnui Agnimitrai ar šio įpėdiniui Vasudžještai, ji buvo rekonstruota ir padidinta. Vartai pastatyti po šimto metų, valdant Satavahanos valdovui Satakarniui II (50-25 pr. Kr.). Priešingai karališkojo statinio pradžiai, vėlesnius etapus kūrė ne karaliai, bet šimtai kitų žmonių: vienuolių (vyrų ir moterų), pirklių, bankininkų, akmentašių, kurie paliko įrašus jų dovanotuose architektūriniuose elementuose.

Sančio statyba

Ašokos plytinė stupa buvo šventas objektas, todėl antrojo etapo statytojai, užuot sulyginę ją su žeme, apgaubė nauju statiniu. Jie su mažino Maurijų terasą ir ant storo skaldos branduolio pastatė didesnį nelygaus mūro kupola, o cokolį ir kitas dalis – atskirai ant žemių pamatų. 40 t sveriančią Ašokos koloną atskėlė Čunare prie Gango upės ir atplukdė kita upe, tačiau vėliau naudotos medžiagos buvo išgautos stupos apylinkėse. Apvalkalas sumūrytas iš smiltainio, iškirsto plokščiakalnyje, kuriame stovi Sančis, užtvarai pastatyti iš smulkesnio smiltainio, gauto gretimoje uolienos atodangoje, o apeiginiai vartai – iš atodangos, esančios už 6,4 km, Udajagiryje.

Remiantis ankstesniais apskaičiavimais, buvo spėjama, kad šio paminklo statyba truko daugiau kaip šimtą metų, tačiau dabar manoma, jog jis buvo pastatytas daug greičiau, gal per penkerius šešerius metus. Šiaip ar taip, tai buvo didelis technikos laimėjimas.

Stupos yra vienas ankstyviausių budistinių paminklų tipų; iš pradžių jos buvo statomos įvairiose vietovėse ant Budhos (apie 563-483 pr. Kr.) pelenų, kai jie buvo padalyti po jo Mahaparinirvanos (didžiosios mirties). Ašoko valdymo metais tokie plytų, žemės ar akmenų kauburiai patys tapo garbinimo objektais. Labai tikėtina, kad Didžioji Sančio stupa buvo pastatyta virš paties Budhos palaikų, nes mažesniuose (2-oje ir 3-ioje) stupose buvo jo mokinių ir sekėjų palaikai. Didžioji stupa beveik 1400 metų išliko budistų šventovės centru, kol šis statinys buvo apleistas ir apaugo džiunglėmis.

Saulės piramidė Teotihuakane

Monumentą, pastaruosius 500 metų vadintą “Saulės piramide”, iš tikrųjų reikėtų vadinti “Laiko piramide”, nes, pasak senovės meksikiečių legendos, ji ženklinanti vietą, kurioje prasidėjęs laikas. Piramidė buvo pastatyta beveik prieš 2000 metų, kaip paminklas šiam tolimos praeities įvykiui atminti, kaip didžiųjų dievų garbinimo vieta ir galbūt ją pastočiusio valdovo kapas. 60 m virš Teotihuakano slėnio lygumos vėsiame ir sausame centrinės Meksikos plokščiakalnyje iškilusi piramidė yra puikiausias Teotihuakano, pirmo didžiojo senovės Meksikos miesto, architektūrinis žygdarbis.

Teotihuakanas įkurtas I tūkstantm. pr. Kr, be ypatingų užmojų, kaip vienas iš dviejų svarbių miestų Meksikos slėnyje; abu jie stovėjo lygioje ežero pakrantėje, kalnų fone. Keleri šimtai metų pr. Kr. ugnikalnio išsiveržimai ėmė kelti grėsmę Teotihuakano varžovui, o galiausiai palaidojo jį po lavos srautu. Pabėgeliai įsikūrė Teotihuakane, kur jie ir jų palikuonys dirbo įgyvendindami didžiausius senovės Meksikos “visaliaudinės statybos” projektus: dvi didžiles (Mėnulio ir Saulės) piramides, masyvų apeiginį kelią (Mirusiųjų gatvę), didžiulius aptvarus (Citadelės ir Didįjį aptvarą) ir galiausiai statydami sau namus bei daugiabučius pastatus. Taip Teotihuakanas išaugo aplink Saulės piramidę 20 kv. km plote, kur tilpo daugiau kaip 100 000 gyventojų.

Teotihuakano kalnų ir olų įprasminimas

Mokslininkai mano, kad pabėgeliai prie šių projektų dirbo savanoriškai, prižiūrimi Teotihuakano valdovų ir tarnaudami šventosioms miesto dvasioms. Tikėdami gamtovaizdžio dvasingumu, kalnus ir urvus jie laikė šventais ir galingais, o Teotihuakano slėnis buvo turtingas visų šių aplinkos požymių. Būsimojo miesto vidury ėjo urvas su įėjimo anga vakaruose, orientuotas ta kryptimi, kur saulė leidosi tam tikromis astrologijos ir žemdirbystės požiūriu svarbiomis dienomis. Ant šio urvo I a. pr. Kr. buvo pastatyta šventykla – ankstyviausias statinys Saulės piramidės vietoje, sudarytas iš kelių didelių kauburių virš urvo angos ir vidaus kambario.

Stovint ties urvo anga, bet žvelgiant į šiaurę, tiksliai statmenai vakarų tiesiai matymo linijai, buvo matyti miesto šventojo kalno viršūnės įlinkis. I a. po Kr. pradžioje Teotihuakano darbininkai nutiesė grįstą kelią, dabar vadinamą Mirusiųjų gatve, – nuo urvo angos pietuose iki šventojo kalno papėdės šiaurėje, kur jie pastatė Mėnulio piramidę, pirmą didįjį miesto statinį.

Į amžiaus pabaigą urvo šventyklos vietoje užvirė Saulės piramidės statyba. Nedaug tegalime pasakyti apie statybos etapus, nors tolesni kasinėjimai galbūt pagaliau padės atsakyti į klausimą, kiek kartų piramidė buvo atstatyta. Tačiau žinome, kad jos pamatinė platforma buvo didelis kvadratas, su 349 m ilgio kraštinėmis. Šioje platformoje, ant kvadratinio apie 184 m pločio pagrindo, buvo iškilęs maždaug 46 m aukščio priešpaskutinis piramidės variantas. Ji buvo sumūryta iš suspaustų vulkaninio žvyro, padengta storu sluoksniu skiedinio iš vulkaninio žvirgždo ir apdailinta kalkių tinku bei dažais. Piramidės viršūnėje stovėjo šventykla, o gal net dvi, skirtos dviem pagrindinėms miesto dievybėms: Audros dievui ir Didžiajai deivei. Teotihuakano apeigų centras buvo išplėstas II a. po Kr.: grįstas kelias prailgintas pietų kryptimi, o šalia jo įrengtos didžiulės aikštės.

Kažkada prieš 225 m. po Kr. Saulės piramidė įgavo tokį pavidalą, kokį matome šiandien, nepaisant vėliau apgriautos viršūnės ir apdailos. Užbaigtos piramidės kiekvieno šono ilgis ties pagrindu buvo apie 226 m, truputi mažesnis negu Egipto Didžiosios Cheopso piramidės. Saulės piramidės, su šventykla viršūnėje, aukštis buvo apie 75 m t.y. ji perpus mažesnė už Cheopso. Statant ant pirmosios piramidės, reikėjo sutvirtinti visą konstrukciją; dabar dėl išardyto paviršiaus tie sutvirtinimai gerai matomi. Lig pat viršaus eina statūs akmens kontraforsai. Tarpai tarp jų buvo užpildyti, o visas paviršius padengtas 7 m storio mūru, sugrūsto vulkaninio žvirgždo sluoksniu ir galiausiai kalkių tinku ir dažais.

Atėnų Partenonas

ATĖNŲ PARTENONAS yra ne tik žymus ir novatoriškas architektūros laimėjimas, bet ir Graikijos nepriklausomybės, kultūros ir didybės simbolis. Jis  iškilo nuniokotame krašte. 480 pr. Kr. persai užpuolė ir nusiaubė Atėnus. Jie naikino visuomeninius pastatus bei paminklus, masiškai žudė  atėniečius, plėšė šventyklas ir padegė Akropolį (miesto tvirtovę). Tik po trisdešimties metų buvo pasiekta taika ir pradėta atstatyti Atėnus pagal ambicingą atstatymo ir atnaujinimo programą, remiama politiko Periklio. Šios programos viršūnė yra Partenonas pradėtas statyti 447 pr. Kr. Akropolyje, ant ankstesnės šventyklos liekanų. Įškilęs virš  miesto, Partenonas buvo tiek Atėnų bei jų laimėjimų įamžinimo paminklas, tiek deivės Atėnės kulto centras.

Architektų Iktino ir Kalikrato suprojektuotame Partenone daug architektūrinių elementų suderinta su visiškai nauju būdu. Pastatytas ant 69,5 m ilgio ir 30,88 m pločio stereobato (laiptų pavidalo pamato), jis turi 8 dorėnines kolonas galuose ir 17 šonuose . Pagrindinė patalpa, arba celė, buvo padalyta į dvi dalis. Manoma, jog vakarinis galas buvo lobynas, o didesniame rytiniame gale stovėjo didžiulė chrizoelefantininė Atėnės statula, sukurta didžiausio to metų graikų skulptoriaus Feidijo. I celę įeinama per dorėninį 6  kolonų prieangį.

Skulptūros

Viena žymiausių Partenono ypatybių buvo jo skulptūros, skirstomos į tris grupes. Pirmosios buvo raiškiai iškirstos trikampių frontonų figūros statinio galuose. Antrosios – 92 metopos, arba stačiakampės plokštės, iškalinėtos lėkštesniais reljefais, – pakaitomis su lygesniais triglifais juosia visą  išorinę pastato dalį po karnizais. Paskutinis, bet ne menkiausias skulptūrinis puošinys buvo ištisinis 160 m ilgio frizas, aukštai kolonados viduje, aplink viršutinę celės dalį.

Nenuostabu, kad statydami tokią puošnią ir brangią šventyklą, atėniečiai  kreipėsi į Feidiją, kad suprojektuotų skulptūrų schemą ir prižiūrėtų jos vykdymą. Isitaisę aukštai ant medinių pastolių, Feidijas su pagalbininkais penkerius ar šešerius metus (apie 438 – 432 pr. Kr.) dirbo kirsdami ir spalvindami skulptūras , kurios vėlesnėms kartoms tapo klasikinio graikų meno aukščiausių laimėjimų pavyzdžių. Tarp jų – garsiosios “Elgino marmurinės skulptūros”, 1801 m. išgabentos iš Partenono į Angliją.

Statyba

Partenono statyba truko devynerius metus, buvo sunaudota gerokai daugiau kaip 230 000 t akmens. Tai reiškia, kad kiekvieną dieną buvo atskeliama, gabenama, apdailinama ir įmūrijama daugiau kaip 70 t akmenų. Iš tikrųjų šis skaičius buvo gal ir didesnis, nes dar neatsižvelgta į eilines nedarbo dienas arba religines šventes. Neatsižvelgta ir į kitas, marmurą, medžiagas. Žinome, jog geležinės sankabos buvo naudojamos statybiniams akmenims ir skulptūroms sutvirtinti, medis – stogo konstrukcijoms, o dažai – skulptūroms ir kitoms architektūrinėms detalėms pagražinti. O kur dar  frontono skulptūros… Aišku, kad net šiuo labai atsargiu įvertinimu statybai reikėjo daug darbininkų grupių.

Viena ar daugiau grupių atvilkdavo akmenis nuo vežimų iki darbo aikštelių, kiti pakeldavo luitus į jų vietą. Grupės akmentašių apdailindavo įvairias architektūrines dalis tiek ant žemės, tiek galutinėje jų padėtyje. Pavyzdžiui, mažiausiai 28 vyrų reikėjo vidutinio dydžio kolonos cilindriniam akmeniui nuo vežimo sijų rogėmis atgabenti į reikiamą darbo vietą. Vienas mūrininkas kolonos cilindrą apdorodavo ant žemės, kitas baigdavo apdailą įstačius jį į vietą. Papildomų darbininkų reikėjo luitui kranu pakelti ir įstatyti į vietą.

Paskaičiuota, jog vienas vežimo reisas iš Pentelikono skaldyklos į Akropolį būtų trukęs visą darbo dieną. Skaičiuojant, kad vežimu būdavo gabenamas vienas 70 t sveriantis kolonos cilindras, išeina, kad reikėjo mažiausiai 9-14 vežimų, daugiau kaip 300 mulų, 250 gabenimo darbininkų, 18-28 akmentašių ir šimtų kitų žmonių akmenis atskelti ir kilnoti. Iš tikro šioje statyboje buvo sutelkti beveik visi Atėnų darbininkai ir meistrai. Gyventojai, ilgus metus kentę karą ir niokojimą, gavo darbą bei aiškų tikslą ir progą vėl sustiprinti savo valstybės įvaizdį. Jau vien Partenono dydis ir šio darbo mastas stiprino atėniečių gerovę, galią ir šlovę.

Čavin de Huantaro kulto centras

ŠVENTOJO KALNO, upių santakos ir dangaus skliauto fone stovi šventykla ant masyvios lėkštos kalvos, vadinamos Čavin de Huantaru. Šio svarbaus paminklo statyba prasidėjo apie 900 pr. Kr., o klestėjimo metais, apie 400-200 pr. Kr., jis tapo galingo orakulo buveine ir religijos centru, kurio meno stilius atsispindėjo audimo, metalo, akmens ir keramikos dirbiniuose, pasklidusiuose po didžiąją centrinių Andų dalimi.

Senoji šventykla

Vienas ankstyviausių Čavino statinių, vadinamas Senąja šventykla, stovi Mosnos upės slėnio šlaite su terasomis. Molio ir akmens mūras padengtas šlifuotomis vietinio granito, smiltainio ir kalkakmenio plokštėmis. Ilgą laiką manyta, jog tai seniausias šios vietos statinys, bet neseniai, sudarinėjant vietovės žemėlapį, jame rasta sluoksnių, rodančių, kad Senoji šventykla iš tikrųjų stovi ant dar senesnių statybų.

Jos planas primena prieš šimtmečius gyvavusių šio pajūrio religinių centrų šventąją U formą. Vidurinis pastatas su mažesniu ir didesniu šoniniais priestatais supa apskritą kiemo įdubą. Priestatai simbolizuoja priešingas, tačiau viena kita papildančias kosmoso ir visuomenės jėgas, tarp priestatų įterpta aikštė tarpininkavo šioms priešingoms galioms, o U lankelis reiškė tų jėgų sintezę. Prie šventyklos vidurinės dalies fasado, apie 10 m virš grindų, pritvirtintos didelės akmeninės galvos. Jos vaizduoja baisias, su iltimis, pusiau žmogiškas būtybes, kurios anot kai kurių mokslininkų, esančios narkotikų sukeltos šamanų būsenos atspindžiai.

Iš išorės šventykla atrodo esąs vientisas mūrinys, be durų ir langų. Tačiau jos vidus išakytas kambariais ir koridoriais, vadinamais galerijomis. Šios galerijos buvo sujungtos laiptais, ventiliacijos ir vandentakos kanalais, ir visa tai sudarė labirintą, turėjusį atlaikyti šventyklos mūrinio slėgimą. Ventiliaciniais kanalais į drėgnus koridorius patekdavo oras, o kitais, akmenimis išklotais kanalais nuo plokščio statinio stogo nutekėdavo vanduo. Senosios šventyklos maždaug 500 m ilgio nutekamųjų ir ventiliacinių kanalų tinklas gerokai viršijo paprastus techninius pastato reikalavimus. Kai kurie mokslininkai spėja, kad priešais šventyklą susirinkusių dievybės garbintojų vaizduotėje kanalais krintančio vandens garsai, stiprinami varstomų orlaidžių ir vandens nuotakų, siejosi su griausmingų Čavino orakulo riaumojimu.

Vidurinio pastato laiptais buvo patenkama į galeriją, kurioje stovi pagrindinis Senosios šventyklos garbinimo objektas, o galbūt ir ankstyviausias jos orakulas: 4,53 m aukščio monolitas, vadinamas Lansonu. Ši į rytus atgręžta statula stūkso drėgnos ir šaltos kryžiaus formos galerijos gale ir yra viena iš nedaugelio Čavino skulptūrų, tebestovinčių pirminėje padėtyje. Tai atvaizdas žmogaus pavidalo būtybės, kurios rankos kurios rankos ir kojos su letenomis. Į ausis įverti sunkūs auskarai, o storalūpė burna iškreipta urzgimo, atidengusio baisias šuniškas iltis. Išraižyta Lansono viršūnė per lubas išlindusi į viršutinę, neištirtą galeriją, iš kurios galbūt šventyklos žyniai, vaizduodami orakulo balsą, kalbėdavo maldininkams.

Naujoji šventykla

Čavino klestėjimo metais šventyklos teritorija buvo rekonstruota ir padidinta iki statinio, vadinamo Naująja šventykla, kuri gyvavo apie 400-200 pr. Kr. Naujoji šventykla apėmė dalį senosios, buvo dvigubai padidintas pietinio šono pastatas, be to, šventyklos teritorija dar išplėsta rytų kryptimi.

Prie naujosios šventyklos vidurinio pastato centrinės pakylos statytojai pridėjo portalą su dviem dailiai išraižytomis kolonomis, vaizduojančiomis susikryžiavusius erelius, ir perdengtomis raižyta sąrama. Portalas vedė į kvadratinį 20 m pločio kiemelį, papuoštą skulptūriniais pano. Iš čia monumentalūs juodo kalkakmenio ir balto granito laiptai leidosi į pagrindinę Naujosios šventyklos aikštę. Ši 105 x 85 m dydžio stačiakampė aikštė supo įdubusį mažesnį (50 m pločio) kiemą.

Dėl skulptūrose išraižytų egzotiškų atvaizdų, pavyzdžiui, kaimanų, jaguarų ir gyvačių, kai kurie mokslininkai manė, jog Čavin de Huantaras atstovauja atogrąžų miškų menui. Tačiau moksliniai tyrimai parodė, kad nors jo religija gyvulinus motyvus ir kosmologiją galbūt pasiskolino iš atogrąžų miškų bendruomenių, Čavino architektūra turi daugiau bendra su pajūrio stiliais, o jo ūkinis gyvenimas būdingas kalnų kraštui. Kaip Čavino architektai, projektuodami šventyklą, naudojosi pajūrio tradicijomis, taip jo skulptoriai akmens raižyboje pritaikė pajūrio meno motyvus ir galbūt Amazonės kosmologiją, kilusią atogrąžų žemumose.

Didžioji Abu Simbelio šventykla

Didžiojo Ramzio II šventykla Abu Simbelyje yra įspūdingiausias ir geriausiai žinomas iš visų Egipto archeologinių paminklų. Išskyrus išorinio  kiemo sienas ir mažą Saulės šventyklėlę, visa šventykla iškalta iš vientisos uolos. Atokumo ir tvirtumo dėka statinys gerai išsilaikė nepaisant dramatiškų  gelbėjimo darbų, kuriuos teko atlikti kylant Asuano užtvankos vandenims. Beveik visą šventyklos fasadą užima keturios milžiniškos, apie 22 m aukščio, sėdinčio karaliaus statulos, o tarp jų iškirsta anga veda giliai uoloje išskobtus vidinius kambarius.

Šventyklos statyba

Šventykla pradėta statyti Ramzio II ilgio valdymo pradžioje, o baigta maždaug po 24 metų (apie 1265 pr. Kr.) Pašvęsta trims pagrindiniams valstybiniams Egipto dievams: Amonui Ra, Ptahui, Ra Horachčiui ir pačiam Ramziui, kuris čia buvo sudievintas ir visą jo amžių garbintas. Daugelyje skulptūrinių raižinių pavaizduotos istorinės scenos, primenančios Ramzio kovas Sirijoje, Libijoje ir Nubijoje, kitos scenos rodo jo pagarbą dievams. Apie 120 m į šiaurryčius stovi mažesnė uoloje iškirsta šventykla. Ji – Didžiosios šventyklos amžininkė ir skirta deivei Hator bei mylimiausiai Ramzio žmonai Nefertati.

Šventykla stovi Nubijoje, už tradicinės pietų Egipto sienos, tačiau srityje, kurią šiuo metu valdo Egiptas. Ši vietovė tikriausiai buvo pasirinkta todėl, kad uolienos paviršius be įskilimų ir toks smiltainis labai tinka paminklui iškalti. Šventykla orientuota į kylančią saulę, o du kartus per metus, vasarį ir spalį, saulės šviesa prasiskverbia tiesiog į vidinę šventovę ir apšviečia užpakalinėje sienoje iškaltas kulto statulas. Ekspertai nesutaria, ar šis apšvietimas tyčia suplanuotas, bet jeigu taip buvo, tai pasirenkant vietą reikėjo atsižvelgti ir į pradinę priekinės uolos sienos kryptį.

Beveik neliko rašytinių duomenų apie šventyklos statyba, tačiau šiek tiek informacijos galima gauti iš paties statinio. Šventykla turėjo būti nepaprastai kruopščiai suplanuota, iš anksto apskaičiuoti kambarių matmenys bei kolonų padėtys, nes klaidas būtų buvę sunku ištaisyti. Tikriausiai akmentašiai apytikriai iškirto kolosus pagal braižytojų nurodytus matmenis ir išskobė vidaus patalpas panašiai, kaip buvo daromi kapai Karalių slėnyje. Reikėjo didelės įgudusių skulptorių grupės, kad atliktų fasado apdailą ir galutinai suformuotų milžiniškas statulas. Šventyklos viduje kita grupė turėjo apdailinti ir ištinkuoti sienas, užpildydama uolos plyšius. Taip paruoštuose paviršiuose kvalifikuoti piešėjai piešė puošinius, o skulptoriai iškalė reljefus. Apdaila buvo baigiama ryškiaspalviais dažais. Dauguma reljefų iš tikro gana grubūs, tačiau akį traukia scenų gyvumas.

Restauravimas ir konservavimas

Atrodo, didžiausia matoma žala šventyklai padaryta vos ją pastačius. Viršutinė antro koloso dalis nugriuvo per žemės drebėjimą praėjus gal 10 metų po šventyklos užbaigimo ir niekad nebuvo atstatyta. Kitus, mažesnius to paties žemės drebėjimo padarinius ištaisė karaliaus valdiniai: jų pataisymai iki šiol matomi po trečiosios figūros ranka ir šventyklos viduje.

Praeito amžiaus 7-ą dešimtmetį Abu Simbelis buvo įtrauktas į UNESCO organizuotos Nubijos paminklų, kuriems kėlė grėsmę Asuano užtvanka, gelbėjimo programą. 1964-68 m. abidvi Abu Simbelio šventyklos buvo išardytos ir vėl surinktos 65 m aukščiau ankstesnės jų vietos. Kadangi šventyklos buvo iškirstos iš vientisos uolos, jas teko supjaustyti į įmanomus kilnoti gabalus: Didžioji šventykla į 807 stambius luitus sveriančius vidutiniškai po 20 tonų. Šie luitai buvo iš naujo surinkti ant sustiprintų betoninių griaučių, įrengtų dirbtinėje kalvoje. Visas šis darbas kainavo apie 40 mln. Jav doleriu.