Sančis yra vienas geriausiai išsilaikiusių pavienės budistinės architektūros kompleksų Pietų Azijoje. Ant vienos iš smiltainio kalvagūbrio viršūnių Centrinėje Indijoje  III a. pr. Kr. -XII a. po Kr. buvo pastatyta daugybė stupų, šventyklų, vienuolynų ir kolonų, tačiau visų aukščiausia 16,5 m aukščio Didžioji stupa. Ją juosia eisenų kelias su akmenine tvora. Keturi apeiginiai vartai, atkreipti į keturias pasaulio šalis, išpuošti dailiai iškalinėtais bareljefais, vaizduojančiais scenas iš Budhos gyvenimo, ankstesnių Budhos gimimų ir ankstyvosios budizmo istorijos. Ant cilidriško stupos cokolio kyla nupjauto pusrutulio pavidalo kupolas, karūnuotas stačiakampiu akmeniniu aptvaru, supančiu trigubą akmeninį skėtį. Nors stupos masės ir vartų bei aptvarų sudėtingų raižinių kontrastas daro stulbinantį įspūdį, tačiau pradinė stupos išvaizda turėjo būti dar įspūdingesnė. Kupolas ir cokolis buvo padengti baltu kalkių tinkų, aptvarai ir vartai buvo nuspalvinti pusskaidriais rausvais dažais, stupos paviršius ištapytas klostėmis ir girliandomis, o viršūnės skėčiai paauksuoti.

Imperatoriškoji pradžia

Paminklas, kokį dabar matome, yra kelis šimtmečius vykusių statybų ir gražinimų rezultatas. Didžiąją stupą pradėjo Maurijų imperatorius Ašoka (272-235 pr. Kr.) III a. pr. Kr. viduryje. Pirmasis plytų statinys buvo tik pusės dabartinės stupos dydžio; jame turbūt buvo laikomi paties Budhos palaikai. Be to, Ašoka šalia stupos pastatydino 13 m aukščio memorialinį šlifuoto smiltainio stulpą ir iškaldino jame ediktą, draudžiantį skaldyti budistų broliją. Manoma, kad Ašokos stupą apgadino pirmasis paskesnės Sungų dinastijos valdovas Pušjamitra, tačiau paskui, valdant jo sūnui Agnimitrai ar šio įpėdiniui Vasudžještai, ji buvo rekonstruota ir padidinta. Vartai pastatyti po šimto metų, valdant Satavahanos valdovui Satakarniui II (50-25 pr. Kr.). Priešingai karališkojo statinio pradžiai, vėlesnius etapus kūrė ne karaliai, bet šimtai kitų žmonių: vienuolių (vyrų ir moterų), pirklių, bankininkų, akmentašių, kurie paliko įrašus jų dovanotuose architektūriniuose elementuose.

Sančio statyba

Ašokos plytinė stupa buvo šventas objektas, todėl antrojo etapo statytojai, užuot sulyginę ją su žeme, apgaubė nauju statiniu. Jie su mažino Maurijų terasą ir ant storo skaldos branduolio pastatė didesnį nelygaus mūro kupola, o cokolį ir kitas dalis – atskirai ant žemių pamatų. 40 t sveriančią Ašokos koloną atskėlė Čunare prie Gango upės ir atplukdė kita upe, tačiau vėliau naudotos medžiagos buvo išgautos stupos apylinkėse. Apvalkalas sumūrytas iš smiltainio, iškirsto plokščiakalnyje, kuriame stovi Sančis, užtvarai pastatyti iš smulkesnio smiltainio, gauto gretimoje uolienos atodangoje, o apeiginiai vartai – iš atodangos, esančios už 6,4 km, Udajagiryje.

Remiantis ankstesniais apskaičiavimais, buvo spėjama, kad šio paminklo statyba truko daugiau kaip šimtą metų, tačiau dabar manoma, jog jis buvo pastatytas daug greičiau, gal per penkerius šešerius metus. Šiaip ar taip, tai buvo didelis technikos laimėjimas.

Stupos yra vienas ankstyviausių budistinių paminklų tipų; iš pradžių jos buvo statomos įvairiose vietovėse ant Budhos (apie 563-483 pr. Kr.) pelenų, kai jie buvo padalyti po jo Mahaparinirvanos (didžiosios mirties). Ašoko valdymo metais tokie plytų, žemės ar akmenų kauburiai patys tapo garbinimo objektais. Labai tikėtina, kad Didžioji Sančio stupa buvo pastatyta virš paties Budhos palaikų, nes mažesniuose (2-oje ir 3-ioje) stupose buvo jo mokinių ir sekėjų palaikai. Didžioji stupa beveik 1400 metų išliko budistų šventovės centru, kol šis statinys buvo apleistas ir apaugo džiunglėmis.

Monumentą, pastaruosius 500 metų vadintą “Saulės piramide”, iš tikrųjų reikėtų vadinti “Laiko piramide”, nes, pasak senovės meksikiečių legendos, ji ženklinanti vietą, kurioje prasidėjęs laikas. Piramidė buvo pastatyta beveik prieš 2000 metų, kaip paminklas šiam tolimos praeities įvykiui atminti, kaip didžiųjų dievų garbinimo vieta ir galbūt ją pastočiusio valdovo kapas. 60 m virš Teotihuakano slėnio lygumos vėsiame ir sausame centrinės Meksikos plokščiakalnyje iškilusi piramidė yra puikiausias Teotihuakano, pirmo didžiojo senovės Meksikos miesto, architektūrinis žygdarbis.

Teotihuakanas įkurtas I tūkstantm. pr. Kr, be ypatingų užmojų, kaip vienas iš dviejų svarbių miestų Meksikos slėnyje; abu jie stovėjo lygioje ežero pakrantėje, kalnų fone. Keleri šimtai metų pr. Kr. ugnikalnio išsiveržimai ėmė kelti grėsmę Teotihuakano varžovui, o galiausiai palaidojo jį po lavos srautu. Pabėgeliai įsikūrė Teotihuakane, kur jie ir jų palikuonys dirbo įgyvendindami didžiausius senovės Meksikos “visaliaudinės statybos” projektus: dvi didžiles (Mėnulio ir Saulės) piramides, masyvų apeiginį kelią (Mirusiųjų gatvę), didžiulius aptvarus (Citadelės ir Didįjį aptvarą) ir galiausiai statydami sau namus bei daugiabučius pastatus. Taip Teotihuakanas išaugo aplink Saulės piramidę 20 kv. km plote, kur tilpo daugiau kaip 100 000 gyventojų.

Teotihuakano kalnų ir olų įprasminimas

Mokslininkai mano, kad pabėgeliai prie šių projektų dirbo savanoriškai, prižiūrimi Teotihuakano valdovų ir tarnaudami šventosioms miesto dvasioms. Tikėdami gamtovaizdžio dvasingumu, kalnus ir urvus jie laikė šventais ir galingais, o Teotihuakano slėnis buvo turtingas visų šių aplinkos požymių. Būsimojo miesto vidury ėjo urvas su įėjimo anga vakaruose, orientuotas ta kryptimi, kur saulė leidosi tam tikromis astrologijos ir žemdirbystės požiūriu svarbiomis dienomis. Ant šio urvo I a. pr. Kr. buvo pastatyta šventykla – ankstyviausias statinys Saulės piramidės vietoje, sudarytas iš kelių didelių kauburių virš urvo angos ir vidaus kambario.

Stovint ties urvo anga, bet žvelgiant į šiaurę, tiksliai statmenai vakarų tiesiai matymo linijai, buvo matyti miesto šventojo kalno viršūnės įlinkis. I a. po Kr. pradžioje Teotihuakano darbininkai nutiesė grįstą kelią, dabar vadinamą Mirusiųjų gatve, – nuo urvo angos pietuose iki šventojo kalno papėdės šiaurėje, kur jie pastatė Mėnulio piramidę, pirmą didįjį miesto statinį.

Į amžiaus pabaigą urvo šventyklos vietoje užvirė Saulės piramidės statyba. Nedaug tegalime pasakyti apie statybos etapus, nors tolesni kasinėjimai galbūt pagaliau padės atsakyti į klausimą, kiek kartų piramidė buvo atstatyta. Tačiau žinome, kad jos pamatinė platforma buvo didelis kvadratas, su 349 m ilgio kraštinėmis. Šioje platformoje, ant kvadratinio apie 184 m pločio pagrindo, buvo iškilęs maždaug 46 m aukščio priešpaskutinis piramidės variantas. Ji buvo sumūryta iš suspaustų vulkaninio žvyro, padengta storu sluoksniu skiedinio iš vulkaninio žvirgždo ir apdailinta kalkių tinku bei dažais. Piramidės viršūnėje stovėjo šventykla, o gal net dvi, skirtos dviem pagrindinėms miesto dievybėms: Audros dievui ir Didžiajai deivei. Teotihuakano apeigų centras buvo išplėstas II a. po Kr.: grįstas kelias prailgintas pietų kryptimi, o šalia jo įrengtos didžiulės aikštės.

Kažkada prieš 225 m. po Kr. Saulės piramidė įgavo tokį pavidalą, kokį matome šiandien, nepaisant vėliau apgriautos viršūnės ir apdailos. Užbaigtos piramidės kiekvieno šono ilgis ties pagrindu buvo apie 226 m, truputi mažesnis negu Egipto Didžiosios Cheopso piramidės. Saulės piramidės, su šventykla viršūnėje, aukštis buvo apie 75 m t.y. ji perpus mažesnė už Cheopso. Statant ant pirmosios piramidės, reikėjo sutvirtinti visą konstrukciją; dabar dėl išardyto paviršiaus tie sutvirtinimai gerai matomi. Lig pat viršaus eina statūs akmens kontraforsai. Tarpai tarp jų buvo užpildyti, o visas paviršius padengtas 7 m storio mūru, sugrūsto vulkaninio žvirgždo sluoksniu ir galiausiai kalkių tinku ir dažais.

ATĖNŲ PARTENONAS yra ne tik žymus ir novatoriškas architektūros laimėjimas, bet ir Graikijos nepriklausomybės, kultūros ir didybės simbolis. Jis  iškilo nuniokotame krašte. 480 pr. Kr. persai užpuolė ir nusiaubė Atėnus. Jie naikino visuomeninius pastatus bei paminklus, masiškai žudė  atėniečius, plėšė šventyklas ir padegė Akropolį (miesto tvirtovę). Tik po trisdešimties metų buvo pasiekta taika ir pradėta atstatyti Atėnus pagal ambicingą atstatymo ir atnaujinimo programą, remiama politiko Periklio. Šios programos viršūnė yra Partenonas pradėtas statyti 447 pr. Kr. Akropolyje, ant ankstesnės šventyklos liekanų. Įškilęs virš  miesto, Partenonas buvo tiek Atėnų bei jų laimėjimų įamžinimo paminklas, tiek deivės Atėnės kulto centras.

Architektų Iktino ir Kalikrato suprojektuotame Partenone daug architektūrinių elementų suderinta su visiškai nauju būdu. Pastatytas ant 69,5 m ilgio ir 30,88 m pločio stereobato (laiptų pavidalo pamato), jis turi 8 dorėnines kolonas galuose ir 17 šonuose . Pagrindinė patalpa, arba celė, buvo padalyta į dvi dalis. Manoma, jog vakarinis galas buvo lobynas, o didesniame rytiniame gale stovėjo didžiulė chrizoelefantininė Atėnės statula, sukurta didžiausio to metų graikų skulptoriaus Feidijo. I celę įeinama per dorėninį 6  kolonų prieangį.

Skulptūros

Viena žymiausių Partenono ypatybių buvo jo skulptūros, skirstomos į tris grupes. Pirmosios buvo raiškiai iškirstos trikampių frontonų figūros statinio galuose. Antrosios – 92 metopos, arba stačiakampės plokštės, iškalinėtos lėkštesniais reljefais, – pakaitomis su lygesniais triglifais juosia visą  išorinę pastato dalį po karnizais. Paskutinis, bet ne menkiausias skulptūrinis puošinys buvo ištisinis 160 m ilgio frizas, aukštai kolonados viduje, aplink viršutinę celės dalį.

Nenuostabu, kad statydami tokią puošnią ir brangią šventyklą, atėniečiai  kreipėsi į Feidiją, kad suprojektuotų skulptūrų schemą ir prižiūrėtų jos vykdymą. Isitaisę aukštai ant medinių pastolių, Feidijas su pagalbininkais penkerius ar šešerius metus (apie 438 – 432 pr. Kr.) dirbo kirsdami ir spalvindami skulptūras , kurios vėlesnėms kartoms tapo klasikinio graikų meno aukščiausių laimėjimų pavyzdžių. Tarp jų – garsiosios “Elgino marmurinės skulptūros”, 1801 m. išgabentos iš Partenono į Angliją.

Statyba

Partenono statyba truko devynerius metus, buvo sunaudota gerokai daugiau kaip 230 000 t akmens. Tai reiškia, kad kiekvieną dieną buvo atskeliama, gabenama, apdailinama ir įmūrijama daugiau kaip 70 t akmenų. Iš tikrųjų šis skaičius buvo gal ir didesnis, nes dar neatsižvelgta į eilines nedarbo dienas arba religines šventes. Neatsižvelgta ir į kitas, marmurą, medžiagas. Žinome, jog geležinės sankabos buvo naudojamos statybiniams akmenims ir skulptūroms sutvirtinti, medis – stogo konstrukcijoms, o dažai – skulptūroms ir kitoms architektūrinėms detalėms pagražinti. O kur dar  frontono skulptūros… Aišku, kad net šiuo labai atsargiu įvertinimu statybai reikėjo daug darbininkų grupių.

Viena ar daugiau grupių atvilkdavo akmenis nuo vežimų iki darbo aikštelių, kiti pakeldavo luitus į jų vietą. Grupės akmentašių apdailindavo įvairias architektūrines dalis tiek ant žemės, tiek galutinėje jų padėtyje. Pavyzdžiui, mažiausiai 28 vyrų reikėjo vidutinio dydžio kolonos cilindriniam akmeniui nuo vežimo sijų rogėmis atgabenti į reikiamą darbo vietą. Vienas mūrininkas kolonos cilindrą apdorodavo ant žemės, kitas baigdavo apdailą įstačius jį į vietą. Papildomų darbininkų reikėjo luitui kranu pakelti ir įstatyti į vietą.

Paskaičiuota, jog vienas vežimo reisas iš Pentelikono skaldyklos į Akropolį būtų trukęs visą darbo dieną. Skaičiuojant, kad vežimu būdavo gabenamas vienas 70 t sveriantis kolonos cilindras, išeina, kad reikėjo mažiausiai 9-14 vežimų, daugiau kaip 300 mulų, 250 gabenimo darbininkų, 18-28 akmentašių ir šimtų kitų žmonių akmenis atskelti ir kilnoti. Iš tikro šioje statyboje buvo sutelkti beveik visi Atėnų darbininkai ir meistrai. Gyventojai, ilgus metus kentę karą ir niokojimą, gavo darbą bei aiškų tikslą ir progą vėl sustiprinti savo valstybės įvaizdį. Jau vien Partenono dydis ir šio darbo mastas stiprino atėniečių gerovę, galią ir šlovę.

ŠVENTOJO KALNO, upių santakos ir dangaus skliauto fone stovi šventykla ant masyvios lėkštos kalvos, vadinamos Čavin de Huantaru. Šio svarbaus paminklo statyba prasidėjo apie 900 pr. Kr., o klestėjimo metais, apie 400-200 pr. Kr., jis tapo galingo orakulo buveine ir religijos centru, kurio meno stilius atsispindėjo audimo, metalo, akmens ir keramikos dirbiniuose, pasklidusiuose po didžiąją centrinių Andų dalimi.

Senoji šventykla

Vienas ankstyviausių Čavino statinių, vadinamas Senąja šventykla, stovi Mosnos upės slėnio šlaite su terasomis. Molio ir akmens mūras padengtas šlifuotomis vietinio granito, smiltainio ir kalkakmenio plokštėmis. Ilgą laiką manyta, jog tai seniausias šios vietos statinys, bet neseniai, sudarinėjant vietovės žemėlapį, jame rasta sluoksnių, rodančių, kad Senoji šventykla iš tikrųjų stovi ant dar senesnių statybų.

Jos planas primena prieš šimtmečius gyvavusių šio pajūrio religinių centrų šventąją U formą. Vidurinis pastatas su mažesniu ir didesniu šoniniais priestatais supa apskritą kiemo įdubą. Priestatai simbolizuoja priešingas, tačiau viena kita papildančias kosmoso ir visuomenės jėgas, tarp priestatų įterpta aikštė tarpininkavo šioms priešingoms galioms, o U lankelis reiškė tų jėgų sintezę. Prie šventyklos vidurinės dalies fasado, apie 10 m virš grindų, pritvirtintos didelės akmeninės galvos. Jos vaizduoja baisias, su iltimis, pusiau žmogiškas būtybes, kurios anot kai kurių mokslininkų, esančios narkotikų sukeltos šamanų būsenos atspindžiai.

Iš išorės šventykla atrodo esąs vientisas mūrinys, be durų ir langų. Tačiau jos vidus išakytas kambariais ir koridoriais, vadinamais galerijomis. Šios galerijos buvo sujungtos laiptais, ventiliacijos ir vandentakos kanalais, ir visa tai sudarė labirintą, turėjusį atlaikyti šventyklos mūrinio slėgimą. Ventiliaciniais kanalais į drėgnus koridorius patekdavo oras, o kitais, akmenimis išklotais kanalais nuo plokščio statinio stogo nutekėdavo vanduo. Senosios šventyklos maždaug 500 m ilgio nutekamųjų ir ventiliacinių kanalų tinklas gerokai viršijo paprastus techninius pastato reikalavimus. Kai kurie mokslininkai spėja, kad priešais šventyklą susirinkusių dievybės garbintojų vaizduotėje kanalais krintančio vandens garsai, stiprinami varstomų orlaidžių ir vandens nuotakų, siejosi su griausmingų Čavino orakulo riaumojimu.

Vidurinio pastato laiptais buvo patenkama į galeriją, kurioje stovi pagrindinis Senosios šventyklos garbinimo objektas, o galbūt ir ankstyviausias jos orakulas: 4,53 m aukščio monolitas, vadinamas Lansonu. Ši į rytus atgręžta statula stūkso drėgnos ir šaltos kryžiaus formos galerijos gale ir yra viena iš nedaugelio Čavino skulptūrų, tebestovinčių pirminėje padėtyje. Tai atvaizdas žmogaus pavidalo būtybės, kurios rankos kurios rankos ir kojos su letenomis. Į ausis įverti sunkūs auskarai, o storalūpė burna iškreipta urzgimo, atidengusio baisias šuniškas iltis. Išraižyta Lansono viršūnė per lubas išlindusi į viršutinę, neištirtą galeriją, iš kurios galbūt šventyklos žyniai, vaizduodami orakulo balsą, kalbėdavo maldininkams.

Naujoji šventykla

Čavino klestėjimo metais šventyklos teritorija buvo rekonstruota ir padidinta iki statinio, vadinamo Naująja šventykla, kuri gyvavo apie 400-200 pr. Kr. Naujoji šventykla apėmė dalį senosios, buvo dvigubai padidintas pietinio šono pastatas, be to, šventyklos teritorija dar išplėsta rytų kryptimi.

Prie naujosios šventyklos vidurinio pastato centrinės pakylos statytojai pridėjo portalą su dviem dailiai išraižytomis kolonomis, vaizduojančiomis susikryžiavusius erelius, ir perdengtomis raižyta sąrama. Portalas vedė į kvadratinį 20 m pločio kiemelį, papuoštą skulptūriniais pano. Iš čia monumentalūs juodo kalkakmenio ir balto granito laiptai leidosi į pagrindinę Naujosios šventyklos aikštę. Ši 105 x 85 m dydžio stačiakampė aikštė supo įdubusį mažesnį (50 m pločio) kiemą.

Dėl skulptūrose išraižytų egzotiškų atvaizdų, pavyzdžiui, kaimanų, jaguarų ir gyvačių, kai kurie mokslininkai manė, jog Čavin de Huantaras atstovauja atogrąžų miškų menui. Tačiau moksliniai tyrimai parodė, kad nors jo religija gyvulinus motyvus ir kosmologiją galbūt pasiskolino iš atogrąžų miškų bendruomenių, Čavino architektūra turi daugiau bendra su pajūrio stiliais, o jo ūkinis gyvenimas būdingas kalnų kraštui. Kaip Čavino architektai, projektuodami šventyklą, naudojosi pajūrio tradicijomis, taip jo skulptoriai akmens raižyboje pritaikė pajūrio meno motyvus ir galbūt Amazonės kosmologiją, kilusią atogrąžų žemumose.

Didžiojo Ramzio II šventykla Abu Simbelyje yra įspūdingiausias ir geriausiai žinomas iš visų Egipto archeologinių paminklų. Išskyrus išorinio  kiemo sienas ir mažą Saulės šventyklėlę, visa šventykla iškalta iš vientisos uolos. Atokumo ir tvirtumo dėka statinys gerai išsilaikė nepaisant dramatiškų  gelbėjimo darbų, kuriuos teko atlikti kylant Asuano užtvankos vandenims. Beveik visą šventyklos fasadą užima keturios milžiniškos, apie 22 m aukščio, sėdinčio karaliaus statulos, o tarp jų iškirsta anga veda giliai uoloje išskobtus vidinius kambarius.

Šventyklos statyba

Šventykla pradėta statyti Ramzio II ilgio valdymo pradžioje, o baigta maždaug po 24 metų (apie 1265 pr. Kr.) Pašvęsta trims pagrindiniams valstybiniams Egipto dievams: Amonui Ra, Ptahui, Ra Horachčiui ir pačiam Ramziui, kuris čia buvo sudievintas ir visą jo amžių garbintas. Daugelyje skulptūrinių raižinių pavaizduotos istorinės scenos, primenančios Ramzio kovas Sirijoje, Libijoje ir Nubijoje, kitos scenos rodo jo pagarbą dievams. Apie 120 m į šiaurryčius stovi mažesnė uoloje iškirsta šventykla. Ji – Didžiosios šventyklos amžininkė ir skirta deivei Hator bei mylimiausiai Ramzio žmonai Nefertati.

Šventykla stovi Nubijoje, už tradicinės pietų Egipto sienos, tačiau srityje, kurią šiuo metu valdo Egiptas. Ši vietovė tikriausiai buvo pasirinkta todėl, kad uolienos paviršius be įskilimų ir toks smiltainis labai tinka paminklui iškalti. Šventykla orientuota į kylančią saulę, o du kartus per metus, vasarį ir spalį, saulės šviesa prasiskverbia tiesiog į vidinę šventovę ir apšviečia užpakalinėje sienoje iškaltas kulto statulas. Ekspertai nesutaria, ar šis apšvietimas tyčia suplanuotas, bet jeigu taip buvo, tai pasirenkant vietą reikėjo atsižvelgti ir į pradinę priekinės uolos sienos kryptį.

Beveik neliko rašytinių duomenų apie šventyklos statyba, tačiau šiek tiek informacijos galima gauti iš paties statinio. Šventykla turėjo būti nepaprastai kruopščiai suplanuota, iš anksto apskaičiuoti kambarių matmenys bei kolonų padėtys, nes klaidas būtų buvę sunku ištaisyti. Tikriausiai akmentašiai apytikriai iškirto kolosus pagal braižytojų nurodytus matmenis ir išskobė vidaus patalpas panašiai, kaip buvo daromi kapai Karalių slėnyje. Reikėjo didelės įgudusių skulptorių grupės, kad atliktų fasado apdailą ir galutinai suformuotų milžiniškas statulas. Šventyklos viduje kita grupė turėjo apdailinti ir ištinkuoti sienas, užpildydama uolos plyšius. Taip paruoštuose paviršiuose kvalifikuoti piešėjai piešė puošinius, o skulptoriai iškalė reljefus. Apdaila buvo baigiama ryškiaspalviais dažais. Dauguma reljefų iš tikro gana grubūs, tačiau akį traukia scenų gyvumas.

Restauravimas ir konservavimas

Atrodo, didžiausia matoma žala šventyklai padaryta vos ją pastačius. Viršutinė antro koloso dalis nugriuvo per žemės drebėjimą praėjus gal 10 metų po šventyklos užbaigimo ir niekad nebuvo atstatyta. Kitus, mažesnius to paties žemės drebėjimo padarinius ištaisė karaliaus valdiniai: jų pataisymai iki šiol matomi po trečiosios figūros ranka ir šventyklos viduje.

Praeito amžiaus 7-ą dešimtmetį Abu Simbelis buvo įtrauktas į UNESCO organizuotos Nubijos paminklų, kuriems kėlė grėsmę Asuano užtvanka, gelbėjimo programą. 1964-68 m. abidvi Abu Simbelio šventyklos buvo išardytos ir vėl surinktos 65 m aukščiau ankstesnės jų vietos. Kadangi šventyklos buvo iškirstos iš vientisos uolos, jas teko supjaustyti į įmanomus kilnoti gabalus: Didžioji šventykla į 807 stambius luitus sveriančius vidutiniškai po 20 tonų. Šie luitai buvo iš naujo surinkti ant sustiprintų betoninių griaučių, įrengtų dirbtinėje kalvoje. Visas šis darbas kainavo apie 40 mln. Jav doleriu.

KARNAKAS BUVO Naujosios Egipto karalystės religinis centras, o jo didžiuliai griuvėsiai užima daugiau kaip 1,5 x 0,8 km plotą tiesiog į šiaurę nuo dabartinio Luksoro. Tai ištisas šventyklų, pagalbinių kulto statinių, sandėlių, tarnybinių kvartalų, dirbtuvių, sodų ir eisenų kelių, sugrupuotų trijuose aptvaruose ir aplink juos, kompleksas. Centrinė teritorija yra svarbiausia, nes čia  stovėjo Amono Ra, Egipto valstybinio dievo nuo Vidurinės karalystės laikų , kulto centras. Amono Ra aptvaras yra didžiulis trapecinis statinys, kurio kiekvienas šonas turi apie pusę kilometro ilgio.

Pagrindinė šventykla nebuvo vienas statybos projektas: kiekvieno karaliaus nerašyta pareiga buvo pastatyti dievams šventyklų arba jas pagražinti, o kadangi Amono Ra buvo toks svarbus, dauguma karalių Karnake šen ten paliko savo ženklų. Buvusi maža Vidurinės karalystės šventykla sparčiai plėtėsi; aplink ją buvo statomi vartai su pilonais, salės su kolonomis ir pagalbinės šventyklos, viskas puošiama reljefai, statulomis ir obeliskais. Tikriausiai didžiumą 2000 metų laikotarpio, kurį šventykla buvo naudojama, joje nesiliovė statybos: dar statant pagrindinius pilonų vartus, šventykla buvo apleista, taigi net dabar į ją įeinama per neužbaigtą fasadą. Šiandieną apgriuvusios šventyklos teikia aibę informacijos apie senovės egiptiečių naudotus atskirų akmens statinių statybos būdus.

Statybos būdai

Statydami didelius pastatus, egiptiečiai laikėsi tokio proncipo: iš didžiulių akmens luitų mūrydavo masyvias sienas, kolonas ir tokius vientisus akmeninius elementus kaip pilonai. Net dar didesni luitai buvo naudojami architravams ir stogo perdangoms: kolonas reikėjo išdėstyti arti viena kitos, nes akmeniniais blokais galima perdengti labai siaurą tarpą. Todėl konstrukcijų sukibimą iš esmės garantavo visuotinės traukos jėga.

Galbūt įspūdingiausias šios statybos būdo pavyzdys Karnake yra Hipostilo salė, statydinta Sečio I ir užbaigta jo sūnaus Ramzio II. Salė didžiulė (apie 104 x 52 m – gotikinės katedros dydžio), o jo lubas remia 134 stambių kolonų miškas. Kolonos į viršų siaurėja ir turi augalinės formos kapitelius, palengvinančius jų išvaizdą, tačiau apskritai statinys kelia sunkumo įspūdį. Didesnės už kitas, 22,4 m aukščio kolonos abipus centrinės ašies laiko iškilias lubas su viršutines dalies grotelių pavidalo langais, kruopščiai išskobtais iš grakščių smiltainio plokščių.

Statybos perversmas

Vienas nuostabiausių egiptiečių statybos patobulinimų įvyko valdant Echnatonui (apie 1353 – 1335 pr. Kr.) Įpėdiniu laikytas “eretiku”, jis atsisakė tradicinių Egipto dievų ir paskelbė Saulės diską, arba Atoną, esant vienintelį tikrąjį dievą. Nepasitenkinęs šalies religijos pertvarkymu, jis dar įvedė naujus meno ir literatūros stilius ir net pradėjo taikyti naujus statybos būdus. Pirmą kartą Egipto istorijoje imta vartoti standartinio dydžio, maždaug 50 cm ilgio akmens plytas, kurias lengvai galėjo judinti vienas žmogus. Tokios plytos buvo klojamos į palyginti storą gipso skiedinio sluoksnį, kuris tvirtai jas surišdavo.

Šis naujas būdas leido statyti greitai ir efektyviai. Kadangi blokus lengvai buvo galima kilnoti rankomis, vietoje rampų imta naudoti pastolius. Taip buvo sutaupoma laiko ir darbo jėgos, nebereikėjo akmentašių jau pastatytiems akmens luitams apdailinti. Nepaisant aiškių tokios statybos būdo pranašumų, statybinių Echnatono reformų buvo atsisakyta drauge su religinėmis, o jo statiniai buvo sugriauti. Karnake tūkstančiai papuoštų akmens blokų iš jo šventyklų atrasta įpėdinių statinių pamatuose ir šerdyse.

Aptvaro siena

Kiekvienas iš trijų Karnako aptvarų yra apsuptas masyviomis plaušaplyčių sienomis, ir patys aptvarai yra nepaprasti. Centrinio aptvaro siena datuojama apie 370 pr. Kr., ji pastatyta vietoj silpnesnės ankstesnės sienos. Pastatyta iš plaušaplyčių, suklotų į dumblo skiedinį ir sutvirtintų nendrių bei medienos sluoksniu. Siena turi apie 2 km ilgio, 12 pločio ir 25 m aukščio. Joje sumūryta apytikriai 70 milijonų plytų. Plytos sudėtos grupėmis , sudarančiomis pakaitomis įgaubto ir iškilo paviršiaus plotus, todėl siena atrodo banguota. Tai, regis, turėjo simbolinę prasmę: tarsi pavaizduotos šventyklą supančios pirmapradės bangos, tačiau galėjo būti ir praktinė priemonė sienos įtrūkimams per žemės drebėjimus išvengti.

Karnako atstatymas

Hipostilo salė Karnake iš tikrųjų yra vienas žymiausių Egipto statinių, nuostabiai parodantis senovės architektų bei statybininkų meistriškumą. Visas šventyklos kompleksas turėjo būti nepaprastas reginys, tačiau didžiuma jo buvo stipriai apgadinta, tad žvelgiant į netvarkingus griuvėsius ir besimėtančius šventyklos vidaus akmenis, kartais sunku įvertinti jo buvusią didybę. Laimei, pasišventusių prancūzų ir egiptiečių specialistų grupė rūpestingai tvirtina esamus statinius ir palengva sustatinėja į daiktą tūkstančius išsibarsčiusių išpuoštų akmens plytų, stengdamiesi atstatyti šio įstabaus žmonijos kūrinio istoriją ir pradinį vaizdą.

ŪRO ZIKURATAS, arba šventykla, yra nuostabiausias išlikęs šumerų religinės architektūros pavyzdys; kadaise kiekvienas šumerų miestas turėjo kažką panašaus. Herodotas daug vėliau iš tikro rašė apie Babiloną, bet jo žodžiai tikriausiai nemažiau tinka Ūrui, kur žynė tradiciškai būdavo karaliaus duktė. Zikuratas, įspūdingai kylantis į dangų, buvo derama Mėnulio dievo Nanos vedybų aplinka.

Nuo šventyklėlės iki bokšto-šventyklos

Ūro zikuratas stovėjo apytikriai nuo 2000 pr. Kr., kai Ūro karalius Ūrnamu (įvairiai datuojamas, pvz., 2112-2095 pr. Kr. arba 2018-2001 pr. Kr.) ir jo sūnus Šulgis viešpatavo Mesopotamijoje ir naudojo savo imperijos išteklius tam senovės miestui atstatyti. Tačiau beveik tikra, kad po zikuratu palaidoti kitų šventyklų, statytų prieš tūkstančius metų, griuvėsiai.

Ankstyviausias statinys čia galėjo būti paprastas kaimo dievui pašvęstas namas, galbūt iš nendrių, nuolatos taisytas, o vėliau pakeistas saulėje džiovintų plytų pastatu. Sulig kiekvienu perstatymu ant ankstesniojo griuvėsių žemės lygis palengva kilo, šventasis aptvaras plėtėsi ir galiausiai buvo nuspręsta čia pastatyti kažką iš esmės didingesnio.

Statyba

Ūro zikuratas yra apytikriai stačiakampio plano, jo kampai nukreipti į keturias pasaulio šalis. Sienos kyla šiek tiek nuožulniai ir yra išpuoštos lėkštais kontraforsais. Tai buvo trijų lygių, mažėjančio dydžio pakopomis kylantis statinys su šventykla viršuje. Jis sumūrytas iš saulėje degtų plaušaplyčių, sudėtų taisyklingomis eilėmis plokštuma ir šonu. Iš lauko pusės sienos apvilktos saulėje degtų plytų 2,5 m storio sluoksniu. Kaip ir kitos degtos zikurato plytos, jos surištos vandeniui atspariu bituminiu skiediniu.

Žemės lygyje zikurato matmenys yra 62,5 x 43 m: Mesapotamijos architektai mėgo matematinį tikslumą, ir šios proporcijos labai artimos santykiui 3:2 Pirmoji pakopa yra 11 m aukščio, jos paviršius išklotas degtomis plytomis ir apsuptas žemu parapetu. Jo centre stovėjo antras aukštas, beveik neišlikęs, o jis buvo 36 x 26 m, t.y apie 4:3 santykio. Apskaičiuota, kad jo aukštis turėjo būti 5,7 m, o neišlikusio trečio aukšto – 2,9 m. Taigi kiekvienas aukštesnysis aukštas buvo maždaug dukart žemesnis už po juo esantį. Apie šventyklą nieko nežinoma.

Įeinama buvo iš šiaurrytinės pusės, kur trys degtų plytų laiptai nuo zikuratą juosiančio švento aptvaro vedė į vartų pastatą, įrengtą tarp pirmo ir antro aukštų. Centriniai laiptai tikriausiai buvo skirti apeiginėms eisenoms. Kiti dveji galbūt naudoti buitiniams reikalams: šiaurinių laiptų papėdėje buvo net didelė virtuvė, nes dievams, kaip ir visiems kietiems, reikėjo valgyti.

Likę statinio šonai nėra tiesūs, bet, kaip ir kai kurių graikų architektūros kūrinių, šiek tiek išgaubti per vidurį. Šios ypatybės keliamą tvirtumo įspūdį pabrėžia mažytis, ir galbūt tyčia padarytas, mūro išsipūtimas virš žemės lygio.

Garbintas 1500 metų

Urnamu zikuratas, kartkartėmis taisytas, stovėjo, kol Nabonidas Babilonietis (555-539 pr. Kr.), didelis senienų mėgėjas ir Mėnulio dievo garbintojas, visiškai atnaujino laiptus ir viršutinius aukštus. Nors griuvėsiuose rastos glazūruotos plytos rodo, kad Nabonidas norėjo, ne vien atstatyti, bet ir patobulinti, bendras rezultatas tikriausiai buvo maždaug toks pats. Tačiau Ūras palengva nyko, nes miesto gerovė priklausė nuo Eufrato upės, o jos vaga keitėsi. Galų gale zikuratas atsidūrė dykumoje ir tik nuošalumas saugojo jį nuo plėšikų.

Ilgus šimtmečius Stounhendžo kilmę ir paskirtį buvo apipynęs margas mokslininkų žinių ir spėlionių tinklas. Sarsenų ratas su vidury stūksančiais trilitais ir tarp jų sugrupuotais mažesniais mėlynaisiais akmenimis nuo seno vertė žmones spėlioti, kaip toks statinys galėjo būti pastatytas.

Norėdami atsakyti į tą klausimą, pirmiausia turime pripažinti, jog Stounhendžas nebuvo pastatytas vienu kartu. Akmenys kuriuos šiandien laikome pagrindine Stounhendžo ypatybe, iš tikrųjų čia asirado gana vėlai. Iš pradžių Stounhendžas buvo kuklesnis statinys: paparastas apytikriai apskrito plano ir apie 110 m skersmens pylimas, apjuostas grioviu (1-asis Stounhendžas, apie 2950 pr. Kr.). Čia pat pylimo vidury buvo ratas cilindriškų duobių, pavadintų (XVII a. jas atradusio mokslininko Aubrey’io vardu) Obrio duobėmis.

Kreidiniame grunte iškirstos duobės greitai ėmė dumblėti, o pylimas irti, tačiau iškilo nauji mediniai statiniai – 2 – asis Stounhendžas. Išliko tik duobės, iškirsto kreidoje, ir sunku atkurti, koks tai buvo statinys, nes nebūtinai viska buvo naudojama vienu metu, galbūt iš eilės buvo pastatyta keletas kompleksų. Be to, centrinė Stounhendžo dalis gerokai apardyta vėliau darbuojantis, pavyzdžiui, kai buvo statomi mėlynieji akmenys ir sarsenai. Tačiau 3-iajame Stounhendže, akmenų jungimas išpjovomis ir smigiais – labiau tinkamas medžio darbams- gali padėti įminti šią mįslę. Jis rodo, kad statinys buvo sukurtas medinės konstrukcijos pavyzdžiu; galbūt 2-asis Stounhendžas kaip tik ir buvo toks medinis statinys, kurio stati rąstai sujungti gulsčiomis sąramomis.

3- ojo Stounhendžo statyba prasideda apie 2550 pr. Kr., kai buvo atgabenti mėlynieji, vėliau  – ir masyvūs sarsenų akmenys. Ir nors palyginti nesunku įsivaizduoti, kaip buvo pastatyti pirmojo Stounhendžo pylimas su grioviu ir 2-ojo Stounhendžo mediniai pastatai, 3-asis Stounhendžas buvo stulbinantis technikos laimėjimas.

Akmenų apipavidalinimas

Iš pirmo žvilgsnio Stounhendžo akmenys gali atrodyti labai grubūs. Iš tikro jie nėra visiškai taisyklingi, tačiau gerai įsižiūrėjus, ypač įžambiai krintančioje šviesoje, matyt, kad jie kruopščiai apdoroti. Kur erozija nenugraužė, akmenų paviršiuje dar matyti šimtai smulkių briaunelių, likusių daugiausia nuo kalinėjimo apvaliomis akmeninėmis tvoklėmis ir plaktukais.

Dailindami akmenis statytojai griebėsi tam tikrų architektūrinių gudrybių. Pavyzdžiui, stačiųjų sarsenų šonai nėra lygūs, bet kiek išsipūtę, į galą siaurėjantys; vėliau tokį statinio elementą, pavadintą “entaziu”, graikų architektai naudojo aukštos kolonos liemens įdubimo optinei iliuzijai išvengti. Ir sąramos, bent jau sarsenų rato, nebuvo vien stačiakampiai akmens luitai. Jų šonai buvo išgaubti, o galai sujungti (pritaikant dailidžių naudojamą sujungimą įlaida), kad gautųsi nenutrūkstamas, lygus ratas. Iš dailidžių nusižiūrėtas ir smiginis sujungimo būdas, jis taikytas trilitų sąramoms pritvirtinti. Stounhendžas anaiptol nebuvo vien akmenų sangrūda, bet suplanuotas sudėtingas statinys.

Dangaus stebėjimas

Praeito amžiaus 7-ą dešimtmetį paplito nuomonė, kad Stounhendžas esąs savotiška astronominė observatorija, suplanuota atsižvelgiant į tam tikras Mėnulio ir žvaigždžių (ir Saulės) padėtis leidžianti numatyti Saulės be Mėnulio užtemimus, atlikti įvairius astonominius skaičiavimus. Daugelis šių teiginių pasirodė esą nepagrįsi, tačiau vasaros saulėgrįža lieka neatskiriama nuo to monumento. Stounhendžo statytojai ankstyvą vasarą tikriausiai diena po dienos stebėjo, kaip saulė teka rytuose vis labiau į šiaurę. Tuomet šiauriausioje patekėjimo vietoje pažymėjo stebėjimo liniją ir aplink šią saulės ašį išdėstė melynuosius akmenis bei sarsenus. Mistinis ir romantinis vidurvasario saulėtekio patrauklumas kasmet pritraukia į stounhendžą minias turistų.

Masyvios ir monumentalios Maltos šventyklos priklauso paslaptingiausiems priešistorinės Europos statiniams. Nenuostabu, jog dėl statybai vartotų akmens luitų didumo vietiniai gyventojai ilgai juos laikė milžinų darbų, o vienas, jų iki šiol vadinamas Džgantija – “Milžino namu”. Žinoma daugiau kaip dvidešimt šventyklų, po vieną ar grupelėmis išsibarsčiusių Maltoje ir Goce. Po šimtmetį ar daugiau vykusių archeologinių tyrinėjimų dabar jau žinome, kad jos buvo pastatytos 3600-2500 po Kr. Vis dėl to tebėra sunku paaiškinti jų “daugialapio” plano ir nepaprastų skulptūrų, kad ir apkūnių žmonių statulėlių, kartais ir didelių statulų, prasmę, taip pat apeigas arba veiklą, kurioms jos buvo skirtos.

Šventyklos pastatytos iš vietos kalkakmenio, kuris čia dviejų rūšių: kietas koralinas ir minkštesnis – globigerina. Pirmąjį sunkiau apdoroti, tačiau jis patogus tuo, kad jam, natūraliai skylant gaunami statybiniai ruošiniai, be to, jis labai patvarus ir atsparus korozijai. Kita vertus, globigeriną būtų buvę galima skaldyti kapliais iš elnio ragų, pasinaudojant mediniais svertais.

Šventyklų statytojai gerai suprato priešingas šių akmenų savybes ir paprastai rinkdavosi kietąjį kuralinio kalkakmenį išoriniams elementams, kur buvo svarbu atsparumas atmosferos poveikiui. Globigeriną naudodavo vidaus konstrukcijoms, kur kruopščiai apdorojant ir iškalinėjant buvo kuriami įspūdingi puošiniai. Be to, buvo labai svarbu, kur akmuo išgaunamas; nors dalį atsigabendavo iš gana tolimų vietovių, pirmenybę dažniausiai teikdavo vietos statybinei medžiagai. Iš skaldyklų, kurios galėjo būti už kelių kilometrų, akmenys (sveriantys apie 20 tonų) tikriausiai buvo atvelkami rogėmis arba pavažomis. Ties kai kurioms šventyklomis rasta akmeninių rutulių, kurie galbūt buvo naudojami akmens luitams įstumti į galutinę vietą.

Šventyklų statyba

Statybą tikriausiai pradėdavo nuo plano žymėjimo ir pagrindo uolienos išlyginimo. Grindys paprastai buvo klojamos iš torbos (tinko, pagaminto iš susmulkinto kalkakmenio), nors keletų atvejų išgrįsta akmenimis arba didelėmis akmeninėmis plokštėmis, kurios tikriausiai buvo suklotos statybos pradžioje. Šventyklos sienas statydavo dvigubas, iš tašytų akmens luitų, ertmę tarp jų užpildydavo žemėmis ir žvirgždu. Kartkartėmis pačiose sienose būdavo įrengiamos nišos arba kambarėliai.

Keliose šventyklose vidinių sienų viršutinės akmenų eilės sudaro dalinius skliautus, kurie tikriausiai buvo perdengti plokščių stogu iš rastų ir plūkto molio. Taršine tarp dviejų šventyklų įsprausti akmeniniai laiptai galbūt vedė ant tokio stogo. Kad  maltos šventyklos buvo užbaigti statiniai, liudija keletas rastų to meto modelių ir uolų raižinių. Jų tamsios patalpos ir sudėtinga puošyba rodo, jog tai buvo neaiškių ir paslaptingų galių vieta.