Pirminis elamitų raštas yra seniausias neiššifruotas pasaulio raštas – tariant, kad tai tikra rašto sistema. Jis buvo trumpą laikotarpį prieš 5000 metų, apie 3050 – 2900 m. pr. Kr., vartojamas Elame – toks buvo Persijos provincijos ir krašto, antikos geografų vadinamo Sūziana (nuo senovės sostinės Sūzų vardo), biblinis pavadinimas; dabar jis labai apytikriai atitinka vakarų Irano naftos laukų sritį. Tačiau atrodo, kad pirminis elamitų raštas vartotas daug platesnėje teirtorijoje, o ne vien Elame; jis aptinkamas iki pat rytinės Irano sienos su Afganistanu.

Pirminiu šis raštas vadinamas todėl, kad jis ankstyvesnis už daug vėliau pasirodžiusį, iš dalies iššifruotą, taip pat Sūzuose atrastą raštą, vadinamą linijiniu (senuoju) elamitų raštu, kurį vartojo valdovas Puzuras Inšušinakas, irgi trumpą laikotarpį, apie 2150 m. pr. Kr. (Trečias, beveik iššifruotas raštas, elamitų dantiraštis, buvo vartojamas nuo XIII a. daugelį šimtmečių; jį vartojo ir Persijos karalius Darėjas savo sostinėje Persepolyje.) Ryšys tarp elamitų pirminio  ir elamitų linijinio rašto yra ginčytinas. Ankščiau mokslininkai buvo įsitikinę, jog tais dviem raštais buvo reiškiama ta pati kalba ir kad elamitų linijinis raštas susiformavo iš pirminio elamitų rašto. Tačiau šiandien jie vis labiau įsitikina, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų egzistavus bendrą kalbą ir kultūrą.

Pirminio elamitų rašto yra nemažas rinkinys: beveik 1500 tekstų (molio lentelių), turinčių apie 100 000 ženklų, nors daugelis jų taip smarkiai apgadinti, kad žinomi tik iš rekonstrucijų, o elamitų linijinio rašto  rasti tik 22 tekstai. Likimo ironija, kad elamitų linijinis raštas šiek tiek geriau suprantamas negu pirminis elamitų raštas, nes kai kurie iš nedaugelio jo įrašų yra dvikalbiai (antrasis, žinomas raštas yra akadų dantiraštis), o pirminio elamitų rašto nėra dvikalbių pavyzdžių, ir jo kalba visiškai nežinoma.

Vis dėl to apie tą raštą nemažai žinome. Daugiausia naudos davė skaitvardžių šifravimas, nes jų yra visose  lentelėse; aiškiai matyti, kad visos lentelės pateikia žmonių ir daiktų sąrašus su skaičiavimais, kaip ir daug geriau suprantamos šumerų lentelės iš Mesopotamijos.

Kruopštus daugelio lentelių skaitvardžių tyrimas rodo, kad pirminės elamitų kalbos raštininkai vartojo įvairias skaičiavimo sistemas, ne vien čia parodytą paprastą dešimtainę sistemą. Pavyzdžiui, negyviems daiktams skaičiuoti, kaip ir Babilonijoje, vartota šešioliktainė sistema. Tačiau nors galime suprasti daugelį pirminio elamitų rašto skaičiavimų, dar nežinome, ar neskaitmeniniai rašmenys yra fonetiniai, ar ideografiniai, todėl negalime išsiaiškinti daugelio ženklų, kurie tikriausiai reiškia asmenų ir institucijų pavadinimus. Remdamiesi turimomis žiniomis, galime tvirtinti, kad tai tikras raštas, o ne sudėtinga ūkinių duomenų užrašymo sistema.

Raštas – vienas iš didžiųjų žmonijos išradimų. Šiandien mes dažniausiai laikome tai savaime suprantamu dalyku, išmokstame rašyti mokykloje, o paskui marginame rašikliu popierių arba maigome kompiuterio mygtukus, apie tai net nesusimąstydami. Retai stabtelime ir pagalvojame apie tuos sudėtingus protinius ir fizinius procesus, kurie leidžia mums išreikšti mintis simboliais ir žodžiais, o apie tai pagalvojus rašto išradimas mažiausiai prieš 5000 metų atrodo vos ne stebuklas.

Nenuostabu, kad senovės raštų išskaitymas amžiais žavėjo ne tik mokslininkus, bet ir mėgėjus. Andrew Robinsonas ima mus į patrauklią kelionę po paslaptingą epigrafikos ir dešifravimo pasaulį.

Kaip atsirado raštas?

Robinsono nuomone, jis atsirado Pietvakarių Azijoje drauge su sąskaityba, jis atsirado Pietvakarių Azijoje drauge su sąskaityba ir poreikiu sekti vis sudėtingesnius prekybinius sandėrius. Galbūt pirmieji raštininkai gyveno Mesopotamijos mieste Uruke. Gali būti ir taip, kad raštas išsirutuliojo iš molinių piniginių ženklų (žetonų), ilgą laiką naudotų karavanų kroviniams skaičiuoti. Tikriausiai niekad nesužinosime, kaip buvo iš tikrųjų. Tačiau raštas, aišku, buvo labai sėkminga naujovė, apie 3100 m. pr. Kr. jau plačiai vartota Mesopotamijoje ir Egipte. Nauji raštai atvėrė žmonijai naujas perspektyvas. Raštas suteikė galimybę užsirašyti smulkmenas, lengvai iškrintančias iš žmogaus atminties; tai buvo patogus būdas priminti žmonėms apie jų laukiančius darbus, aprašyti prekes ir jų paskirstymą.

Rašymas tapo įprastu tarptautinės diplomatijos įrankiu, religijos palaikymo, švietimo, saviraiškos ir, svarbiausia, politinės valdžios priemonė. Būti raštingam reiškė galimybę naudotis informacija, valdyti žmones. Senovės Egipte raštininko pareigos buvo labai vertinamos, ir ne be reikalo. Rašymo įgūdžiai pereidavo iš kartos į kartą, ir žmonės, pradėję nuo negrabaus simbolių braižymo indų šukėse ir akmenyse, vėliau ėmė rašyti papiruse – senovės Egipto popieriuje. Vienas mokyklinis vadovėlis taip skatina tingius mokynius: “Tapk raštingu, ir tavo kūnas bus glotnus, rankos švelnios… Tu vaikščiosi vilkėdamas baltais drabužiais, o rūmininkai tave sveikins”.

Pirmasis raštas buvo piktogramų – ženklų, kurias nebuvo įmanoma išreikšti visų žodžių ar žodžių dalių, – pavidalo. Kaip nurodo Robinsonas, pirmasis tikrasis raštas išsirutuliojo atradus rebuso principą, suteikiantį piktografiniams ženklams fonetinę reikšmę. Nors toks rašto sumanymas plačiai paplito, atrodo, kad atskirose vietovėse išsivystė skirtingi raštai, ir visai nepriklausomai jie susiformavo Amerikos žemynuose.

Iki šiol nepavyksta iššifruoti Vidurio Amerikos, sapotekų ir Panamos sąsmaukos tekstų, nors jų raštas šiek tiek panašus į majų raštą, be to, mes neblogai pažįstame kalbą, kuria jie parašyti; bėda ta, kad tų tekstų išlikę labai nedaug. Kai kurie kiti raštai, kad ir piktų simbolių akmenų ir (turbūt) pirmykštės elamitų  kalbos iš senovės Irano, nebuvo užbaigtos rašto sistemos, tuo tarpu garsiosios Velykų salos rongorongo medinės lentelės tikriausiai niekada nebus iššifruotos, nes tas dailus raštas sudėtingas ir taip pat išlikę tiek nedaug įrašų. Tačiau šie sunkumai neatgraso mokslininkų ir mėgėjų nuo tolesnių pastangų.