Category Archives: Šventyklos ir šventovės

Senovės šventyklos ir šventovės

TIKĖJIMO PAMINKLAI yra vieni didžiausių ir reikšmingiausių žmogaus energijos produktų. Kur įsigalėdavo religija, kaip institucija, valdovai ištisos visuomenės pastangas nukreipdavo šventykloms statyti. Karnako šventyklos Egipte arba actekų Didžioji šventykla Meksike yra tikėjimą skelbiantys kūriniai, turėję stebinti ir dievus, ir žmones. Galbūt valdovai organizavo tokius darbus savo tautų labui, tačiau taip skelbdami savąjį dievobaimingumą, jie siekė ir asmeninės naudos – antgamtinių jėgų palankumo. Be to, dievui pašvęsta šventykla, kurioje įrašytas pamaldaus valdovo vardą mini ir patį valdovą: jo ar jo valdžios teisėtumu galią bei laimėjimus. Galutinis valdovo žingsni? būdavo pasiskelbti dievu ir dar gyvam esant statydintis šventyklas savo garbei. Žvelgdamas į milžiniškas statulas, puošiančias Abu Simbelio šventyklą Egipte, niekas neabejoja, kad faraonas Ramzis I ir yra čia pagerbta dievybė.

Tokios šventyklos yra karališkosios valdžios paminklai, tačiau ir patys religiniai įsitikinimai gali suvienyti žmones ir įkvėpti juos dideliems žygiams. Pavyzdžiui, Stounhendžą pastatė pati bendruomenė, be galingų valdovų ar centralizuotos valdžios. Tvirtas pasiryžimas leido įgyvendinti bendrą tikslą, kurio galbūt siekė daugelis kartų. Daug šimtmečių po Stounhendžo pastatymo privilegijuoti asmenys vis dar norėjo būti palaidoti netoli tų akmenų. Lieka neaišku, ar tą paminklą jie laikė kažkuo ypatingai šventu, turėdami omeny, kad jis buvęs pastatytas jų protėvių, ar manė jį esant magišku dievu arba didvyrių kūriniu, o gal keistu gamtos dariniu. Nesvarbu, kaip jie būtų jį supratę, Stounhendžas išlaikė savo išskirtinumą ir paslaptingumą.

Šventyklos mums parodo, ką visuomenė manė apie savo dievus ir ką manė apie save. Niuarke, Ohajo valstijoje, astronominis didelių žemės pylimu orientavimas atskleidžia, kad šiai visuomenei didžia prasmę turėjo mėnulio laiko ciklų stebėjimas. Kūrybiškai panaudojant savo meto technologijas pasiekta fantastiškų rezultatų: Romos Panteono kupolas yra didžiausias visų laikų šios rūšies statinių. Tarp religinių pastatų yra daug puikių kūrinių, išreiškiančių sudėtingas architektūrines tradicijas; tai ir plaušaplyčių mečetės Tombuktu, Afrikoje, ir Adžantos olų šventyklos Indijoje, ir, žinoma, Partenonas tarp klasikinės Graikijos šventyklų su kolonadomis. Maltoje Džgantija ir kitos ikiistorinės šventyklos yra savaip ne mažiau nuostabios: jas iš didžiulių akmens luitų pastatė nedidelės salos bendruomenės.

Teotihuakano Saulės piramide ir Oro zikuratu to meto gyventojai išreiškė savo troškimą pasiekti dangų, priartėti prie aukštosios dievų, valdžiusių jų likimus, sferos. Borobudūro šventyklos Javoje ir Baharpuro Bangladeše pastatytos kaip Meraus kalno, dangiškojo pasaulio centro, kuriame gyvena dievai, modelis. Statinio orientacija dažnai labai svarbi) pavyzdžiu gnli būt i Vienuolio matirulas Kabokijoje, Misūrio valstijoje, įėjęs į kosmologine schemą, turėjusia užpildyti praraja tarp Žmonių ir antgamtiniu jėgų. Šventyklos gali būti ir relikvines šventiems palaikams saugoti, kurioms reikalinga jų svarba atitinkanti aplinka. Prie tokių priskirtinos Sančio stupa Indijoje, kur yra paties Hudhos relikvijos, taip pat Lansonas Čavine (Peru), išreiškiantis kosmologinės schemos elementus, parodančius žmonių vieta pasaulio sąrangoje.

Čavine panaudota dar viena raiškos priemonė: techniniai įrenginiai tikinčiajam paveikti – pastatytos požeminės galerijos tekančio vandens garsui sustiprinti. Tai mums primena, kad šventyklos buvo statomos ne kaip statiški paminklai, stebėtini iš tolo, bet kaip religinių apeigų ir praktikos, viešos arba privačios, nusistovėjusios iš tradicijos ar dėl tikėjimo, vietos. Ir jeigu galima sakyti, kad šiuos dažnai nepaprastus monumentus pastatė tikėjimo jėga, patys statiniai savo užmoju, gebėjimu stulbinti, sukurti ypatinga apeigų ir ceremonijų aplinka patvirtino ir stiprino ta tikėjimą tvirtindama jį žynių, valdovų ir paprastų pasauliečių sąmonėje.

Saksavamano šventykla – tvirtovė

Peru, saksavamanas

VIENAS įspūdingiausių prieškolumbinės Pietų Amerikos paminklų, be abejo, yra Saksavamanas, šventykla – tvirtovė ant kalvos, iškilusios šalia buvusios inkų sostinės pietiniuose Peru Anduose. Pirmi europiečiai, ją pamatę 1533 m, palygino su paminklais, pastatytais Ispanijoje, kur “nei Segovijos tiltas, nei kiti Herkulio ar romėnų statiniai nėra tokie nuostabūs, kaip šis”, ir netgi pasiūlė Saksavamaną įtraukti į “statinių, vadinamų Septyniais pasaulio stebuklais”, sąrašą.

Ryškiausias Saksavamuno bruožas šiandien yra trys akmeninės atraminės sienos, juosiančios vieno pusę kalvos, ant kurios tvirtovė stovėjo, jos eina apie 400 m, vingiuodamos kokiais 50 kampų. Žemiausioji siena sumūryta iš puikiai suleistų megalitinių akmenų, taip stebinusių ispanus: „Kas, juos matęs, galėtų pasakyti, kad jie žmogaus rankomis pastatyti. Jie didžiuliai kaip kalnų ar uolų luitai”. Vienas tų luitų turėtų sverti apie 128 t, o kai kurie megalitai yra 5 m aukščio ir tokio pat pločio.

Ispanams tos sienos priminė tvirtovę; taip Sak-savamaną dažnai vadina ir mūsų laikų autoriai. Tačiau nėra įrodymų, kad jis kada nors tikrai buvo tvirtovė, išskyrus 1536 m. Kusko apsiaustį, kai inkai sukilo prieš įsibrovėlius ispanus. Vienas metraštininkas jį vadino „saulės namais”, o tai reikštų, kad Saksavamanas vaidino tam tikra religinį vaidmenį inkų Saulės kulte. Jo karinė paskirtis galbūt buvo simbolinė, o plati aikštė, arba esplanada, įrengta tarp pylimų ir priešais stūksančio didelio aptašytų uolienų gūbrio, vadinamo Rodaderu, galbūt buvo apeiginių kovų, kurios, pasak metraštininkų, vykdavusios žemai, miesto aikštėje, arena. Dabar šioje esplanadoje rengiamas inkų žiemos saulėgrįžos šventės šiuolaikinis vaidinimas, kasmet sutraukiantis tūkstančius turistų.

Be to, Saksava manas veikė kaip didžiulė saugykla: įvairios gėrybės buvo laikomos kvadratinio plano pastatėliuose, vadinamuose qolqa. juose buvo „šaunamųjų ginklų, lazdų, iečių, strėlių, kirvių, sunkių pamuštos medvilnės švarkų ir įvairių ginklų. Čia buvo ir drabužių kareiviams… taip pat audinių, daugybė alavo bei švino ir kitų metalų, daug sidabro ir šiek tiek aukso”.

Šventyklos – tvirtovės viršuje buvo du bokštai, vienas apskritas, kitas stačiakampis, jų pamatai atrasti XX a. 4 dešimtmetį (Garcilaso aprašė trečiu bokštu. tačiau jo pamatus dabar jau sunku išskirti). Už Rodadero kalvos yra teritorija, vadinama Sučuna; ten daug akvedukų, vandens rezervuarų. tunelių, terasų, vidaus kiemų, laiptų ir pastatų, taip pat didelis tvenkinys, kadaise tiekęs vandeni Kusko miestui.

Akmenų gabenimas

Ne tik XVI a. ispanai stebėjosi, bet ir Šiuolaikiniai mokslininkai suka galvas, „kaip tie akmenys buvo pristatomi į vietą… nes jie |inkai| neturėjo nei jaučių, nei vėžinių- beje, ir jaučiai nebūtų jų pa vilkę”. Kai kurie amžininkai tuos statinius laikė burtininkų darbu.

Tačiau atsakymas visai paprastas: gerai organizuoti inkų darbininkų būriai tempdavo akmenis virvėmis. Vienas metraštininkas pasakoja, jog akmenis storomis virvėmis „traukdavo iš tikro dideli žmonių būriai. Jie buvo gabenami ne lygiais keliais, bet gruoblėtais kaliui šlaitais, čia staigiai kylančiais, čia smengančiais, tempiami vien žmonių jėgomis”. Ispanai matė, kaip statant Kusko katedrą vietos darbininkai kilnodavo didžiulius akmenis vien „žmonių jėga ir ilgomis kojos storumo virvėmis iš vijoklinių augalų ir kanapių”. Kaip ir dauguma inkų technologijų, akmenų iškirtimas, gabenimas ir mūrijimas rėmėsi ne yatingais įrankiais, bet puikiais įgūdžiais, jėga ir organizuotumu.

Kji kas mano, kad Saksavamaną pastatydinęs Pučakutis, garsus XV a. inkų karalius ir tariamas imperinio Kusko architektas. „Jis (Pačakutis) įsakė surinkti iš provincijų dvidešimt tūkstančių vyru… iš jų keturi tūkstančiai skaldė ir tašė akmenis; šeši tūkstančiai juos vilko stambiomis virvėmis iš odos ir kanapių; kiti kasė griovius ir dėjo pamatus, dar kiti pjovė stulpus ir sijas medinėms konstrukcijoms…” Kiti autoriai teigia, jog Saksa-vamano statyba buvo tokio masto, kad truko 50 metų arba kad jis buvo statomas net iki ispanų įsiveržimo.

Akmenų suleidimo paslaptys Tačiau kaipgi inkai sugebėjo įstatyti akmenis į mūrą ir taip tiksliai juos suleisti? Labiausiai tikėtinos teorijos remiasi metraščių, archeologijos ir inkų akmens apdorojimo technologijų tyrimų duomenimis.

Pavyzdžiui, architektūros profesorius Jeanas Pierre’as Protzenas įrodė, kad inkų mūrininkai luitus apdorodavo akmens kūjais. Juos tašydavo tol, kol pasiekdavo reikiamą suleidimą. Akmenims pakelti į vietą supildavo žemių pylimus. Vis dėlto Protzenas pripažįsta, kad nors šis Hudas tinka mažesniems akmenims, nevisiškai paaiškina, kaip buvo sumūryti didieji luitai.

Architektas Vincentas Lee siūlo kitą paaiškinimą. Pastebėjęs seką, kuria Saksavamano akmenų luitai buvo įleidžiami į vietą, ir keistas išpjovas bei iškyšas, rastas kai kurių luitų apačioje, Lee sukūrė teoriją, pagrįstą būdu, kuriuo tradicinių medinių trobelių statytojai renčia rąstus naudodami įtaisą, panašų į braižytojo skriestuvą. Jis mano, kad inkai naudojo braižymą ir kopijavimą, ir teigia, jog inkų braižiklis, ar skriestuvas, buvo padarytas iš virvutės, medžio ir akmeninio svambalo svarelio. Jau iškirstą viršutinio akmens formą mūrininkai perkeldavo ant jau įstatyto apatinio akmens, vesdami viršutinį svambalo virvutės galą iš anksto ištašytu viršutinio akmens paviršiumi. Sucentravus svarelį jo skylės atžvilgiu, apatinis virvutės galas tiksliai nukopijuodavo viršutinio akmens profilį. Taip pažymėję formą, apatiniame akmenyje akmeniniais kūjeliais iškaldavo reikiamas įdubas.

Tačiau prieš šiuos darbus reikėdavo atgabenti akmenis į statybos vietą ir užkelti į pakylą virš statomos sienos. Lee aiškina, kad būdavo daroma taip: kalvos šlaito dalį už ir virš statomos sienos išlygindavo padarydami vietos pakylai, o sienai augant tą sienos užnugarį užpildavo žemėmis. Akmenis ant pakylos inkai užpildavo žemo nuolydžio rampomis.

Aptašę apatinį akmenį iki suleidimui tinkamos formos, viršutinį megalitą, pasak Lee, nuleisdavo į vietą panaudodami po juo sudėtą rąstų rietuvę: pakaitomis pakreipdami megalitą į vieną ir kitą puses (perkeldami jo svorį ant medžių rietuvės), mūrininkai iš po akmens ištraukdavo atraminius rąstus. Taip traukdami rąstą po rąsto, įsodindavo megalitą į vietą. Tačiau kadangi metraštininkai neaprašo tokio į skriestuvą panašaus prietaiso ir archeologai nerado panašių įrankių, Lee daro išvadą, kad jo teorija nėra visiškai pagrįsta. Ir Protzenas, ir Lee sutinka, jog galimi kiti aiškinimai.

Akmenų šaltiniai

Didieji akmenys, sudarantys zigzagines Saksavamano sienas, yra iš kalkakmenio luitų, atskeltų pačioje statybos vietoje ir daugelyje uolienų atodangų aplinkinėse kalvose. Kiti akmenys, pavyzdžiui, mažesnieji andezito luitai, naudoti Saksavamano bokštams ir gretimam Sučunos kvartalui statyti, atgabenti iš Rumikolkos, skaldyklos, esančios 35 km į pietryčius nuo Kusko. Po 1540 m. Kusko naujakuriams ispanams Saksavamanas buvo patogus akmenų karjeras, ir tik jo megalitinių akmenų dydis išgelbėjo sienas nuo visiško išardymo. „Ir norėdami išvengti išlaidų, vargo ir gaišaties, kurių pareikalavo iš indėnų akmenų apdorojimas”, – apgailestavo Garcilaso, ispanai lupo mažesnius akmenis savo namams ir bažnyčioms mieste kalvos papėdėje statyti. „Taip buvo sunaikinta tvirtovės didybė, ir paminklas, kurį vertėjo išsaugoti nuo tokio nusiaubimo, visuomet liūdins tuos, kurie susimąsto apie jo praeiti”.

Didžioji actekų šventykla

Cortesui ir jo vyrams Didžioji actekų šventykla (Templo Mayor), pagrindinis apeiginis Tenočtitlano statinys, iš tikrųjų padarė didelį įspūdį. Tai iš ties buvo paminklinis kalnas, dievų verti namai. Piramidės pagrindas buvo beveik kvadratinis, šonai apie 80 m ilgio; virš miesto kilo daugiau kaip 30 m aukščio viršūnė, į kurią buvo kopiama viena iš dviejų gretimų laiptų po 113 pakopų, esančių vakariniame piramidės šone. Viršūnėje stovėjo dvi šventyklos, pašvęstos miestą globojančiai dievybei Huicilopočtilui, ir vandens derlingumo dievui Tlalokui. Priešais jas buvo 44 m pločio aikštė, kur vykdavo apeigos, taip pat būdavo aukojami žmonės.

Piramidė, kuria ispanai žavėjosi, yra VII etapo statinys, nes ji pastatyta ant viena kitą keitusių piramidžių, pradedant nuo I etapo, masyvių griuvėsių. Ankstyviausioji Didžioji šventykla buvo pašvęsta XIV a., tai buvo pirmasis naujai įkurto Tenočtitlano miesto pastatas. Dievų ženklas miestui statyti buvo ant kaktuso, augančio ant uolos pelkėtoje saloje, tupintis erelis; dabar tai Meksikos valstybinės vėliavos pagrindinis motyvas. Šioje vietoje buvo pastatyta pirmosios šventyklos pakyla iš žemių ir šiaudais dengtos relikvinės; vėliau jas didinant ir iš naujo pašvenčiant, nusistovėjo nuolatinė jų forma.

Actekų sostinė Tenočtitlanas 1519 m buvo didžiausias Amerikos žemynų miestas, kaip šiais laikais tebėra Meksikas. 1519 m. milijonai gyventojų nuo Meksikos įlankos pajūrio iki Ramiojo vandenyno sumokėjo Tenočtitlano valdovams duoklę milžinišku brangiųjų bei praktiškųjų gėrybių kiekiu ir šimtų tūkstančių prasčiokų darbu. Kaip ir bet kurių kraštų dideli ponai, Tenočtitlano valdovai puikavosi turtais, statydami prabangius rūmus sau ir monumentalias šventyklas bei apeiginius pastatus savo dievams.

Stačiakampio Tenočtitlano gatvių plano centre stovėjo pagrindinis apeigų  kompleksas. Apytikriai 500 x 500 m ploto teritorijoje spietėsi dešimtys šventyklų, gyvenamųjų kvartalų ir relikvinių. Į keturias pasaulio šalis nuo jos ėjo pagrindinės gatvės ir kanalai. Vakarinėje komplekso pusėje, atkreipta į rytus, stovėjo Didžioji šventykla, miesto visuomeninės ir apeiginės veiklos židinys, pastatytas ant geografinės ir kosmologinės ašies, jungiančios žemiškąją sritį su aukštesniuoju ir žemesniuoju šventosios visatos lygiais, taip pat su besiplečiančia actekų imperija. Teritorijos pietinė dalis buvo (ir yra) pagrindinė miesto aikštė, o jos rytų pusėje, atkreipti į aikštę, stovėjo Motekusomos rūmai, dabar Meksikos nacionaliniai rūmai.

Timbuktu plaušamolio mečetės

Visi jo namai dabar pakeisti į pirkias, pastatytas iš kreidos ir apdengtas [palmių] lapais.Tačiau čia stovi ir didinga šventykla, kurios sienos iš akmens ir kalkių. – LEO AFRICANUS, 1600

 

Šis, žinoma, netikslus Timbuktu, dabartinės Malio valstybės (Vakarų Afrikoje) miesto, aprašymas buvo pirmasis Europoje. Jo autorius – Leo Afrikietis, Ispanijos mauras ir atsivertėlis į krikščionybę, kurio kelionių pasakojimas 1600 m. buvo išverstas į anglų kalbą. Nuo tada Timbuktu tapo metafora, liaudies vaizduotėje reiškiančia kažką tolimo, egzotiško ir paslaptingo.

Įkurtas antro tūkstantm. pradžioje, kaip kupranugarių vilkstinių galinė stotis, prekybos dėka miestas suklestėjo ir išgarsėjo musulmonų pasaulyje – islamo mokslo centras, universitetinis miestas, traukęs mokslininkus iš įvairių kraštų. Mokymo židiniai buvo mečetės, matomi Timboktu – kuris yra vienas puikiausių plaušamolio architektūros Afrikoje, jeigu ne pasaulyje, pavyzdžių – gerovės ir musulmonų tapatumo simboliai.

Neaišku, kada buvo įkurtos trys pagrindinės mečetės: nėra tikslių istorinių duomenų ir nedaryti archeologiniai tyrimai. Be to, nuo ano meto mečetės buvo ne kartą perstatytos, nes margoje Timboktu istorijoje keitėsi miesto valdžia, tikinčiųjų bendruomenių dydis ir religiniai reikalavimai. Svarbiausia ir seniausia yra Džinguereberio mečetė, gal įsteigta XIII a. Antra pagal reikšmę yra Sankore, buvusi pagrindiniu musulmonų mokymo centru, įkurta kažkada 1325-1433 m., mandų tautos, arba Malio, valdymo laikotarpiu. Trečia mečetė, Sidi Jahja, irgi svarbi. Ji įkurta apie 1440 m ., tačiau 1938 m. prancūzai ją perstatė iš “akmenų” (kieto molio, vadinamo “Timboktu akmenimis”), todėl iš tikrųjų ji negali būti priskirta “plaušamolio mečetėms”.

Ateities vaizdas

Pastaruoju metu buvo pripažinta Timboktu molinių mečečių reikšmė, o miestas įtrauktas į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Ne mažiau svarbu, kad mečetės iki šiol naudojamos pagal jų paskirtį: kaip islamo maldos ir mokymo vietos. Jos vis dar atlieka vietinių centrų, palaikančių bendruomenės tapatumo ir pasididžiavimo jausmus, vaidmenį, tebėra tvarkomos ir prižiūrimos. Taip remontuojant ir perstatinėjant tęsiasi šimtmečius trunkanti Timboktu šventyklų evoliucija.

Vienuolio maundas Kahokijoje

VIII – XV a. Jungtinių Valstijų pietuose ir pietryčiuose klestėjo keletas galingų genčių vadų valdų, archeologų vadinamų bendru “Misisipės kultūros” vardu. Misisipės bendruomenes vienijo tik stiprūs religiniai įsitikinimai, iki šiol mažai suprasti, o terminas “Misisipės kultūra” apima platų spektrą bendruomenių, nuo mažų genčių iki milžiniškų apeiginių centrų, kurių didžiausias buvo Kahokija rytiniame Misisipės krante, netoli dabartinio Rytų Sent Luiso miesto.

Kahokija yra nepaprastai derlingame Misisipės žemumos rajone, kur kitados buvo gausu žuvų, medžiojamų paukščių bei žvėrių ir valgomų laukinių augalų. X a. susivienijus daugeliui mažų gyvenviečių, čia ėmė augti apeiginis centras. Savo klestėjimo viršūnėje 1050-1250 m. Kahokija užėmė daugiau kaip 13 kv. km plotą. Šiaudais dengtuose mediniuose (stainių) namuose, išsidėsčiusiuose abipus rytų-vakarų kryptimi besidriekiančios centrinės zonos, maždaug 800 ha plote gyveno daugiau kaip 10 000 žmonių. Centrinėje Kahokijos teritorijoje išsirikiavę 100 įvairios formos ir dydžio maundų (žemių sampilų); dauguma jų susispietę aplink atviras aikštes. Didžiausias jų yra Vienuolio maundas, iškilęs virš gyvenvietės ir aplinkinio kraštovaizdžio.

Vienuolio maundo statyba

Vienuolio maundas buvo keturiū terasų žemės statinys, siekęs 30,4 m aukštį. Jis yra 316×240 m dydžio ir užima 6,4 ha plotą. Statydami šį didžiulį pilkapį, darbininkai – tikriausiai vietinių kaimų gyventojų būriai  – supylė daugiau kaip 614 478 kūb. m. žemės, nešiodami ją paprastomis vytelių pintinėmis. Maundas buvo pastatytas keliais etapais apie 950-1050 po Kr., kaip dalis daug didesnio apeiginio centro. Dumblo ir molio sluoksnius padengdavo rupesnėmis medžiagomis, taip garantuodami vidinį nusausinimą. Pietiniame ir vakariniame šonuose statinys sustiprintas išoriniais kontraforsais. Kad statytojams darbas pavyko, patvirtina toks faktas, jog, nepaisant statybinių medžiagų netvirtumo ir milžiniškos kauburio masės, daugiau kaip tūkstantį metų jis išliko nesuiręs. Galimas dalykas, kad po kiekvieno statybos etapo viršūnėje buvo įrengiama šventykla šiaudiniu stogu. Vienuolio maundas yra daugiau kaip dukart didesnis už kitus Kahokijos pylimus, todėl pastatas, kadaise stovėjęs jo viršūnėje, tikriausiai buvo viso apeiginio komplekso židinys.

Abiejose Vienuolio maundo pusėse dviem eilėmis rikiavosi kai kurie kiti didesnieji Kahokijos maundai, o čia pat į pietų nuo jo plytėjo centrinė aikštė. Dauguma jų buvo “platforminiai maundai” – žemės sampilai plokščiu viršumi, kur stovėjo svarbūs visuomeniniai pastatai arba aukštuomenės gyvenamieji namai ir medžio ir šiaudų. Tyrinėtojai spėja, kad kai kurie Kahokijos maundai buvo laidojimo namai, kuriuose mirusiuosius laikydavo, kol jų kūnai suirdavo, tada kaulus palaidodavo. Visas 80,9 ha centrinis plotas buvo apjuostas didele statinių tvora su sargybos bokštais ir vartais, galbūt norint atskirti Vienuolio maundą bei kitus apeiginius statinius ir aukštos padėties asmenis nuo prastuomenės.

Kosmologinė reikšmė

Kahokijos planas yra seniausias žinomas tradicinio pietryčių Amerikos indėnų kosmoso sampratos atspindys: keturias pasaulio šalis atspindi Vienuolio maundo, mažesniųjų pylimų ir centrinės aikštės padėtis. Etnografiniai ir archeologiniai duomenys rodo, kad stačiakampė aikštė buvo keturšonio kosmoso planas su šiaurės-pietų ašimi, galbūt padalyta į keturias dalis. Anthony Aveni nuomone, Kahokijos valdovai pagal saulę planuodavę metines apeigas, kuriomis pažymėdavę žemdirystės metų laikus. Šis svarbiausias iš visų Misisipės centrų buvo suplanuotas norint suderinti dvasines vaisingumo ir gyvybės sferas ir įteisinti gyvuosius valdovus, kurie buvo bendravimo su antgamtine karalyste tarpininkai. Kahokijos viešosios apeigos vykdavo simboliniame žmogaus sukurtame kraštovaizdyje, kur įvairių panašių gyventojų grupių rinktinių narių palaikus apdorodavo, paskui laidodavo įtvirtindami ryšį tarp gyvųjų ir protėvių.

Pagal prieškolumbines Šiaurės Amerikos normas Vienuolio maundas buvo milžiniškas statinys, o jis yra tik dalis daug didesnio apeiginio centro. Tuo labiau Misisipės pylimai stulbina pagalvojus, kad juos statė žmonių bendruomenės, vartojusios paprasčiausias technologijas. Milžiniškas Kahokijos dydis atspindi politinę ir religinę jos statytojų galią, aplinkinių žemių derlingumą ir strateginę padėtį prie pagrindinių Misisipės  prekybos kelių. Du šimtmečius Vienuolio maundas stovėjo dvasiniame ir politiniame sudėtingo čiabuvių pasaulio centre, kol XIII a. nugrimzdo užmarštin.

Borobudūro budistų šventovė

Borobudūras yra įspūdinga laiptuota, daugiau kaip 30 m aukščio piramidė, susidedanti iš viena ant kitos pastatytų terasų, išpuoštų Budhos statulomis, perforuotomis varpo formos stupomis, miniatūrinėmis stupomis ir bareljefinėmis plokštėmis. Pirmosios šešios terasos kvadratinės, kiekviena mažesnė už žemesniąją, o šeštoji atlieka plokščios pakylos vaidmenį: ant jos stovi dar trys apskritos terasos, kurių viršutinė karūnuota varpo formos stupa. Puošinių gausumas ir kompozicijos išskirtinumas daro šią šventyklą vienu įspūdingiausių unikalių budizmo paminklų Pietryčių Azijoje.

Pastatytas VIII-XI a. po Kr., šis statinys stūkso žemos kalvos viršūnėje Kedaus slėnyje centrinėje Javoje. Labiausiai garsėja gausiais sienų reljefais, nusidriekusiais 2,5 km. Bazinės terasos siena, vėliau apjuosta sutvirtinimu, išpuošta reljefais, vaizduojančiais Karmavibhangą, arba “Traktatą apie priežasties ir pasekmės veikimą”. Kiekviena iš keturių aukščiau stovinčių terasų apjuosta baliustrada, sudarančia galeriją, taip pat išpuošta bareljefais. Pirmosios galerijos sieninės skulptūros vaizduoja scenas iš Lalitavištaros, arba istorinio Budhos gimimų istorijų. Antrojoje, trečioje ir ketvirtoje galerijose vaizduojami Gandavjuhos, arba piligrimo budistinio kelio, epizodai. Be to, kiekviena baliustrada turi nišas su Budhos atvaizdais. Kiekviename piramidės šone dešimt trumpų laiptinių veda į viršūnę. Spėjama, jog iš pradžių visas statinys buvo išdažytas ryškiomis spalvomis, nes kai kur išlikę mėlynų, žalių, raudonų ir juodų dažų pėdsakų, taip pat auksinių lakštelių.

Varžovų dinastijos

Mažai žinoma centrinės Javos istorija iki IX a. po Kr., bet ji buvo centras iš esmės jūrinės imperijos, 760-800 po Kr. valdžiusios chmerų gyvenamas salas ir gretimas žemyno sritis. Imperijos valdžia dalijosi ir galbūt dėl jos kovojo dvi konkuruojančios Sailedrų ir Sandžajų dinastijos; pirmoji garbino Budą (Taigi budista), antroji Šivą (induistai). Iš išlikusių epigrafų paaiškėja, kad VIII a. pabaigoje baigus pirmą Borobodūro statybos etapą, centrinę Javą valdė Sailendrų linijos atstovas, tačiau paskutinėje statinio fazėje ją jau valdė Sandžajai.

De Casparisas teigia, kad šį statinį galima tapatinti su terasine šventykla, Sailendrų karaliaus Indros įkurta VIII a. pabaigoje. Vėliau, 842 m., karalienė Šri Kahulunan, Sailendrų princesė, ištekėjusi už Sandžajų karaliaus, jai padovanojo kaimą ir žemių, Antra vertus, Dumarcay mano, jog iš tikrųjų monumentą įkūrė Indros pirmtakas Višnus (apie 775-784 po Kr.), tačiau vėliau rekonstravo Indra ir Samaratunga, vėliau truputį perdirbo Sandžajų dinastija.

Šventyklos raida

1908-1911 m, Borobudūras buvo iš esmės konservuotas stengiantis pataisyti krypstančias sienas ir smengančias grindis. Tačiau kai šios bėdos pasiekė grėsmingą mastą, 1973 m. UNESCO pradėjo kampaniją šiam unikaliam paminklui išgelbėti. Pagal projektą buvo ištirta  geologinė, cheminė ir hidraulinė monumento struktūra, padaryti gręžiniai jo aplinkai ištirti. Šis darbas leido suprasti paminklo raidą ir statybą. Dabar yra įrodymų, jog jis stovi ant kalvos, kurios forma buvo gerokai perdirbta.

Pasaulio modelis

Borobudūras buvo sumanytas ne kaip atskiras paminklinis statinys, bet kaip gretimos viharos, arba vienuolyno, apeigų centras. Nors nėra atpažintų šio komplekso liekanų, senų statinių rasta 600 m į šiaurvakarius ir mažų stupų – rytinėje kalvos papėdėje. Be to, visai galimas dalykas, jog Borobudūras įėjo į svarbų kompleksą, kuriam priklausė kaimyninės Kandi Menduto ir Kandi Pavono šventyklos. Iš dalies jį galima laikyti didžiai išpuošta budistų stupą, tačiau jis reiškia daugiau negu Budhos atminimo pagerbimą. Kai kurie mokslininkai mėgino aiškinti jį kaip mikrosomą, arba pasaulio modelį. Pagal bareljefų pobūdį ir padėtį jie skirstomi į tris pagrindines budizmo kosmologijos sritis. Pirmosios terasos bareljefai ir pirmos galerijos scenos vaizduoja Kamathatu, arba troškimų sritį; antros, trečios ir ketvirtos galerijų bareljefuose vaizduojama Rupadhatu, arba (grynųjų) formų sritis; o apskritose terasose – Arupadhatu, arba neformiškumo sritis. Centrinė stupa vaizduoja patį Budha. Taigi šis statinys simboliškai vaizduoja fizinę ir dvasinę tikinčiojo kelionę.

Be to, spėjama, jog Borobudūras turėjo tą pačią mikrokosminę paskirtį kaip laiptuotosios chmerų piramidės. De Casparisas įrodinėja, kad Borobudūro pavadinimas gali būti verčiamas kaip “bodhisatvos tobulėjimo dešimties etapų kalnas”, “kalnas su nuosekliai kylančiomis pakopomis” ir “žemės telkimo karaliai”. Todėl jis galėjęs simbolizuoti pasaulį, Meraus kalną ir Budhą, taip pat galėjęs būti galingas dinastinis kulto centras, simbolizavęs Sailendrų giminės nepriklausomumą.

Paharpuro budistų vienuolynas

MAHAVIHARA, arba žymus Somapuros vienuolynas Paharpure yra didžiausias atskiras budistų vienuolynas Pietų Azijoje ir vienas didžiausių budistinės plytinės architektūros laimėjimų. Jį įkūrė antrasis Palų valdovas Dharmapala (770-810 po Kr.)., valdęs dabartinę Bengaliją ir Biharą, o statinio vietą (apie 40 km į vakarus nuo jo sostinės Mahasthano) galima paaiškinti tuo, kad čia ankščiau būta šventų pastatų. Po centrine šventykla ir pakartotinai panaudotais brahamiškais akmeniniais atvaizdais rasti V a. po Kr. džainistų vienuolyno įsteigimo užrašas ir statinio liekanos. Matyt, čia jau būtą konkrečios  šventovės, kai Dharmapala nusprendė pastatyti savo Somapurą, arba “Mėnulio miestą”.

Paharpuras suplanuotas ir pastatytas kaip vienas masyvas, jungiantis gyvenamasiais celes su centriniu religiniu pastatu. Jį sudaro trys pagrindinės dalys: vihara (vienuolynas), kiemas ir centrinė šventykla. Vihara yra kvadrato formos statinys, kurio vieno šono ilgis 307 m; jis turi 177 atskiras celes, atviras į bendrą verandą. Vienuolyno šiaurinės sienos viduryje įrengtas monumentalus įėjimas ir, jį imontuojant, kituose trijose sienose pastatyti panašūs monumentalūs mūrai. Kita ansamblio dalis, kiemas, užima 9 ha plotą; jame išdėstyta daugybė statinių – nuo centrinio bokšto, stupų ir šventyklų modelių iki virtuvių, valgyklų ir gyvenamųjų pastatų.

Netoli kiemo vidurio stovi centrinė šventykla, kadaise įspūdingai iškilusi virš aplinkinių pastatų 22 m. Tai kryžiaus plano statinys su įtrauktais kampais, iškilęs ant trijų masyvių terasų. Jį supa paveikslais papuoštos galerijos ir salės. Laiptai veda į aukštesnįjį ir žemesnįjį šventyklos aukštus, tačiau jos viršūnė labai apirusi. Šventyklos centre buvo 22 m gylio šulinys, leidęsis iš viršutinės terasos vidurio; jame kitados tikriausiai laikytos relikvijos, virš kurių ir pastatytas šis didingas paminklas. Terasos ir galerijos dekoruotos apie 300 terakotos plokščių, o žemutinė siena papuošta 63 akmeniniais brahmaniškųjų dievybių atvaizdais, kurių puošnumas liudija apie paminklo svarbą.

Nors iš esmės jis buvo pastatytas vienu laikotarpiu, pirminis satinys buvo ne kartą rekonstruotas, o daugelis kiemo elementų atsirado vėliau. Kai kurie pakeitimai susiję su naujomis apeigomis, religine veikla, bet kiti atspindi globėjų rato plėtimąsi. Tačiau svarbiausia liko monarchų globa, ir kai naujos, Senų dinastijos Bengalijos valdovai XII a. po Kr. liovėsi rėmę budistų vienuolynus, šis statinys buvo apleistas ir lėtai irdamas tapo panašus į gamtinę kalvą šiaip jau lygiame kraštovaizdyje.

Plytų mūras

Centrinė Paharpuro šventykla yra viduramžių inžinerijos stebuklas, pastatytas vien iš plytų, surištų molio skiediniu. Akmenų beveik neįmanoma rasti didžiųjų upių, Gango ir Brahmaputros, apsemiamoje žemumoje. Statyti iš plytų jau bandyta Mahasthane ankstesniame amžiuje. Ten vadinamasis Lakšindarer Medh Gokulas, 14 m aukščio terasinis statinys, buvo pastatytas iš žemių pripiltų plytinių narvelių, sujungtų molio skiediniu. Iš tokių konstrukcinių vienetų buvo padarytas pigus ir patikimas pastato pamatas, padedantis išvengti pavojaus, kad monumentas bus per sukus sąnašiniam dirvožemiui. Šis būdas ištobulintas Paharpure, kur trys masyvios terasos pasiekė apie 30 m bendrą aukštį.

Paharpuras buvo ne vien kulto pastatas, bet ir mokymo vieta. Dekoratyvinės terakotos plokštės Paharpure galbūt turėjo ypatingą mokomąją paskirtį: Vaizduodamos dievybes, augalus ir gyvūnus, vyrus ir moteris, jos pateikė pasaulio paveikslą. Iš tikrųjų galima įsivaizduoti, jog visas šventyklos bokšto kompleksas yra Meraus kalno, dangiškojo pasaulio centro, dievų valdovo buveinės modelis. Ar Dharmapala, sukūręs nuosavą Merų, tikėjosi įsikurti tokio tobulo pasaulio centre? Neabejotina, kad Palų sumanyta laiptuotos ar terasinės bokšto šventyklos, stovinčios kvadratinio aptvaro centre, idėja kūrybiškiausiai buvo įgyvendinta ne Pietį, bet Pietryčių Azijoje, po keturių šimtmečių pastačius Ankor Vatą.

Niuarko pylimai, Ohajas

APSKRITI KVADRATINIAI, aštuoniakampiai ir tiesūs pylimai, supilti Šiaurės Amerikos hopvelių, stulbina lankytoją, ypač žvelgiant iš oro. Hopvelių indėnai, pavadinti vieno ūkio Roso apygardoje, Ohajo valstijoje, vardu, archeologams geriausiai žinomi dėl prašmatnių laidojimo papročių. Šie paprasti žemdirbiai didžiulius bendruomenės išteklius skyrė pylimams ir sudėtingiems pilkapiams statyti. Kai kurie kompleksai, pavyzdžiui, Maund Sityje, Ohajuje, užėmė plotą, lygų keliems Niujorko kvartalams ir didesnį negu Egipto Cheopso piramidės pagrindas.

Hopveliai mirusiuosius dažniausiai degindavo, o prabangiai laidodavo įžymių šeimų narius: apvilkdavo puošniais drabužiais, ant veido uždėdavo apeigines kaukes. Viename Ohajo maunde vienas greta kito gulėjo vyras ir moteris, dėvintys dirbtines lakštinio vario nosis. Moteris vilkėjo drabužiu, išpuoštu tūkstančiais kriauklinių karoliukų. Hopvelių meistrai, iš vario iškaldavo nuostabių žmonių ir gyvulių figūrėlių, iš žėručio ir kitų egzotiškų medžiagų padirbdavo puikių apeiginių daiktų. Tokiais dirbiniais kaimyninių genčių vadai gausiai apdovanodavo vieni kitus per religines šventes; taip atokiai gyvenantys žymūs asmenys sutvirtindavo apeiginius ir ekonominius ryšius, kurie padėdavo nusistovėti ilgalaikiams santykiams.

Maždaug 250 po Kr. hopveliai, gyvenę šalia dabartinio Niuarko miesto, pradėjo įgyvendinti didelį pylimų statybos projektą. Daugiau kaip keletas kartų (statybos trukmė nežinoma) kūrė šį sudėtingą pylimų labirintą, kur 10,4 kv. km plote yra aštuonkampis, kvadratas ir apskritimai. Iš oro Niuarko pylimai atrodo kaip sunkiai paaiškinamas kratinys, ypač todėl, kad didžiumą šio komplekso dabar užima golfo aikštynai. Laimei, karalienės Viktorijos laikų archeologai Ephraimas Squires ir Edwinas Davisas XVIII a 5-tą dešimtmetį tyrinėjo šiuos pylimus ir jie išliko beveik nesugadinti. Neseniai fizikas Ray Hiveley ir filosofas Hornas sudarė tikslų šio paminklo dabartinį žemėlapį. Jie išaiškino, jog aptvarai ir maundai pastatyti labai tiksliai, tiksliai nustačius kampus ir astronominę orientaciją. Pavyzdžiui, Niuarko aštuonkampis, užimantis 18 ha plotą ir turintis kiekviename kampe angas, buvo pastatytas panaudojant gretimo apskrito pylimo skersmens matmenį. Prie aštuonkampio prijungtas 321,3 m skersmens “Observatorijos ratas”. Hiveley ir Hornas išnagrinėjo ratų skersmenis, aštuonkampio kraštines bei įstrižaines ir kvadrato kraštines ir apskaičiavo, kad statytojai vartojo tikslų matavimo vienetą.

Niuarko astronomija

Be to, Hiveley ir Hornas pateikė aiškų įrodymą, kad Niuarko pylimai išrikiuoti pagal dangaus kūnus.  Naudodamiesi astronominėmis lentelėmis, šie mokslininkai apskaičiavo  Saulės ir Mėnulio patekėjimo ir nusileidimo azimutus 250 m., t.y. apytikrę pylimų pastatymo datą. Jie palygino šiuos azimutus su pylimų formos bruožais, simetrijos ašimis ir ypatingais taškais, pavyzdžiui, pylimų centrais, ir nerado suderinimo su Saule įrodymų. Tačiau Niuarko aštuonkampis atitinka kraštutinius šiaurinį ir pietinį Mėnulio pakilimo virš horizonto taškus, kurių kartojimosi ciklas lygus 18,61 metų. Ilgosios, 1,7 m aukščio, aštuonkampio sienos būtų leidusios stebėtojui nustatyti azimutus ketvirčio laipsnio tikslumu. Hiveley ir Hornas nubraižė lenteles, parodančias, kad kelio, jungiančio Niuarko aštuonkampį ir gretimą apskritą pylimą, ašis pusės laipsnio tikslumu ženklina penkis iš aštuonių tolimiausių Mėnulio judėjimo taškų, o šio vizavimo taškai yra keturiose aštuonkampio viršūnėse.

Niuarko statinių rikiavimas pagal Mėnulį tikriausiai buvo pakankamai tikslus, kad leistų numatyti Mėnulio užtemimo, artimos žiemos arba vasaros saulėgrįžoms, metus. Be to, jie leido hopveliams stebėti mėnesinius ir 18,6 metų Mėnulio ciklus. Kai kurie specialistai mano, jog aštuonkampis ir kvadratas atspindi hopvelių rūpinimąsi ne tik gerbiamų protėvių laidojimu komplekso pilkapiuose, bet ir kalendorinėmis apeigomis, derinamomis su astronominiais įvykiais, tarytum hopveliai būtų taip tvarkę savo žemiškąją aplinką, kad ji atspindėtų dangų.

Romos Panteonas

NEDAUG Vakarų pasaulio statinių kėlė tiek entuziazmo arba tiek daug ginčų, kaip Romos Panteonas. Nors akivaizdžiai paprastas rotondos su sferiniu kupolu, kylančios už didingo šventyklos fasado, derinys įkvėpė pastatyti daugybę pastatų, nuo Paladijaus (Šv. Jurgio bažnyčios) Venecijoje iki Thomaso Jeffersono namo Montičele, Virdžinijos valstijoje, niekas visiškai neatkūrė to stulbinamo įspūdžio, kurį kelia pats originalas. Dėl milžiniško dengiamojo ploto dydžio patį kupolą pamėgdžiojo tokie ambicingi architektai, kaip seras Christoperis Wrenas. Tačiau Wreno Šv. Povilo katedros Londone kupolas yra tik 35 m skersmens, o Panteono – 44 m. Iš tikrjųjų Panteonas iki XX a. buvo vienas didžiausių vienaangių kupolų, pelnytai laikomas žymiausiu išlikusiu romėnų statybos ir architektūros šedevru.

Nors Panteonui buvo lemta tapti, pasak popiežiaus Urbono VIII 1632 m. čia pastatytos memorialinės lentos, “garsiausiu statiniu visame pasaulyje”, jis retai minimas senovės šaltiniuose, be to, juose stinga aiškaus jos išvaizdos ir paskirties aprašymo. Monumentalus užrašas fasade teigia, jog jį pastatęs Agripa, imperatoriaus Augusto “dešinioji ranka”, bet pastatas, kurį matome šiandien, buvo trečiasis Panteonas šioje vietoje, ir jį  pastatydino imperatorius Hadrianas (117-138 po Kr.). Archeologija neduoda aiškių duomenų apie ankstesnius statinius, tačiau literatūriniuose šaltiniuose rašoma apie Sirakūzų kariatides ir bronzinius kapitelius, kuriems lygių Hadriano Panteone nesą.

Dėl jo paskirties tenka pasikliauti Cassiusu Dio, Romos konsulu 229 po Kr., teigusiu, jog jis pavadintas panteonu todėl, kad jame buvo visų dievų statulos, arba todėl, kad skliautinės lubos priminė dangų ir kad Hadrianas ten tvarkydavo valstybės reikalus; be to, anot Dio, pirmajame Panteone stovėjo Julijaus Cezario ir Augusto statulos. Šių dienų mokslininkai vis dar nenusprendžia, kas tai: visų dievų šventykla ar dinastinis Augusto paminklas, imperatoriaus priėmimų salė ar kosmoso simbolis, “matomas visatos paveikslas”, kaip vėliau jį pavadino poetas Shelley, – viskas įmanoma. Net Romos respublikoje buvo įprasta Senatui rinktis įvairiose šventyklose, ir imperatoriai tęsė šią tradiciją. Taip pat neretai imperatoriaus atvaizdas buvo statomas tarp dievų arba siejamas su kosmologiniais simboliais, vaizduojančiais imperatoriaus vietą dieviškoje pasaulio sąrangoje. Tačiau slėpininga vidaus erdvė po didžiuliu iš centro apšviestu kupolu skatina kiekvieną, kaip ir Mikelandželą, ieškoti kažkokios mistinės, iki galo neišsprendžiamos, esminės šio žymiausio Romos pastato paslapties.

Adžantos budistų olos

ADŽANTOS šventyklos ir vienuolynai, esantys už 320 km į šiaurryčius nuo Bombėjaus, yra puikūs budistų uolų architektūros pavyzdžiai Pietų Azijoje, išpuošti daugybe freskų, vaizduojančių scenas tradicine budizmo tematika. Jos duoda puikią galimybę tyrinėti ankstyvąją budistinės architektūros raidą, nes dauguma kitų šio laikotarpio kūrinių buvo mediniai ir jau senai išnyko.

30 olų Adžantoje, siauro tarpeklio uolose virš Vaghoros upės, buvo iškirstos dviem atskirais etapais: pirmosios II ir I a. pr Kr., kitos V-VI a. po Kr. Iš pradžių į jas buvo patenkama iš 30 m gylio tarpeklio dugno uolose iškirstais laiptais. Olas galima suskirstyti į stupų šventyklas ir vienuolynus. Abiejų kategorijų statiniai išpuošti puikiomis freskomis, kuriose vaizduojami Budha, bodhisavatos, arba nušvitusios būtybės, ir svarbūs įvykiai iš Budhos gyvenimo ir Džatakos, arba ankstesniųjų Budhos gimimų. Penkios šventyklos turi kruopščiai išpuoštus fasadus su durimis vidury ir pasagos formos langu virš jų. Viduje yra centrinis kambarys su skliautinėmis lubomis ir apside, apjuosta žiedine nava, atskirta pilioriais. Pagrindinis pastato akcentas, stupa, stovi apsidės centre.

Vienuolynai, antra olų kategorija, labai skiriasi dydžiu; 6-a ola turi net dvejas grindis, sujungtas su laiptais. Kiekvienas vienuolynas turi susirinkimų salę, apsuptą gyvenamųjų celių, o vėlėsni statiniai – ir relikvinę. Nors šių abiejų rūšių paminklai iškirsti uolose, juose daug architektūrinių elementų, paprastai būdingų medinėms konstrukcijoms: išdrožinėtų nerviūrų, gegnių, gembiu ir net sienų dantų. Dauguma Adžantos olų buvo iškaltos viešpataujant Vakatakos dinastijai, kuri V ir VI a. po Kr. valdė didžiumą vakarinio Dekano.

Patogi Adžantos padėtis – arti judrių prekybos kelių į Dekaną – traukė piligrimus ir prekiautojus, kurių vienas kitas, pavyzdžiui, pirklys Ghanamadada, įrengdavo čia olą tikėdamiesi už tai  sėkmės kelionėse. Tačiau ne visos olos buvo dovanotos ir pašvęstos vieno asmens. Užrašytos net keturios 9-tos olos dovanos, o iš to, kad Vašithiputra dovanojo duris 10-ai olai, galima spėti, jog kai kurios olos atsirado per daugelį etapų ir pakeitimų.

Šventyklų iškirtimas

Šešios olos niekad nebuvo užbaigtos, tad jų tyrinėjimas leidžia suprasti pradinius statybos žingsnius. Pirmiausia parinkdavo minkšto, stambiagrūdžio bazalto uolos sritį be pastebimų įtrūkimų ar įskilimų. Tuomet nužymėdavo fasadą ir pradėdavo kirsti metaliniais įrankiais. Iš pradžių iškaldavo lubas ir toliau dirbdavo, todėl nereikėjo pastolių. Kaldami žemyn, išskobdavo pailgas darbines  ertmes, būsimų piliorių eilių vietoje palikę tarpines sienas, kurias vėliau prakirsdavo. Vienuolynuose pirma iškirsdavo centrines sales, paskui gyvenamąsias celes, kurių daugelis liko nebaigtos. Baigus parengiamąjį tašymą, buvo galima kalinėti ir gludinti.

Seniau mokslininkai paskaičiavo, kad kai kurioms oloms įrengti tikriausiai reikėjo daugiau kaip 100 metų; pavyzdžiui, norint padaryt 11-tą olą, reikėjo pašalinti daugiau kaip 350 kūbinių metrų kietos uolienos. Mūsų laikais Vidya Dehejia pareiškė nuomonę, jog būtų užtekę 15 metų. Naujai išskobtų patalpų gruoblėti paviršiai buvo lyginami padengiant juos storu žemės, žvirgždo arba smėlio, augalų plaušų, ryžių luobelių ir žolės mišinio sluoksniu. Paskui šį paviršių užtepdavo kalkių skiediniu ir papuošdavo prašmatniomis freskomis. Kontūrus išpiešdavo medžio anglimi, užtapydavo foną, tada imdavosi smulkių priekinių plano detalių. Dažams būdavo naudojamos sumaltos gamtinės medžiagos, surištos gyvuliniais klijais. Raudoną ir geltoną spalvas gaudavo iš ochros. baltą – iš kaolino, juodą – iš lempos suodžių, o mėlyną – iš lazurito.

Adžanta atliko dvejopą funkciją: gyvenamojo vienuolyno ir kulto centro. Nepaisant jos atokios padėties, ją globojo ir rėmė tiek turtingi vietiniai valdovai, rūmų pareigūnai, tiek prasčiokai.

Prie lempomis apšviestų freskų buvo galima mokyti pasauliečius ir jaunus vienuolius budizmo tradicijų ir rengti juos gimimų ir mirčių ciklui, kuris atsispindėjo nuostabiuose miškų, miestų, rūmų ir dangaus paveiksluose. Vienintelė viltis žmonėms išsivaduoti iš šio ciklo buvo daryti gerus darbus. To, matyt tikėjosi Čarja iš Sačivos, užrašęs savo vertingoje dovanoje 10-tai olai: “Tegul ši auka padeda visoms mąstančioms būtybėms išsilaisvinti iš vargų”.